2019 m. kovo 8 d., penktadienis

Meilė neturi kainos

 “Love has to be a free gift. The moment there is a price tag on it, it is no longer love”    iškilus indų filosofas, mistikas, dvasinis lyderis Ošo

   Tikrai, meilė neturi kainos. Mylintys žmonės supranta vienas kitą, nes meilė, abipusis supratimas, pasitikėjimas vyksta tarp širdžių. Jeigu meilės santykiuose atsiranda skaičiavimas ir įkainavimas, vadinasi, svarbus jums ne mylimasis, o jūs pats. Kitas ar kita tampa priemone. Jūs tada naudojatės juo, engiate jį savo malonumui, savo poreikių patenkinimui. Jūsų tikslas - jūs pats. Tuo tarpu meilės galutinis tikslas -  tai jūsų mylimasis, jūsų ištirpimas ir pasinėrimas jame.
   Mylintis žmogus turi suprasti, kad tik įsigilindamas į kito žmogaus problemas ir nusivylimus galės atverti duris į tikrą savitarpio supratimą bei užuojautą. Šis supratimas skatina jus priimti ir tas priėmimas suteikia jums teisingumo.
   Supratinga širdis yra sklidina meilės ir išminties, atjautos, ateities vizijos ir sugebėjimo šią viziją įgyvendinti. Jos nedrumsčia triukšmas, įvairios piktos apkalbos ir erzelynė, nes ji yra gera, maloni, nuolaidi ir romi. Romumas suteikia ramybę ir susitaikymą.

Siunčiu Jums, mielosios, šilčiausius sveikinimus Kovo 8-osios proga!
Jūsų
Mindaugas Pliauga

 

2019 m. vasario 16 d., šeštadienis

Visuomenėje vyrauja per didelis apolitiškumas

   Minint šių metų Valstybės atkūrimo dieną tenka pastebėti, jog visuomenėje vyrauja didelis apolitiškumas. Beveik visur su šiuo reiškiniu susiduriu. Su žmogumi kalbėti apie politiką ir rinkimus nėra lengva. Jei ne dirbtinai viešojoje erdvėje labai anksti prasidėjusi Prezidento rinkimų kampanija, būtų mažai ženklų, kad Lietuvoje šį pavasarį vyks referendumai ir net treji rinkimai. Mano pastebėjimu, tai ne tiek dėl baimės, kiek dėl nusivylimo, neapibrėžtumo, netikrumo ir menko tikėjimo tuo, kad viskas gali keistis į gerą. Piliečiai nemato valstybės ateities vizijos. Šalis turi daug prasto ir neefektyvaus valstybės valdymo problemų. Pavyzdžiui, reikalingos švietimo reformos ir universitetų jungimai sukelia būgštavimų, kad nebūtų palaužtas intelektualinis šalies stuburas. Skiriant aukštais valstybės pareigūnais netinkamus asmenis, menkinama valstybės tarnyba.Verslo grupės ir šalį valdančios  politinės- finansinės grupuotės nesibodi pavesti aukštas valstybines pareigas visiškai netinkamus, bet patogius jiems asmenis. Tokia praktika ir dėl tarpusavio kovų to  išėjimas į viešumą labai sumenkina lūkestį matyti efektyviai ir gerai dirbančią valdžią.
   Visgi labai tragiškai į valdžią nereikėtų žiūrėti, nes galime matyti daug teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, nors pajamų ir turto nelygybė auga, bet šalis šiaip taip progresuoja. Valstybė ir jos politikai dar sugeba išlaikyti tinkamą geopolitinę kryptį, reikiamas diskusijas ir tinkamą valstybei požiūrį, mąstyseną šalies viduje. Atliekama  sėkmingų reformų ir darbų visuomenės labui. Tikrai nėra taip, kad visi politikai- vagys ir nieko gero nepadaro. Kartais kaip tik visuomenės aktyvumo ir palaikymo trūksta, jog būtų atlikta daugiau gerų darbų.

   Sveikinu visus lietuvius ir Lietuvos valstybės piliečius su Valstybės atkūrimo diena! Linkiu pavasario rinkimų metu išsirinkti tinkamus kandidatus, kurie gebėtų ir norėtų vesti savivaldybes bei visą šalį į šviesesnę ateitį.

2019 m. vasario 14 d., ketvirtadienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXIII)

   Šviesusis kunigaikštis, kaip ir visi gyvūnai, irgi turėjęs nemažai sunkių psichologinių būsenų. Pirmame tome dažnai pasitaikydavo vidinio neužtikrintumo ir dezorentacijos tarpsnių, nes tamsiosios jėgos viską darė, jog jis  blaškytųsis ir nesuprastų tikrųjų daromo šou režisierių.  Bet jis atsilaikė. Buvo sunku. Kadangi į šviesiojo kunigaikščio gyvenimą buvo žiūrima kaip į žavų šou ir siekta tam tikrų savanaudiškų tikslų, jis dėl to nešė sunkų kryžių. Buvo momentų, kai atrodė, jog jis nebepaneš to sunkaus kryžiaus. Tačiau antrame tome dėl palankių aplinkybių ir labai intensyvių pastangų dvasiniame augime, tas kryžius pradėjo lengvėti. Taip pat apsiprato su nežinojimo pojūčiu. Dabar palieka tuščią erdvę nežinojimui. Jo daugiau tas netrikdo. Be to, jis nebepergyvena, kai tamsiųjų jėgų propaganda bando jį parodyti kaip valdingą veidmainį ir pan. Ir t.t. Taip pat jaučiasi nepalyginamai užtikrinčiau ir tvirčiau, kada tamsiųjų jėgų agentai nuolat bando jį įtraukti į neperspektyvius gyvenimo kelius, santykius, dėmesio kryptis.
   Nors dar vis laukiama kažkokio paties šviesiojo kunigaikščio judėjimo,bet, regis, atsiranda galimybė jam išeiti iš patinės situacijos , nes jaučiami ženklai, kurie rodo, jog planuojama užleisti šiek tiek erdvės, kad jis galėtų padaryti ėjimą, leidžiantį jam išeiti iš patinės situacijos.
    Jis- kaip malonus, gaivus vėjelis, kuris ateina ir praeina. Lieka tik Viešpaties dvelksmo pojūtis. Malonu pamatyti dieviško dvelksmo apsvaigintus dieninius gyvūnus bei dieviškos meilės apsvaigintas pateles, kai jo meilės saulė nusileidžia į jos širdies gelmes ir pripildo šviesos. Taip jis sužadina dieviškumą juose ir uždega šviesą jų širdyse. O jo širdis buvo mylinti širdis. Nors jis pats to kasdieniniame gyvenime nejausdavo, tačiau pažvelgus į širdį ir jos paklausus, ji nuolat atsako, kad ji- mylinti širdis. Be abėjo, jo širdies būsenos kinta ir būna įvairios, bet mylinčios širdies prigimtis visada išlieka.
   Jis, esantis prieš mane, ir ieškantis mano žvilgsnio intymiam “Aš- Tu” susitikimui. Taip tik atrodo, nes jei  nėra šviesiojo kunigaikščio tos patelės guolyje, reiškia, ji jo neturi. Tai galbūt nuostabus meilių kontaktas, galbūt galimybė, bet nieko daugiau. Visatos fizikoje gravitacija stiprėja, kai objektai randasi vis arčiau vienas kito, kai tarp jų mažėja atstumai. Juodųjų skylių traukos galia labai stipri, tačiau dėl trumpo laiko, netinkamos vietos ir daugelio kitų priežasčių jis neužsibūdavo jų orbitoje. Nors patelės gražios, žavios, protingos, vis tik jų galingos magnetinės jėgos nepajėgdavo įtraukti į savo orbitą šviesiojo kunigaikščio.



2019 m. sausio 6 d., sekmadienis

Išmintis negali egzistuoti be realybes

„God is the Creator, not a manager. Humans have the privilege of managing their own lives.“    Sadhguru is a yogi, mystic and prominent spiritual leader of our times

Šiandien Trijų karalių (išminčių) diena. Šią šventę sukūrė krikščionybės kūrėjai ant senųjų bei konkuruojančių religijų pagrindų. Išminčiai yra ne tik autoritetai, bet ir žmonės, pastebintys tikrus dalykus, gebantys matyti realybę ir gyvenimo, Visatos ženklus. Tai šventė pagrindžianti Viešpaties Jėzaus nepaprastumą ir Dievo planą.
  Mes, žmonės, vieni daugiau, kiti mažiau gyvename galvose ir josios sukurtoje realybėje, o ne tikroje gyvenimiškoje realybėje.  Žmonės gyvena savo tų pačių minčių rate, vėl ir vėl mąstydami apie praeitį, nerimaudami dėl ateities, svajodami, kurdami iliuzijas apie supančią realybę, gyvenimą. Kai kurie taip nutolsta nuo realybės, jog elgiasi kaip bepročiai ar netgi suserga kokia psichikos liga. Taip atsitinka, nes realybė, pats gyvenimas neatitinka mūsų norų, atrodo baugus, nepatikimas, nekontroliuojamas ir dėl daugelio kitų priežasčių. To pasekoje negalime išgyventi čia ir dabar momento. Dominuoja kova už būvį, todėl išgyvenimo instinktui tenka svarbiausias vaidmuo. Pasąmoninis, reaktyvusis protas taip dominuoja, kad racionalusis protas, išmintis nueina į antrą planą. Pasaulis ir reakciją į aplinkos poveikį žmogaus galvoje išsikraipo.
   Pasaulį sukūrėme ne mes. Mes galime kurti tik savo gyvenimus ir prisidėti prie Visatos Kūrėjo plano. Mūsų gyvenimai apriboti fizikos dėsnių, aplinkos, kliūčių, problemų, kitų žmonių ir jų kūrybos bei daugelio kitų apribojimų. Dabar dvasiniai lyderiai, sėkmės mokytojai, psichologai ir kiti populiariai teigia, kad savo galvose mes esame   šeimininkai. Galime kurti pasaulį, kokio norime, tik reikia įvaldyti visu procesus vykstančius galvoje. Kai kurie Indijos jogai ir dvasiniai lyderiai teigia, kad mūsų galioje per protą valdyti ir kūno procesus.  Visgi su tuo sutinku tik  iš dalies.  Tikrai jogai, dvasiniai mokytojai demonstruoja ypatingus proto ir kūno valdymo sugebėjimus. Deja, jie irgi turi problemų, serga ir miršta kaip paprasti žmonės. Religijos ir dvasingumo judėjimai kuria pasaulį žmonių galvose, bet be mokslo neturėtume to, ką turime šiandien. Visiškai valdyti galime tik interpretacijas, bet ne pačią realybę. Dėl to išmokus valdyti procesus galvoje keičiasi požiūris į pasaulį.  Gali keistis ne tik realybė galvoje, bet ir aplinkoje, nes vidus ir išorė turi ryšį. Visgi realusis gyvenimas yra pagrindas, ant kurio žmogus turi kurti savo gyvenimą. Jam turime teikti pirmenybę. Tik déjà visi įsivaizduoja matantys realybę,tačiau ne visi ištikrųjų ją mato. Tiesa sakant- mažuma, labiausiai sąmoningi, protiškai pažengę žmonės sugeba objektyviai pamatyti realybę. Ir tai, jei turi atitinkamų žinių. Dauguma mato dalinę realybę. Pavyzdžiui, mokslininkas savo tiriamoje mokslo srityje. Išmintis negali egzistuoti be realybes. Tuos, kurie gali objektyviai matyti ir pažinti realybę bei spręsti iškilusias problemas, mes vadiname išminčiais. Vien toks tokių žmonių vadinimas, pastebėjimas ir pripažinimas pačios išminties rodo, kad paprasti žmonės irgi sugeba pastebėti išmintį, reiškia, pas juos irgi yra tos išminties. Tik jie jos savyje neatrado, neišvystė.


2019 m. sausio 1 d., antradienis

Su Naujaisiais metais!

Mieli  “Toto” skaitytojai,

   Sveikinu Jus visus su 2019 metais! Gyvenimas nepaliaujamai banguoja. Nuolat turime daryti didelius ar mažus pasirinkimus. Keliaujame tik į vieną pusę ir negalime turėti dvigubos patirties. Gyvenimas gana nenuspėjamas ir nesaugus. Todėl gyvenime tenka pasikliauti tik protu, išmintimi ir sėkme.
   Tegu Naujaisiais metais protas ir išmintis Jūsų neapleidžia, o sėkmė auga kaip sniego kamuolys. Linkiu šilumos ir jaukumo Jūsų namams!

Jūsų
Mindaugas Pliauga
www.totas.lt

2018 m. gruodžio 25 d., antradienis

Siekite gyventi pagal savo prigimtį

”Daug kas sudygsta, užauga, bet nepražysta. Daug kas žydi, bet neduoda vaisių”    žymus kinų išminčius, mokytojas, politikas   Konfucijus

   Žmogus kaip tas augalas: sudygęs nori užaugti, pražysti ir duoti vaisių.  Kiekvienas turime instinktą pasirūpinti savimi, kad išliktume, tačiau tai dažnai perauga į maniją, kuri užgožia gyvenimo džiaugsmą.  Šiais laikais esminių poreikių spektras stipriai išaugęs – mums reikia vis geresnio būsto, automobilio, daugiau ir madingesnių rūbų, daiktų. O lyginimasis su kitais tampa spąstais, į kuriuos patekę pradedame savęs gailėtis ir depresuoti dėl susidariusios situacijos.
   Pas jaunus žmones dažnai pastebiu pernelyg didelę baimę nieko nepasiekti gyvenime, nepatirti gražiausių akimirkų. Tai skatina skubėjimą gyventi ir psichinį nestabilumą. Žinoma, gražu žiūrėti, kai stengiamasi pražysti ir duoti vaisių, bet dažnai miško augalui sunku prasiskverbti virš kitų augalų. Be to, išdygusį daigą kartais sutrypia miško žvėrys. Kitaip negu miško augalų gyvenime, žmonės ne tik konkuruoja dėl resursų ir erdvės, bet ir sąmoningai padeda vieni kitiems.
   Norai ir veržlumas skatina žmogaus judėjimą gyvenime, tačiau eilinės kliūtys iškyla jo gyvenimo kelyje, kuris ir taip yra pakankamai sudėtingas, nenuspėjamas ir duobėtas.  Dėl to  reikia žiūrėti, kad troškimai nebūtų beatodairiški, kad jie būtų naudingi visuomenei, atitiktų trokštamo dalyko vertę. Ir aplamai, reikia stengtis būti naudingu žmonėms ir Visatai. Visada verta prisiminti, jog ateis laikas, kai tau teks prarasti viską, ką turi. Todėl klausykitės savo širdies, stenkitės objektyviai vertinti savo galimybes. Neverta visada save lyginti su kitais ir, to pasekoje, pernelyg jautriai reaguoti dėl savo menkumo ir nesugebėjimo. Menki miško augalai nepergyvena dėl savo menkumo, jie siekia duoti vaisių. Ir niekas negali pasakyti, jog jie nereikalingi ir neprasmingi. Visi mes esame mažos gyvenimo dalelės. O siekti įsigyti, pasiekti kažko, ką kiti labai vertina ir to siekia, jeigu tai neatitinka tavo vidinių vertybių ir prigimties, neverta. Verčiau rinkitės, kas atitinka jūsų prigimtį. Jeigu negyvensite pagal savo prigimtį neatrasite savo vietos, nežydėsite ir nevesite vaisių. Juk miške  yra daugybė įvairių augalų, bet kiekvienas yra skirtingas ir atradęs savo nišą: vieni dideli ir užima daug vietos, kiti -maži ir gražiai įsispraudę ankštose vietose. Bet mums užėjus į mišką, viskas atrodo gražu ir prasminga. Mažas ir didelis, gražus ir negražus, spalvotas ir pilkas ten viskam yra vietos, visi stengiasi gyventi pagal savo prigimtį bei realizuoti ją pilnai. Miške niekas nesilygina su kitais ir nesiekia kažko vien dėl to, kad to siekia kiti.
   Taip ir žmogus, norėdamas užaugti, pražysti ir duoti vaisių, turi gyventi pagal savo prigimtį, stengtis realizuoti ją pilnai ir taip praturtinti pasaulį savo unikalios, mažos gyvenimo dalelės įnašu. Kiekvienas yra ypatingas, vienintelis, nes gali vesti tik jam vienam būdingus vaisius.


2018 m. lapkričio 23 d., penktadienis

Kariuomenėje- vyrijos elitas

“Esminis skirtumas tarp vidutinio žmogaus ir kovotojo yra tas, kad kovotojas viską pasitinka kaip iššūkį, o vidutinis žmogus kaip palaiminimą arba prakeiksmą. Kovotojai laimi pergales ne daužydami galvas į sienas, bet jas įveikdami.”    Don Miguel Ruz  “Toltekų išmintis”

  Lapkričio 23 dieną Lietuvos kariuomenė švenčia atkūrimo šimtmetį. Tačiau jos istorija yra gerokai senesnė. Lietuvos kariuomenės istorija yra neatsiejama nuo valstybės istorijos . Kariuomenė padėjo sukurti XIII amžiuje valstybę ir atkurti XX amžiaus pradžioje Lietuvos Respubliką. Mums kariuomenė visada buvo tokia svarbi, jog neperdėtai galima pasakyti, kad be jos nebūtų Lietuvos valstybės ir gal net lietuvių tautos. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė savo gyvenimo pirmuosius šimtmečius buvo karinė valstybe. Stipri kariuomenė padėjo susikurti  stipriai valstybei. Vėliau smunkant galingai LDK valstybei, silpnėjo ir jos karinės pajėgos. XVIII amžiaus pabaigoje silpna kariuomenė nepajėgė apginti silpnos valstybės. Šalis buvo okupuota. Bet  1918 m. vasario 16 dieną atkūrus Lietuvos valstybę, būtent, kariuomenė apgynė šalį nuo priešų. Taigi, kariuomenės reikšmė mūsų tautai ir valstybei yra ypatingai svarbi.
   Gal pastaruoju metu Lietuvos kariuomenė vaidino menkesnį vaidmenį, tačiau atkūrusi šauktinių kariuomenę, jos įtaka visuomenei smarkiai išaugo. Visais laikais ir visuose kraštuose kariuomenė būdavo  ne tik krašto gynėja, bet ir visuomenės bei  vyrijos elitas. Niekada jos vaidmuo nebuvo tik karinis. Todėl džiugu, kad Lietuvos kariuomenė nevengia atsiverti visuomenei ir dažnai rengia ar dalyvauja šalies renginiuose. Gal trūksta naujesnės technikos ir aprūpinimo, bet karių dvasia atrodo neblogai. Natūralu, jog kariuomenėje jaučiamos ne visai geros iš visuomenės ateinančios propagandinės įtakos, nes ji – visuomenės dalis, bet kariuomenė tam ir yra kariuomenė, kad ji turi sugebėti atsispirti tam ir skleisti į visuomenę savo gerąją įtaką. Tas bandoma daryti.
   Malonu matyti daug jaunimo kariuomenės renginiuose. Tai ne tik gražu, bet ir naudinga. Juk kario kelias- tai ne agresijos ir žudymo kelias. Karys, kuris mėgaujasi žudymu ir priešininko žeminimu, nėra karys. Ginklas panaudojamas pagal paskirtį tik tada, kada išties būtina. Tikras karys niekada be reikalo nesišvaisto ginklu, nesidžiaugia jį panaudojęs, o, esant reikalui,  jį panaudojęs-  iškart deda ginklą į tam skirtą vietą. Mes galime daug pasimokyti iš karo meno ir kario kelio. Nuo senovės vyrijos elitas gerbė karį ir ėjo kario keliu.

   Nuoširdžiai sveikinu karius, karininkus ir visą karinį personalą su kariuomenės diena! Linkiu daug stiprybės, drąsos, dvasinės jėgos, atsakingai einant tikro kario keliu.