2022 m. gegužės 10 d., antradienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXIII)

    Sužeistos širdys susitinka su šviesiuoju kunigaikščiu ir jo artumoje pajunta ramybę, liūdesys ir neramumai išsisklaido. Tada kartais geriau tiesiog patylėti ir pasidžiaugti buvimu, tiesiog pajusti, pasiklausyti, pastebėti. Meilė leidžia pastebėti nepastebima. Kartais patelės atrodo kaip patekusios į tyros dieviškos meilės liepsną, bet net tada jis nesijaučia būdamas tarp patelių šoumenu, sex bomba ir pan. Jis pasijaučia dvasiniu pleibojumi. Taip, jis- jų dvasinis pleibojus. 

   Kiekvieną dieną jam ateina mintys apie laikinumą, pažeidžiamumą, prasmingumą ir mirtingumą. Vis labiau jis pasaulį mato per savo mirtingumo prizmę. Juk mirties neapgausi ir savo mirties valandos nežinai. Patekus į tamsų būsenų ruožą, velnio lašai mažai gali pagerinti psichinę būseną. Akivaizdu, liko tik įprotis, bėgimas ir įsitikinimas, kad velnio lašai suteikia atsipalaidavimą ir gerą nuotaiką. Tiesą pasakius, jis jau gerai supranta, jog šis įsitikinimas yra klaidingas ir neatitinka realybės. Taip, anksčiau velnio lašai, kai užvaldydavo tamsios savidekstrukcinės jėgos ir pasidarydavo liūdna bei negera, jie pagerindavo būseną, bet dabar – nedaug. Nors jis dar nėra savo būsenų meistras, tačiau jis susikuria vidutiniškai geresnes būsenas, negu jam suteikia velnio lašai. Dabar velnio lašai, kaip ir anksčiau, slopina sąmonę ir blogina proto darbą, bet išties gerų būsenų nesuteikia. Po išgėrimo aplanko beprasmybės ir nusivylimo buvusia būsena nuotaikos. Tie, kurie geria dėl paprasčiausio atsipalaidavimo ar įvairių stresų [ne dėl išties rimtų bėdų, problemų ir pan.], tai atradus atsipalaidavimo ir raminančius pratimus arba užsiėmimus, potraukis, poreikis velnio lašams natūraliai pranyksta. Šviesiojo kunigaikščio atvejis- ne toks. 

   Pasakos XXXII dalis; http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/01/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

2022 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Apie svajones

‘’Tas, kuris nori visko, praranda viską’’ Afrikiečių patarlė 

   Mumyse tiek daug visko… Tiek daug norime patirti, išgyventi, išjausti, pamatyti, pabūti, paragauti… Ir tiek daug mes bijome, draudžiame sau, nedrįstam, abejojame- teisinga tai ar ne, realu ar ne, ką pagalvos kiti. Perverčiau daug knygų, perskaičiau daug straipsnių, peržiūrėjau daug video svajonių ir norų įgyvendinimo tema, todėl noriu pasisakyti šia tema. Juk norai ir svajonės mus lydi visą gyvenimą! 

   Vartant knygas krinta į akis tai, kad tekstuose veikiančių patarimų, sėkmės receptų, įžvalgų, išminties yra daug, tačiau dažniausiai jie yra tokie patys, kaip ir pačios svajonės. Tekstai ir video labiau skirti skaitytoją ar žiūrovą įkvėpti, suteikti jam vilties ir šviesesnės pasaulio perspektyvos. Turbūt teko girdėti pasakymus ‘’daugiau svajokite, nes svajonės pildosi’’ ar ‘’didi svajonė pakeitė pasaulį’’. Vieni ragina daug svajoti, detaliai ir tiksliai įsivaizduoti tarsi jau kaip įgyvendintą svajonę ir tada ji būtinai išsipildys, nes traukos dėsnis veikia, kiti ragina ne tik svajoti, susiplanuoti tikslus, bet ir iškart imtis aktyvių veiksmų. Dar kiti pataria pasitelkti magiją, afirmacijas ir panašius dalykus. Žodžiu, yra didelė pasiūla patarimų apie tą patį. Kita vertus, žmonės yra įvairūs, svajonės skirtingos, aplinkybės ir galimybės nevienodos, todėl visiems tinkamo vieno recepto nėra. Įvairovė reikalinga, gerbiu jų darbus, nes teikia vertingų žinių, patarimų, technikų ir t.t., tačiau visgi noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į tai, kad būtina išlaikyti sveiką nuovoką ir nepaskęsti iliuzijose. Šioje vietoje svarbu suprasti, kad peršamas viską žadantis optimistiškas visagalybės mąstymas, jog Visatoje visko visiems yra per akis ir nėra tokios svajonės, kurios nebūtų galima įgyvendinti, yra iliuzija. Tai tarsi norų knygos, kurios skatina vaikišką visagalybės mąstymą. Jų propaguojama idėja, kad Visata yra tarsi didelė prekybos pagal katalogą įmonė, kur galima užsisakyti viską, ko tik nori, ir tą gauti. Kas į tai rimtai įsitraukia, praranda sveiką realybės suvokimą ir galiausiai nusivilia žiauria tikrove. Juk visi esame patyrę, kad gyvenimas, Visata neskuba pildyti mūsų išsvajotų norų. Dažniausiai norima tikslą pasiekiame sunkių pastangų dėka. Be to, mes galime dėti pastangas, veikti savo mąstymą ir elgseną, bet ne rezultatus. Juk turbūt visiems teko patirti, kad labai retai norai išsipildo taip, kaip buvo įsivaizduota. Tai gali būti geriau, tai gali būti blogiau, tai gali būti visaip, nes Visata nėra prekybos pagal katalogą įmonė, o galimybes ir resursus mes visi turime ribotus. Todėl mes nesame visagaliai. Visata veikia pagal savo planą ir viską žino geriau negu mes. Pavyzdžiui, net tokie kaip Jėzus, kuris baigė gyvenimą ne taip kaip norėjo, ar Satja Sai Baba, kuris mirė anksčiau nei buvo skelbęs ir mirė ne taip, kaip norėjo, negali įsakyti Visatai ir gauti visko, ko tik nori. O ką kalbėti apie paprastą žmogų! 

   Guru, dvasiniai mokytojai, jogai, okultinių mokslų atstovai mėgsta sakyti, kad pasiekus tam tikrą sąmoningumo lygmenį, kai protas tampa tarnu, o jūs jo valdovu, galite gauti viską, ko tik norite, ir tapti kuo norite būti. Ši tiesa nėra tokia, kokią žmonės ją įsivaizduoja- Jų kalbas reikia suprasti ne visagalybes prasme, o tiesiog noras siekti viršūnės arba menas pajusti, jog jau esate tai, kuo norite būti ir kad turite viską, ko trokštate. Tam nusakyti yra gera indų patarlė; ‘’Jeigu norai užgęsta, tai ir vargšas yra turtingas; jeigu užvaldo, tai ir didikas lygus vergui.’’. Dabar visur yra komercija, noras pasipelnyti, turėti daugiau sekėjų, garbės ir t.t., todėl parduodamos iliuzijos, nors aktyviai propaguojama visų svajonių išsipildymo galimybė. Visgi, tai nėra visiška apgaulė, tik netinkamai, neaiškiai pateikiama idėja, ko pasekoje žmonės neteisingai ją supranta. Dėl to visada būtina išlaikyti sveiką nuovoką ir nepaskęsti iliuzijose. Čia svarbu suprasti, jog galiu norėti labai daug, bet tikrovė yra dažnai kitokia, tad dabar geras metas iš to, ką turiu ir galiu, susikurti geresnį gyvenimą. Geras guru tokiu atveju gali tik padėti pačiam pamatyti, kurioje vietoje galiu kurti gerą gyvenimą, tačiau nuspręsti turite vėl pats. 

   Taigi, galima daug norėti, daug kuo tikėti, bet, jei tai prieštarauja esamai tikrovei, joks tikėjimas nepadės. Kadangi mes turime gausybę apribojimų, su kuriais reikia skaitytis. Pavyzdžiui, amžiaus, sveikatos, resursų, aplinkybių. O svajodami savęs dažniausiai neribojame ir prisisvajojame įspūdingiausių dalykų. Mintyse ir planuose kelias į svajones būna dažnai tiesus ir lygus, tačiau vėliau pasirodo daug sunkesnis, painesnis ir pilnas duobių.Taip sakydamas nebandau teigti ar įtikinti, kad visada reikia susitaikyti su dabartine padėtimi ir kentėti. Visai ne! Kartais iš tiesų reikia keisti save ir aplinką, išeiti iš komforto zonos ir siekti savo norų, svajonių įgyvendinimo. Nereikia pamesti visų svajonių net nepabandžius jų įgyvendinti. Tai būtų neteisinga ir skurdu gyventi. Geriausias ir svarbiausias svajones būtina bandyti įgyvendinti, tačiau tik neperžengiant sveiko proto ir intuityvaus širdies žinojimo ribų. Būtina visada prisiminti, jog mes, kiekvienas, esame laisvi veikti tam tikruose Visatos dėsnių ir gyvenimo apribojimuose. 

   Deja reikia susitaikyti su tuo, jog dauguma mūsų svajonių, norų niekada nebus įgyvendinti. O per dideli lūkesčiai sau, aplinkiniams ir gyvenimui neprisideda nei prie vidinės laimės sukūrimo, nei prie norų įgyvendinimo. Be viso to, svajonių įgyvendinimui reikia skirti laiko, dėmesio, resursų, sveikatos ar netgi kainuoja gyvybę. Kuo svajonė didesnė, tuo daugiau reikia atiduoti, kad ji išsipildytų. Dėl to prisisvajojus vertėtų paklausti savęs- ką esu pasiruošęs atiduoti už savo svajonę? Labai dažnai paaiškės, jog rami namų aplinka, laiminga šeima ir sėkmė darbe yra svarbesni už norą apkeliauti Afriką. Mūsų svajonės ir norai kinta kaip ir pats gyvenimas. Vaikai svajoja apie žaislus, disneilendą, o senjorai pasvajoja apie gerą sveikatą. Gali kilti klausimas- jeigu svajonės kinta, kainuoja, sunkiai pasiekiamos, tai gal jų ir siekti nereikia? Mano nuomone, kad reikia. Tik reikia pasirinkti didžias, daugmaž pasiekiamas ir svarbiausias svajones, nes visų svajonių ir norų tikrai neįgyvendinsite. Taip pat būkite atsargūs rinkdamiesi svajones ir tikslus, nes kai kurios gali pakenkti šiandien jau turimai sėkmei ir laimei. Žmogus vis tikisi gauti ko nors nemokamai, tačiau net svajonė neišsipildo nemokamai. Dėl to reikia ne tik nebijoti svajoti, bet ir persvarstyti prioritetus- ką vertinate, ko norite, ko siekiate ir kasdien elgtis taip, kad artėtumėte prie savo svajonės išsipildymo. Kai kurios svajonės tegu lieka svajonėmis. Kiekvienas veiksmas, mintis ir net jausmas mums padeda siekti pasirinkto tikslo arba kliudo jo siekti. Gerai išsiugdyti aktyvumą jums skirtoje gyvenimo misijoje. Be veiksmų, pastangų, vedančių trokštamo tikslo link reta svajonė [tik nulemta likimo] gali išsipildyti. Svajokite ir protingai veikite! 

'’Verčiau sugrįžti ir numegzti tinklą nei nerti prieš srovę, svajojant apie žuvį’’ Kinų patarlė

2022 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Nesileiskime įtraukiami į pozityvaus arba negatyvaus mąstymo kraštutinumus

    Nors su koronavirusu susijusios baimės ir grėsmės atlėgo, bet mūsuose nerimas dėl ateities nesumažėjo. Didžiųjų pasaulio galybių konfliktas, karas Ukrainoje, pabėgėliai, ekonominės problemos kelia naujus iššūkius ir pavojus. Šiomis dienomis daugelis žmonių jaučiasi esantys chaose ir neapibrėžtume. Vieni žmonės išgąsdinti neigiamų emocijų lavinos užsideda pozityvumo kaukę ir neigia grėsmes, o kiti metasi į kitą kraštutinumą- pasiduoda nevaldomai baimei, liūdesiui ir beviltiškumui. Subalansuotų žmonių yra labai mažai. Tenka pripažinti, jog mūsų regione yra sunku išlaikyti psichinę pusiausvyrą, nes yra realių grėsmių bei žmonės yra išvargę ir dar neatsigavę po traumuojančios koronaviruso pandemijos patirties. 

   Šiuo metu populiarų pozityvaus mąstymo kultą vertinu daugiau kaip realybės neigimo formą, nes tiesiog bandoma ignoruoti neigiamus jausmus ir tamsiąją būties pusę. Reikia pažymėti, jog plačiai propaguojamas pozityvusis mąstymas dažnai yra neadekvatus ir neadaptyvus, beje, kaip ir negatyvusis mąstymas. Jie abu neleidžia psichikai save sureguliuoti, rasti pusiausvyrą ir geriau prisitaikyti prie tikrovės. Manau, neverta nuolat išlaikyti įsitikinimą ir pastangą, jog reikia pastoviai turėti teigiamą mąstyseną, kad ir kokia baisi bei sunki padėtis slėgtų. Nes toks įsitikinimas pozityvų mąstymą taip aukštai iškelia, kad jis tampa pernelyg apibendrinantis kraštutinumas. Tokiu būdu jis ne tik pabrėžia optimizmo svarbą, bet ir sumažina ar netgi paneigia sunkių emocijų buvimą bei esančią tikrovę. Negatyvi mąstysena yra dar kenksmingesnė ne tik pačiam asmeniui, bet ir šalia esantiems, nes labai dažnai užkrečia aplinkinius žmones negatyvu ir pesimizmu. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės yra įpratę nuolat gąsčiotis. Kas truputį nutinka ir jie; ‘’Oi, jau turbūt bus blogai!’’, ‘’Oi, viskas negerai ir aplinkui visur grėsmės!’’ ir t.t. ir pan. Akivaizdu, kad tokiems žmonėms trūksta optimizmo, teigiamo mąstymo. Tokiais atvejais reikia paklausti savęs- kiek kartų aš jau gyvenime bijojau ir nieko neįvyko? 

   Mums labiausiai reikia tokio sveiko pozityvaus mąstymo ir objektyvaus optimizmo, kuris adaptyvus ir atitinkantis supančią tikrovę. Tokio, kuris sako, kad viskas gali būti visaip, tačiau aš tikiu, jog galiu pats ar su Dievo pagalba su tuo susitvarkyti! Svarbiausias dalykas padedantis adekvačiai ir adaptyviai mąstyti net stresinėse situacijose, yra sąmoningumas ir gebėjimas priimti supančią realybę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Kartais gal verta ir rėkti, jeigu tai reikalauja situacija, bet tai turi būti padaryta sąmoningai, protingai ir pagal situacijos poreikį. Tai negali būti iš kažkokio neigiamo, nesąmoningo impulso ar nesusitvardymo ir pan., kai tiesiog kenkiame sau ir aplinkiniams. Čia svarbu suprasti, kad optimizmas, tvirtumas, atsparumas, kantrumas, susivaldymas, geranoriškumas yra vertybės ir dorybės. Tik yra riba, kai jau nebe išeina apsimesti, jog viskas gerai, ir nebegali savęs prisiversti pasijusti žvaliau, nuvyti šalin slogutį, liūdesį arba nerimą ir tenka tiesiog pripažinti, kaip dabar iš tikrųjų jaučiuosi bei kokia iš tikrųjų padėtis yra. Kartais kai kurie dalykai paprasčiausiai negali būti sukontroliuojami- jie tiesiog vyksta. 

   Kalbant konkrečiai apie dabartinę padėtį mūsų regione, galima pasakyti, kad istoriškai tai- nieko naujo. Istorijoje tokių krizinių situacijų buvo toli gražu ne viena. Po jų neretai vykdavo pakilimai, progresas. Po krizių žmonės visada išeina stipresni, nes jie įveikė jas. Čia veikia ne tik žmonės, lyderiai, bet ir Dievas, likimas ar kažkoks nulemtas istorijos procesas, prieš kurį žmonės yra bejėgiai. Dėl to galime nerimauti, kiek tik norime, bet situacijos dažnai nepriklauso nuo mūsų ir vyksta pagal savo eigą. Seniau žmonės, patekę į labai sunkią padėtį, pradėdavo daugiau ir uoliau melstis, skirti daugiau dėmesio dievams, apeigoms ir atnašaudavo aukų. Krizių metu religijų svarba dar daugiau išaugdavo. Tuo pačiu verta pažymėti, kad nors religijos sunkiu metu teikdavo paguodą ir viltį, tačiau žmonių pastangos įveikiant krizes visada buvo ypač svarbios. Dažniausiai visa tai veikė sinergiškai.

2022 m. vasario 16 d., trečiadienis

Valstybinė šventė- ne ta diena, kai reikia kelti neramumus

    Oficialios valstybinių švenčių dienos yra tapačios konstituciniams Lietuvos simboliams- vėliavai, himnui, herbui. Kadangi jos sukoncentruotos ir veikia valstybinės bendruomenės integravimo, identifikavimo ir pasaulėžiūros formavimo linkme. Juk istorija yra kultūrinio ir politinio tapatumo pagrindas. Nuvertinus valstybę ir valstybinę ištikimybę, piliečiai praranda vienijančią politinės bendruomenės toje teritorijoje suvokimą. 

   Suprantu, jog Lietuvos žmonės susiduria su dideliu gąsdinimu, slopinimu, kiršinimu, patyrę per daug kančios, neprognozuojamumo bei visuomenė prarado daugiau žmonių negu galėjo, tačiau per valstybines šventes vis tiek nereikia kelti neramumų ir chaoso. Net ir tokiu atveju, kai valdžia peržengia visas leidžiamas ribas, yra nepatriotiška, korumpuota ir išdavikiška. Per sausio 13-osios minėjimą valdžios atstovų nušvilpimas ir ten susirinkusių žmonių laikysena, mano nuomone, neperžengė ribos, kada jau paniekinami ne atskiri politikai, o pati valstybė. Taip pat valstybinė šventė negali pavirsti į valdžios atstovų savęs išsikėlimo renginį ar tiesiog į viešųjų ryšių akciją savo reitingams pakelti. Laikini politikai negali save pateikti kaip ‘‘Aš- tai valstybė‘‘, o jei mane nušvilpiate- nušvilpiate valstybę. 

   Per Vasario 16-osios šventę tikiuosi žmonių atsakomybės, pagarbos valstybei ir jos istorijai. Juk dabarties mūsų veiksmuose veikia gyvoji istorija, pasireiškianti kasdieniais įpročiais, papročiais, nuostatomis ir visu pasaulio matymu. Praeitis sustiprina kultūrinio tęstinumo suvokimą. Todėl būkime atsakingi ir patriotiški Lietuvos valstybės gyvavimo tęsėjai!

2022 m. vasario 11 d., penktadienis

NATO ir Rusijos konfliktas toliau eskaluojasi

    Po gruodžio mėnesio ultimatyvaus reikalavimo JAV ir NATO, Rusija naujai pakartojo iškeltas sąlygas konkrečiai jau dėl Ukrainos. Žodžiu, nuo reikalavimų dėl NATO buvimo Rytų Europoje neatsitraukė, tik papildė reikalavimais dėl Ukrainos. Tenka pastebėti, jog Maskvos iškeltos sąlygos yra visiškai nepriimtinos ES ir NATO, nes tai reikštų pastarųjų pralaimėjimą Ukrainoje. Nors susidariusi padėtis aplink Ukrainą yra labai grėsminga, bet į visa tai siūlyčiau žiūrėti platesniu kontekstu. Šiuo atveju pasaulinių galių konflikto esmė yra ne vien Ukraina. Tiksliau pasakius, Ji vienu metu yra svarbi konflikto dedamoji ir kartu- atpirkimo ožys, sugeriantis agresiją. Dėl to palaikau Ukrainos valdančiuosius ir prezidentą, kai jie priešinasi Vakarų lyderių spaudimui ir pernelyg nedramatizuoja padėties bei ramina kylančią paniką. Teisingai daro Ukrainos vadovybė, jog vengia bet kokio provokatyvaus elgesio, isterikavimo ir visokio blaškymosi, kuris tik didintų ir taip įkaitusią atmosferą ar netgi paprasčiausiai išprovokuotų karą su Rusija. Mano nuomone, Ukraina privalo visokeriopai vengti pakartoti 2008 metų Gruzijos- Rusijos karo scenarijų. 

   ES ir NATO atsakas į Rusijos ultimatumus yra toks, kokio maždaug ir tikėjosi Kremlius. JAV ir ES bando užglaistyti situacijos aštrumą rodydama didelį norą derėtis ir sutarti. Reikia pastebėti, jog Vakarų šalių lyderių ir kitų aukštų pareigūnų vizitai, prašymai susitikti bei demonstruojamas didelis siekis susitarti su Vladimir Putin sudaro jam galimybę atsitraukti su labai mažais reputaciniais nuostoliais. Visgi kardas ištrauktas ir užsimota, todėl visko palikimas po senovei būtų katastrofiškas Rusijos vadovybės pralaimėjimas, kad ir kaip gražiai atsitraukimas atrodytų. Be to, kadangi Kremliaus slaptosios tarnybos vis dar kontroliuoja pasaulinį propagandos naratyvą ir turi situacinį karinį ir kt. pranašumą, manau, Kremlius taip lengvai nesustos ir neatsitrauks. Juk klaida būtų to neišnaudoti. Tuo labiau, kai Vakarų šalys yra aptikusios jo įtaką pasaulinės propagandos naratyvui. O tai reiškia, kad tik laiko klausimas, kada situacija žmonių protuose gali ir pasikeisti labai nepalankiai Kremliaus atžvilgiu. Nežinau gerai situacijos kitose šalyse, bet žvelgiant pagal Lietuvos žmones, Kremlius vėluoja atkurti TSRS. Matyt tikėjosi, jog jo įtakos pasauliniame propagandos naratyve Pasaulio valdantysis elitas neaptiks. Turbūt dėl to JAV prezidento Donald Trump laikais Kremliaus slaptosios tarnybos buvo taip susitelkusios į ardomąją veiklą Vakarų šalyse, kad gerai nesuformavo žmonių galvose noro grįžti į naują TSRS. 

   Tuo pačiu noriu pasisakyti ir dėl įvykių Kanadoje, nes manau, kad ten vyksta reikšmingi įvykiai, kurie gali tapti pavyzdžiu. Palaikau Kanados protestuotojus. Kanados valdantysis elitas turi labiau pagalvoti apie šios šalies Vyriausybės atstatydinimą ir kartu apie kilusios krizės teigiamą išsprendimą. Vien laukiant, kada protestas išsikvėps ir nepriimti jokių teigiamų sprendimų- nėra geriausia išeitis Kanados žmonėms.

2022 m. sausio 26 d., trečiadienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXII)

    Tarptautiniame kovos ringe nuotaikos yra kovingos. Iš vienos pusės- raumeningas, stiprus liūtas, bet turintis mirtinų ligų, kurios nelaimei progresuoja. Jo chebrantai- nutukę, mažai raumenų turintys, ligoti, nors plėšrūs, bet dėl minėtų priežasčių mažai kovingi vilkai. Iš kitos pusės- meška, kuri yra gana liesa, gyvenanti nepritekliuje, viską, ką gali skiria raumenų auginimui. Nors lašinių neturi, bet raumenys – stiprūs ir ištreniruoti, be to gana vikri. Ji yra kovingiausia ringe ir norinti kovoti. Jos draugas drakonas- didelis ir augantis, susitelkęs į raumenų ir savo jėgos auginimą. Tenka pastebėti, jog jis dar nepasiruošęs didelei kovai, todėl kovingumas nėra didelis, bet nuolat augantis. Meška pradeda jėgos kovą, nors priešininkų svorio kategorija yra gerokai didesnė. Liūto gauja šiuo atveju kovoje be taisyklių pasirinko sau parankiausią strategiją- išvarginti, nualinti priešininką ir po to kovą užbaigti smaugimo ar laužimo veiksmu. Paprastai kovotojai be taisyklių, atsidūrę tokioje padėtyje, neilgai trukus [priklausomai nuo skausmo slenksčio] pasiduoda. Kadangi meškos svorio kategorija yra žemesnė ir ji taip paprastai įveikti priešininko negali, o nokautas vargiai tikėtinas, ji pasirinko kitą taktiką. Ji ne tik kelia nesutarimus liūto gaujos tarpe ir veikia su paslaptingais chemikalais, veikiančius jų kūnus. Ji taip pat atlieka įvairius apgaulingus kovinius veiksmus, kad susidarytų progą tiksliam, stipriam ir žaibiškam smūgiui. Ji siekia priešininką pasiųsti į nokdauną. Po nokdauno, matyt, tikisi, kad liūto gauja sutriks ir atsitrauks. 

   Stebėdamas Kreivų veidrodžių karalystės gyvūnus, jam [jo vaikystės berniukų kalba tariant] jie atrodė gerokai ‘’paduchinti’’. Tiesa, visiškai dar ‘’neužduhinti’’. Juos ‘’duhino’’ tamsiųjų jėgų statytiniai valdžioje ir visuomenėje. Gaila jų, bet jie pasiduoda mobingui, patyčioms ir kitokiam ‘’’duchinimui’’. 

   Tuo tarpu šviesusis kunigaikštis bandė žiūrėti į savo gyvenimą iš mirtingumo perspektyvos. Visi žinome, kad mirsime, bet gyvename tarsi nemirtingi. Kai tik įsisąmonini savo mirtingumą ir pažvelgi į savo gyvenimą iš tokios perspektyvos, protas tuoj pat pradeda galvoti apie ką nors kitą. Bet net ir trumpas mirtingumo įsisąmoninimas labai praturtina ir brandina. Galima lengvai atskirti, kas svarbu gyvenime, o kas- tuščia. Ši praktika prideda išminties.

   Įsijungia dieviškoji gravitacija ir savo kelyje sutinka gyvą meilės liepsną, atsiliepiančią į jo sieloje rezonuojančius virpesių ritmus. Kai susitinka tokios mylinčios širdys, jos gali susikalbėti ne tik verbališkai, žodžiais. Juk meilės ir širdžių kalba gali vykti ir kitais būdais: Akių kalba- pasąmonės, jausmų, širdies kalba; Veidų kalba- proto ir emocijų kalba; Kūno kalba- pasąmonės ir emocijų kalba; Balso kalba- proto, emocijų ir pasąmonės skambesys. Taigi, sielų kalba gali būti gili, labai įvairi ir turtinga. Žinoma, tokiu būdu ir sielų kalbos supratimas jo yra daug didesnis už vidutinį. Šioje vietoje kaip svarbu suprasti, kad šviesusis kunigaikštis nėra ir negali būti trečias porų santykiuose. Poros į savo santykius jokiu būdu negali velti šviesiojo kunigaikščio, nes gadina savo likimą, santykius. Tai labai kenksminga ir prieštarauja Kūrėjui. Šviesiuoju kunigaikščiu, jo išmintimi, galia, įkvėpimu, energijomis, parama ir pan. naudotis galima ir labai naudinga likimui, asmenybei, sveikatai, jeigu tai nekenkia niekam, nieko neužgauna. Viskas turi būti savo ir visų gerovei. Tai dieviškumo palaimintas kelias. 

   Pasakos XXXIdalis:  http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2021/07/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

2022 m. sausio 18 d., antradienis

Dabar yra momentas, kada Rusijai reikia veikti, kad neprarastų iniciatyvos

    Praėjusią savaitę vykusios derybos tarp JAV, NATO ir Rusijos žlugo. Nors Rusija dar laukia raštiško atsakymo, bet Vakarų šalių pareiškimai rodo, jog Maskvos ultimatumas yra atmestas. Reikia pastebėti, kad JAV ir NATO kalbos tonas vis labiau panašėja į Maskvos ultimatumų kalbą. Taip vyksta dėl to, kad derybų šalys nevienodai vertina esančią jėgų pusiausvyrą: Rusija jaučiasi gerokai stipresnė, negu ją vertina Vakarų šalys, o Vakarai jaučiasi gerokai stipresni, negu juos įvertina Rusija. Savos tiesos derybomis, ekonominiu, politiniu, diplomatiniu spaudimu bei įvairiu stiprybės demonstravimu, kariniais ir kitais manevrais nei vienai pusei nepavyksta įrodyti. Praeityje tokiose situacijose vedybos arba karas viską sudėliodavo į savo vietas. Šiai dienai dėl visų abipusės priklausomybės, globalių žmonių ryšių konfrontacija gali tęstis ilgai. Tuo labiau, kai Vakarų šalys nesuinteresuotos, kad viskas spręstųsi karo lauke. Jos beveik visais parametrais yra stipresnės, todėl turi galimybę ilgą laiką įvairiapusiškai spausti ir riboti Rusiją. Joms naudingesnė strateginė kantrybė ir nuolatinis Rusijos silpninimas ir žlugdymas, kuris galiausiai, anksčiau ar vėliau, turėtų duoti reikiamą rezultatą. 

   Svarbu pastebėti, kad nors derybos žlugo, tačiau Maskva nuo savo ultimatyvaus tono ir reikalavimų ne kiek neatsitraukia. Dar daugiau- Kremlius pastato save į tokią situaciją, kada nėra galimybės atsitraukti nesusilpnėjus arba nepraradus veido. Tarsi stotų į žūtbūtinį mūšį ne tik dėl Rusijos interesų, bet ir dėl paties Prezidento Vladimir Putin suformuotos valdžios išlikimo. Mano nuomone, Maskva atakuoja ir manevruoja gerai, todėl nuolat išlaiko iniciatyvą konfrontacijoje su JAV ir NATO. Tačiau po netikėto, puikaus, tiesiog įspūdingo Rusijos kariuomenės ir žvalgybos pasirodymo Kazachstane, kurių tikslas buvo šią valstybę paguldyti ant menčių, situacija gali pakisti ne Maskvos naudai. Visų pirma dėl to, kad visas šis galingas pasirodymas gali nueiti perniek, jeigu Rusijos politinė ir diplomatinė vadovybė neįtvirtins kariuomenės ir žvalgybos laimėjimo, neužkardys informacijos nutekėjimo. Vietoj to, kad užtikrintų turtingo resursais Kazachstano kontrolę, taip sustiprindama prieš Vakarus ir Kiniją savo derybines pozicijas bei kartu įtvirtinusi savo įtaką ir saugumą Vidurinėje Azijoje, Maskvai dėl politinių ir diplomatinių klaidų, kurių svarbiausia- nepakankamai įvertintas kazachų valstybingumo siekis vadovybėje, elite, masėse bei vadovų ir elito vienybė išorinės agresijos akivaizdoje, gresia iniciatyvos praradimu. Nes paaštrėjusi padėtis NVS erdvėje, sukilęs šių šalių vadovų nepasitikėjimas, neišspręstas Kazachijos klausimas, Kinijos viešai nereiškiamas nepasitenkinimas gali neleisti Kremliui veikti pagal jo planą. Todėl Rusijai dabar reikia tiksliai ir aštriai veikti, norint toliau išlaikyti iniciatyvą konfrontacijoje su Vakarų šalimis. 

   O Lietuvai šioje grėsmingoje geopolitinėje padėtyje reikia būti kaip įmanoma labiau apskaičiuotai ir pačiai, kaip įmanoma, pasiruošusiai. Mano nuomone, Lietuvai ir visoms Baltijos šalims būtina pasimokyti iš Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto. Ypač toje dalyje, kur Azerbaidžano kariuomenė įžengė keletą kilometrų į Armėnijos teritoriją [ne Kalnų Karabacho] ir ten pasiliko. Į Armėnijos pagalbos šauksmą Rusijos vadovaujama gynybos organizacija, kurios nare yra Armėnija, neskubėjo atsiliepti ir jos ginti. Nors NATO demonstruoja ryžtą ir teikia Lietuvai paramą, bet turime viskam pasiruošti.