Apie populiarinamą mitybą ir psichologinį ligų gydymą

   Dabar mūsuose labai populiarinamos įvairios dietos, sveikos mitybos planai, maisto produktai. Naujos mitybos propaguotojai skatina atsisakyti cukraus, skanėstų ir daugelio tradiciniais tapusių valgių vartojimą. Gal viskas būtų ir neblogai, jeigu tai nevestų į kraštutinumus. Be to, pati „sveika mityba“ dar nėra iki galo moksliškai pagrįsta. Pavyzdžiui, tirdami šimtamečių mitybą, mokslininkai neatrado maisto produkto ar mitybos sistemos, kuri sąlygotų ilgaamžiškumą. Jie valgė ir gėrė, ką mėgo ir galėjo sau leisti, ir kiekvienas skirtingai. Mokslininkai tik pastebėjo, kad juos vienija viršsvorio nebuvimas ir pozityvumas. Kol kas, kitų faktų, lemiančių ilgaamžiškumą, mokslas dar nėra patvirtinęs.Mokslinėje medicinoje šiuo metu yra tik aptakios rekomendacijos mitybai  ir atskiri mitybos planai tam tikrų ligų gydymui. Taigi, šioje sferoje mokslui reikia dar daug ką nuveikti. Tenka pastebėti, jog dabartinis vajus, skatinantis griežtas dietas, tam tikrų produktų valgymą  ar atsisakymą nuo tam tikro maisto, dažnai nueina į kraštutinumus.

   Toliau, nesileisdamas į svarstymus apie dietas ir maisto produktų naudą ar žalą, noriu atkreipti dėmesį, kad valgymas yra vienas didžiausių gyvūnų patiriamų malonumų, nuo kurio labai priklauso nuotaika ir pačio gyvenimo skonis, kvapas. Dėl to labai klysta tie žmonės, kurie nuolatos riboja savo mitybą ir draudžia sau kartais pasimėgauti skanėstais. Kadangi labiausiai skanėstų nori smegenys, tai jos labai stresuoja ir net nyra į neviltį, kai jų nuolat trūksta.  Tokiu atveju smegenys nesijaučia gerai ir sveikai. Reikia pažymėti, jog valgymas turi teikti malonumą. Dar geriau- turi teikti maksimalų malonumą. Dėl to nekankinkite organizmo itin griežtomis dietomis, neskaniais valgiais ir kovodami su noru suvalgyti mėgstamą skanumyną. Akivaizdu, kad net pati geriausia ir mokslu pagrįsta mityba nebus organizmui subalansuota, jei ji bus neskani ar be skanėstų. Mano nuomone, organizmui reikalingą maistą reikia suskirstyti į būtinus kasdieninei mitybai produktus ir skanėstus., suteikiančius malonumą. Žinoma, skanėstai negali tapti pagrindiniu maistu ar valgomi be saiko.

   Taip pat noriu pasisakyti dėl šiuo metu populiarėjančio siūlymo nusistatymą „serga mano kūnas“ keisti į  požiūrį „serga mano psichika“. Čia vėl, kaip mitybos atveju, nesileisdamas į diskusijas ir nevertindamas „serga mano psichika“ požiūrio teisingumo, noriu pasakyti, kad nereikia tuo per daug žavėtis ir pateikti kaip kažką nauja ir pažangaus. Tai nėra mūsų laikų atradimas! Istoriniai šaltiniai, religiniai raštai bei gentinių šamanų gydymo apeigos byloja, jog jau senovėje žmonės pastebėjo, jog pas sergantį žmogų serga ir psichika. Religijos ir šventikai manė, kad žmogus suserga dėl nuodėmių, neteisingų nuostatų, Dievo ir gamtos įstatymų nesilaikymo, piktų dvasių apsėdimų ir pan.  Todėl jie ligoniams skirdavo atitinkamas maldas, dvasines praktikas, atlikdavo piktų dvasių išvarymo ir sielos apsivalymo nuo negatyvo apeigas. Kartais dvasininkai net neleisdavo gydytojams gydyti ligonių, nes jie, manyta, yra nuodėmingi ir liga jiems atėjo kaip Dievo bausmė. Pavyzdžiui, Viduramžiuose Katalikų Bažnyčia draudė gydyti žmonės, nes jie susirgo dėl nuodėmių,  Dievo ir Bažnyčios įsakymų nepaisymo -  tai  Dievo valia ir bausmė. Todėl ligoniams, kad galėtų pasveikti, reikia melstis, atlikti dvasinį išsivalymą, tikėtis Dievo pagalbos. Manyta, kad viskas yra Dievo valioje. Be to, dangiškasis gyvenimas  yra nepalyginamai svarbesnis už žemiškąjį, todėl ligonio gydymui vaistais, vaistažolėmis ir pan. neteikta reikšmės.

   Taigi, šis sumodernintas ir išplėstas požiūris į žmogaus ligą yra atėjęs iš gilios senovės. Istorija byloja, kad toks požiūris į žmogaus ligą ir jos gydymą nebuvo pakankamai efektyvus. Tenka konstatuoti, jog tikrai geri rezultatai atsirado, kai atsirado šiuolaikinė medicina ir mokslu pagrįstas žmogaus gydymas. Be to, dabartinis sumodernintas ir atsietas nuo religijos psichologinis ligų gydymas  dažnai būna ilgas, nes sutrikimo giliausia priežastis neretai yra tik šiek tiek jaunesnė už patį žmogų. Asmenybės, psichologiniu gydymu, neįmanoma išardyti ir naujai, pagal reikalą sudėlioti, išmetant netinkamas dalis. Bet kaip priedas, papildomas gydymas prie tradicinio medicininio gydymo, manau, gali būti labai naudingas ir efektyvus.