Siekite gyventi pagal savo prigimtį

”Daug kas sudygsta, užauga, bet nepražysta. Daug kas žydi, bet neduoda vaisių”    žymus kinų išminčius, mokytojas, politikas   Konfucijus

   Žmogus kaip tas augalas: sudygęs nori užaugti, pražysti ir duoti vaisių.  Kiekvienas turime instinktą pasirūpinti savimi, kad išliktume, tačiau tai dažnai perauga į maniją, kuri užgožia gyvenimo džiaugsmą.  Šiais laikais esminių poreikių spektras stipriai išaugęs – mums reikia vis geresnio būsto, automobilio, daugiau ir madingesnių rūbų, daiktų. O lyginimasis su kitais tampa spąstais, į kuriuos patekę pradedame savęs gailėtis ir depresuoti dėl susidariusios situacijos.

   Pas jaunus žmones dažnai pastebiu pernelyg didelę baimę nieko nepasiekti gyvenime, nepatirti gražiausių akimirkų. Tai skatina skubėjimą gyventi ir psichinį nestabilumą. Žinoma, gražu žiūrėti, kai stengiamasi pražysti ir duoti vaisių, bet dažnai miško augalui sunku prasiskverbti virš kitų augalų. Be to, išdygusį daigą kartais sutrypia miško žvėrys. Kitaip negu miško augalų gyvenime, žmonės ne tik konkuruoja dėl resursų ir erdvės, bet ir sąmoningai padeda vieni kitiems.

   Norai ir veržlumas skatina žmogaus judėjimą gyvenime, tačiau eilinės kliūtys iškyla jo gyvenimo kelyje, kuris ir taip yra pakankamai sudėtingas, nenuspėjamas ir duobėtas.  Dėl to  reikia žiūrėti, kad troškimai nebūtų beatodairiški, kad jie būtų naudingi visuomenei, atitiktų trokštamo dalyko vertę. Ir aplamai, reikia stengtis būti naudingu žmonėms ir Visatai. Visada verta prisiminti, jog ateis laikas, kai tau teks prarasti viską, ką turi. Todėl klausykitės savo širdies, stenkitės objektyviai vertinti savo galimybes. Neverta visada save lyginti su kitais ir, to pasekoje, pernelyg jautriai reaguoti dėl savo menkumo ir nesugebėjimo. Menki miško augalai nepergyvena dėl savo menkumo, jie siekia duoti vaisių. Ir niekas negali pasakyti, jog jie nereikalingi ir neprasmingi. Visi mes esame mažos gyvenimo dalelės. O siekti įsigyti, pasiekti kažko, ką kiti labai vertina ir to siekia, jeigu tai neatitinka tavo vidinių vertybių ir prigimties, neverta. Verčiau rinkitės, kas atitinka jūsų prigimtį. Jeigu negyvensite pagal savo prigimtį neatrasite savo vietos, nežydėsite ir nevesite vaisių. Juk miške  yra daugybė įvairių augalų, bet kiekvienas yra skirtingas ir atradęs savo nišą: vieni dideli ir užima daug vietos, kiti -maži ir gražiai įsispraudę ankštose vietose. Bet mums užėjus į mišką, viskas atrodo gražu ir prasminga. Mažas ir didelis, gražus ir negražus, spalvotas ir pilkas ten viskam yra vietos, visi stengiasi gyventi pagal savo prigimtį bei realizuoti ją pilnai. Miške niekas nesilygina su kitais ir nesiekia kažko vien dėl to, kad to siekia kiti.

   Taip ir žmogus, norėdamas užaugti, pražysti ir duoti vaisių, turi gyventi pagal savo prigimtį, stengtis realizuoti ją pilnai ir taip praturtinti pasaulį savo unikalios, mažos gyvenimo dalelės įnašu. Kiekvienas yra ypatingas, vienintelis, nes gali vesti tik jam vienam būdingus vaisius.

Kariuomenėje- vyrijos elitas

“Esminis skirtumas tarp vidutinio žmogaus ir kovotojo yra tas, kad kovotojas viską pasitinka kaip iššūkį, o vidutinis žmogus kaip palaiminimą arba prakeiksmą. Kovotojai laimi pergales ne daužydami galvas į sienas, bet jas įveikdami.”    Don Miguel Ruz  “Toltekų išmintis”

  Lapkričio 23 dieną Lietuvos kariuomenė švenčia atkūrimo šimtmetį. Tačiau jos istorija yra gerokai senesnė. Lietuvos kariuomenės istorija yra neatsiejama nuo valstybės istorijos . Kariuomenė padėjo sukurti XIII amžiuje valstybę ir atkurti XX amžiaus pradžioje Lietuvos Respubliką. Mums kariuomenė visada buvo tokia svarbi, jog neperdėtai galima pasakyti, kad be jos nebūtų Lietuvos valstybės ir gal net lietuvių tautos. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė savo gyvenimo pirmuosius šimtmečius buvo karinė valstybe. Stipri kariuomenė padėjo susikurti  stipriai valstybei. Vėliau smunkant galingai LDK valstybei, silpnėjo ir jos karinės pajėgos. XVIII amžiaus pabaigoje silpna kariuomenė nepajėgė apginti silpnos valstybės. Šalis buvo okupuota. Bet  1918 m. vasario 16 dieną atkūrus Lietuvos valstybę, būtent, kariuomenė apgynė šalį nuo priešų. Taigi, kariuomenės reikšmė mūsų tautai ir valstybei yra ypatingai svarbi.

   Gal pastaruoju metu Lietuvos kariuomenė vaidino menkesnį vaidmenį, tačiau atkūrusi šauktinių kariuomenę, jos įtaka visuomenei smarkiai išaugo. Visais laikais ir visuose kraštuose kariuomenė būdavo  ne tik krašto gynėja, bet ir visuomenės bei  vyrijos elitas. Niekada jos vaidmuo nebuvo tik karinis. Todėl džiugu, kad Lietuvos kariuomenė nevengia atsiverti visuomenei ir dažnai rengia ar dalyvauja šalies renginiuose. Gal trūksta naujesnės technikos ir aprūpinimo, bet karių dvasia atrodo neblogai. Natūralu, jog kariuomenėje jaučiamos ne visai geros iš visuomenės ateinančios propagandinės įtakos, nes ji – visuomenės dalis, bet kariuomenė tam ir yra kariuomenė, kad ji turi sugebėti atsispirti tam ir skleisti į visuomenę savo gerąją įtaką. Tas bandoma daryti.

   Malonu matyti daug jaunimo kariuomenės renginiuose. Tai ne tik gražu, bet ir naudinga. Juk kario kelias- tai ne agresijos ir žudymo kelias. Karys, kuris mėgaujasi žudymu ir priešininko žeminimu, nėra karys. Ginklas panaudojamas pagal paskirtį tik tada, kada išties būtina. Tikras karys niekada be reikalo nesišvaisto ginklu, nesidžiaugia jį panaudojęs, o, esant reikalui,  jį panaudojęs-  iškart deda ginklą į tam skirtą vietą. Mes galime daug pasimokyti iš karo meno ir kario kelio. Nuo senovės vyrijos elitas gerbė karį ir ėjo kario keliu.

   Nuoširdžiai sveikinu karius, karininkus ir visą karinį personalą su kariuomenės diena! Linkiu daug stiprybės, drąsos, dvasinės jėgos, atsakingai einant tikro kario keliu. 

Gyvename kuriamų baimių pasaulyje

“Drąsa- tai ypatingas žinojimas. Tai supratimas, kaip bijoti to, kas vertas baimės, ir kaip nebijoti to, kas baimės nevertas.”   Pirmasis Izraelio Ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas

   Moksliniai laimėjimai, gausios žinios ir valdoma išmanioji technika nesumažino žmogaus nesaugumo jausmo. Anksčiau žmonės bijojosi plėšrūnų, bado, gamtos reiškinių ir pan.,neturėjo mums įprastų patogumų, gyveno varge, buvo neišsilavinę, mokslinių žinių neturėjo. Jie visą laiką gyveno nežinioje. Atrodytų jie turėjo būti visada nesaugūs, nes saugumas kyla iš žinių. Iš žinojimo nebuvimo kyla kontrolės stygius ir tikrumo jausmo nebuvimas, kurie sukelia įvairias baimes ir nerimą. Turimas mokslinis pažinimas ir techninis lygis yra toks, kokio ankstesnės kartos net svajoti negalėjo, todėl, logiškai mąstant, baimių ir nerimo visuomenėje turėtų būti gerokai mažiau. Pavyzdžiui, mums nebereikia bijoti plėšrūnų. Tačiau, psichologų teigimu, šiuolaikinio pasaulio gyvenimo būdas dar labiau kelia nerimo lygį. Žmonės vis dažniau atsiduria sumaištyje.. Vienu iš kaltininkų yra laikomas per didelis informacijos srautas. Vaizdžiai pasakius, virškinimas sutrinka, kai persivalgome ar suvalgome netinkamo maisto. Tai tas pats tinka su gaunama informacija. Taip pat pabrėžiama, kad modernioje visuomenėje trūksta tvirtų bendruomenių ir šeimos santykių, kiekvienas stengiasi gyventi sau, kas natūraliai didina stresą. Be to, žiniasklaida nuolatos praneša, kad šitas sukelia vėžį, o anas gali nužudyti. Dar pridėjus ekonominius, socialinius, politinius, reklaminius gąsdinimus, tai galima tvirtai sakyti, jog gyvename kultūroje, kur baimė naudojama motyvacijai stiprinti, žmonių valdymui ir ekonominiai naudai gauti. Tuo nesunku įsitikinti, tereikia atsiversti kokį portalą ir tikrai pamatysite baisias žinutes apie vėžio grėsmę, nusikaltimus ir kitokias gręsiančias nelaimes. Daugelis skelbiamų baisių dalykų, dėl kurių žmonės labai jaudinasi, absoliučiai daugumai neišsipildo. Neretai pati problema ar pavojus dirbtinai sukuriamas. Tikrai galima konstatuoti, kad gyvename kuriamų baimių pasaulyje.

   Senais laikais žmonės stengėsi kurti ramybę bendruomenėse, mažinti nežinojimą mitais, religiniais įsitikinimais.  Praėjusios žmonių kartos buvo labai religingos. Tuo mes labai skiriamės, nes dabartiniam  žmogui gerokai labiau trūksta tikėjimo į Dievą, tikėjimo gyvenimu, tikėjimo Visata ir pasitikėjimo savo pačių sugebėjimais. Seniau visą tą nežinojimą ir bejėgiškumą įveikdavo religija, apeigos ir tvirtas tikėjimas, kad dievai dalyvauja mūsų gyvenime. Bendruomenė, šeimos ir žmonės asmeniškai daug melsdavosi, o malda- stipri baimės ir nerimo naikintoja. Visgi, jie nebuvo “pozityvaus mąstymo” aukos. Gal senovės žmonių kontrolės siekio ir tikrumo jausmo susigrąžinimo metodai mums atrodo primityvūs ar visiškai nerealūs, neadekvatūs, bet jie jiems  buvo vieninteliai efektyvūs. Šiandien turime daug žinių ir užvaldome gamtos jėgas, tačiau nežinojimas ir netikrumas niekur žmogaus gyvenime nedingo. Jis netgi išaugo. Dabartinės religijos ir dievo tarnai neatliepia moderniųjų laikų realijų ir žmonių žinių lygio bei jų kur kas platesnio akiračio. Senų doktrinų ir sistemų nebeužtenka norint išlaikyti tikėjimą, nes progresas gerokai toliau pažengė.

  Pasitikėjimas mokslu verčia žmonės ramybės ieškoti gydymo įstaigose ar patarimų knygose, internete, pas dvasinius mokytojus. Čia vėl, psichologai, psichiatrai, visa sveikatos sistema, farmacijos pramonė ir kiti naudojasi žmonių baimėmis, todėl dėl komercinių interesų ir mokslo ribotumo vienos baimės keičiamos kitomis ar jos vėl grįžta. Be to,psichologai, dvasiniai mokytojai, ekstrasensai patys neretai sąmoningai ar nesąmoningai tampa slaptų draugijų, žvalgybų, politinių – ekonominių jėgų įrankiais, nes siekiama valdyti ir išnaudoti žmones. Taigi, kurti visuomenėje baimes ir nerimą daug kam naudinga. Kartais atrodo, kad nėra kuo pasitikėti.

   Manau, ši tikėjimo krizė ilgai neužsitęs, nes žmonės ilgisi ryšio su Kūrėju, o mokslas ir religija artės vienas prie kito.  Jie abu labai reikalingi žmogaus egzistencijai. Kartu jie gali suteikti supratimą, kaip bijoti to, kas vertas baimės, ir kaip nebijoti to, kas baimės nevertas.

Šių dienų žmogui trūksta religingumo

“Lengva pasakyti: Dievas mus myli. Visi taip sakome. Tačiau truputį susimąstykite, ar kiekvienas įstengia pasakyti: esu tikras, kad Dievas mane myli? Nėra lengva tai pasakyti. Tačiau tai tiesa. Gera pratyba yra kartoti sau: Dievas mane myli. Tame įsišaknijęs mūsų saugumo jausmas, tame įsišaknijusi mūsų viltis”    Popiežius Pranciškus

   Šiandien, rudens lygiadienį,  kai žemėje dienos ir nakties trukmė tampa vienoda, į Lietuvą atvyko labai garbingas svečias, Romos Katalikų Bažnyčios popiežius Pranciškus. Labai malonu Jį matyti ir sveikinti mūsų krašte. Taip pat šiandien minime Baltų vienybės dieną bei lietuvių ir latvių pergalę Saulės mūšyje.

   Kartais mūsų dėmesys nukrypsta į tamsesnius dalykus ir mums pasirodo, kad netekome meilės. Kartais netektys ir apgailėtinos gyvenimo aplinkybės, žmonių elgesys nuolat primena apie artimo meilės stoką. Kiekvienam iš mūsų gyvenime nutinka, kada pasijaučiame vieniši ir nemylimi. Bet tai nereiškia, kad tai visada tiesa. Net tada, kai nematote, kur einate, ir niekas neatsiliepia į jūsų šauksmą- tai dar nepakankamas įrodymas, jog likote vienas. Popiežiaus Pranciškaus siūloma kartoti frazė „Dievas mane myli“ suteikia vilties, saugumo, šalina vienišumo jausmą. Tai gana paprasta ir efektyvi technika  pagerinti būseną bei į pasaulį pažvelgti saugiau ir perspektyviau. Tačiau, kaip pažymi popiežius, nuoširdžiai tai išpildyti su visišku tikrumu yra sunku. Šių laikų žmogus prarado ryšį su Kūrėju. Jis neturi tokios religingos širdies, kokią turėjo dar prieš kelis šimtmečius. Dar niekad savo istorijoje žmogus netikėjo savimi taip, kaip nori tikėti šiandiena. Atrodo viskas pasikeitę. Dabartinė karta pernelyg labai gerbia mokslą, kaip niekada anksčiau, nors grynai mokslinio intelekto neturi. Turbūt nesuklysiu pasakęs:

Anksčiau- aš tikiu į Dievą, dabar aš tikiu savimi;

Anksčiau- aš myliu tave, dabar aš myliu save;

Anksčiau- aš gerbiu tave, dabar aš gerbiu save.

    Maždaug taip pasikeitusi netgi vieša (reklamuojama) žmonių mąstysena, todėl nenuostabu, jog sparčiai daugėja asmenų, turinčių įvairių psichinių sutrikimų. Prognozuojama, kad jau 2030 metais psichikos ligos pasaulyje bus pirmoje vietoje tarp neįgalumą lemiančių lėtinių ligų. Dėl to religija ir dvasingumas sveikam, geram ir laimingam žmogaus gyvenimui yra būtini. Juk religija senais laikais visada buvo gyvenimo pagrindas ir orientyras. Religingumas ir dvasingumais visais laikais padėdavo ištverti sunkiausius laikus ir nušviesdavo kelią.

   Visgi geriausia, mano nuomone, kai asmuo turi mokslinį protą ir religingą širdį. Kai tarp jų surandamas ryšys  ir balansas, tik tuomet gali būti pasiektos išties didelės aukštumos. 

Kodėl JAV nesiseka kovoti su Rusijos įtaka politiniams procesams?

   Pirmadienį įsigaliojo naujos JAV sankcijos Rusijai. Ne už ilgo, jei Rusija nekeis savo elgesio, bus nauja sankcijų banga. Nekyla abejonių, kad JAV sankcijos toliau stiprės, plėsis, gilės ir jų bus daugiau, nes Rusija tikrai toliau kišis į rinkimus ir darys įtaką Jungtinių Valstijų vidaus politiniam klimatui. Kito tikėtis neverta, kadangi Kremlius tiesiog negali sustoti ir paleisti tokią puikią galimybę skaldyti, silpninti bei morališkai, vertybiškai žlugdyti JAV. Todėl Jungtinių Valstijų politinio elito grasinimai Rusijai-  beverčiai, nes JAV ir Rusijos politinės ir diplomatinės konfliktų sprendimo priemonės išsemtos. Be to, JAV tarptautinėje arenoje blaškosi ir sudaro puolančios, griaunančios tarptautinę tvarką jėgos įspūdį, nors jos  keliami prekybiniai kivirčai yra puolamieji- gynybiniai. Matosi, kad prezidento Donald Trump administracija ruošiasi galimam JAV dolerio viešpatavimo pasaulio rinkose pabaigai, todėl Jungtinėms Valstijoms būtina tvarkytis su savo prekybos deficitu ir gamybos sugrąžinimu į savo šalį. Tai yra suprantami ir pagrįsti prezidento administracijos veiksmai. Nepaisant to, ši didi šalis turėtų tai daryti nepadėdama savo priešams kurti daugiapolio pasaulio tikrovės.

   Teigiamai vertinu specialiojo prokuroro Bob Mueller tyrimą dėl Donald Trump rinkimų kampanijos ryšių su Rusija. Tačiau šis tyrimas negali tęstis metų metus! Nauji kaltinimai, patvirtinti įrodymais, dėl D.Trump advokato mokėjimų porno žvaigždėms už tylėjimą yra nepakankamai rimti, norint nušalinti prezidentą. Seni kaltinimai atrodo painūs, neaiškūs ir realityvūs. Tuo labiau, kai ne tik Donald Trump, bet ir jo varžovė H.Clinton siekė Kremliaus paramos. Esu įsitikinęs, kad skelbti apkaltą prezidentui Donald Trump galima tik turint labai rimtus argumentus ir aiškius, tikrus jo kaltės įrodymus.

   Amerikiečiams rekomenduočiau pasimokyti iš buvusio Lietuvos prezidento Rolando Pakso apkaltos, kai prezidentas buvo nušalintas neturint tikrų, pagrįstų jo kaltės įrodymų. To pasekoje, šalis buvo suskaldyta, supriešinta, o pasekmes jaučiamos iki šiol. Labai svarbu pažymėti, kad ta tariama pergalė prieš Rusijos įtaką ir jos galimai agentą R.Paksą nušalinant jį nuo prezidento posto buvo iliuzinė. Nes Kremlius ne tik neprarado įtakos, bet jo įtaka krašte toliau nepastebimai augo ir, neilgai trukus, įsiviešpatavo. Žinoma, prezidento Rolando Pakso apkaltos istorijos pavyzdys nėra tiksli kopija, kas dabar vyksta Jungtinėse Valstijose, bet Amerikos elitui yra iš ko pasimokyti. JAV yra labai galinga šalis, šioje šalyje Rusija paveldėjo mažą TSRS agentų tinklą, jos elite mažai tikrų Rusijos agentų, todėl sutriuškinti Rusijos įtakos skverbimąsi ši šalis tikrai pajėgi. Neseniai vienas JAV žvalgybos vadų pareiškė, kad baiminasi, jog Rusija, artimiausi metu, gali „pereiti į aukštesnį lygį“ darydama įtaką Jungtinių Valstijų politiniams procesams. Viliuosi, kad tokiais pareiškimais siekiama suklaidinti Rusiją, nes  Kremlius „aukštesniame lygyje“ veikia jau daugiau kaip dešimtmetį. Tikiuosi, jog patys amerikiečiai ir jų žvalgybos, kaip galima greičiau, išeis iš tų Facebook ir kitų socialinių tinklų brūzgynų ir pilnai pereis į „aukštesnį lygį“. Negalima daryti tokių klaidų, kaip Lietuva daro, skirdama pernelyg daug dėmesio lengvai pastebimai Kremliaus propagandai. Visgi reikėtų panagrinėti 2009 m. Prezidento rinkimų kampaniją, kur atrodė pastebimos Rusijos įtakos nebuvo, bet jos strategai galimai gana sėkmingai strategavo. Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį  į visuomenės nuomonės radikalią kaitą 2016 metų Lietuvos  Seimo rinkimuose. Vos per dvi savaitės daugumos rinkėjų nuomonė radikaliai pasikeitė ir laiminti partija tapo neapykantos objektu,  ir prastai pasirodė antrame rinkimų ture. Tenka pastebėti, kad visuomenės nuomonė labai greitai keičiasi, nes žmonės vengia viešai pasakyti, ką iš tiesų galvoja.

   Amerikiečiams, kovojant su Rusijos įtaka, tikėtis didelės pagalbos iš ES- neverta, nes jos Vyriausybės priverstos nuolaidžiauti Maskvai. Pavyzdžiui, Vokietijoje A.Merkel Vyriausybė  prieš 2017 m. rinkimus patvirtino „Nord  stream- 2“, pasipriešino naujoms JAV sankcijoms, padarė kitų nuolaidų Rusijai ir taip išvengė akivaizdaus Kremliaus kišimosi į Bundestago rinkimus. Ispanija, turėdama Katalonijos problemą, priversta nuolaidžiauti Kremliui. Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron, vos tapęs prezidentu, užsimojo sumažinti išlaidas gynybai, Jungtinė Karalystė turi Brexit problemą. Apie Kremliaus įtaką Rytų Europoje kalbėti neverta, kadangi čia jis paveldėjo KGB palikimą.

   Noriu pažymėti, jog kovoje su Rusijos įtaka negalima eskaluoti karinės konfrontacijos. Manau, pradžioje sankcijų kalba ir kitos poveikio Rusijai priemonės yra geras amerikiečių pasirinkimas. Tik tai daryti reikia labai apdairiai ir susivaldančiai, kad Vakarų valstybių poveikio priemonės nesukeltų pasaulinės ekonominės krizės. Tačiau svarbiausias dalykas, be kurio neįmanomas Rusijos įtakos sustabdymas, yra Vakarų šalių žvalgybų patobulėjimas ir adekvati kova su Rusijos žvalgyba, nes nelikvidavus geriausios pasaulio žvalgybos pranašumo, kova su Rusijos kišimusi į rinkimus ir įtaka Vakarų šalių politiniams procesams neatneš norimų rezultatų.

Gyvenimas yra daug daugiau, negu teigiamas mąstymas

„Sėkmės paslaptis yra pasinaudoti skausmu ir malonumu, užuot leidus skausmui ir malonumui išnaudoti jus. Jei šito išmoksite, valdysite savo gyvenimą. Jei ne, gyvenimas valdys jus.“      garsus šių dienų motyvatorius, verslininkas, sėkmės treneris  Anthony Robbins

   Dabar madinga ir gana plačiai išpopuliarinta teigiamo mąstymo idėja, kuri teigia, jog, kaip bebūtų, reikia visada būti pozityviame požiūryje, teigiamose emocijose ir viskame įžvelgti teigiamumą. Yra tokių, kurie save pristato tokiais pavyzdžiais ir teigia, kad gyvena visada džiaugsme, ramybėje ir teigiamose emocijose. Vis dažniau pastebiu žmonių (ypatingai vidutinio amžiaus moterų tarpe), kurie nešioja teigiamų emocijų kaukes.Jos demonstruoja ir pačios save bei kitus bando įtikinti ar iš tiesų turi paviršinį taikos ir harmonijos sluoksnį, bet , dažnu atveju,  viduje yra užslopinto negatyvumo ugnikalnis, kuris anksčiau ar vėliau išsiveržia. Žiūrėdamas įvairių dvasinių mokytojų video ar retkarčiais gyvai, pastebiu juose ne vien teigiamą būseną. Vieni išgyvena gyvenimo kreivės pakilimą, todėl jie beveik visada teigiamose emocijose, kiti vaidina, nes bijo prarasti sekėjus, kiti, mane stebina, neslepia savo kenčiančio veido. Taigi, visą laiką išbūti pozityviose emocijose yra neįmanoma. Viską ir visada gauti tiksliai taip, kaip svajojate ir norite yra neįmanoma.  Pasaulis niekada nebus tiksliai toks, kokio jūs norite. Pasaulis eina pagal savo programą. Gyvenimas kiekvienam pateikia jam priklausančią nusivylimų, rūpesčių, sielvarto ir skausmo dalį. Todėl mes, realiai mąstant, negalime tikėtis vien tik nesibaigiančios laimės ir džiaugsmo.

    Populiarėjanti teigiamo mąstymo koncepsija yra gera. Ypatingai naudinga ir gali padėti žmonėms, kurie gyvena nepagrįstame negatyve, pripratę prie negatyvių mąstymo šablonų, savo ar kitų negatyvių programų, visur pastebintys tik blogus dalykus. Teigiamo mąstymo mokymai ir populiarioji psichologija gali padėti praplėsti pasaulio vaizdą, pamatyti teigiamą gyvenimo pusę, suteikti vilties, įkvėpimo siekti tikslų.

   Bet jei sudėtingoje situacijoje kartosite, kad viskas yra gerai ir bus gerai, iliuziškai apsimetinėsite, jog problemų nėra, jas ignoruodami, ir nesiimsite ryžtingų ir racionalių veiksmų, stebuklų nesitikėkite. Bandymas pajusti sėkmės būseną, tarsi jūs jau pasiekęs norimą tikslą, veda ne kur kitur, o link nusivylimo. O savęs įtikinimas, kad pasiekti norimą galima ir be pastangų, paverčia gyvenimą sudėtingesniu ir pasyvesniu. Svarbu suprasti, jog teigiamo mąstymo koncepsija kenkia tikrovės supratimui, neleidžia racionaliai, protingai suvokti pasekmių ir pavojų,skatina bėgimą nuo problemų,  ko pasekoje dirbtinis teigiamo mąstymo siekis sukelia neurozes, nerimą, depresiją ir kitas ligas. Todėl nereikia taikytis su nepageidaujamomis ar nemaloniomis gyvenimo situacijomis. Taip pat nedera savęs apgaudinėti, kad tos situacijos nėra blogos. Tiesiog pripažinkite, kad šią akimirką yra taip. Pasinaudokite neigiamomis mintimis ir jausmais realios padėties vertinimui. Be jų neįmanoma pamatyti tikrovę, pasirinkti geriausią savo strategiją, priimti perspektyvius sprendimus, numatyti pavojus ir duobes. Žmogus, gyvenantis tik džiaugsme ir meilėje, yra labai paviršutiniškas, neišnaudojantis visos proto galios. Juk daug lengviau sukurti išgalvotą malonumų, harmonijos ir sėkmės pasaulį nei sukurti norimą realų gyvenimą. Pozityviose fantazijose nėra nieko bloga, jeigu nuo jų jūs jaučiatės geriau, iki tol, kol jūs iš jų nelaukiate nieko daugiau, negu geros savijautos. Jeigu jūsų tikslas- gera savijauta konkrečiu momentu, tai jums gali padėti. Bet jei jūs norite keisti situaciją ar savo gyvenimą iš esmės, tai teigiamo mąstymo, vizualizacijų, afirmacijų ir pan.  neužtenka. Reikia realiai spręsti problemas ir atlikti sėkmingus veiksmus, o tam gali pasitarnauti ne tik teigiamos emocijos, mintys, bet ir neigiamos. Pavyzdžiui, kuo nors stipriai nusivylę, pamatote kitą gyvenimo realybę, giliau suprantame gyvenimą, dėl to jūs tampate apdairesnis, labiau užgrūdintas, stipresnis ir išmintingesnis. Šis nusivylimas, jei nepalūšite ir išmoksite gyvenimo pamoką,  gali prisidėti prie jūsų sėkmės.  Dažnai būna taip, kad žmonės, pasiekę sėkmę,  dėkoja, kad tas nusivylimas, nesėkmė pasitaikė jų gyvenime! Žinoma, turime savo sielas valyti nuo neigiamo ir tamsaus, nes kitaip neišsilaisvinsime iš nelaimingojo ir kankinio būsenos. Be to, leidus negatyvui laisvai reikštis fiziškai, kalboje, mintyse, problemų tik daugės, o vidinė būsena virs pragaru. Kadangi mūsų pasaulis polinis priešybių žaismas, negatyvo neišvengsime, jo neišnaikinsime. Galime jį tik priimti, pasinaudoti ir transformuoti į teigiamus dalykus, o išmokę negatyvios patirties pamokas kurti nuostabesnį vidinį ir išorinį pasaulį.

   Mylėkite save tokius, kokios esate, juk tik taip jūs galėsite tapti dar nuostabesnės!

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXII)

    Tarptautinė padėtis gyvūnų planetoje buvo panaši į berniukų konfliktą klasėje. Taigi, kažkada klasėje buvo du stipruoliai berniukai, subūrę savo chebras. Šių stipruolių vadovaujamos chebros varžėsi dėl viršenybės klasėje. Didelių masinių muštynių buvo išvengta. Vienas iš stipruolių susirgo,nusilpo ir sumažėjo, jo chebra išsibėgiojo.  Liko vienas stipruolis, kuris  su savo chebra viešpatavo klasėje. Laikui einant berniukai augo ir stiprėjo nevienodai, todėl vaizdas klasėje pradėjo keistis. Labai išaugo ir sustiprėjo siauraakis vaikinas, atsigavo buvęs stipruolis, be to, jis išmoko paslaptingo manipuliacijos meno, sutvirtėjo kiti berniukai. Tuo pačiu metu susibūrusi atskirai stipruolio chebra pasijautė lygiavertė stipruoliui, dėl to norėjo, jog su ja būtų atitinkamai elgiamasi. Klasėje jėgų padėtis keitėsi, todėl kilo poreikis keisti klasės valdymo taisykles. Pradėjo kilti konfliktai, nes siauraakis berniukas su vėl stiprėjančiu buvusiu stipruoliu   nenorėjo pripažinti viena asmenio stipruolio viešpatavimo.  Stipruolio chebra irgi rodė tam tikrą norą keisti sau naudingesne linkme klasės valdymą. Tačiau stipruolis nė neketino užleisti savo pozicijų, nes jis jautėsi pakankamai galingas, kad galėtų išlaikyti norimą tvarką klasėje . Klasė įžengė į aštrios konkurencijos ir konflikto erą. Ar susidarius tokiai padėčiai įmanoma išvengti muštynių klasėje? Ar berniukai be muštynių patys sugebės nusistatyti realias savo jėgas ir sukurti elgesio klasėje taisykles, atitinkančias kiekvieno jėgas? Šiaip, kartais mokytojas ar iš šalies asmenys padeda sureguliuoti berniukų santykius ir nusistatyti visiems tinkančias elgesio taisykles. Tiesa, dažniausiai muštynės klasėje- neišvengiamos. Kaip šį kartą bus?

    Šviesus kunigaikštis klajojo karalystės miestais leisdamas laisvalaikį savišvietai ir dieninių gyvūnų stebėjimui. Jis jautėsi šiek tiek atitrūkęs nuo visuomenės gyvenimo. Bet, visgi, jam nemalonu buvo, kai matė nemažos dalies patelių, jų klanų, agenčių piktumą jo atžvilgiu. Buvo jaučiamas toks kaltinimas dėl susidariusios padėties. Dėja, patinų ir patelių pyktis nukreiptas nemaža dalimi į šviesųjį kunigaikštį. O dieniniai gyvūnai, dėl ko pykstate? Ar jus apgaudinėjo šviesusis kunigaikštis? Būkite protingi ir pykite ant tų tamsiųjų jėgų vadų, jų agentų ir visų suvedžiotojų, kurie ir kurios apgaudinėjo ir pasinaudojo jumis savo tikrų ar  įsivaizduojamų interesų labui! Pastebėjo teigiamų dalykų. Džiugino, kad dieniniai gyvūnai pradeda atrasti laiko pojūtį, kurį jie buvo praradę dėl itin didelio susižavėjimo tamsiųjų jėgų kuriamu  „Žavingu minčių sodo“ projektu. Kiek metų kuriamas šis realybės šou, kad turbūt vienetai, kurie prisimena pradžią!! Jau užaugo nauja karta. Neįtikėtina, bet tokia buvo tiesa šioje dieninių gyvūnų planetoje!

    Pas jaunas pateles daug velniukų galvelėse, pas vyresnes daug vertinimo ir išskaičiavimo. Bet susitikimai visoms teikia džiaugsmą, leidžia justi įvykį, kad kažkas įvyksta ne tik išorėje, bet ir vidiniame sąmonės ir jausmų gyvenime. Mylinčių sielų virpėjimai, kurių nuslėpti vargiai įmanoma. Vien pagal tai sprendžiant, turbūt, prasminga norėti susitikimų su šviesiuoju kunigaikščiu ir jų metu patirti trokštamus ir svarbius dalykus.

   Iš tikrųjų, nei kiek neneigdamas tamsiųjų jėgų propagandos galios ir daromos įtakos dieninių gyvūnų protams, jam tenka pripažinti, net jei tamsiosios jėgos nebūtų persekiojusios ir trukdžiusios šviesiajam kunigaikščiui susiporuoti  su kokia žavia patele vis tiek, labiausia tikėtina, jis būtų vienas dėl  turimos vidinės programos. Ši vidinė programa antiek stipri, jog pažaboja gyvūninius instinktus ir kuria situacijas, nepalankias susiporavimui: kažkas vis netinka (galėtų būti gražesnė, protingesnė ir t.t. ir pan.), situacija nevykusi, nefiksuoja elementarių ženklų ar pavėluotai, nevykusiai supranta, kažkas iš vidaus ar išorės atitraukia ir t.t ir pan.  O patelių klanai, aktyviai ir nuožmiai įgyvendinantys propagandinę programą būtų visais atvejais pralaimėjusios, nes jos visada tebuvo įrankiai tamsiųjų kunigaikščių ir juodųjų magų kuriamame ir valdomame žaidime. Taip, patelės turėjo įtaką, bet ji visą laiką buvo fragmentuota, nereikšminga, nekeičianti bendros strategijos. Šviesiąjam kunigaikčiui nuo pat pradžių atrodė, kad joms buvo leidžiama pasijusti, jog jos valdo žaidimą ir propagandą. Tik tiek.  Jog turi savo vidinę programą, neleidžiančią jam kurti santykių su patelėmis,  jis aiškiai suvokė tada, kai praskaidrėjo ir rimo protas, kuris visą laiką buvo blaškomas ne tik vidinių jėgų, bet ir piktų bei labai nedraugiškų išorės jėgų. Anksčiau- tai tik pajausdavo fragmentiškai, kad kažkas tai neleidžia, sulaiko ar pan. Tiesa, dar asmeninės charakterio savybės trukdė (kas buvo nemaža dalimi suvokiama), bet tai taipogi  įtakota vidinės programos.

   Taigi, jo gyvūninė dalis norėjo poruotis, kurti šeimą, auginti vaikus, bet vidinė programa neutralizuodavo šiuos norus ir jį kreipė savo linkme. Ir ši programa neutralizuodavo gyvūninius norus taip, kad visi galimi santykiai, kontaktai nueidavo į užmarštį be kokių nors didelių išgyvenimų ar traumų.  Reikia pažymėti, tai nėra vaikystės ar pan. trauma. Šviesusis kunigaikštis tiesiog atėjo su šia vidine programa į šį pasaulį. Ši programa jį nuolat saugo nuo santykių. Pakol kas jis dar neišnagrinėjo ir neįsisąmonino visos vidinės programos. Galima drąsiai teigti, jog tamsieji kunigaikščiai ir juodieji magai tą žinojo nuo pat pradžių, nes labai sumaniai įtakojo ir tuo pasinaudojo. Kita vertus-  tai vidinio ir išorinio pasaulio atitikimas, kurių jis dabar pradėjo pastebėti  vis daugiau. Tik nežinia kas, ką ir kaip kuria, nes kuria realybę ne tik stipresnis, bet ir pati Visata, su kurios jėga lygintis negali niekas.

Pasakos XXI dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2017/09/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Įveikime politinį susvetimėjimą ir leiskime įvykti šviesiai permainai

   Valstybės dienos švente švenčiame visos lietuvių tautos ir visų Lietuvos piliečių vienybę. Vienybė ir tarpusavio sutarimas labai reikalingas valstybei ir jos visuomenės nariams. Juk kartu ne tik smagiau gyventi, bet ir geriau bei daugiau darbų galima nuveikti. Pavyzdžiui, Kaune atidengiamas, daug teigiamų emocijų sukėlęs, „Laisvės kario“ paminklas, kuris sukurtas lietuvių ir ukrainiečių bendromis pastangomis. Gražių pavyzdžių Lietuvoje yra ir daugiau. Lietuvos žmonės yra puikūs ir gali daug nuveikti. Valstybė turi jiems sudaryti lygiateisiškas ir vienodas sąlygas patiems pagal savo sugebėjimus ir norus kurti gerbūvį.

   Deja, pastaruoju metu šalį drebina rimti korupcijos, pareigų neatlikimo, siaurų interesų viršenybės ir netgi galimo neteisėto valstybės užvaldymo skandalai, kurie labai fiksuojantys ir kaustantys. Artėjančių geopolitinių iššūkių akivaizdoje pavojinga palikti ne iki galo užbaigtus politinius ir teisinius tyrimus, nes taip pakertamas žmonių lūkestis matyti efektyviai dirbančią valdžią. Tenka pastebėti, jog šalies elitas dar nepakankamai įvertina visuomenėje vyraujantį politinį susvetimėjimą, susipriešinimą, kuris kelia pavojų politiniam stabilumui ir nacionaliniams interesams. Būtina neutralizuoti visas „bombas“, kurios gali sprogti lemtingų iššūkių metu. Dėl to turime pilnai ištirti visus korupcijos, valstybės išdavystės,  neteisėto valstybės institucijų užvaldymo nusikaltimus ir nubausti kaltus asmenis. Privalome paskubėti, kad nebūtų per vėlu ir tuo nepasinaudotų valstybei priešiškos jėgos. Kadangi nepasitikėjimas valdančiaisiais gali peržengti tą ribą, anapus kurios prasideda katastrofiška, išauganti į antivalstybinę, kritika. Tai gali sukelti svarstymus apie šios visuomenės sugebėjimą turėti savo gerą valdžią ir valstybę. Toks nepasitikėjimo išaugimas reikštų, kad piliečių reikalavimų išaiškinti ir patraukti atsakomybėn kaltus dėl korupcijos, pareigų neatlikimo, valstybės išdavystės asmenis vykdymas jau negalėtų padėti situacijos pakeisti iš esmės. Reikia pažymėti, jog iš korupcijos ir valstybės užvaldymo skandalų eina tendencija informaciją pateikti dozuotai, ko neturėtų būti. Visgi turime vadovautis viešumo, nešališkumo, skaidrumo principais, nes valstybė, neįveikianti valdžios institucijų uždarumo, selektyvumo, neteikianti visuomenei išsamios informacijos apie šalies būklę, negali būti saugi.

   Tikiu, kad iš šių ir ateinančių skandalų galime išeiti apsivalę nuo korupcijos ir priešiškų jėgų veikimo. Tada vieningi ir stiprūs sėkmingai galėsime tvarkytis su vidiniais ir globaliniais iššūkiais. O šviesi permaina atvertų galingą ir teigiamą šalies proveržio galimybę.

   Sveikinu lietuvius ir visus Lietuvos piliečius su Valstybės diena! Linkiu valstybei ir jos piliečiams daug šviesių dienų!

Pagarbiai

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

Gyvenimo pamokos supratimas ir išmokimas yra svarbiau bei pirmiau už atleidimą

„Nevargink savęs viso gyvenimo apmąstymais. Negalvok apie tai, kiek ir kokių negandų tau tikriausiai teks patirti, bet kiekvienai iš jų ištikus klausk savęs: „Kas čia nepakeliama ir neįveikiama?“ Gėdysiesi tai patvirtinti. Toliau prisimink, kad ne praeitis ir ne ateitis slegia tave, bet visada tik dabartis. O ji taps dar mažesnė, jeigu ją apribosi ja pačia ir sugėdysi savo sielą, kad ji negali pakelti tokios menkos naštos.“    Imperatorius, filosofas Markas Aurelijus

   Stebėdamas žmones neretai pastebiu nuoskaudų ir pagiežos iškreiptus veidus. Jaučiu šiuose žmonėse tokį negebėjimą suprasti ir atleisti. Jie skendi toje nemalonioje situacijoje, subjektyviame sunkių minčių rate. Mano nuomone, čia dažnai didesnė problema yra dėl objektyvaus situacijos vertinimo, savo netobulumo pripažinimo ir kito žmogaus supratimo, o ne dėl gebėjimo atleisti.  Nes atleidimas be supratimo, tinkamo negatyvios situacijos suvokimo ir adekvačių išvadų, padarytas „ant viršaus“ problemos nesprendžia. Dar daugiau-  tai savęs apgaudinėjimas, realybės nepripažinimas, gyvenimo pamokos neišmokimas, ko pasekoje panašios gyvenimiškos situacijos kartojasi.

   Dėl savo įsivaizdavimų, iškreipiančių lūkesčių ir nusistovėjusių neteisingų nuomonių apie žmones ar įvykius dažnai nusiviliame ir susierziname.  Sukuriame dideles tragedijas.  Vietoj to, kad priimtume kaip gyvenimo pamoką ar Kūrėjo kreipimą į kitą geresnį gyvenimo scenarijų, žmonės palūžta ar padaro negatyvias, griaunančias gyvenimą išvadas. Pavyzdžiui, aštuoniolikmetė mergina draugavo su vaikinu ir kurė gyvenimo kartu planus, bet štai atėjus lemiamai apsisprendimo akimirkai, berniukas pametė ją, nes, pasirodo, turėjo kitą draugę. Mergina patyrė šoką ir gilų sukrėtimą.  Po šio įvykio ji nusprendė daugiau nepasitikėti vyrais, nes jie nepatikimi, apgavikai ir pan. Kita mergina, išgyvenusi panašią tragediją, padarė tinkamas išvadas, atleido išdavusiam berniukui, įvertino savo naivumą , netobulumą, geriau pažino vyrus  ir nusprendė ateityje elgtis su vyrais  išmintingiau ir pasirinkti realesnes bei geresnes santykių strategijas. Natūralu, kad nuo šiol minėtų merginų gyvenimo scenarijai pradės skirtis. Mergina, kuri nepalūžo dėl vaikino išdavystės ir padarė tinkamas išvadas, ateityje galės kurti geresnius santykius su vyrais , turės didesnį vaikinų pasirinkimą bei geriau sugebės pasirinkti sau tinkamą, reikalingą vyrą. O mergina, padariusi sprendimą, kad visais vyrais negalima pasitikėti, ateityje santykiuose turės  problemų. Ji net ir radusi savo gyvenimo vyrą nepajėgs šeimoje kurti geros šeimyninės atmosferos, nes santykiai bus persmelkti įtarinėjimu, baime prarasti ir pan. Gerai, jei pasiseks rasti vyrą, gebantį suprasti ją ir padėti spręsti psichologines moters problemas. Dažniausiai vyrai reaguoja (kaip, beje, atvirkščiai ir moterys vyrų atžvilgiu) pagal stereotipines asmenines, kultūrines, visuomenines nuomones bei savo patirtį ir jos suformuotas nuostatas. Kad ir kaip ten bebūtų, reikia suprasti, jog kitam žmogui nemažiau sunku suprasti kito problemas, kai pats nelaimėlis nepakankamai adekvačiai supranta, kas su juo darosi. Taigi, panašios gyvenimiškos situacijos šiai merginai neišvengiamai kartosis ir ji  vis sulauks , ko sąmoningai ar pasąmoningai bijosi ir vengia, to pasekoje aštuoniolikametės išgyventa trauma virs viso gyvenimo problema, kurianti negatyvias gyvenimiškas situacijas. Tuo tarpu mergina, pasidariusi tinkamas, realybę atspindinčias išvadas, išsigydžiusi dvasines žaizdas, gebės kurti gerus santykius sutikusi savo gyvenimo vyrą, susilauks vaikų ir kokių  40 metų matys prieš 22 metus nutikusią tragediją jau kitomis akimis ir džiaugsis, kad tuomet paliko ją vaikinukas ir nesumetė su juo skudurų. Noriu atkreipti dėmesį, jog ši moteris nevertins to įvykio, kaip kažko tragiško.  Jai tai bus gera linkme pastūmėjęs įvykis, kuris apsaugojo nuo neteisingų sprendimų.

   Taigi, dažnai tik tuo metu mums atrodo, kad tai gyvenimo tragedija, sužlugdžiusi mūsų gyvenimą dėl kurios kartais net nesinori gyventi , bet ilgainiui šis nepaprastai skaudus išgyvenimas gali virsti naudinga pamoka, žmogų pasukanti geresne gyvenimo kryptimi. Reikia pažymėti, kad iš pačių pamatų susvyravę ar žlugę ankstesni įsitikinimai, susidarytos nuomonės, nuostatos ir suplanuoti gyvenimo scenarijai nėra  gyvenimo nelaimė. Nėra tokios klaidos ar nesekmės, kurioje nebūtų augimo elementų. Reikia rasti pozityvią nesėkmės prasmę. Be to, neverta laukti, kad aplinkiniai atitiktų idealus, kai mums patiems kartais sunku net priartėti prie išsikeltų idealų. Todėl turėtume būti atlaidesni, sugebantys atleisti. Tai labai svarbu. Žmonės tiesiog yra.  Jie yra, kaip yra, gyvena kaip gyvena. Jūs galite juos vadinti draugais, priešais, širdelėmis, kvailiais, protingais ir pan., bet su visais reikia elgtis protingai ir adekvačiai. Nedarykite skubotų išvadų, neribokite savo mąstymo, nedarykite jo primityviu, įspraustu į rėmus ir šablonus. Supraskime, kad visą savo gyvenimą mes vystomės, mokomės, augame, kad nuolat keičiasi pasaulio ir žmogaus suvokimas. Pavyzdžiui, tas pats įvykis keturiasdešimtmečiui gali atrodyti visiškai kitaip negu dvidešimtmečiui. Dėl to atlaidesni turime būti ne tik kitiems, bet ir sau. Kai mes barame save už kokias tai klaidas, padarytas prieš daugelį metų, turėtume suprasti, kad tas sąmoningumo lygis, kuris buvo tada yra ne tas pats, kuris yra šiandiena. Todėl tuometiniame savo lygyje darėme taip pagal tuometį supratimą ir sąlygas. Svarbiausia šioje situacijoje, ar aš padariau teisingas išvadas, priėmiau realybę, išsklaidžiau naivumą ir pradėjau aiškiau, protingiau mąstyti ir elgtis. Kitais žodžiais, išmokau pamoką ir daugiau nekartoju gyvenime panašių klaidų. Tada traumuojantys įvykiai nebebus tokie skaudūs, kai juose pamatysime pozityvumo ir augimo galimybių.  Išmintinga nepalūžti ištikus nelaimei. Gyvenimas nestovi vietoje ir jis dovanoja naujas galimybes. Jei gyvensime  nuolat apmąstydami nuoskaudas, skriaudas, įžeidimus, kažkieno padarytą neteisybę negalėsime atrasti naujų galimybių. Pavyzdžiui, du vyrai dirbo mėgstamus ir prestižinius darbus, bet juos dėl neteisingų priežasčių atleido. Vienas dėl skriaudos ir patirtos neteisybės pradėjo gerti. Jam viskas gyvenime nusidažė tamsiomis spalvomis, to pasekoje jis tapo nepajėgus susirasti net rimtesnio darbo. Kitas išgyvenęs skriaudą ir padaręs tinkamas išvadas pradėjo ieškoti naujo darbo. Ištaisęs savo klaidas ir pasimokęs iš patirtos neteisybės sugebėjo įsitaisyti į dar geresnę darbo vietą ir puikiai jaustis. Dėl to neverta nuolat apraudoti nesėkmes ir skriaudas bei žiūrėti į praeitį, o verčiau imkite tobulinti dvasinį ar pasaulietinį gyvenimą. Grįžkite į gyvenimą  ir toliau kurkite savo gražią ateitį. Nepraleiskite savo šanso!

„Labai daug žmonių bando važiuoti į ateitį įsmeigę akis į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Jeigu taip elgsitės, žlugsite. Užuot dairęsi atgal, pagalvokite, ką galite nuveikti dabar, kad aplinkybės pasikeistų.“    garsus šių dienų motyvatorius, verslininkas, sėkmės treneris  Anthony Robbins

Kiekvieno mūsų uždavinys šioje Visatoje yra unikalus

„Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!“   Jn 14,9

   Skaitydamas Naująjį Testamentą man į akis krinta tai, kad Viešpats Jėzus nuolat kartoja žodžius: „iš tiesų, iš tiesų sakau Jums“ ar „iš tiesų, iš tiesų sakau tau“. Jis pastoviai priverstas rodyti begalinį nuoširdumą, kad nors kiek prisibelstų, atvertų žmonėms ausis ir akis bei galėtų įtikinti juos savo teisumu ir intencijų tyrumu. Ne tik aplinkui esantys žmonės, bet ir patys artimiausi apaštalai labai dažnai nesupranta jo pasakymų ir realios padėties matymo. Galima sakyti, kad bendrauja skirtingi pasauliai skirtinga kalba. Jėzus turėjo daug vargo dėl jų pasaulėžiūros, stereotipų, mąstymo ir elgesio šablonų. Suprantu dėl to patirtą Jo didelę kančią, kartais bejėgiškumą ar pyktį, skausmą atsitrenkus į kvailumo, tiesiog silpnaprotiškumo, paviršutiniškumo, naivumo, savanaudiškų tikslų ir egoizmo sienas. Kaip norėtųsi gyvai pamatyti, kaip Jis tvarkosi su tomis  kebliomis situacijomis! Matosi visiškai skirtingi mąstymo ir suvokimo lygiai, tarsi gyventų vienoje realybėje du pasauliai. Jėzui įžengus į Jeruzalę ir įgijus žmonių pripažinimą, situacijos supratimas ir galimos perspektyvos tarp Jėzaus ir artimiausios aplinkos visiškai išsiskyrė. Dėl nerealių įsivaizdavimų, suvokimų, visuomenės spaudimo ir pragmatiškų interesų kilo konfliktas. Judas, aukštesnio visuomenės sluoksnio atstovas ir turintys ryšių valdžioje, bandė pavairuoti situaciją ir Jėzų aktyviais spaudimo veiksmais ir pasipriešinimu, o kiti, atrodo, tikėjosi tyliai ir gražiai pavairuoti, jų žydišku supratimu,  tinkama kryptimi Jėzų ir visą situaciją.  Vienuolika apaštalų, Jėzaus ištrauktų iš labai vargingo ir kupino priespaudos gyvenimo, stengėsi laikytis prie Jo, kiek leido drąsa ir tikėjimas. Jie jokiu būdu netroško Jo mirties. Juk gera, kai turi į ką atsiremti ir kuo pasitikėti. Žinai, kad viskuo bus pasirūpinta, esi globojamas ir jis, jų Angelas sargas, iki tol juos vedė pačiu geriausiu keliu. Tai galima iš Evangelijos suprasti, nes Jėzaus klausiami apaštalai atsakydavo, kad būnant su Juo jiems nieko netrūkdavo. Jie labai patenkinti savo veikla ir būtimi. Reikia pasakyti, jog Jėzus byloja apie kitaip regimą ir suprantamą viltį, kuri grindžiama Jo Dievu. Jo situacijos supratimas, o svarbiausia- labai toli po mirties einanti perspektyva, kuri skiriasi nuo to meto lūkesčių ir įsivaizdavimų, kelia įspūdį. Jis turėjo galimybę išvengti mirties ir pabėgti, bet dėl bendruomenes apsaugojimo nuo persekiojimų ir jos išlikimo bei aiškaus savo ateities matymo to nepadarė. Tik daug vėliau apaštalai suprato Jo poelgių logiką, kuri tuo metu jiems buvo visiškai nesuprantama.Tiesa, vėlesniuose raštuose Jėzaus kaip Gelbėtojo sąvoka buvo gerokai išplėsta, tačiau ji rodo jau jų ir jų dvasinės tradicijos sekėjų  suvokimą ir Jo pavestų darbų tęstinumą.

  Taigi, skaitydami Naująjį Testamentą galime įsitikinti, kad kiekvienas mes, kaip Jėzus, apaštalai ir kiti Biblijos herojai, turime savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali mūsų gyvenimo pakartoti. Kiekvieno mūsų uždavinys yra toks pat unikalus ir nepakartojamas, kaip galimybė jį įgyvendinti. Uždaviniai kiekvienam įvairūs: nuo gerų vaikų užauginimo iki žygdarbių žmonijos naudai. Nereikia siekti ir kankintis dėl ko tu nesi sutvertas. Geriau pajusk savo pašaukimą ir siek jo įgyvendinimo, nors ir labai sunku. Gyvenimas kiekvienam pateikia jam priklausančią nusivylimų, rūpesčių, sielvarto ir skausmo dalį. Mes negalime ir neturime tikėtis vien tik nesibaigiančios laimės ir džiaugsmo. Deja, bet „motyvatorių“, dvasinių ir sėkmės mokytojų primestas  nuolatinės laimės, džiaugsmo, entuziazmo ar nuolatinės teigiamos būsenos siekimas yra realiai neįgyvendinamas. Viskas yra laikina, o būsenos praeinančios. Gyvenimas visada yra tarsi švytuoklė. Paskutinė Viešpačio Jėzaus gyvenimo savaitė tą akivaizdžiai parodo. Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, Jėzus atrodo toks įkvepiantis ir išmintingas.

„Jeigu tai atitinka tavo prigimtį, džiaukis tuo, ir tebūnie tau lengva; jeigu tai prieštarauja tavo prigimčiai, ieškok, kas jai tinka, ir siek to, nors tai ir nesuteikia šlovės. Kiekvienam juk leidžiama ieškoti savo asmeninio gėrio.“    Filosofas, imperatorius Markas Aurelijus

Pagarbą valstybei ir jos simboliams rodo realūs darbai

   Atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė skaičiuoja 28- sius metus, esame NATO ir ES dalis. Atrodytų viską turime, ko reikia geram gyvenimui ir galime eiti teisinga kryptimi, bet niūri realybė verčia nerimauti dėl valstybės ateities. Prieš šventes kilęs KGB skandalas ir iš valdžios rodoma nepakankama realiais darbais pagarba valstybei ir jos simboliams  nuteikia prastai. Tampa akivaizdu, jog šalyje vyrauja dviveidiškumas, dvigubi standartai, parsidavėliškumo subkultūra, valstybės išdavystės. Daug gražių kalbų ir savireklamos dėl pagarbos valstybei ir jos simboliams, tačiau realūs darbai ir veiksmai parodo ką kitą. Nebesugebame galingai ir įkvepiančiai surengti valstybinių švenčių.  Pavyzdžiui, valstybės atkūrimo šimtmečio renginiai sutraukė mases žmonių, kas labai džiugina, o pramogų ir įvairaus lygio renginių- per mažai ir tie patys ne visada atitinka žmonių ir valstybės poreikį.  Nežinau tikslios valstybės atkūrimo šimtmečio programos sąmatos, bet įvairių menų atstovai - beveik be darbo, o valstybė ir plačioji visuomenė-  be jų reikalingų talentų. Taip pat norėtųsi, kad Kauno meras ir kitų savivaldybių aukščiausi vadovai pasistengtų rasti laiko sudalyvauti bent svarbiausiuose valstybinių švenčių renginiuose. Be to, valstybinės šventės organizavimas, jokiu būdu, negali virsti tik visuomenine iniciatyva. Norėtųsi, kad Lietuvos aukščiausia valdžia pagarbą valstybei ir jos istorijai rodytų darbais. Gedimino kalno tvarkymas, paminklas Lukiškių aikštėje ir kiti pagarbą bei pasididžiavimą valstybe ir jos simboliais rodantys darbai privalo būti padaryti. Negalima vien kalbėti ir vaidinti. Reikia konkrečių darbų.

   Visgi nėra viskas taip blogai. Maloniai nuteikia paprastų žmonių nuoširdus patriotizmas, tikėjimas šviesesne Lietuva. Nemažai daliai visuomenės tikrai reikia valstybinių švenčių, o tinkamai suorganizavus galima įtraukti ir visą visuomenę. Tada valstybinės šventės  atras tą prasmę dėl ko jos yra švenčiamos. Visa tai nuteikia optimistiškai, nes svarbiausias valstybės turtas yra jos žmonės. Dėl žmonių gero požiūrio į valstybingumą šviesios Lietuvos viltis gali liepsnoti, o tai reiškia, kad valstybė turi ateitį.

   Sveikinu visus, kuriems rūpi Lietuvos valstybingumas, su Nepriklausomybės atkūrimo diena!

Pagarbiai

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

Sveikinu visas moteris su Kovo 8-ja!

„Tiesa visada graži – ne tik teisingos mintys, bet ir nemeluojantys veidai, paveikslai ar dainos“     indų dvasinis ir politinis lyderis Mahatma Gandhi

   Mūsų vartotojiškoje visuomenėje pernelyg sureikšminamas išorinis grožis. Žinoma, jis yra svarbus, nes pirmiausia pastebimas, bet be sielos grožio kūnas nebus gyvai gražus, žavus, patrauklus. Be to, kūno grožis yra labai abstrakti sąvoka, kuri kiekvienam gali turėti skirtingą reikšmę. Todėl nereikia sielotis, jeigu jaučiatės negraži. Žinokite, kad tai – labai subjektyvus vertinimas, o jausmai- praeinantys. Juk grožis- daugiau negu išorė. Jis prasideda jūsų dvasinės esybės centre ir atsispindi veide, akyse, laikysenoje, įpročiuose, kalboje ir balso intonacijoje. Pavyzdžiui, galite pasidaryti geriausias plastines operacijas, bet jeigu jūsų viduje pragaras ir tuštybė, tai apie jūsų žavumą ir patrauklumą negali būti ir kalbos, o plastinių operacijų grožis atrodys labai dirbtinis ir reliatyvus. Be to, laikui bėgant, jūsų asmenybės bruožai, įpročiai, mityba, aplinkos sąlygos, mąstysena, genai plastinių operacijų  „patobulinimus“ vers grįžti į ankstesnę būklę ir rezultate vaizdas bus blogesnis negu būtų buvęs natūraliai senstant.

   Mielos moterys, sugebėjimas būti gražiai, laimingai ir nenusakomai žaviai yra jūsų viduje. Labiau pasirūpinkite savo vidiniu grožiu. Jei jis eis iš jūsų esybės centro, tada jis natūraliai veiks kūną ir jis taps patrauklesnis, gražesnis ir labiau mylimas. Kai visiškai atsiskleis jūsų vidinis grožis, jūs iš tikrųjų sužydėsite. Tapsite magnetu. Beje, tai beveik nepriklauso nuo moters amžiaus. Dėl to labai svarbu apvalyti sielas nuo neigiamo ir tamsaus, tobulinti, gražinti savo vidų. Taigi, gražinkite savo sielas ir tikrai tapsite gražesnės bei patrauklesnės sau ir kitiems!

  Būkite laimingos ir žavios.

Su nuoširdžiausiais sveikinimais Kovo 8-ios proga,

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

Daugiau niekada nepraraskime sugrįžusio valstybės herbo Vyčio

   Prieš šimtą metų, Vasario 16-ją, buvo paskelbta pasauliui apie Lietuvos valstybės atkūrimą.  Nors Lietuvos valstybingumas skaičiuoja daugelį šimtmečių,tačiau pastaruosius  200 metų lietuviai dažniau gyveno po svetima valdžia, teko net du kartus atkurti valstybingumą. Todėl Vasario 16-ji Lietuvos valstybingumui yra labai svarbi, nes ji ne tik išsaugojo šimtametę valstybingumo idėją, atkūrė ir leido sukurti modernią valstybę, bet ir padėjo pamatus šiandieniniai lietuvių valstybei. Reikia pabrėžti, jog Lietuvos istorijoje yra mažai datų savo svarba prilygstančių 1918 metų vasario 16-jai. Galima sakyti, jog po 123 okupacijos metų Vasario 16-ją prarastasis Vytis sugrįžo. Tiesa, tarpukario  Lietuvos herbas Vytis, besivaikantis valstybės priešus ir įvairias tamsias jėgas, ilgai neužsibuvo. Priešų apgaule išviliotas jis nusivijo tamsias jėgas ir paliko mus. Likome  be Vyčio. Užtruko penkiasdešimt okupacijos ir svetimųjų valdymo metų, kol  1990 m. kovo 11 dieną buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir sugrąžintas Vytis.

   Šiuo metu geopolitinė situacija  yra stipriai pablogėjusi, nes pasaulyje besivaržančios galios vėl smarkiai konfliktuoja. Nors dabartinis Lietuvos valstybės herbas Vytis yra labai gynybinis ir neatrodo, jog gali būti išviliotas ir kažkur nubėgti. Visgi, reikia pastebėti, kad jis yra nepastebimai priešų neutralizuojamas ir izoliuojamas. Bandoma jį atkirsti nuo valstybės ir palikti jį svarbių įvykių nuošalyje. Taip Lietuva vėl gali netekti Vyčio.

   Didžiulė emigracija, prastas valdymas ir kitos bėdos žlugdo Lietuvos valstybę, tačiau ji turi perspektyvą.  Taip pat pasitinkant valstybės atkūrimo  šimtmetį galima pasidžiaugti laimėjimais ir pasiekimais. Jų taip pat yra nemažai. Valstybės kūrimo procesas yra nuolatinis darbas ir, kaip kiekviename darbe, atsitinka visko. Tikiu, kad mūsų karta antrame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetyje nuveiks daug gražių darbų, o Vytis saugos mus nuo priešų ir įvairių tamsių jėgų.

   Sveikinu visus, kuriems brangi Lietuva, su valstybės atkūrimo šimtmečiu. Tegu valstybę ir jos žmones lydi Šviesa!

Pagarbiai

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

Apie populiarinamą mitybą ir psichologinį ligų gydymą

   Dabar mūsuose labai populiarinamos įvairios dietos, sveikos mitybos planai, maisto produktai. Naujos mitybos propaguotojai skatina atsisakyti cukraus, skanėstų ir daugelio tradiciniais tapusių valgių vartojimą. Gal viskas būtų ir neblogai, jeigu tai nevestų į kraštutinumus. Be to, pati „sveika mityba“ dar nėra iki galo moksliškai pagrįsta. Pavyzdžiui, tirdami šimtamečių mitybą, mokslininkai neatrado maisto produkto ar mitybos sistemos, kuri sąlygotų ilgaamžiškumą. Jie valgė ir gėrė, ką mėgo ir galėjo sau leisti, ir kiekvienas skirtingai. Mokslininkai tik pastebėjo, kad juos vienija viršsvorio nebuvimas ir pozityvumas. Kol kas, kitų faktų, lemiančių ilgaamžiškumą, mokslas dar nėra patvirtinęs.Mokslinėje medicinoje šiuo metu yra tik aptakios rekomendacijos mitybai  ir atskiri mitybos planai tam tikrų ligų gydymui. Taigi, šioje sferoje mokslui reikia dar daug ką nuveikti. Tenka pastebėti, jog dabartinis vajus, skatinantis griežtas dietas, tam tikrų produktų valgymą  ar atsisakymą nuo tam tikro maisto, dažnai nueina į kraštutinumus.

   Toliau, nesileisdamas į svarstymus apie dietas ir maisto produktų naudą ar žalą, noriu atkreipti dėmesį, kad valgymas yra vienas didžiausių gyvūnų patiriamų malonumų, nuo kurio labai priklauso nuotaika ir pačio gyvenimo skonis, kvapas. Dėl to labai klysta tie žmonės, kurie nuolatos riboja savo mitybą ir draudžia sau kartais pasimėgauti skanėstais. Kadangi labiausiai skanėstų nori smegenys, tai jos labai stresuoja ir net nyra į neviltį, kai jų nuolat trūksta.  Tokiu atveju smegenys nesijaučia gerai ir sveikai. Reikia pažymėti, jog valgymas turi teikti malonumą. Dar geriau- turi teikti maksimalų malonumą. Dėl to nekankinkite organizmo itin griežtomis dietomis, neskaniais valgiais ir kovodami su noru suvalgyti mėgstamą skanumyną. Akivaizdu, kad net pati geriausia ir mokslu pagrįsta mityba nebus organizmui subalansuota, jei ji bus neskani ar be skanėstų. Mano nuomone, organizmui reikalingą maistą reikia suskirstyti į būtinus kasdieninei mitybai produktus ir skanėstus., suteikiančius malonumą. Žinoma, skanėstai negali tapti pagrindiniu maistu ar valgomi be saiko.

   Taip pat noriu pasisakyti dėl šiuo metu populiarėjančio siūlymo nusistatymą „serga mano kūnas“ keisti į  požiūrį „serga mano psichika“. Čia vėl, kaip mitybos atveju, nesileisdamas į diskusijas ir nevertindamas „serga mano psichika“ požiūrio teisingumo, noriu pasakyti, kad nereikia tuo per daug žavėtis ir pateikti kaip kažką nauja ir pažangaus. Tai nėra mūsų laikų atradimas! Istoriniai šaltiniai, religiniai raštai bei gentinių šamanų gydymo apeigos byloja, jog jau senovėje žmonės pastebėjo, jog pas sergantį žmogų serga ir psichika. Religijos ir šventikai manė, kad žmogus suserga dėl nuodėmių, neteisingų nuostatų, Dievo ir gamtos įstatymų nesilaikymo, piktų dvasių apsėdimų ir pan.  Todėl jie ligoniams skirdavo atitinkamas maldas, dvasines praktikas, atlikdavo piktų dvasių išvarymo ir sielos apsivalymo nuo negatyvo apeigas. Kartais dvasininkai net neleisdavo gydytojams gydyti ligonių, nes jie, manyta, yra nuodėmingi ir liga jiems atėjo kaip Dievo bausmė. Pavyzdžiui, Viduramžiuose Katalikų Bažnyčia draudė gydyti žmonės, nes jie susirgo dėl nuodėmių,  Dievo ir Bažnyčios įsakymų nepaisymo -  tai  Dievo valia ir bausmė. Todėl ligoniams, kad galėtų pasveikti, reikia melstis, atlikti dvasinį išsivalymą, tikėtis Dievo pagalbos. Manyta, kad viskas yra Dievo valioje. Be to, dangiškasis gyvenimas  yra nepalyginamai svarbesnis už žemiškąjį, todėl ligonio gydymui vaistais, vaistažolėmis ir pan. neteikta reikšmės.

   Taigi, šis sumodernintas ir išplėstas požiūris į žmogaus ligą yra atėjęs iš gilios senovės. Istorija byloja, kad toks požiūris į žmogaus ligą ir jos gydymą nebuvo pakankamai efektyvus. Tenka konstatuoti, jog tikrai geri rezultatai atsirado, kai atsirado šiuolaikinė medicina ir mokslu pagrįstas žmogaus gydymas. Be to, dabartinis sumodernintas ir atsietas nuo religijos psichologinis ligų gydymas  dažnai būna ilgas, nes sutrikimo giliausia priežastis neretai yra tik šiek tiek jaunesnė už patį žmogų. Asmenybės, psichologiniu gydymu, neįmanoma išardyti ir naujai, pagal reikalą sudėlioti, išmetant netinkamas dalis. Bet kaip priedas, papildomas gydymas prie tradicinio medicininio gydymo, manau, gali būti labai naudingas ir efektyvus.