Imunitetas ligoms visuomenėje mažėja

    Nepaisant progreso medicinos srityje, žmogaus gyvenimo vidutinė trukmė išsivysčiusiose pasaulio šalyse nustojo didėti, o sergančiųjų (ypač chroniškomis ligomis) skaičius išaugo. Reikia pažymėti, jog žmonių sveikata silpnėja, todėl imunitetas ligoms visuomenėse mažėja. Daromės vis labiau neatsparesni virusams ir bakterijoms. Prastas maistas, oro ir aplinkos tarša, pernelyg didelis antiseptinių priemonių, antibiotikų ir abejotinos kokybės ir veiksmingumo maisto papildų vartojimas, šiuolaikinis gyvenimo būdas silpnina mūsų kūną ir jo apsaugines galias. Su pernelyg dažnu ir perdėtu antiseptinių, antimikrobinių priemonių naudojimu, mes prarandame tinkamą kūno ir odos mikroflorą ir imuninę apsaugą. Dabartinės išsivysčiusių šalių visuomenės vis labiau kamuojamos alergijų ir autoimuninių ligų. Dėl to sergančios ir senstančios visuomenės tampa itin pažeidžiamos įvairiausių virusų ir ligų. COVID-19 pandemija tą įrodo.

   Pasaulio Vyriausybių pastangos saugoti ir gelbėti žmonių gyvybes yra sveikintinos. Pasirinkta politika kaip galima labiau sumažinti mirčių skaičių yra suprantama. Tačiau negalime žmonių atskirtį, artumo baimę ir totalitarinę kontrolę paversti norma ir tikėti, jog jos visada bus būtinos, norint išlikti sveikiems. Kovojant su virusais ir ligomis taip pat privalu pakalbėti ir apie pačią mediciną ir farmacijos pramonę. Abejonių nėra, kad medicina mums reikalinga ir joje dirbantys gydytojai, vaistininkai bei kiti šios srities darbuotojai labai stengiasi ir daug dirba dėl geresnės žmonių sveikatos. Tačiau taip pat būtina pasakyti, jog  medicinoje ir farmacijos pramonėje yra daug  siaurų interesų, įvairių negerovių ir  tamsių jėgų veikimo.  Manau, kad dabartinėje medicinoje ne tik siekiama išgydyti sergančius ir padėti žmonėms ilgiau gyventi, bet ir vis labiau orientuojamasi ne į ligos išgydymą, o į sergančiojo ligos simptomų palengvinimą. Pavyzdžiui, aukštą kraujo spaudimą turintys žmonės privalo nuolat vartoti spaudimą mažinančius vaistus, nes nėra šią ligą išgydančių vaistų. Arba pinigingas, parankus pacientas  psichikos sveikatos centre gali lankytis tris ir daugiau metų, norėdamas išsigydyti nesunkų psichikos sutrikimą. Ir tai nėra vienetiniai atvejai. Toks brangiai kainuojantis ir ilgas gydymas labai paplitęs, nes jis yra naudingas dirbantiems medicinos srityje.  Be to, farmacijos pramonė per reklamą, gydytojus, žiniasklaidą ir įvairiausias konsultacijas dažnai bando net sveikiems žmonėms (žinoma, nesame tobulai sveiki) primesti neturimas ligas ar sveikatos trūkumus tam, kad būtų perkami ir vartojami vaistai. To įrodinėti man net nereikia, nes tai lengva pastebėti. Pavyzdžiui, tam tereikia atsiversti vaistinių informacinius leidinius ir iškart galite pasijusti, kad jums trūksta magnio, kalio ar dar ko nors. Pasiklausius gydytojų reklamose, laidose, straipsniuose ar pamačius žiniasklaidoje pateikiamą informaciją gali pasirodyti, jog pas jus galbūt susilpnėjusi inkstų, kepenų ar kito organo funkcija, todėl jums reikia nusipirkti maisto papildų ar netgi vaistų…

   Nenuostabu, kad pasaulio medicinoje sukasi milžiniški pinigai ir ji yra bene pelningiausia veiklos sritis. Šiai pramonei reikalingi ne sveiki ar mirę,  o pastoviai sergantys žmonės, nes jie jai neša didžiausius pinigus. Dėl svarbos, įtakos, reikšmės ir didelių pinigų farmacinių kompanijų niekas, kaip reikiant, nesugeba pažaboti. Todėl kartais patys žmonės turi objektyviau ir realiau žiūrėti į reklamas, informacinius pranešimus, gydytojų patarimus ar netgi į patį ligos gydymo procesą. Šiaip žmonės turėtų reikalauti pasaulio Vyriausybių įvesti daugiau tvarkos, atsakomybės ir skaidrumo į medicinos sritį. Kartu skaitytojams noriu priminti, kad žmogus nėra tik objektas, kurį gydo gydytojai ir jam vaistus gamina farmacijos kompanijos. Jis ir pats turi savo ligos gydymo procese  aktyviai ir sąmoningai dalyvauti.

   Ši Koronaviruso pasaulinė pandemija ir atsakas į ją akivaizdžiai įrodo, kad privalome sveikatos apsaugą orientuoti į ankstyvą ligų diagnostiką, žmonių geros sveikatos palaikymo sistemos kūrimą ir imuniteto stiprinimą žmoguje. Mūsų visų tikslas privalo būti sveikas žmogus bei sveika visuomenė, dėl to būtina labiau susirūpinti maisto kokybe, oro ir aplinkos tarša, ligų prevencijos priemonėmis, sveika gyvensena ir žmonių gyvenimo sveikomis sąlygomis bei visą mediciną ir jos institucijas orientuoti į ligos išgydymą ir orią mirtį. Jeigu mes tuo rimtai nesusirūpinsime, tai ir toliau turėsime vis labiau sergančią visuomenę ir mediciną, orientuotą į ligos simptomų lengvinimą ir gyvybės palaikymą.

Žmogaus trapumo išgyvenimas yra palanki terpė prasmės paieškoms ir atradimams

‘’Pagalvok apie visa ko esmę, kurios tu esi tik mažytė dalelė, ir apie visą amžinybę, kurios tik trumputė ir mažytė atkarpa tau skirta, ir apie likimą, kurio maža dalelė yra tavo lemtis.’’   Romos imperatorius, filosofas Markas Aurelijus ( ištrauka iš  ‘’Sau pačiam’’)

   Šiomis dienomis visi patiriame daug netikrumo ir išaugusio nesaugumo jausmo, kas labai slegia mus. Koronavirusas mus užklupo nepasirengusius. Susiduriame ne tik su fiziniu nesaugumu (rizika susirgti ir mirti), tačiau ir psichologiniu nesaugumu (galimybę numatyti, strateguoti, kontroliuoti). Tokiu metu sunku pabėgti nuo akivaizdaus fakto- žmogaus fizinė egzistencija yra labai trapi. Šiaip žmonės visiškai nenori galvoti apie mirtį, o dabar, kai viešoji erdvė ir visa aplinka kalba apie mirtiną grėsmę, mes verčiami pajusti mirties alsavimą. Tarsi kažkas liepia sustoti, apmąstyti žmogaus egzistencijos trapumą. Juk šiuo metu žmogaus pažeidžiamumas taip išryškėjęs... Tai primena, kad esame tik maža, pažeidžiama šios didelės Visatos dalelė, kuri atsiranda akimirkai ir  užgęsta...

   Dažnas gyvenime neleidžia sau sustoti. Šiuolaikinis pasaulis yra karštligiškame tempe. Šiuolaikinis žmogus yra nuolatiniame strese. Kad nerimo apimtas žmogus nesugniužtų, jis turi nuolat veikti ar bėgti nuo vieno įspūdžio prie kito. Mūsų smegenys taip sukurtos, jog pastoviai reikalauja įspūdžių, ir pageidautina naujų, dėl to labai sunku išlikti neveikliam ir be medijų ir virtualaus pasaulio nepatiriant nuobodulio kančios. Dabar iš visur ateina informaciją apie pavojingą virusą. Nuo jo niekur nepabėgsi! Tiesiog viskas aplink stingsta.  Anksčiau buvo daug kalbama, kad žmonijai reikia sulėtinti gamybos ir vartojimo tempą ir išmokti suprasti bei apmąstyti gamtos pasaulį, daugiau dėmesio skirti dvasingumui ir taip sukurti tikrąjį ryšį su mus supančia aplinka. Galima pastebėti, kad žmonijos įvykiai ir vystymosi dinamika turi panašių siužetų, kurie atsekami pasaulio tautų pasakose, mituose, legendose. Tik realiame žmonių gyvenime nėra taip aišku ir vienareikšmiška, kur yra šviesios, gerosios jėgos ir veikėjai, o kur yra tamsios, blogosios jėgos ir joms tarnaujantys veikėjai. Nėra tokio vien juodai balto paveikslo.

   Gamta, viruso pagalba, sustabdė žmoniją: Pasaulio Vyriausybės uždaro sienas, viena po kitos skelbia karantiną ir reikalauja neišeiti iš namų. Taip mes, galima sakyti, kviečiami permąstyti savo gyvenimą, jo trapumą ir prasmę. Tačiau neverta nuolat, be perstojo, baimintis dėl  COVID-19  viruso grėsmės. Efektyviau sutelkti dėmesį į tas gyvenimo sritis, kurioms atsirado laiko ar tapo aktualios, į kurias galime nukreipti savo veiklumą, kūrybiškumą ir meilę. Kartu turite išmokti veikti aplinkoje, kuri yra labiau priešiška nei palanki. Todėl jaudinkitės ne apie tai, kas gali nutikti ar nenutikti su jumis, bet apie tai, ką mes galvojame ir kaip mes elgiamės būtent dabar, šiuo metu. Tokiu būdu bus galima lengviau išgyventi neveiklumą, baimę užsikrėsti virusu, susigrąžinti bent kažkokį apibrėžtumą savo kasdienybėje. Surinkite visus faktus apie nerimą keliantį dalyką. Jeigu žmogus pašvenčia savo laiką faktams rinkti ir renka juos visiškai bešališkai ir objektyviai, tai jo nerimą paprasčiausiai nustelbia žinios. Žinoma, mes galime turėti visus faktus, bet iš to gali visiškai nieko neišeiti, jei mes juos neišanalizuosime, neįsisąmoninsime ir nepadarysime objektyviais faktais paremto sprendimo. Dėl to psichologijos mokslo literatūroje rašoma, kad 90 proc. nerimo gali būti įveikta, kai atlikti šie veiksmai:

1.       Tiksliai aprašyta žmogų jaudinanti situacija ir faktai;

2.       Surašyti veiksmai, kurių galima būtų imtis;

3.       Priimtas sprendimas;

4.       Tuoj pat sprendimas vykdomas;

   Šioje baimės užsikrėsti virusu ir neužtikrintumo atmosferoje, manau, daugeliui gali būti tinkamas šis metodas. Nes šis metodas padeda užkirsti kelią įvairioms nepagrįstoms spėlionėms, kurios skatina kurti siaubingiausias ir visiškai nerealias, toli nuo tikrovės atitrūkusias ateities versijas. Kurios sukelia dar didesnį nesaugumą ir, to pasekoje, dar siaubingesnę baimę. Be to, atlikus anksčiau minėtus veiksmus paklauskite savęs; ‘’ Kokia yra tikimybė, jog tai, dėl ko jūs nerimaujate, tikrai gali jums įvykti?’’

   ‘’Žmogus tiesiai sugriūtų, jeigu jis nebūtų palaikomas prado, kuris prieš visus kūno ir vidaus gyvenimo trukdymus ir ardymus nuolatai atitaiso pasvirusią lygneša. Jų pakitimams žmoniškos asmenybės turi vis išvien naujai prisitaikinti’’   lietuvių filosofas Vydūnas

   Sveikinu visus su šv.Velykomis ir linkiu Jums, brangūs skaitytojai, sveikatos!

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXVI)

   Šviesusis kunigaikštis daug dėmesio skyrė savianalizei.Jis norėjo pažinti ne tik išorinį, bet ir vidinį pasaulį.Niekada nenorėjo jam skirto gyvenimo laiko nugyventi beveik nesąmoningai. Šios planetos gyvūnų rūšys gimsta, auga, susilaukia palikuonių ir vieną dieną miršta. Dieniniai gyvūnai buvo ne išimtis. Juk dažnas jų miršta net gyvenimo skonio kaip reikiant sąmoningai neparagavęs.

   Kai esi visuomenės užribyje, visuomenės nuotaikos tau nėra reikšmingos. Bet kai esi versle, kuo didesniame ir reikšmingesniame, tuo labiau turi reaguoti į dieninių gyvūnų nuotaikas, nuomones, visuomenės tendencijas, nes tai turi įtakos verslo sėkmei. O jei esi politikoje- tai dieninių gyvūnų nuotaikos, nuomonės, tendencijos, lūkesčiai ir tikėjimai yra tavo kasdieninė gyvenimo aktualija.O kartais, jei elite neturi palaikymo, ir tavo išlikimo klausimas.

   Kažkada anksčiau savęs pažinimui ir dvasiniam gyvenimui pasišventę dieniniai gyvūnai, gyvenantys atsiskyrę, maldoje, tyloje ir meditacijoje bei daug laiko praleidžiantys vienumoje, jam ne itin imponavo, nes jis manydavo, jog jie bėga nuo dažnai nelengvo gyvenimo pasaulyje, nuo tikrovės į savo vidinį pasaulį. Užuot gyvenę realiame pasaulyje- jie renkasi gyventi savo galvoje. Dabar į juos žiūri palankiai, kadangi suprato, jog išoriniame pasaulyje gyvenantys dar labiau gyvena savo galvoje bei vidiniame iliuzijų pasaulyje. Be to suprato, kad vidinis ir išorinis pasauliai nėra visiškai atskiri kaip atrodo, nes jie vienas kitą pagal kompetenciją veikia, tarpusavyje sąveikauja ir negali vienas be kito egzistuoti. Tarsi du sudarytų vieną.

   Giliam pasaulio suvokimui ir savęs pažinimui reikia daug energijos, savidisciplinos, proto, motyvacijos ir aiškaus tikslo. Norint atskleisti ir realizuoti, kas tau Dievo duota, reikia padidinti ir išlaikyti galingą dvasinę- proto jėgą. Taigi, reikia dar daugiau energijos. Jis nesiurbė ir neėmė iš kitų dieninių gyvūnų energijos, todėl jo energijos šaltinis galėjo būti tik jis pats ir Kūrėjo Visata. Kadangi pirmiau turi energija eiti iš jo, o po to iš Visatos, šviesusis kunigaikštis privalėjo rasti energijos rezervų savyje. Dėl augančio energijos poreikio jis bereikalingai švaistyti savo energijos jau nebegali. Šiuo metu rezervų jis turi, nes yra galimybių dar labiau pagerinti gyvenseną, aplinkos sąlygas, atsikratyti nereikalingų įpročių, pagerinti mentalinį balansą ir daug efektyviau panaudoti gyvybinę energiją.

   Visgi jis buvo pasirinkimo ir apsisprendimo kryžkelėje.Turės netolimame laikotarpyje apsispręsti. Tam reikia pagerinti savianalizę, geriau suprasti, ko iš tikrųjų šviesusis kunigaikštis nori. Būtina dar aiškiau įsisąmoninti, nors būtinos meilės mėlynojo kraujo palikuonių pradėjimui ir auginimui, atrodo, jame yra. Jei Kūrėjo ir likimo iš tikrųjų taip skirta, tai šią meilę jis panaudos pagal paskirtį. Jame yra prieštaravimai. Atėjo laikas, kai tenka pasakyti- vedybų savo gyvenime šviesusis kunigaikštis neplanuoja. Niekada jis nebuvo vedybų entuziastas, tačiau dabar, kada metai, gyvenimo būdas, asmenybė, aplinkos sąlygos ir vidinė programa galutinai sugriauna bet kokį vedybų norą. Reikia pripažinti- nėra nei noro, nei poreikio.

   Dieninių gyvūnių sielas link šviesiojo kunigaikščio plukdė jo meilės, supratimo ir priėmimo bangos. Jis ne tik suprato, priėmė jas, kokios jos yra, su visomis charakteristikomis, tačiau ir mylėjo bei gerbė jį mylinčias širdys. Ir štai jo akistata su karšta meile: artume, veidas į veidą, jie kalbasi be žodžių. Tiesa, neilgai, kadangi jis laiku pasitraukdavo, nes kitaip jis būtų įtrauktas į mylinčios patelės orbitą. Nes norint eiti šiuo keliu, būtina išsirinkti geriausią, tinkamiausią, gražiausią gėlę visame gėlyne. Jam norisi sukurti naują gyvybę su protinga, gerų genų, įvairaus plauko patinų nepriterliota, verta, norinčia ir t.t. Todėl iš vienos pusės, tai gali pasirodyti labai praktiškas, atsakingas ir didelių lūkesčių jo ilgalaikis ‘‘projektas‘, o iš kitos pusės- viskas panašu į svajonę...Jis mato tame labai daug prieštaravimų, sudėtingumų ir įvairių komplikacijų. Dėl šio kelio yra daug abejonių. Viską spręs jo širdis, kurią tikisi aiškiau išgirsti, gyvenimo aplinkybės, mylinčių sielų susitikimai ir sutarimas bei likimas, nulemtas Kūrėjo.

Pasakos XXIV dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2019/12/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras_24.html

Kartais įspūdingas triumfas- lygus pralaimėjimui, o beviltiškas pralaimėjimas tampa šlovės istorija

  Verbų sekmadienį minimas šlovingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę. Viešpats Jėzus, kaip žydų Mesijas, įjoja pro miesto vartus. Jis pasiekia savo žemiškojo gyvenimo šlovės piką. Žmogiškai, racionaliai vertinant buvo didelė klaida tokiu būdu įeiti į Jeruzalę ir visiška Pyro pergalė užimant šventyklą, išvaikant prekiautojus ir įvedant savo tvarką. Iš aprašymų matyti, jog tam buvo pasiruošta iš anksto ir turėtas planas, nors, aš linkęs manyti [jei gerai suprantu], jis daugiau paremtas emocijomis, tikėjimu ir idealais.

   Apskritai visa šita istorija rodo, jog Jėzus buvo labai iškilęs ir Jis tokiu simboliniu įjojimu tapo pačiu tikriausiu politiniu veikėju, o kilęs neįtikėtinai stiprus visuomenės palaikymas suteikė jam politinio svorio. Tačiau jis visuomenės lūkesčių nepateisino, politinė lyderystė nesusiklostė ir politikoje patyrė fiasko. Mano nuomone, taip atsitiko todėl, kad Jėzus buvo idealistas, artimas esėjų pažiūroms. Atrasti Kumrano tekstai [dalį jų įtariama nugvelbė ir paslėpė Vatikanas] suteikia mums žinių [pagal analogiją] ir apie Jėzaus gyvenimą ir mąstymą.  Juose Jis nėra minimas ir nėra absoliučiai jokių užuominų apie Jį, tačiau tekstai atskleidžia šios religinės žydų bendruomenės pažiūras, gyvenimo būdą, praktikas, požiūrį į pasaulio pabaigą, Jeruzalės šventyklą ir jos dvasininkiją. Žinoma, Jėzus turėjo savo, mums žinomą, mokymą, tačiau šis buvo artimas esėjų pažiūroms ir mąstysenai. Jonas krikštytojas manoma buvo esėjas, o Jėzaus krikšto faktas rodo, jog Jis buvo arba jo mokinys arba priklausė esėjų vienuolių bendruomenei. Kadangi būtent esėjai praktikavo krikštijimą vandeniu. Įtakingiausių Indijos žmonių sąrašuose esantis dvasinis lyderis Šri Šri Ravi Šankaras yra viešai paskelbęs, kad pas juos šventyklose yra duomenų, jog Jėzus pas juos viešėjo ir susipažino su jų dvasinėmis tradicijomis. Manau, tų laikų Indijos šventikai ne be reikalo paliko įrašus apie Jėzų. Kaip ten bebūtų, bet tai labai realu, nes esėjai palaikė ryšius ne tik su senovės Egipto, Persijos religijomis ir okultizmu, tačiau ir Indijos. Be viso to, Vakarų mokslininkai mano, jog pirmieji krikščionys buvo gerai susipažinę su Rytų dvasinėmis tradicijomis, nes krikščionys perėmė kai kuriuos jų elementus. Viskas rodo, kad  Viešpats Jėzus buvo labai išsilavinęs. Tikras religinių-okultinių mokslų guru. Nenuostabu, kad grįžęs į Nazaretą‚‘‘Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas. Lk 4, 15‘‘. Neilgai trukus, Jis savo krašto žmonių buvo atmestas, nes jų nuomone piktžodžiauja prieš Dievą ir įsivaizduoja save lygų Senojo Testamento Jahvei. ‘‘Jie klausė; ar jis ne Juozapo sūnus?  Lk 4, 22‘’.

   Iš Naujojo Testamento, gnostinių evangelijų ir kt. nesimato jo konfliktų su okupacine romėnų valdžia. Juk Jis draugavo su valdininkais, muitininkais, net vienas iš apaštalų buvo muitininkas Matas, pritarė mokesčių ir prievolių atlikimui, dėl to Romos valdžia jam nebuvo priešiška, į jo veiklą žiūrėjo pro pirštus. Kitaip buvo su žydų dvasininkija. Čia Jėzus- aršus vyriausiojo kunigo Kajafo kritikas. Nuolat kritikavo aukštuosius kunigus bei pritarė liaudies pasipiktinimui Jeruzalės dvasininkija. Kajafas ne vieną kartą norėjo suimti už kritiką Jėzų Jeruzalėje, bet jis vis išsisukdavo. O už Jeruzalės sienų jis negalėjo, nes neturėjo pakankamo palaikymo seniūnų, aukštųjų kunigų ir rašto aiškintojų taryboje bei Romos valdžios atstovų tarpe. Visgi po truputį aplink Kajafą vis daugiau telkėsi žydų elito, kurie norėjo Jėzų nužudyti.

   Reikia pažymėti- Jėzus prieš įžengiant į Jeruzalę nebuvo eilinis, paprastas mokytojas. Jis jau turėjo vardą bei ryšius valdžioje. Pavyzdžiui, Sinedrione jis turėjo ne mažiau negu du draugus ar mokinius. Vienas iš jų, vardu Juozapas, net paguldė mirusį Jėzų savo kapo rūsyje. O prijaučiančių ar galimų pasekėjų buvo gerokai daugiau. Tautos kurstymą prieš aukštuosius kunigus galėčiau pavadinti politikavimu, nes Jis aiškiai, sąmoningai palaikė opoziciją, kuri buvo prieš Kajafą. Kadangi iš istorijos žinome, kad Pilotas ir Kajafas vienas kito nemėgo, todėl tokia Jėzaus kritika romėnams neatrodė priešiška. Jie nematė tame kaltės ir maišto kurstymo. Į religinius ginčus romėnai nesikišo, jei tai negrėsė jų valdžiai ir nustatytai tvarkai bei ramybei krašte.

   Taigi, prieš įžengiant į Jeruzalę Jo padėtis nebuvo bloga. Tačiau šis žingsnis, kaip Cezariui Rubikono peržengimas, viską pakeitė.  Tenka pastebėti, tuo metu patyrė daug pranašiškų vizijų ir buvo labai išpuikęs, kartu išsibalansavęs. Nes jis net sugebėjo prakeikti jam neįtikusį figmedį, neįvykdžiusio Jo dieviško noro! Sunku įsivaizduoti, jog Buda būtų taip pasielgęs. Tą įžengimo džiugią nuotaiką ir sujudimą mieste tikėtina jam padėjo sukurti esėjai. Ir tai buvo dar ne viskas. Emocijų pagautas su pasekėjais įsiveržė į Jeruzalės šventyklą ir rimbu mušė ir išvijo tenai dirbusius pinigų keitėjus bei kitus šventyklos darbuotojus, o pačią šventyklą išvadino ‘’plėšikų lindyne’’. Tokiais žodžiais ir veiksmais, amžininkų manymu, Jėzus išniekino viso pasaulio žydų šventovę. Dar daugiau- tai buvo pasikėsinimas į politinius ir ekonominius interesus. Pridėjus, kad save prilygino Dievo sūnui, nes skelbė savo lygybę su Dievu privilegijų, garbės, šlovinimo bei autoriteto atžvilgiu. Žydų reakcija rodo, kad jie visa tai suprato kaip piktžodžiavimą prieš Dievą, kurio vardo to meto žydai iš pagarbos net nedrįsdavo ištarti. Galbūt  buvo ir smulkesnių išsišokimų, kurių mes nežinome, tačiau ir to pakako, kad žmonių nuotaikos pasikeistų.

   Jėzaus priešai mikliai tuo pasinaudojo, o šalininkų likučiai pateko į keblią padėtį. Vyriausiasis kunigas Kajafas, rodydamas į Jėzaus elgesį, skelbia savo teisumą, nes jis visą laiką jame įžvelgė pavojingą maištininką, tautos kurstytoją, ramybės drumstėją. Poncijus Pilotas vis dar neryžtingas ir delsia, nors turėtų skubiai reaguoti, nes nesilaikoma tvarkos ir pagarbos imperijai. Tada Kajafo šalininkai pradeda šaukti, ‘’kad kiekvienas, kas skelbiasi Dievo sūnumi,karaliumi, yra ciesoriaus priešas!’’. Taip Kajafas visus pastato į tokią situaciją, kurioje nėra kito pasirinkimo, kaip tiktai bausti mirtimi. Nes Jėzaus palaikymas visiems reiškė, kad tu esi imperijos ir ciesoriaus priešas. Šioje nemalonioje Pilotui padėtyje Erodas jį visiškai palaikė ir ‘’Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi’’  Lk 23, 12.  Dėl to nenuostabu, kad Jėzaus draugai Sinedrione irgi nedrįso prieštarauti dėl mirties bausmės, o Poncijus Pilotas, nors ir labai prašomas žmonos nebausti mirtimi [matyt, ji Jėzų pažinojo arba bent jau žinojo ir palaikė Jo idėjas], bijodamas pasirodyti nekontroliuojantis padėties ar nelojalus imperatoriui paskyrė mirties bausmę ant kryžiaus. Tragiška baigtis, pilna žmonių pajuokos, patyčių, niekinimo, žlugusių vilčių! O Muhamedas, priešingai negu Jėzus, buvo toks pat sėkmingas pasaulietinis lyderis, kaip ir religinis-dvasinis lyderis. Jėzus- puikus mokytojas, etinis ir dvasinis lyderis. Jis bandė reformuoti Judaizmą. Jo įsivaizdavimas kaip turi veikti Jeruzalės šventykla maždaug atitiko esėjų surašytuose Kumrano tekstuose požiūrį. Jei būtų pavykę, žmonijos istorija būtų buvusi kitokia.

   Šios istorijos pamoka ta, kad kartais įspūdingas trumpalaikis triumfas yra lygus pralaimėjimui, o didžiausia nelaimė, pralaimėjimas, mirtis tampa dviejų tūkstančių metų šlovės istorija.

P.s. Nenorėdamas suklaidinti skaitytojų ir įžeisti tikinčiųjų, noriu atkreipti visų Jūsų dėmesį, jog tekstas yra tik autoriaus asmeninė nuomonė, paremta jo sukauptomis žiniomis, mokslininkų versijomis ir jam žinomais istoriniais faktais. Mokslas šioje srityje po truputį juda į priekį ir ateityje paaiškės, kiek teisinga gali būti mano versija.

Ačiū skaičiusiems už kantrybę.