“Lengva
pasakyti: Dievas mus myli. Visi taip sakome. Tačiau truputį susimąstykite, ar
kiekvienas įstengia pasakyti: esu tikras, kad Dievas mane myli? Nėra lengva tai
pasakyti. Tačiau tai tiesa. Gera pratyba yra kartoti sau: Dievas mane myli.
Tame įsišaknijęs mūsų saugumo jausmas, tame įsišaknijusi mūsų viltis” Popiežius Pranciškus
Šiandien, rudens
lygiadienį, kai žemėje dienos ir nakties
trukmė tampa vienoda, į Lietuvą atvyko labai garbingas svečias, Romos Katalikų
Bažnyčios popiežius Pranciškus. Labai malonu Jį matyti ir sveikinti mūsų
krašte. Taip pat šiandien minime Baltų vienybės dieną bei lietuvių ir latvių
pergalę Saulės mūšyje.
Kartais mūsų
dėmesys nukrypsta į tamsesnius dalykus ir mums pasirodo, kad netekome meilės.
Kartais netektys ir apgailėtinos gyvenimo aplinkybės, žmonių elgesys nuolat
primena apie artimo meilės stoką. Kiekvienam iš mūsų gyvenime nutinka, kada
pasijaučiame vieniši ir nemylimi. Bet tai nereiškia, kad tai visada tiesa. Net
tada, kai nematote, kur einate, ir niekas neatsiliepia į jūsų šauksmą- tai dar
nepakankamas įrodymas, jog likote vienas. Popiežiaus Pranciškaus siūloma kartoti frazė „Dievas
mane myli“ suteikia vilties, saugumo, šalina vienišumo jausmą. Tai gana
paprasta ir efektyvi technika pagerinti
būseną bei į pasaulį pažvelgti saugiau ir perspektyviau. Tačiau, kaip pažymi
popiežius, nuoširdžiai tai išpildyti su visišku tikrumu yra sunku. Šių laikų
žmogus prarado ryšį su Kūrėju. Jis neturi tokios religingos širdies, kokią
turėjo dar prieš kelis šimtmečius. Dar niekad savo istorijoje žmogus netikėjo
savimi taip, kaip nori tikėti šiandiena. Atrodo viskas pasikeitę. Dabartinė
karta pernelyg labai gerbia mokslą, kaip niekada anksčiau, nors grynai
mokslinio intelekto neturi. Turbūt nesuklysiu pasakęs:
Anksčiau- aš tikiu į Dievą, dabar aš tikiu savimi;
Anksčiau- aš myliu tave, dabar aš myliu save;
Anksčiau- aš gerbiu tave, dabar aš gerbiu save.
Maždaug taip pasikeitusi netgi vieša (reklamuojama) žmonių
mąstysena, todėl nenuostabu, jog sparčiai daugėja asmenų, turinčių įvairių
psichinių sutrikimų. Prognozuojama, kad jau 2030 metais psichikos ligos
pasaulyje bus pirmoje vietoje tarp neįgalumą lemiančių lėtinių ligų. Dėl to
religija ir dvasingumas sveikam, geram ir laimingam žmogaus gyvenimui yra
būtini. Juk religija senais laikais visada buvo gyvenimo pagrindas ir
orientyras. Religingumas ir dvasingumais visais laikais padėdavo ištverti
sunkiausius laikus ir nušviesdavo kelią.
Visgi geriausia, mano
nuomone, kai asmuo turi mokslinį protą ir religingą širdį. Kai tarp jų
surandamas ryšys ir balansas, tik tuomet
gali būti pasiektos išties didelės aukštumos.
