2020 m. sausio 6 d., pirmadienis

Pranašai, Dievo valios vykdytojai ir meilė

‘’Pranašystė yra pasakyti žmonėms, kad yra laimės, didybės kelias, pripildantis džiaugsmu- tai Jėzaus Kristaus kelias. Tai kelias, kuriame esi arti Jėzaus. Pranašystė yra dovana, kurios reikia prašyti Šventosios Dvasios- kad mokėčiau tą ar tą žodį pasakyti teisingu momentu, kad mano visas gyvenimas taptų pranašyste’’     Popiežius Pranciškus

   Trijų Karalių istorija yra sukurta pranašystė, įtvirtinanti Jėzaus dievišką autoritetą. Nors Biblijinis pasakojimas apie Tris astrologus ir magus yra dėl propagandinių tikslų Bažnyčios išpūstas, bet tikiu, kad tame yra tiesos. Pavyzdžiui, maždaug tuo metu šviesulys turėjo danguje matytis [mokslas dabar gali ‘’atsukti dangaus kūnų padėtį’’  ir pamatyti to meto dangų], o su magais ir astrologais Juozapo ir Marijos šeima taipogi galėjo bendrauti, nes tais laikais tai buvo įprasta. Tik, galvočiau, visa tai buvo gerokai kukliau ir kasdieniškiau.
   Mano nuomone, žvaigždės, šviesulio simbolika Jėzui tikrai tinka ir yra teisinga, nes jis tapo švyturiu, kuris rodo kelią visiems, pasiryžusiems siekti tokių pat permainų. Sutinku su filosofu Vydūnu, kad Budos, Jėzaus, Muhamedo ir kt. pranašų galia išauga iš pasaulio Kūrėjo valios kaip visa Visata. Kiekviena gamtos sritis kyla iš kūrybos gelmių. Reikia pastebėti, Jų gyvenimai virto išsipildžiusia pranašyste. Skaitytojas skaitantis šventrasčius gauna stiprų didžiulės mistinės Dievo meilės pajautimą. Taip pat verta pastebėti, jog praeities ar dabarties pranašus, šventuosius, mistikus, politinius ir religinius lyderius, kurie darė tautos ar žmonijos mastu teigiamus pokyčius,visada tuo metu gerbė vyrai ir mylėjo moterys. To paaiškinti vien tik mokėjimu bendrauti, išvaizda, patrauklia asmenybe ir pan.  yra neįmanoma. Manipuliacijomis ir įtaigos technikomis galima įgauti žmonių palankumą, pritarimą, tikėjimą, didelę simpatiją, tačiau gilios meilės sunku tikėtis., nes žmogų neįmanoma priversti mylėti. Turbūt dažnas skaitytojas yra matęs ar girdėjęs žmonių santykių istorijas, kai žmonės myli vienas kitą nežinia dėl ko ar net patirdami sau žalą. Štai pranašų ir didžių pasaulio tautų teigiamų lyderių asmenybės labai skyrėsi, bet daugelį jų vienija tai, kad žmonės juos mylėjo, o jie mylėjo žmones. Buvo tokia mistinė tarpusavio meilė ir pagarba. Pavyzdžiui, Rytuose pasakojama, kad tarp Budos ir moterų buvo ypatingas tarpusavio pagarbos, supratimo ir meilės ryšys. Moterims tereikėjo tik pažvelgti į Budą -ir šios apsipildavo ašaromis. Sakoma, jog artimiausi Jo mokiniai pasąmoningai pavydėjo šio dvasinio artumo ir gilaus meilės ryšio, todėl dauguma jų kitame gyvenime atgimė moterimis. Apie labai didelę moterų meilę Krišnai rašoma Vedose. Manau, Jėzų moterys mylėjo ne mažiau. Jis turėjo itin gausų moterų sekėjų būrį. Tarp sekėjų buvo įvairių moterų ir iš įvairių socialinių sluoksnių. Pavyzdžiui, turtingos moterys [kaip Marija Magdalietė] buvo ne tik Jėzaus pagalbininkės ir mokymo skleidėjos, bet ir finansinės Jo veiklos remėjos. Apskritai, drįsčiau teigti, krikščionybė išliko ir iškilo moterų pagalbos dėka.
   Taigi, kažkokios mistinės galios įkvepia žmonių meilę. Bet neverta pavydėti, jei jūs neužlieti dieviškąja šviesa. Gyvenimas kiekvienam pateikia jam priklausančią nusivylimų, rūpesčių, sielvarto, sunkumų ir skausmo dalį. Žmonijos šviesulių gyvenimuose to taip pat buvo daug. Juk kam daug duota- iš to daug ir pareikalauta. Todėl kartais geriau turėti vieną, tikrą, mylinčią antrąja pusę, nei milijonus meilių ir būti vienam bei neturėti asmeninio gyvenimo. Tik čia nepasirinksi, nes Dievas kiekvienam skiria jam priklausančią dalią, charizmas, tikslą Jo pranašystei išsipildyti.

‘’Meilė yra sielos šviesa’’    RUMI -XIII a. persų poetas, sufijų dvasininkas, mistikas

2020 m. sausio 1 d., trečiadienis

Sveikinu visus su Naujais metais!

Brangūs žmonės,
   Mes taip dažnai patiriame sunkumus, stresą, kitų nesupratimą ir susipainiojame gyvenimiškose dramose. Nesitikėkite iš savęs, kad kada nors tapsite tobulos ir visažiniai. Jūs- augantys ir tobulėjantys kūriniai. Netgi neturėkite vilties, jog gyvenimas kada nors bus visiškai tobulas, o aplinkiniai visada bus tobulai nuostabūs Jums. Gyvenime yra visko ir žmonės yra visokie. Nėra nieko pastovaus ir vienodo. Juk gyvenimas tuo ir žavus bei įdomus, ar ne? Todėl stenkitės neišsibarstyti  ir  visada išlikti savimi bei priimti žmonių netobulumus, jų savanaudiškumą ir nejautrą.
Mieli ‘’Toto’’ skaitytojai,
Neeikvokite ašarų dėl tų, kurie jų nemato.
Neeikvokite žodžių tiems, kurių jie negirdi.
Esame pašaukti dalyvauti kuriant geresnę ateitį.
Nepraleiskite savo šanso! 

Laimingų Naujųjų metų Jums, Brangieji! 

Jūsų
Mindaugas Pliauga
www.totas.lt


2019 m. gruodžio 24 d., antradienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXV)

   Šviesusis kunigaikštis senai supratęs ir jau susitaikęs, jog religiniai fanatikai nuo jo neatkibs, kol jis turi sveiką protą, šviesią viltį ir galimybes. Akivaizdu, jie nurimtų tik jam mirus ar išprotėjus  [dėl to visada buvo stengiamasi sulaužyti ir sudarkyti jo protą]. Tiesa, dar- jei jis iškiltų ir įsitvirtintų valdžioje taip, kad jis prilygtų ar taptų stipresnis už juos, tik tada galimas normalus dialogas ir netgi bendradarbiavimas dėl visuomenės. Šiaip tai veikė šioje pasakoje ne tik religiniai fanatikai ir ezoteriniai klanai, bet ir politinės- ekonominės jėgos, suinteresuotos dieninių gyvūnų protų ir širdžių valdymu. Visų jų ir, svarbiausia,  konkrečių jų pozicijų, lūkesčių jis nežinojo. Iki šiol jam tai buvo didelė problema ir minusas.  Nors, logiškai mąstant, dėl besikeičiančios situacijos vėl turėtų būti labai pavojinga situacija šviesiojo kunigaikščio egzistencijai, tačiau jis nesibaimina. Anksčiau grėsmės keldavo gerokai daugiau baimių, ko pasekoje savisaugos instinktas išlikdavo labai jautrus ilgą laiką, jog net suformuodavo nuolatinę gynybinę elgseną. Dabar grėsmių akivaizdoje, jis – pakankamai ramus, pasitikintis ir optimistiškas. Jaučia, kad yra daug jam palankių, geranoriškų dieninių gyvūnų ir siunčia jiems mintimis savo dėkingumo energiją.
   Visgi, privalu pripažinti, jog šviesusis kunigaikštis nebuvo šventas ir tobulas. Turėjo ir priklausomybę, vidinių ir išorinių problemų, nuodėmių.  Jis buvo tik kelyje į šventumą.
   Deja, šviesusis kunigaikštis turėjo priklausomybę- tam tikromis dienomis neatsispirdavo velnio lašams. Kadangi vartodavo retai, jam neatrodė, todėl sunku buvo įtikinti save, jog vienkartiniai išgėrimai pridaro itin daug žalos.  Dėl to atsisakyti šio žalingo įpročio buvo sunku. Mesti išgėrimus pavykdavo, bet prie to vėl sugrįždavo. Taigi, jo smegenys ir kūno ląstelės nepakankamai vertino velnio lašų žalą. Visgi, turbūt svarbiausia,kad pas jį buvo vidinis pasipriešinimas. Kažkas viduje tempė atgal, kėlė įtampas, nes nenorėjo dvasinio augimo ir  jo viso potencialo atsivėrimo. Tokios mintys kyla, nes velnio lašų vartojimas dieninio gyvūno asmenybę labai atmeta atgal, suprimityvina, vyksta tikras asmenybės, proto regresas ir kūno silpninimas bei sendinimas. Pavyzdžiui, po vieno šviesiojo kunigaikščio išgėrimo, jis jaučia fizines pasekmes kartais ir kelias dienas, o protinį regresą- ir savaitę. Po savaitės šviesusis kunigaikštis grįžta į buvusį lygį ir pradeda toliau progresuoti. Praėjus tam tikram laikui, atsiranda trauka velnio lašams ir tamsieji impulsai jį vėl nugali. Galima daryti išvadą, jog yra nesąmoninga, paslėpta motyvacija vartoti velnio lašus. Jam reikia šią paslėptą motyvaciją sąmoningai suvokti ir įsisąmoninti. Būtina iš naujo jam įvertinti velnio lašų vartojimo galimus pliusus ir minusus. Juk dieninis gyvūnas, nepasistengęs suvokti nesąmoningo ankstesnio savo elgesio motyvacijos, visada yra linkęs atkartoti tą patį elgesį. Juk dieninis gyvūnas sprendimą dėl gėrimo ar negėrimo  daro ne tik sąmoningai, bet ir nesąmoningai. Pasąmonėje irgi turi būti sprendimas- daug naudingiau būti blaiviu. Tada mesti gerti bus lengva. Organizmas be pastangų atsisakys velnio lašų, jei sąmoningai ir pasąmoningai juose matys vien žalą. Taigi, reikia didinti pliusus, t.y  kodėl svarbu ir naudinga būti blaiviu bei kartu didinti minusus [žala sveikatai, prestižo mažėjimas ir t.t.]. Sąžiningai, sąmoningai ir labai konkrečiai tai padaryti nėra paprasta kaip atrodo, nes pasąmonėje glūdi giliausios, dažnai pačios baisiausios ir atgrasiausios tiesos apie mus pačius. Atėjo laikas baigti beveik dvi savaites per mėnesį skirti atsistatinėjimui ir sugrįžimui į buvusį lygį. Reikia tapti abstinentu, taupyti energiją, saugoti kūną bei protą ir galų gale peržengti visam laikui šią pasipriešinimo jėgos liniją. Šie tamsieji impulsai šviesiajam kunigaikščiui privalo prarasti galią.
   Nors jo atmintis jam atrodė  ne pablogėjusi, o pagerėjusi, tačiau jį vis dažniau ir stipriau užvaldydavo nežinojimo būsena. Ši būsena nėra maloni, nes atrodo, jog tu nieko nežinai. Visos žinios, kurias tu kaupei dešimtmečius dingsta ar jų tiek mažai, kad visos prieš tai buvusios pastangos daugiau sužinoti, pažinti pasaulį, dieninius gyvūnus, mokslą tampa bergždžios. Esi toks tuščias, kad nežinai ko imtis, nes esi toks nežiniukas, taip nieko deramai nemoki, ego apriboto proto, jog atrodo šiame pasaulyje nėra kuo užsiimti. Tačiau ši būsena kelia vis mažesnį nesaugumo jausmą. Žodžiu, tiesiog jis nežino.


2019 m. lapkričio 1 d., penktadienis

Šventieji - ne fanatikai, o šventumas – ne fanatizmas

“Žmogus privalo ramiai laukti natūralios pabaigos ir nesipiktinti jos delsimu, ir guosti save tokiais dalykais: pirma, kad man neatsitiks nieko, kas neatitinka visumos prigimties; antra, kad nieko nereikia daryti prieš manyje glūdinčios dievybės valią, nes nėra nieko, kas galėtų priversti jai nepaklusti.”        Filosofas, Romos imperatorius  Markas Aurelijus

   Pasaulio pranašai, šventieji ir didžiai dvasingi bei išmintingi žmonės visada stengėsi ir stengiasi gyventi pagal juose glūdinčios dievybės valią. Nesvarbu, ar tai būtų sufijus, krikščionių šventasis, einantis Dao keliu ar kitų religijų atstovas, visi jie gyvena pagal Kūrėjo, Visumos, DAO ar kitu pavadinimu nusakančią valią ir šios valios pasaulio vyksmo išraiškas. Jie pabrėžia, kad šis kelias yra mažiausio pasipriešinimo, tinkamiausias pagal prigimtį žmogui, nors su kliūtimis, problemomis, pamokomis ir uždaviniais.
   Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad žvelgiant į visų pasaulio religijų šventuosius ir išminčius, reikia pastebėti, jog jie nebuvo fanatikai. Dar daugiau- jie labai gerai matė tikrovę, gyveno ne tik dvasinėje, tačiau ir kasdieninėje gyvenimo realybėje, nors žmonėms dažnai atrodo kitaip. Aš nekalbu apie tuos šventuosius, kuriuos, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia paskelbė šventaisiais, palaimintaisiais, nes jie tarnavo Bažnyčios interesams ir jų fanatizmas stiprino Bažnyčios galią, kėlė dvasininkijos įtaką, autoritetą, didino turtą ir pinigines įplaukas. Bažnyčios dvasininkijai labiau naudingi fanatikai, o ne iš tiesų šventieji jos nariai. Nes fanatikus lengva valdyti ir jie yra puikūs įrankiai, kuriuos Bažnyčios vadovai naudoja visuomenės valdymui ir savo turtų gausinimui.
   Gerbiu tikinčius savo Dievu žmones, bet akla nekritiška ištikimybė savo religijai bei nepakantumas kitatikiams, kitaminčiams, yra labai blogai, nes gali reikštis pačiam fanatikui ar visuomenei pavojingais veiksmais. Pavyzdžiai iš istorijos akivaizdžiai tą parodo. Viduramžių inkvizicijos laikais buvo itin žiauriai kankinami ir po to sudeginami ant laužo ne tik žiniuoniai, būrėjos, magai, masonai, žydai, bet ir visiškai nekalti, giliai tikintys kaimo ir miesto žmonės. Fanatikų valdoma šventoji inkvizicija kūrė baimės atmosferą, nes kiekvienas žmogus galėjo būti įskųstas inkvizicijai. Vieni žmonės skųsdavo iš nuoširdaus įsitikinimo, kiti-  dėl naudos ar baimės būti patiems įskųstiems. Pavyzdžiui, giminės, norėdamos užvaldyti vienišo senuko turtą, susimokę liudydavo, jog kažkas iš jų (ar visi) girdėjo, jog jis sudarė žodinę sutartį su velniu tam, kad ilgai gyventų. Be to, Bažnyčios vadovai ar jų valdomi fanatikai karts nuo karto atrasdavo Antikristą (pradedant Neronu, Muhamedu, M.Liuteriu, anti-popiežiais ir baigiant Bažnyčios interesams galimai (tik įsivaizduojant) galintį pakenkti žmogų) su kuriuo reikia kovoti ir, aišku, sunaikinti. Baimės ir tikėjimo Velnio poveikiu atmosfera (tiksliau, turbūt, psichozė) buvo tokia didelė, kad kai kaimynas įskųsdavo kaimynę už tai, jog jis matė, kai ši už tvarto lytiškai santykiavo su velniu, Bažnytinė inkvizicija į tai žiūrėjo labai, labai rimtai.
   Nors dabar, XXI amžiuje, žmonės nepalyginamai labiau išsilavinę ir mokslo pažanga didžiulė, kvailių mąstymas nedingo. Nekritiškas tikėjimas kokio nors reikalo, idėjos, pasaulėžiūros teisingumu vis dar egzistuoja. Ypatingai tas aktualu religijose, įvairiose sektose. Religiniai fanatikai nori žmogų ar žmonių grupę, visuomenę pakeisti, perauklėti, o galbūt netgi pasmerkti, izoliuoti, sunaikinti. Jie dažnai yra susidomėję kito žmogaus gerove, kartais labiau negu savąja. Jei pasirodys, jog esate nepakeičiamas pagal juos, neatverčiamas, tai jie gali jus net ir nužudyti. Fanatikai nenori žinoti jokios kitos tiesos išskyrus jų tiesos. Panašiai kaip nepataisomų kvailių mąstymas sudėtas taip, kad jie jokiu būdu nenori žinoti jokios tiesos. Juos į priekį varo ne smalsumas ir troškimas žinoti, o pasirinkimas nežinoti.
   Mano nuomone, greta religijos ir ritualo turi egzistuoti šventumas. Tikintieji turėtų siekti tikrojo šventumo ir dvasinės bei materialios tikrovės pažinimo, o ne pasiduoti fanatizmui ir iškreiptam tikėjimo ir religinių institucijų gynimui. Negalima taip pamesti proto ir tapti taip lengvai valdoma mase. Žmonės yra protingi ir geba suprasti tikrovę, kai nepasiduoda fanatizmui ir kuriamai masinei psichozei. Gerai, kad tikintieji tiki Dievu ir stengiasi gyventi pagal Jo valią. Tik nereikia išsigalvoti ir bijoti Antikristų, pasaulio pabaigos, Bažnyčios sunaikinimo ir pan. Juk jei to norės Dievas – tai tas ir atsitiks. Žmonės tam pasipriešinti yra nepajėgūs. Jeigu krikščionių Bažnyčia turės gerus, protingus, šviesius dvasininkus ir tikinčiuosius, jai išnykimas ar sunaikinimas, manau, negresia. Todėl linkiu tikintiesiems daugiau sveiko tikėjimo, sveiko proto ir mažiau išsigalvotų baimių ir susikurtų religijos priešų.

“When you see this life as Divine, problems disappear from your eyes”       Sri Sri Ravi Shankar is a humanitarian, spiritual leader and an ambassador of peace and human values. 


2019 m. rugsėjo 1 d., sekmadienis

Įsileiskime į mokyklas daugiau disciplinos!

   Šiandien, kai daug daugiau pabrėžiamos teisės negu pareigos, mokiniai imasi valdyti pedagoginį procesą, o mokytojai per mažai motyvuoti, nesužavi ir nepatraukia mokinių, todėl švietimo įstaigų darbe neretai įsivyrauja prastas mokymas ir mokinimasis ar netgi chaosas. Tenka pastebėti, kad šiais laikais disciplina ir savikontrolė kaip niekada reikalinga. Dėl to norėčiau, kad pedagogai ir mokiniai labiau atkreiptų dėmesį į discipliną ir savidiscipliną.  Nes laikantis disciplinos daroma itin didelė įtaka protui, emocijoms ir žmogaus gyvenimui. Gebėjimas laikytis disciplinos siekiant nustatytų tikslų ir kasdien pareigingai dirbant juos įgyvendinant, sėkmę užtikrina daug tvirčiau negu bet kuris kitas, žmogaus valioje esantis, veiksnys. Norint išsiugdyti geresnį charakterį, taip pat reikalinga gera disciplina ir savitvarda. Todėl disciplina būtina visiems žmonėms, kurie nori siekti žinių, laimės, sėkmės, sveikatos, laimėjimų, asmeninio tobulėjimo. Tam mokyklose nuo mažų dienų svarbu ugdyti gebėjimą ir valią laikytis disciplinos. O chaosui, įvairiai netvarkai, nepagarbai ir mokymuisi pagal užgaidas ar vienadienius norus negali būti vietos mokyklose. Visuomenės, pedagogų ir ateities kartų gerovei privalome į mokyklas sugrąžinti griežtesnę discipliną.
   Sveikindamas visus pedagogus ir mokinius su Rugsėjo 1-ąja , linkiu į gyvenimą ir švietimo įstaigas įsileisti daugiau disciplinos, kuri jums padės siekti sėkmės ir svajonių išsipildymo!

Pagarbiai
Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

2019 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Nors žmogus turi laisvą valią ir yra kūrėjas, bet jis yra įtakojamas Visatos, Dievo

”Aš žinau, VIEŠPATIE,
kad ne žmogus sau kelią nulemia.
Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti,
nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti.“    Žydų pranašas Jeremijas

   Štai žydų pranašas Jeremijas aiškiai sako, kad viskas yra Dievo valioje. Žmogus tėra tik Dievo valios vykdytojas. Beveik visi senovės žydų, krikščionių, Islamo pranašai, šventieji, išminčiai, autoritetingi dvasininkai ir mokytojai kartodavo, jog viskas Dievo valioje ir ragindavo nesipriešinti, o gyventi pagal Dievą. Pavyzdžiui, Islame žmogus prilyginamas  Alacho vergui. O mūsuose turbūt ir patys esate girdėję iš senelių senąsias frazes:  „Viskas Dievo valioje“, „Ne vienas plaukas nenukrenta nuo galvos be Aukščiausio“ ir pan. Gal šiandien Vakarų civilizacijos žmogui tas skamba nepakankamai įtikinamai, bet tokia mąstysena neišnykusi. Pavyzdžiui, šiuolaikinis iškilus kabalistas prof. M.Laitmanas teigia: „Mes – marionetės Kūrėjo rankose, nes esame visiškai Jo valdomi. Tačiau reakciją į Jo poveikį priklauso tik nuo mūsų. Vienydamiesi tarpusavyje, mes galime kolektyviai veikti Kūrėją ir priversti Jį atlikti kitokius veiksmus mūsų atžvilgiu“. Taigi, išlaikoma senoji tradicija.
   Manau, tame yra daug tiesos. Kai kurios šiuolaikinio mokslo teorijos ir autoritetingi fizikos mokslininkai į mūsų pasaulį žvelgia kaip į filmą, įrašytą į kompaktinį diską, kuriame viskas surašyta. Nuo pradžios iki pabaigos. Viskas jau yra. Mes išgyvename tik šio filmo kadrus. Todėl patiriame tik dabarties akimirką ir laisvo pasirinkimo neturime. Pavyzdžiui, mes laisvai sprendžiame, ką valgysime, ir renkamės tarp obuolių ir kriaušių. Mes galime nuspręsti valgyti obuolius, bet jei šio filmo kitoje serijoje mes valgome kriaušes, reiškia, kad susidarys tokios situacijos (nerasime parduotuvėje obuolių ir pan.) ar mes patys netikėtai ar aplinkybių verčiami pakeisime nuomonę ir taip pasirinksime valgyti kriaušes. Žodžiu, Visata darys viską, kad priverstų valgyti kriaušes, nes ateities kadre jus valgote kriaušes. Iš šių matematinių skaičiavimų ir mokslinių teorijų išeina, jog žmogaus valios laisvė tėra iliuzija. Žmogui tik atrodo, kad jis laisvai renkasi, bet jo pasirinkimas šiuo metu bus visada toks, koks yra ateities kadruose.
   Kitos mokslo teorijos, šiuolaikinė populiarioji Vakarų psichologija ir propaguojama mąstysena teigia visišką žmogaus valios laisvę ir nelaiko žmogaus Dievo marionete. Dabar skatinama gebėti į viską žiūrėti laisvos dvasios akimis, nes kiekviename mūsų slypi laisvės dvasia, o mūsų protas yra visiškai nesuvaržytas, jei tik mes patys nemanome esą suvaržyti. Šiam įsitikinimui susiformuoti padėjo Jogos, Budizmo, Dao ir kt. Rytų dvasinių tradicijų požiūris, jog žmogus turi visišką valios laisvę ir jokio išorinio Kūrėjo neįtakojamas. Viską sprendžia Žmogus ir jo tikrasis Aš, o jo proto neįmanoma suvaržyti jokia gyvenimo patirtimi. Žmogus daro taip, kaip jam atrodo geriausia ir naudingiausia. Jis- savo likimo kalvis.
   Nors man labiau patinka pastarasis požiūris į valios laisvę ir žmogaus būtį pasaulyje, bet reikia pripažinti, kad tiesa- kažkur tarp vidurio. Tenka pastebėti, Visata veikia ritmingai, harmoningai, itin tiksliai, labai organizuotai ir sistemingai. Tarsi tiksli programa viską laiku sustato į savo vietas (galaktikas, žvaigždes ir t.t.). Be abejo į visuotinį planą įtraukta ir žmonija, nes mes esame dalis visumos, kurią vadiname Visata ir apriboti joje erdvės bei laiko. Protaujame, veikiame ir patiriame gyvenimą pagal Visatos taisykles ir principus. Dėl to neišvengiamai Visatos protas veikia žmogaus kūną, protą ir veiksmus. Galvočiau, viskas turi atitikti Dievo, Kūrėjo, Visatos proto siekiamą rezultatą ir žmogaus, Visatos ir Jo paties savęs pažinimo tikslus. Kadangi visas gyvenimo srautas eina į Kūrėjo nustatytą rezultatą, todėl viskas, kas neatitinka ir trukdo siekti Kūrėjo nustatyto tikslo, yra atmetama arba sunaikinama. Nenuostabu, kad žmonijos pranašai, išminčiai visais laikais kvietė gyventi pagal Dievo valią, nes visa tai naudinga žmogui ir yra žmonių gerovei. Pasak Jų, pasipriešinimas, nenoras gyventi pagal Dievo valią atneša nelaimes, kančias, įvairias negatyvias būsenas, liūdną likimą.
   Gal mes neturime absoliučios laisvės ir yra numatytas gyvenimo planas, bet, visgi, žmogus turi laisvos valios ir analogiškai Dievui gali kurti savo pasaulį. Nes kam tada įstatymai, religinės, paprotinės, moralinės ir etinės taisykles, jei žmogaus elgesio negalime pakeisti. Kodėl pasaulyje tiek daug kančios ir negatyvo, jei mes negalime rinktis? Taip galima plėstis toliau. Akivaizdu, kad galime rinktis savarankiškai, kaip kurti savo ateitį patiems. To įrodymas- mūsų sukuriama tikrovė. Gal jau yra surašyta praeitis ir ateitis, bet tikra realybė – tik dabartis. Šiuo metu esame tam tikroje vietoje ir tam tikru metu ir tai yra tikra. Pasirinkimus darome čia ir dabar, todėl jie- vieninteliai realūs. Galbūt visas gyvenimo filmas jau susuktas, tačiau daromi sprendimai gali keisti ateitį ir praeities supratimą, nes tik dabartis – reali. Kiti šio filmo kadrai nėra realūs. Tik variantai. Šiuo metu vyksta patyrimas ir pažinimas, todėl mes apsisprendžiame, kas toliau pasirodys realybės ekrane. Mūsų pasirinkta galimybė iš galimų alternatyvų tampa tikrove. Galbūt kitos galimybės, jei Kūrėjas iš tiesų siekia savęs ir savo pasaulio pažinimo, atsispindės alternatyviose Visatose. Dabartinis mokslas tai leidžia, yra net sukurtos alternatyvių Visatų teorijos. Taip mes kuriame savo gyvenimus ir analogiškai Kūrėjui siekiame to paties tikslo. Kai kuriose Rytų dvasinėse tradicijose manoma, kad mūsų kūnai atspindi Visatos modelius ir ritmus, kurie yra didesnio masto modelių ir ritmų dalys, o savyje laiko mažesnio masto modelius. Žodžiu, viskas labai susiję ir vienas nuo kito priklausomi, todėl žmogui reikia derintis ir būti darnoje su pasauliu ir savimi. Reikia pastoviai rasti balansą, pusiausvyrą, kaip prekės kaina atranda pusiausvyros tašką audringoje laisvoje rinkoje. Kita vertus, vien reaguoti į išorinius ir vidinius įvykius- neišeitis. Civilizacija atsirado, nes žmonės ją sukūrė. Reikalinga visa ko darna.
   Turbūt pastebite, nors esame daugiau ar mažiau susiderinę su visa savo aplinka, nes kitaip neišgyventume, bet šiuolaikinis žmogus nepriverstas nenori ir neketina derintis prie Dievo valios. Norime, kad Jis mums tarnautų. Mes patys viską sprendžiam pagal savo egoistinius troškimus ir darome, ką norime ir kaip norime. Dėl to mums trūksta darnos su aplinka ir savimi. Darnos stoka sukuria disbalansą ir sukuria daug kančios, negandų ir įvairaus negatyvo. O darna padeda pajusti ryšį su pasauliu. Gyventi lengvesnį, prasmingesnį gyvenimą. Ar suvokiame savo betarpišką ryšį su pasauliu ar ne, jis vis viena egzistuoja. Šis ryšys yra interaktyvus. Dėl to visiškai nekeista, jog mūsų vidiniai pokyčiai pasirodo išorėje, o išorinės permainos paveikia mūsų vidų. Jei mes turime pakankamai išminties, kad suprastume tai – mūsų santykiai su pasauliu tampa mūsų mokytojais. Turbūt visos religijos, dvasinės tradicijos ragina žmones būti darnoje su savimi ir pasauliu. Pavyzdžiui, tokioje ateistinėje religijoje kaip Daoizmas pabrėžiama: „Didžiausia iš dorybių yra sekti DAO“. Tai nelengva, nes žmogus turi turėti pakankamai proto, žinių ir išminties pastebėti Kūrėjo valią per vidinį pajautimą ir įžvelgti ją išorinio gyvenimo vyksme. Tik taip neatsidursime prieš nepalankią įvykių srovę, prieš patį gyvenimą ir nereikės patirti daug kančių ar būti be laiko atmestiems arba sunaikintiems.

„Kiekvienam yra naudinga tai, ką skiria visumos prigimtis, ir naudinga būtent tuo metu, kai ji tai skiria.“    filosofas, Romos imperatorius Markas Aurelijus

2019 m. liepos 6 d., šeštadienis

Tauta susieja individą su visa žmonija

   Lietuva – dvasiškai stipri šalis. Gal gyvenimo sąlygos, stresai, nepritekliai, neteisybės neleidžia pasireikšti, bet širdies gilumoje dauguma Lietuvos žmonių yra geri ir gražūs žmonės: myli ir gerbia savo šalį, gamtą, tradicijas, kultūrą, kitus žmones, savo vaikus, gyvūnus, augalus. Tačiau nukirtus šaknis, baltiškąjį unikalumą, ryšį su tradicijomis ir dvasingumu nebežinome, kas esame. Manau, lietuviams reikia daugiau patriotiškumo, nes be jo žmogaus gyvenimas tėvynėje netenka šaknų ir motyvacijos. Juk Lietuva ne tik žemė, vardas, valstybė, bet ir kalba, tradicijos, kultūra, mentalitetas, vertybės, žmogaus identitetas. Turėtume jausti pasididžiavimą ir dėkingumą, kad mums nutiko gimti šiame pasaulio krašte, kuris vadinasi Lietuva, pragyventi čia savo gyvenimą, ir tapti tuo, kuo esi.
   Norėtųsi daugiau pagarbos amžinosioms vertybėms. Tautą norėčiau matyti išsaugojusią savo istorinę ir kultūrinę savastį. Suprantu, jog viskas progresuoja ir niekas nestovi vietoje, bet iš gilumos einantį lietuvišką autentiškumą, įgavusį šiuolaikines formas, išsaugoti tikrai galima. Todėl turime pasipriešinti dabartiniam Europos integracijos turiniui, nes ši integracija yra pernelyg radikali kultūrinės tradicijos, tautų ir valstybių naikinime. Valstybiniu lygmeniu privalome pripažinti, kad dabar Briuselio vykdomas Europos tautų europinimas veda į tautų išnykimą. Kadangi tautoje glūdi galia dvasiškai ir moraliai ugdyti asmenybę, taip pat susieti individą su visa žmonija, šiuolaikiniam, globaliam žmogui ji vis dar reikalinga. Dėl to, Lietuva turi atsisakyti aklai laikytis įsikibusi oficialiosios Briuselio viršūnių pozicijos ir privalo ryžtingai jungtis prie Višegrado šalių grupės iniciatyvų atnaujinti Europos Sąjungos poziciją.
   Kartu mūsų gimtoji šalis turi turėti svajonę ir jos siekti. Svajonę apie garbingą ir gražią Lietuvą,kuri pasaulyje būtų pripažinta kaip moderni, dvasinga, turtinga visuotinio sambūvio narė. Tokią, kurioje visiems jos žmonėms jauku, miela ir sveika gyventi. Tai gali būti pasiekta dėl naujos pasaulėžiūros, išsaugojusios amžinąsias vertybes ir senąjį paveldą, ir progresyvių minčių, kurios lyg tyras šviesos, gėrio šaltinis sklis po pasaulį ir telks tautas glaustis prie mūsų valstybės. Ji bus tas laimės žiburys, kurio taip reikia šiuolaikiniam pasauliui.
Tesaugo Dievas lietuvių tautą ir valstybę!

Su Valstybės dienos šventiniais palinkėjimais
Mindaugas Pliauga

www.totas.lt