Nėra vieno, visiems visiškai tinkamo, visavertiško gyvenimo modelio

‘‘Though soil is the source, flower is the purpose. Though the Divine is the source, life is the purpose‘‘- Sadhguru 

   Mūsų visuomenėje psichologiškai brandžiu ir sveiku laikomas žmogus, kuris lengvai įsilieja į visuomeninį gyvenimą, kolektyvą, įgudusiai vykdo socialines roles, yra materialiai apsirūpinęs, laisvai bendrauja ir yra socialiai aktyvus. Į tokį psichologiškai sveiko žmogaus pavyzdinį modelį esame visuomenės, aplinkos, lyderių nuteikiami ir dauguma patys taip galvoja, nes jiems apytikriai tinka, ir to siekia. Tačiau reikia pastebėti, jog toks pavyzdinis visaverčio žmogaus pavyzdinis modelis yra tik siekiamybė. Be to, jis yra ne kiekvienam tinkamas. Pavyzdžiui, juk nebūtina užimti svarbias pareigas, uždirbti daug pinigų, įgyti turto ar pelnyti žinomumą, šlovę. Sėkme galima pavadinti sugebėjimą nueiti kuo ilgesnį ir prasmingesnį gyvenimo kelią bei įgyti žinių ir išminties. Galime gyvenimą paversti kaip duodančią, o ne atimančią patirtį. Kadangi visi gyvenimą gavome dovanai, už jį nemokėjome, todėl kiekvienas žmogus yra dovana ir gali paversti savo gyvenimą dovana. Neabejotina, kad kiekvienas pasirinktų dovanotojų, o ne ėmėjų draugiją. Bendravimas su ėmėjais labai vargina ir yra dažniausiai nemalonus. Jūs nenorite tapti jų draugais. Žmonės vengia ėmėjo, o dovanotojas- visada laukiamas. 

   Gyvenimas – jausmų ir minčių padarinys. Gyvenimas- tai, ką jaučiame ir galvojame. Jau pats žmogaus suvokimas formuoja jo pasaulį ir vidinę būseną. Yra daugybė išorinių neįveikiamų kliūčių, trukdančių visavertiškai gyventi: nesėkmės, ligos, mintys, socialinių, politinių ir ekonominių jėgų neigiami įsikišimai. Mes visi susiduriame su tokiomis kliūtimis ir įvairiomis egzistencinėmis bėdomis. Nenuostabu, kad visaverčio žmogaus idealas yra toli ir neadekvatus. Be to sielvartą ir apmaudą kelia praradimai, sprendimai ir įvairios bėdos, kurias užsitraukiame patys. Reikia turėti omenyje, kad pasaulyje negatyvo buvo, yra ir bus. Dėl to svarbiausias žmogaus rūpestis yra ne tik geriausiai išgyventi esamomis sąlygomis išorėje, bet ir tai, kaip jis ar ji gyvena viduje. Svarbu turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties. Nuolat svyruojanti gyvybės ir mirties švytuoklė yra pagrindinis vidinis barometras rodantis, kaip klostosi mūsų gyvenimas. 

   Dažnai jaučiamės toli nuo sveiko ir sėkmingo žmogaus idealo, kaip besiklostytų gyvenimas. Dar daugiau- mes visi viduje esame sužeisti: gyvenimo, aplinkybių, žmonių ar pačių savęs. Sužeisti elgesio, žodžių, traumuojančių įvykių žmonės net praranda savęs pojūtį arba savo esybės dalį. Šio egzistencinio pojūčio praradimas neleidžia gyventi visavertiško ir pagal sąlygas geriausiai įmanomo gyvenimo. Prarasta žmogiškos esybės dalis- tai tarsi mūsų asmenybės dalies stygius, trūkumas. Taip pat svarbu suprasti, kad šis stygius, trūkumas gali būti ne tik šiame gyvenime įgytas, bet ir karma, prigimtis ar duota iš aukščiau. Dėl ko pas vienus žmones, gyvenančius tose pačiose sąlygose, yra vienas trūkumas, o pas kitus- kitas. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti pasitikėjimo savimi, valios, meilės sau, aiškumo, aistros ir t.t. stoką. Kiekvieną kamuoja kažkurių asmenybės dalių trūkumas. Kiekvienas bando užpildyti tą asmenybės dalies trūkumą ir dažnai netikra, išorėje esančia verte: pripažinimu, pagyrimu, drabužiais, karjera, partneriu ir t.t. Pavyzdžiui, ‘‘Mes vienas kitam labai tinkame‘‘, reiškia, asmenybės tinka vienas kito trūkumams užpildyti. Tokiu atveju žmonės jaučiasi tarsi vienis ir nemato savęs be kito. 

   Žmonės yra įvairūs, gyvena įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėse, todėl psichiškai sveiko, sėkmingo, visavertiško gyvenimo vienintelis šablonas nėra tinkamas, o dar labiau įvairūs yra keliai, kuriais siekiama šio visuotinai pripažinto idealo. Dvasinė tuštuma, trūkumas atsiranda ne iš noro turėti materialių gėrybių. Ji kyla iš pasikliovimo išorinėmis aplinkybėmis ir lūkesčio, jog jos padarys tai, ko ištiesų negali atlikti. Išorinis pasaulis negali patenkinti visų dvasinių poreikių. Aišku tai, kad Aš esu vidinio savo gyvenimo centras. Gyviausias esu tada, kai atsiveriu visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, santykiams ir t.t. ir pan. Žinoma, ‘‘Aš esu patirtis‘‘ pati savaime neišsprendžia asmens problemų. Tačiau ji yra išankstinė sąlyga jas spręsti. Jei sieki gyventi visavertį gyvenimą, turi jį patirtį pačia savo esybe, kitaip tariant, pajusti savąjį ‘‘Aš‘‘. Mes esame egzistencijos piligrimai- erdve ir laiku praeinantys gyvenimai. Todėl turtas, karjera, santykiai, buitis ir t.t ir pan. problema yra tik tada, jeigu mes gyvenimą vedame taip, kad jis gali praeiti iš tikrųjų ir nepradėjus jo gyventi. Vieno, visiems visiškai tinkamo, visavertiško gyvenimo modelio nėra- kiekvienam, bent šiek tiek, jis yra kitoks. 

   ‘‘Esame pakviesti į Gyvenimo puotą. Kiekvienam skirta groti savo melodiją, pagal savo natas, o kai ateis laikas ir Namų Šeimininkas praneš apie puotos pabaigą, tereiks atsistoti, nusilenkti ir iškeliauti. – Rabindranatas Tagorė (1861-1941) – indų rašytojas, poetas, kompozitorius, prozininkas, dramaturgas ir visuomenės veikėjas. Nobelio literatūros premijos laureatas.

Rusijos ultimatumas NATO ir JAV: žvalgyba ar pasiruošimas kariniam konfliktui?

    Penktadienį Maskva išdėstė reikalavimus NATO ir JAV dėl saugumo situacijos Rytų Europoje ir buvusiose TSRS respublikose. Šį reikalavimą galima vadinti ultimatumu ir jis rodo, kad Maskva derybų tarp Prezidentų J.Biden ir V.Putin bei Europos didžiųjų valstybių lyderių skambučius Vladimirui Putinui siekiant toliau derėtis, jų pažadai ir bandymai suteikti viltį dėl galimų esminių nuolaidų Rusijai, nevertina teigiamai ir tai jos netenkina. Kremlius atvirai sako, kad žodiniai susitarimai, pažadai, gražios kalbos ir galimi teigiami įvertinimai yra niekuo verti, jei jie nėra patvirtinti darbais ir rašytiniais susitarimais. Dėl to Rusijos vadovybė Vakarų lyderių veiksmus vertina kaip bandymą apgauti Rusiją, kartu išlaikant ją maksimaliai ramią ir tokiu būdu išvengiant jos karinio atsako. Kremlius įsitikinęs, kad tikrasis Vakarų siekis yra Rusiją susilpninti, išsekinti, sugriauti iš vidaus ir ją nugalėti Šaltojo karo tarp JAV ir Rusijos pavyzdžiu. Reikia pažymėti, jog Maskva susidariusią padėtį vertina labai realiai ir kartu imperialistiškai. 

   Šio ultimatumo laukiau, nes pastarųjų metų įvykiai vedė prie to. Kodėl Rusija tokio ultimatumo nepaskelbė anksčiau? Manau dėl to, kad sankcijos nebūdavo pavojingos valdžiai ir valstybės stabilumui, pakenčiamo lygio diplomatiniai, politiniai, ekonominiai, kariniai santykiai su NATO ir Vakarų valstybėmis ir, žinoma, Kinijos paramos stoka. Taipogi nepakankamas pasiruošimas visapusiškai konfrontacijai bei palankių sąlygų nebuvimas atgrasydavo nuo agresyvių karinių avantiūrų. Be to, Kremlių dabar verčia skubėti jo paslėptos, nematomos paprastam žmogui propagandos aptikimas ir kariavimas šiame aukščiausiame propagandos lygmenyje. Juk propagandinio karo frontas iš JAV ir Jungtinės Karalystės eina link Maskvos. Šiuo metu yra atėjęs iki Lietuvos. Tiesa, Lietuvoje karaliauja Rusijos nematoma propaganda ir jos spec. tarnybų režisuojama valdžia ir politinis procesas, tačiau skandalas dėl baltarusiškų trąšų ir atsiradęs elite pasipriešinimas Rusijos įtakai rodo, kad kova mūsų šalyje turėtų būti rimta. Tai labai, labai, labai pavėluotas, bet teisingas ir taiklus JAV žingsnis, kuris susijęs su dalies JAV problemų sprendimu, Rusijos įtakos pasaulyje mažinimu bei NATO valstybių visuomenių stabilumo ir sienų stiprinimu. 

   Rusijos ultimatumo kontekste labai svarbu pažymėti Kinijos faktorių, kuri, turbūt, bene pirmą kartą taip akivaizdžiai įsitraukė į Europos reikalus paremdama Rusiją. Kinijos aktyviam įsitraukimui į Europos reikalus bei į Rusijos ir NATO konfrontaciją, tenka pastebėti, padėjo ir Lietuva. Juk Lietuvos karas su Kinija labai skaldo Europą ir stumia ES į konfrontaciją su Pekinu, ko labai nori JAV. Tačiau toks Lietuvos valdžios elgesys naudingas ne tik JAV, bet ir Rusijai, nes ji tampa labai naudingu draugu, padedančiu realizuoti Kinijos interesus Europoje. Taigi Lietuva tapo veikėja didžiųjų pasaulio jėgų santykiuose. Deja, tai turi savo kaštus. 

   Taip pat noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į Vatikano ir Rusijos religinės ir politinės vadovybės santykius. Tie santykiai yra įtartinai geri ir prezidentas Vladimir Putin net siūlosi tapti ne tik pravoslavų gynėju, bet ir visų krikščionių. Tikėkimės, kad iki to neprieis, nes Lietuva turėjo tokios liūdnos istorinės patirties, kai Rusijos carai neprašyti gynė, atseit, skriaudžiamus LDK pravoslavus. Dėl to ne tik Lietuvos bažnytininkams verta susimąstyti ir jokiu būdu nedalyvauti politiniuose procese Rusijos pusėje [pvz.,kaip buvo D.Grybauskaitės atveju], bet ir Lenkijos bei kitų šalių bažnytininkams. Manau, galima Vatikano ir Rusijos sąjunga sukeltų tiktai dar didesnį susipriešinimą, susiskaldymą Vakarų valstybėse. Kita vertus, silpnėjant paslėptos Rusijos spec.tarnybų propagandos įtakai Vatikanui ji taps nebereikalinga ar net labai žalinga. Ši sąjunga yra netvirta ir ilgainiui pasmerkta žlugti, bet Vakarų valstybėms pridaro daug bėdų. 

   Priešpriešoje tarp JAV ir Rusijos yra labai svarbus Izraelio saugumo klausimas, kas labai aštrina konfrontaciją ir situacijas daro sudėtingesnės bei nelokalias. Pavyzdžiui, nors visur kalbama, kad JAV ir Rusijos Prezidentų derybose svarbiausi yra strateginės ginkluotės ir Ukrainos klausimai, tačiau Jungtinėms valstijoms bene svarbiausias yra Izraelio saugumo klausimas. Rusijos įsigalėjimas Sirijoje ir Irano klausimas šiuo metu Izraeliui saugumo požiūriu yra pats svarbiausias, todėl JAV priversta į tai atsižvelgti ir veikti Izraelio naudai. To pasekoje Vašingtono pozicijos Maskvos atžvilgiu tampa silpnesnės, o Maskvos pozicijos Vakarų valstybių atžvilgiu- stipresnės. Tas taipogi augina Kremliaus agresyvumą. Savo ruožtu Izraeliui Rytų Europa, Kaukazas, Vakarų ekonominis spaudimas yra poveikio priemonės,per kurias jis gali paveikti Maskvą. Nors tiesioginės konfrontacijos tarp Izraelio ir Rusijos nėra, labai blogų santykių nėra, bet Izraelio saugumo klausimai užima pernelyg daug vietos Vakarų ir Rusijos konfrontacijos darbotvarkėje. Manau, atskyrus Izraelio problemas nuo Rytų Europos, įtampa mūsų regione sumažėtų. Juk Izraelio nei Rusija, nei Iranas nesiekia sunaikinti, jos tik nori turėti poveikio svertus. 

   Viską apibendrinus, galima teigti, kad Rusijos ultimatumas dar nevertintinas kaip Šaltojo karo metais Karibų krizės metu pasiektas aukščiausias konfrontacijos taškas dėl Kuboje dislokuoto TSRS atominio ginklo, tačiau netoli jo esama. Staigaus įtampos sumažėjimo artimiausiu metu nematau ir teigiamos įvykių atomazgos laukti tuoj po ultimatumo- neverta.

Vidinė tyla reikalinga kiekvienam žmogui

‘’Žodis- sidabras, tylėjimas- auksas’’ – lietuvių patarlė 

   Šiandien, Visų Šventųjų dieną, dera pakalbėti apie tylą. Kadangi tyluma ne tik mirties, neišmanymo, negalėjimo išgirsti to, ko trokštama, simbolis. Ji taip pat reiškia dvasinę ramybę, buvimo harmoniją. Būtent šia prasme pasaulio tautų religiniai pranašai, šventieji bei įvairių dvasinių ir okultinių, ezoterinių tradicijų pašvęstieji ir išminčiai vertina tylą. Skaitant įvairių pasaulio tradicijų literatūrą, galima pastebėti, kad tyla reikalinga krikščioniškoje, budistinėje, hinduistinėje, sufizmo ir daugelio kitų tradicijose, norint pasiekti vidinį augimą. Dvasiniai mokytojai, guru, šventikai žmonėms, einantiems dvasiniu keliu, pataria praktikuoti tylą: nekalbėti be reikalo, melstis, medituoti, išlaikyti vidinę tylą, atsidėti apmąstymams rimtyje. Skaitant pasaulio dvasinės, išminties literatūrą galima nesunkiai suprasti, jog religiniams pranašams, šventiesiems, įvairių pasaulio dvasinių ir ezoterinių tradicijų guru ir išminčiams vienatvė ir tyluma yra didžiulė parama, nepaprastos paguodos ir ramybės šaltinis. Anot jų, atradus ramybę ir tikrą tylą, širdį užlies didžiulis džiugesys. Ir toje vidinėje tyloje ir ramybėje apima palaima,nuostaba, pagarba ir susitikimas su neapsakomai šventu ir tyru. Visų laikų šventieji ir išminčiai jaučia pagarbą tylai ir ramybei, kuri taip dažnai aplenkia daugelį nūdienos žmonių. 

   Daugeliui žmonių labai reikia tylos, nes tyluma yra ne tik triukšmo nebuvimas ar tuštuma, ji- procesas, turinys, susitikimas. Ji reikšminga pasaulietiniam žmogui kaip susikaupimo, įsiklausymo į save, kūrybos, gilios įžvalgos sąlyga, dėl to labai naudinga tvarkant žemiškus reikalus. Tylos mums reikia, kai pajuntame, kad būtina sustabdyti gyvenimą ir pradėti jį naujai. Juk tyla- tai kvietimas išgirsti kažkokį vidinį ir svarbiausią gyvenimo žodį. Be to žmonių santykiai būtų gerokai geresni, jei žmonėms būtų taip pat lengva tylėti kaip ir kalbėti. Žinok, kad kvailiams dažnai geriau atsakyti tylėjimu... Ir aplamai, galima pagrįstai tvirtinti, kad tyla- gera byla. Dar daugiau- jei žmogaus tylėjimas yra ne iš baimės ir nepasitikėjimo savimi, tai galbūt ir ne visada yra didelio protingumo ženklas, tačiau visada rodo, kad šis žmogus tikrai - ne kvailys. Tyla labai vertinga žmogaus gyvenime. Visada prisimink, kad tuščias, nereikalingas, neprasmingas plepėjimas ar negatyvus, piktas burnojimas žaloja tave. 

‘‘Jei kalbi- tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą‘‘ - indėnų ir įvairiose variacijose pasaulio tautų patarlė

Geras mokytojas nuolat mokosi

‘’Konfucijus kalbėjo: ‘‘Kas išsaugoja sena ir kartu sugeba įgyti naujų žinių, naujos patirties, tas gali būti žmonėms mokytojas ir pavyzdys‘‘- Žymiausias senovės kinų pedagogas, filosofas, valstybės veikėjas Konfucijus

   Mokytojas nėra vien tik sukauptų žinių teikėjas, motyvatorius, mokymo proceso organizatorius ir vadovas, nes Jo veiklos objektas ir tikslas yra kito žmogaus išugdymas. Kadangi geras ugdymas augina asmenybes ir per jas visuomeninę sąmonę, mokytojų svarba ir įtaka visai visuomenei yra milžiniška. Žmogus mokosi visą gyvenimą, o geras mokytojas tą daro dar uoliau bei daugiau. Juk kuo daugiau žmogus mokosi, tuo labiau patyręs jis tampa, tuo daugiau jis auga ir keičiasi. Galiausiai toks mokytojas tampa švyturiu, kuris rodo kelią kitiems. Kadangi jungia sena su nauju, nuolat papildydami žinių lobyną ir plėsdami visuomenės pažinimo horizontus, mokytojai mokinius visada skatino ir vedė į šviesesnį bei pažangesnį gyvenimą. Todėl nenuostabu, jog nuo senų senovės mokytojai visuomenėse buvo svarbūs, reikšmingi ir gerbiami asmenys. 

   Sveikinu visus pedagogus su Mokytojo diena!

Mūsų Visata yra didingesnė, sudėtingesnė ir įspūdingesnė už mūsų fantazijas apie ją

‘’Lietuvių religija pripažintina kaip sąjungos su šventumą generuojančiomis galiomis religija; ji neturėjo tokio teisinio užtaiso kaip romėniškoji, tačiau sąjungos ir jungties idėja čia persmelkianti. Galios jos horizonte skirtingais laikais kilo nevienodos. Panteono struktūros judėjo, keitėsi. Tačiau svarbiausias, išliekantis veiksnys nekelia abejonių- tai visų pirma šventumo išgyvenimas, o erdvėje- atmosferinio ir dangiškojo pradų jungtis su žmonių pasauliu per amžinąją ugnį,, liepsnojančią šventvietėse, ir per šventąsias giraites, medžius, aukštumas, alkus.‘‘-  Gintaras Beresnevičius ‘‘Lietuvių religija ir mitologija‘‘ 

   Nuo neatmenamų laikų žmonės manė, kad kūrinija susideda iš kelių pasaulių. Gyvųjų pasaulis nėra vienintelė ir tikroji realybė. Pavyzdžiui, pasaulio tautos tikėjo, jog yra dvasių pasaulis, kuris yra tarp mūsų, tik nematomas. Dangiškasis ir žemiškasis pradai nėra atskiri ir jie gali sąveikauti bei daryti vienas kitam įtaką. Dievai, įvairios dvasios, mirusių žmonių sielos ir pragaras turėjo sferas ir gyvenamas vietas. Žmonės visada manė, kad jie turi dvasinę prigimtį, kuri yra amžina. Ir aplamai- dvasinį pradą matė visur kur, pavyzdžiui, dvasią turėjo kalnas, miškas ir t.t. Anapusinis pasaulis turėjo nuolatinę jungtį su gyvųjų pasauliu, kur materialioji kūrinija yra nuolat kaitoje, trapi ir laikina, o dvasinis pasaulis – amžinas. Be to, dvasinis pasaulis yra gyvųjų pasaulio pagrindas ir esmė. Reikia pastebėti, jog šiais laikais okultizmas geriausiai išlaikęs tą pirmykštę ir universalią tradiciją, iš kurio iškilo dabartinės religijos. 

   XX amžiuje mokslas buvo visiškai paneigęs galimybę egzistuoti anapusiniam pasauliui. Buvo plačiai manoma, kad realybė yra tik viena- tai iš atomų sudarytas materialusis pasaulis. Religijų ir okultinių mokslų teiginiai apie dvasinį pasaulio pradą atsirado dėl senovės žmonių bejėgiškumo prieš galingas gamtos jėgas suvokimo, kartu matant žmogiškąjį silpnumą mirties ir ligos akivaizdoje. Tai žmones privertė ieškoti pagalbos į išgalvotą viršmaterialų pasaulį, sukuriant mitus, kad turėtų prasmę, aiškumą ir jaustųsi saugiau ir išlaikę kontrolę.  

   XXI amžiuje fizikai nebemano, jog mūsų Visata yra sudaryti tik iš atomų. Nors kosmosas atrodo nepaprastai didelis ir mes galime stebėti tik apie trečdalį Visatos [kadangi tolimesnės galaktikos tolsta nuo mūsų greičiau, negu iki žemės gali ateiti jų šviesa], tačiau mokslo surinkti duomenys rodo, jog visa ši materija, sudaryta iš nesuskaičiuojamo kiekio žvaigždžių, planetų, ūkų ir kitų materijos formų, sudaro tik 4 proc. Visatos! Pagal NASA duomenis tamsioji medžiaga, kuri atrasta netiesiogiai pagal įtaką Visatos kūnų judėjimui, gravitaciją ir masę, sudaro 22 proc, o tamsioji energija, kuri veikia panašiai kaip antigravitacija sudaro 74 proc. Tai reiškia, kad galima sakyti, jog Visatoje gali būti ne vienas pasaulis. Senovės žmonių įsivaizdavimai ir okultiniai teiginiai gali turėti pagrindą. Dar daugiau- Visatoje gali teoriškai egzistuoti pasauliai ir gyvybė, sudaryta ne iš atomų, o iš tamsiosios medžiagos. Ši medžiaga, manoma, yra materija, tik sudaryta ne iš atomų. Jos mūsų galaktikoje yra gerokai daugiau negu materijos, sudarytos iš atomų. Šiame gerokai daugiau materijos turinčiame pasaulyje pilnai gali egzistuoti gyvybė. Pavyzdžiui, Veneroje gali gyventi gyvybė, kurios mes negalime nei pamatyti, nei paliesti. Apie tamsiąją energiją mokslas pakol kas beveik nieko negali pasakyti, bet jos yra labai, labai daug. Joje galėtų egzistuoti dvasių pasauliai. Gal aš per drąsiai fantazuoju, bet Visatoje galimybės egzistuoti energetiniams ir anapusiniams pasauliams atrodo yra. Be to, dabar fizikų tarpe populiari stygų teorija ir jos variantai, nusakantys mūsų Visatą. Šios teorijos savybė yra holografinis principas ir teiginys, kad yra daugiau matmenų, negu mums įprastos trys erdvės ir laiko dimensijos. Gali būti, kad Visata turi net vienolika matmenų, o tai visiškai keičia mūsų supratimą apie mūsų pasaulį ir jo sandarą. Tai reiškia, kad tiesiog mūsų gyvenamojoje aplinkoje gali būti visko gerokai daugiau ir vykti įvairiausių įvykių ir judėjimų, kurių mes nematome, negirdime ir nejaučiame. 

   Nekviečiu tikėti ateiviais, angelais, kipšais, įvairiausiomis dvasioms ir pan., tik noriu pasakyti- mūsų Visata yra gerokai didingesnė, sudėtingesnė, įspūdingesnė, kad mūsų pasaulio pažinimo horizontai yra per maži nusakyti, kur yra fantazija, o kur tikrovė. Visgi reikia stengtis gyventi realybėje, kurioje mes gyvename. Okultizmas tegu lieka specialistams, o fantazijos- fantazuotojams. Mūsų dėmesys privalo išlikti gyvenamojoje realybėje, kurioje mes egzistuojame ir nuo kurios priklauso mūsų gerovė ir gyvybė. Privalome visada atskirti tikrovę nuo fantazijų, įvairiausių išsigalvojimų ar netikro realybės suvokimo. Mokslas- puikus realybės tyrinėtojas.

Gyvo mokytojo- mokinio santykio ir mokymosi klasėse negali pakeisti šiuolaikinė technika

 

Mieli pedagogai, mokiniai ir studentai, 

   Šiandien, rugsėjo 1-ąją, Mokslo ir žinių dieną, noriu pasveikinti pedagogus, mokinius, studentus ir visus, kurie siekia mokslo ir žinių. Smagu pasidžiaugti, kad, nepaisant koronaviruso ir visų problemų, visi mokiniai sugrįžo į mokymo įstaigas. Juk daugelis iš patirties žinome, kaip svarbu mokymosi procese yra mokytojo ir mokinio santykis. Dar daugiau- gyvas, betarpiškas ir artimas mokytojo- mokinio santykis yra būtinas mokymosi procese. Taip pat nepaprastai svarbi aplinka ir mokymasis kartu su draugais klasėse. Viso to nepakeis nuotolinis internetas. Kad ir kokia puiki dėstoma medžiaga ir kaip gražiai ji bebūtų dėstoma, ji nepajėgi sukurti gyvo, artimo, abipusiai reaguojančio santykio bei pedagoginei veiklai palankiausio psichologinio klimato. Karantino metu vykęs darbas per internetą parodė, kad tūkstantmečius tobulėjusių ir laiko patikrintų mokymo principų bei gyvo mokytojo- mokinio santykio negali pakeisti šiuolaikinė technika. Man kelia pagarbą mokytojų ir visų lygių pedagogų elgesys, nes nepaisant viruso pavojaus, jie mokslo metus pradėjo mokindami vaikus gyvai. Mokytojas- labiausiai matomas ir svarbiausias žmogus klasėje. Dėl to vaikų ir jaunimo poreikius atitinkantys mokytojo veiksmai didina jo autoritetą. Tikri mokytojai visada nori gerai atlikti savo pareigas. 

   Kartu reiškiu dėkingumą savo buvusiems mokytojams, dėstytojams, knygų ir straipsnių, video autoriams ir visiems padėjusiems mano mokslo ir gyvenimo išminties kelyje. 

 

Pagarbiai, 

Mindaugas Pliauga 

www.totas.lt

Gyvenimo stebuklas

'’Yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas- galvoti, jog stebuklų nebūna. Kitas- galvoti, jog viskas yra stebuklas.‘‘-       Albertas Einšteinas

    Apie Marijos mirtį senovėje buvo sukurta daug legendinių istorijų. Tikintiesiems darė didelį įspūdį pasakojimai apie Mariją ir Dievo padaryti jai stebuklai. Ilgainiui pagal šias stebuklingas istorijas Bažnyčia sukūrė vieningą pasakojimą ir kultą apie Mariją ir jos mirtį. Žmonės tikėjo ir neabejojo šiais pasakojimais. Jiems tai buvo dar vienas atramos taškas tikintis amžinojo gyvenimo ir fizinio kūno prisikėlimo iš numirusių stebuklui, kada, atėjus Dievo numatytam laikui, mirusieji vėl atgaus kūnus, nes Marija į Dangų buvo paimta su fiziniu kūnu.

   Dabartinis pasaulis nėra palanki aplinka tikėti stebuklais. Dažno iš mūsų gyvenimuose nėra vietos stebuklams. Šiandienos žmogus daug labiau išprusęs ir materialus bei ne toks naivus, kad Bažnyčia jiems kvaršintų galvas, prikaustant juos prie savęs tikėjimo grandinėmis. Jie nenori, kad tikėjimas būtų paverstas vien nevaisingu žaidimu žodžiais, nesusiejamas su dabartinio žmogaus mentalitetu ir poreikiais, kuomet stinga sąryšio tarp išpažįstamo ir realiai išgyvenamo tikėjimo. Dar daugiau- šiais laikais, galima sakyti, daugelis prarado tikėjimą tikėjimu ir net nepasitiki pasitikėjimu. Be to, gyvename globaliame pasaulyje, kuriame bendraujame su įvairių tikėjimų, dvasinių tradicijų, filosofijų žmonėmis ir galime susipažinti su įvairiais mąstymo būdais, idėjomis, įsitikinimais ir religijomis. Anksčiau žmonės savo gyvenamojoje aplinkoje galėjo turėti tik vieną, iš viršaus nustatytą, religiją ir pasaulėžiūrą, nes kitos buvo draudžiamos ir neprieinamos. Pavyzdžiui, viduramžių Europoje už kitokios religijos praktikavimą ar turėjimą kokios nors literatūros, kuri prieštarautų Katalikų Bažnyčios dogmoms ir pasaulio vaizdui- grėsė persekiojimas ir inkvizicija. Jie negalėjo rinktis, kaip dabar, tikėti ar ne Bažnyčios skelbiama Evangelija. Šiais laikais mes esame daug laisvesni ir turime daug daugiau galimybių ir pasirinkimų. Kiekvienas galime susižinoti, jog yra daug priemonių ir būdų patirti slaptą būties esmę ir nukreipti žemiškose laimės ieškojimuose ir problemose įstrigusį protą link tikrosios egzistencijos ištakų. Visais laikais žmogui buvo svarbu dvasingumas ir poreikis eiti kuriuo nors dvasiniu keliu. Be šito mes niekada nebūsime išties laimingi. Nors galime pasirinkti sau tinkamą religiją, dvasinį mokymą ar gyvenimo filosofiją, tačiau dieviškoji versmė yra tik viena- iš kurios kyla ir kuri kuria gyvenimo stebuklus.

   Gyvenimo stebuklai telydi Jus!

Apie mitingą, visuomenės nepasitenkinimą ir valdžios reakciją

   Vakar vyko mitingas prie Seimo. Protestas, savivaldybės leidime nustatytomis valandomis, buvo taikus ir pavykęs. Protestuotojų nepasitenkinimas dėl ribojimų nepasiskiepijusiems, prievartinio vakcinavimo ir Vyriausybės bei Seimo paleidimo demokratinėje valstybėje yra visiškai suprantamas, tinkamas ir teisėtas. Dar daugiau- jie turi pagrįstą pagrindą. Nesiimu spręsti dėl riaušių ir jų organizatorių veiksmų teisėtumo ar jų antivalstybinės veiklos, bet pačiame mitinge ir protestuotojų reikalavimuose nemačiau antivalstybinės ir nepatriotiškos veikos. Suprantu šiuos žmones ir jų nepasitenkinimą, nes pačiam nervas ima, kai matai valdžios veiksmus ir girdi jų retoriką. Išties, valdžios veiksmai ir retorika pagrįstai tėvynės patriotui turi kelti susirūpinimą. Juk neretai atrodo, kad valdžioje sėdi ‘’žalieji žmogeliukai’’ ar parsidavėliai, tarnaujantys tamsioms jėgoms, nes  valdžia savo veiksmais ir retorika spaudžia, riboja, terorizuoja ir kiršina Lietuvos žmones. Pavyzdžiui, Dieveniškėse, jei ne paprastų lietuvių parama ten protestuojantiems, galėjo kilti, visiškai nereikalingas, tautinis susipriešinimas. Vakar mitingo metu Vyriausybė spęsdama dėl ribojimų nepasiskiepijusiems ir kitus aštrius klausimus savo elgsena demonstravo drąsą, aroganciją ir savo retorika skaldė,priešino bei provokavo riaušėms visuomenę. Manau, dabar tikrai ne laikas taip radikaliai skaldyti visuomenę į pasiskiepijusius ir ne. Vyriausybės darbas ir retorika yra tragiška, nes ne tik nesusitvarko su iškylančiais iššūkiais, bet dar pablogina situaciją. Taip pareigūnai, valdininkai, žmonės ir visos patriotinės jėgos atsiduria tarp parsidavusios valdžios ir suklaidintos visuomenės dalies. To reikia labai vengti, nes kitaip būsime nepajėgūs atsispirti galimam chaosui ir priešiškų jėgų agresijai.

   Taip pat reikia pakritikuoti pagrindines žiniasklaidos priemones, nes informacija neretai pateikiama netinkamai, ne laiku, vienpusiškai ir Rusijai naudingu būdu. Būtina vengti pavaizduoti paprastus, savo šalies ir kaimo patriotus, dalyvaujančius protestuose, kaip prorusiškus ar netgi valstybės priešus. Nepaisant to, kviečiu protestuotojus nestumdyti ir nevaikyti  paprastų žurnalistų, kadangi šioje vietoje problema yra ne jie, o jų redaktoriai ir žiniasklaidos priemonių savininkai, kurie formuoja žiniasklaidos turinį, toną ir žurnalistų nuomonę. Be to, nėra viskas taip blogai su mūsų žiniasklaida. Pavyzdžiui, žiniasklaida neeskalavo ir pernelyg nesureikšmino prezidento ir premjerės ginčo dėl atstovavimo EVT ar jų nesikalbėjimo krizės akivaizdoje. Mano nuomone, dauguma žurnalistų tikrai stengiasi patriotiškai ir profesionaliai atlikti savo darbą.

   Šiuo metu jėgos struktūros turi daug darbo, o pareigūnų trūksta, jie dirba šalies labui viršvalandžius. Visgi jėgos struktūros privalo rasti resursų ir jėgų geriau saugoti migrantų stovyklas ir atidžiau stebėti migrantų judėjimą per visą Lietuvą. Nors žiniasklaida skelbia, jog Kaune migrantai pasirodys rudenį, aš pats juos matau Laisvės alėjoje nuo gegužės pradžios. Dabar dažnas kaunietis gali arabų kilmės ir juodaodį turistą sutikti Kaune. Pavyzdžiui, Hesburger darbuotojai man sako, kad būna dienų, kai šių turistų ateina pavalgyti daugiau negu lietuvių. Tai darosi aktuali problema dėl terorizmo pavojaus, nes šių turistų, mano subjektyviu pastebėjimu, ne tik daugėja, tačiau ir jų kontingentas įvairėja ir prastėja. Manau, atitinkamos tarnybos Lietuvos miestuose turi labiau padirbėti ties šiuo klausimu, kad sugebėtų laiku užkirsti kelią terorizmui, nusikalstamumui ir konfliktams.

Vyriausybė privalo atsistatydinti, nes nesugeba valdyti šalies

    Po paskutinio Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos smerkiančio ir grasinančio pareiškimo, kuriuo kaltinami Lietuvos pareigūnai žvėrišku migrantų mušimu, žudymu ir jų permetimu atgal į Baltarusiją, padėtis pasienyje sparčiai eskaluojasi. Iš kaimyninės valstybės elgesio matyti, jog ji toliau telks ginkluotas pajėgas prie Lietuvos sienos. Tai reiškia, kad Baltarusijos inicijuojama ir skatinama migrantų krizė Lietuvoje nuosekliai pereina į akivaizdžią Baltarusijos agresiją ir hibridinį karą. Šiuo metu hibridinis karas su Baltarusija dar nevyksta, bet ginkluotų migrantų mūsų valstybėje pasirodymas arba Baltarusijos specialiųjų pajėgų operacijos pasienyje, pažeidžiant sieną, ar šaudymas į Lietuvos pusę, turėtų būti vertinamas kaip neoficialus hibridinio karo paskelbimas ir Baltarusijos agresija. Juk viena yra leisti ir skatinti neginkluotus, taikius migrantus eiti į Lietuvą ir visai kas kita- apginkluoti ar praleisti ginkluotus migrantus į Lietuvą, šaudyti į Lietuvos pusę,  Baltarusijos kariams arba pareigūnams pažeisti sieną. Kartu būtina atkreipti dėmesį į Lietuvos valdžios nesugebėjimą vadovauti šaliai, nedovanotinas klaidas ir galbūt sąmoningas išdavystes. Pavyzdžiui, kai dar tik prasidėjo migrantų antplūdis ir jų buvo mažai, Vyriausybė, Seimas ir visa valdžia iškart supanikavo ir ištižo bei dar paskubėjo paskelbti apie hibridinį karą ir visišką nepasiruošimą jam. Vietoj to, kad ėmusi veikti ryžtingai, drąsiai, efektyviai ir tvirtai rodydama, kad Lietuva yra pasiruošusi ir sugeba gintis ir tvarkytis su migrantais, todėl neverta prieš ją tęsti šios priešiškos veiklos, mūsų valstybė parodė silpnumą, blaškymąsi ir visišką negebėjimą tvarkytis su kylančia krize. Dar daugiau- valdžios nevykusi retorika ir veiksmai krizės akivaizdoje atveria plačiau vartus tolimesnei Baltarusijos agresijai. Pavyzdžiui, ar reikėjo suteikti S.Tichanovskajos komandai oficialų diplomatinį statusą, kuris neišvengiamai išprovokuoja žalingą Baltarusijos atsaką? Juk visiškas diplomatinių santykių paralyžiavimas mums yra žalingesnis negu Baltarusijai. Rezultate vis tiek dėl migrantų antplūdžio reikės kalbėtis su šios kaimyninės šalies valdžia. Kitas labai blogas dalykas- Taivanio atstovybės atidarymas Vilniuje. Kadangi sunkiame mums momente nuteikiame priešiškai tokią galingą valstybę kaip Kiniją. Politologai ir ekspertai aiškina, jog Kinija mums žymios žalos padaryti nepajėgi, nes mes turime mažai ryšio su ja. Sutinku, kad tiesiogiai pati Kinija mums mažai ką gali padaryti blogo. Bet, prieš darant tokį veiksmą,  vertėjo turėti omenyje, jog Kinija gali politiškai ir finansiškai paremti prezidento A.Lukašenkos rėžimą ir jo agresyvius veiksmus prieš Lietuvą. Pažymėtina, kad šis Lietuvos sprendimas yra labai naudingas dabartiniam Baltarusijos rėžimui.  Be to, reikia pastebėti, kad Lietuvos valdžia visą pavasarį buvo užsiėmusi LGBTQ problemomis ir nevykusiai  valdoma pandemija, ko pasekoje visiškai nekreipė dėmesio į bręstančią migrantų krizę. Juk VSD, jei ji nėra Rusijos spec. tarnybų filialas, privalėjo pastebėti Baltarusijos ruošimąsi migrantų krizės sukėlimui Lietuvoje. Dėl tokio aplaidumo buvo prarastas laikas, todėl pačioje pradžioje neduotas laiku ir adekvačiai atsakas [bent jau diplomatinis] bei nepradėta stiprinti sienos apsauga.

   Aplamai, tai visas mūsų šalies politinės valdžios atsakas į migrantų krizę – tragiškas. Visiškai nėra deramos lyderystės sunkiu metu, gebėjimų, pasiruošimo ir netgi trūksta patriotiškumo. Netgi galima teigti- tai yra parsidavėlių, prisitaikėlių ir nevykusių politikų valdžia. Užuot gerai dirbę savo darbą valdant migrantų krizę, jie trypčioja, užsiima viešaisiais ryšiais, skelbia visiems apie vykstantį hibridinį karą ar imasi visiškai neadekvačių veiksmų ir netgi provokatyvių veiksmų ir tokiu savo elgesiu suteikia Baltarusijos rėžimui dingsčių imtis dar agresyvesnių veiksmų.

   Dėl to visiškai nepasitikiu šia Vyriausybe ir jos galimybėmis valdyti šalį. Atskirų, nevykusių ministrų atstatydinimas šios Vyriausybės darbo esmingai nepagerins. Vienareikšmiškai -visa Vyriausybė privalo būti atleista, nes reikia stipresnės, patriotiškesnės ir gabesnės Vyriausybės, kuri sugebėtų sutelkti visuomenę, sugebėtų tinkamai kovoti su migrantų krize, COVID-19, aštriomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis bei efektyviai veikti galimo karinio konflikto akivaizdoje.

   Prezidentas Gitanas Nausėda, kai šalyje krizė, privalo neatostogauti ir neužsiimti asmeniniais interesais, o pradėti pasiaukojančiai dirbti prezidento darbą. Ką prezidentas turi dirbti yra nustatyta Konstitucijoje. Pastebėtina, kad prezidento pareigų neatlikimas yra grubus priesaikos ir Konstitucijos sulaužymas. Dėl to prezidentas tiesiog privalo pradėti tinkamai eiti savo pareigas bei imtis lyderystės šalies viduje, telkti ES ir NATO šalių paramą Lietuvai.

   Taip pat Lietuvos politinė vadovybė visada privalo galvoti apie savo veiksmų pasekmes ir apie galimą žalingą atsaką į juos. Apie kariuomenės panaudojimą pasienyje gaudant migrantus ir jų varymą iš Lietuvos gali būti galvojama tik tada, jei ji nebus Baltarusijos vertinama kaip galimos agresijos veiksmas arba tai sustiprintų mūsų gynybą ginkluoto konflikto atveju. Manau, kariuomenė privalo ruoštis galimam kariniam konfliktui ir ginti valstybę nuo ginkluotų migrantų ir žaliųjų žmogeliukų, o ne išsibarstyti po pasienį. Juk turime šaulius, savanorių pajėgas ir įvairias jėgos struktūras, kurios gali padėti pasieniečiams.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXI)

    Dieninių gyvūnų planetoje reiškėsi pasaulinio sielvarto nuojautos. Viskas atrodo panirę sutemose, tiesos šviesa blankdavo ir skęsdavo tamsiuose blogio debesyse. Kartais atrodo, kad Viešpats paliko dieninius gyvūnus likimo valiai ir dabar viską pasaulyje lemia tamsiausios ir pikčiausios jėgos, lobstančiųjų egoizmas, stichinės nelaimės, ligos ir karo grėsmės. Kreivų veidrodžių karalystė buvo ne išimtis. Dar daugiau- blogio kariuomenė joje bene labiausiai pradėjo siautėti. Kartais kūnas pagaugais eina, nes atrodo žvelgi tarsi į didžiulį raganų virtuvės katilą ir kiekvieną akimirką jis gali imti drebėti ir žaibuoti, skelbdamas artėjant baisius įvykius. O dieniniai gyvūnai, apleisti Viešpaties, apgaubti klastingų pinklių toliau klaidžioja tamsiais pražūties keliais.

   Tuo metu šviesusis kunigaikštis galvoja eiti nušvitimo keliu iki galo, nors ir leidžia įvykti kitai galimybei, kuri gali trumpam atitraukti. Pavyzdžiui, jeigu tiesiogiai ar netiesiogiai [per dieninius gyvūnus] bus pašauktas Viešpaties gelbėti dieninius gyvūnus nuo Dievo rūstybės ir išvesti juos iš duobėtų  klystkelių, kur juos nuvedė puikybė ir nuodėmė, jis, be abejonės, imsis šio darbo ir atliks jį deramai ir iki galo gerai. Nes tik šviesiojo kunigaikščio pagalba galima atsilaikyti prieš juodojo okultizmo ir demoniškumo srautą, kurį skleidžia tamsiosios jėgos. Juk dieviško žinojimo liepsna sunaikina apgavikų ir piktadarių kėslus. Nenuostabu, jog tamsieji kunigaikščiai ir juodieji magai visada baiminosi dėl šviesiojo kunigaikščio, nes intuityviai jautė, kad jų nuodėmingoji melo karalija gali būti jo sudaužyta į šipulius. Dėl to jie nuo pat pradžių veikė; sunaikink jį melo, neteisingos išankstinės nuostatos, šmeižto galia, bet svarbiausia- palaužk jį, sutrink jį, padaryk neveiksnų, kol jis dar neišsiritęs iš kiaušinio. Tas jiems nepavyko. Tačiau kitas kovos etapas nusimato taipogi sunkus. Šiame etape labai svarbu viešinti šviesiojo kunigaikščio bei šviesiųjų ir gerųjų jėgų priešus. Norėdami išviešinti šešėlių pasaulio atstovus, reikia bent viešai pritarti šviesiojo kunigaikščio idėjoms ir viešai palaikyti jo veiksmus, skirtus dieninių gyvūnų gerovei bei šviesiųjų jėgų pergalei prieš tamsą. Jei ši vieša parama įgaus matomą ir ženklų pobūdį, tamsiosios jėgos bus priverstos stabdyti šviesos bangas. Pažymėtina, jog šešėlių pasaulio atstovai bus priversti pasirodyti ir viešai pulti šviesųjį kunigaikštį. Savo ruožtu jis galės atsakyti, nes turės žodinius atsiliepimus. Iki šiol jam buvo sunku atsakyti ir apsiginti nuo melo, nes nuo nežinomo turinio neįmanoma tinkamai apsiginti. Tai labai sunkus ir nemalonus pareigos kelias, kurį gali tekti jam praeiti.

   Visgi pakol kas šviesusis kunigaikštis nušvitimo kelyje ieško Dievo pėdų, einančių pirma jo, išvedančių jį iš vidinių tamsybių. Jis jau dabar tarsi nusimetęs socialinio pasaulio naštą nuo savo pečių, apšviestas meilės šviesos eina nušvitimo keliu pas Kūrėją. Kelyje kartais suklumpa, tačiau greitai pakyla. Ir čia susitinka su Viešpačiu ir Jo Artumoje pajunta ramybę ir palaimą.

 

Pasakos XXX dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2021/04/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Apie laiką

 

‘’Būk atidus laikui, nes jis turi atsakymus’’  -  afrikiečių patarlė

   Šiandien švenčiame vasaros saulėgrįžos šventę, kuri buvo švenčiama nuo neatmenamų laikų. Dabar ji – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena. Tačiau daugelyje pasaulio šalių ši šventė ir daugelis jos tradicijų visa dar siejasi su iki krikščioniškomis. Ši šventė, kaip ir beveik visos senovės tautų šventės, labai susietos su laiku.  Gyvybės ir metų laikai senovės žmonėms buvo labai aktualūs ir gyvybiškai svarbūs. Tą galima pamatyti ir išlikusiose tradicijose bei žodiniuose ir rašytiniuose šaltiniuose. Šiandien noriu pakalbėti apie mums visiems aktualią laiko idėją.

   Archajinėms tautoms laikas buvo cikliškas. Senovės lietuviai, šia prasme, nebuvo išimtis. Kaip ir kitiems pagonims, senovės lietuviams Visata gimsta, vystosi ir miršta. Laiko tėkmė prasideda sukūrus Visatą, tačiau laiką visada galima atnaujinti- ritualai, šventės skirtos atkartoti kosmogoniją- sunaikinti praeitį ir grąžinti laiką į pradžių pradžią. Šioje vietoje reikia pažymėti, jog pats pasaulio kūrimas tuometinės žmonių mitinės sąmonės buvo suvokiamas kaip nuolat atkartojamas vyksmas. Naujesnėse, evoliuciškai pažangesnėse religijose [Hinduizmas, Budizmas] laikas, nors ir suvokiamas cikliškai, tačiau jis jau skaičiuojamas eromis [kalpos, baktunai]. Judaizmo paveiktoje Krikščionybėje nėra laiko Visatoje begalybės ir cikliškumo. Čia laikas suprantamas kaip tarpsnis nuo pasaulio sutvėrimo iki apokalipsės. Pagal krikščionišką sampratą po apokalipsės istorija bus sunaikinta ir žmonija bus grąžinta į belaikę erdvę. Apibendrinus, reikia pastebėti, kad nepaisant visų skirtumų tarp religijų, laiko suvokimas turi daug bendrumų. Pavyzdžiui, pas visas religijas yra ikilaikinis laikotarpis, kada nebuvo Visatos ir laiko.

   Mūsų epochoje dominuoja mokslinis požiūris, kuriam laiko pradžia- Didysis Sprogimas. Fizikai mano, kad įvykus Didžiajam Sprogimui ir pradėjus plėstis Visatai atsirado laikas ir erdvė. Taip pat mokslas neatmeta Visatos cikliškumo [išsiplėtimo ir susitraukimo]  idėjos. Čia verta atkreipti dėmesį, jog mokslas ir religija savo esmėje turi nemažai bendro. Žinoma, senovės ir dabartiniai pasaulio pažinimo lygiai yra visiškai nevienodi. Manau, dėl nežinojimo senovės žmonės kūrė mitus ir tokiu būdu užpildė Pasaulio pažinimo trūkumą. Dabar mes turime mokslinį požiūrį ir tikime ne mitais, o mokslu. Bet mokslas da nėra tokio lygio, jog atsakytų įrodymais  į visus mums rūpimus klausimus. Šiuo metu mokslas daugiau nežino, negu žino. Savo nežinojimą mokslas užpildo ne mitais, o įvairiomis teorijomis, kurios atsiranda, vystosi ir po to- paneigiamos ar patvirtinamos. Mokslas, kaip ir religijos, evoliucionuoja ir vystosi. Pavyzdžiui, iki A.Einšteino fizikai manė, kad laikas egzistuoja pats sau ir nėra susijęs su trimis erdve charakterizuojančiais aukščio, ilgio ir pločio matmenimis. Bet nuo A.Einšteino erdvė ir laikas yra glaudžiai susipynę ir neatskiriami. Dabartiniu fizikų manymu, laikas yra vienmatis ir yra ketvirtas matmuo, plytintis už mūsų trimatės patirties. Laikas nėra absoliutus. Mokslininkai įrodė, kad laikas yra realityvus,  jis nėra visur vienodas ir einantis, nepaisant nieko.

   Laikas nėra toks, koks mums atrodo gyvenime. Tik mums, žmonėms, atrodo, kad laikas eina nuosekliai, vienodai, nenumaldomai į priekį, nepaisant nieko. Tačiau ne visada viskas yra taip, kaip atrodo. Realybėje laikas priklauso nuo judančios materijos, masių koncentracijos aplinkoje, žmogaus vidinio pojūčio. Pavyzdžiui, kuo greičiau judame, tuo lėčiau eina laikas. Jei galėtume pakeliauti  šviesos greičiu po kosmosą keletą metų, grįžę į žemę pamatytume, kad praėjo šimtai metų. Taip pat kuo didesnė gravitacija, tuo lėčiau eina laikas. Pavyzdžiui, Kosmose esančiuose palydovuose laikas eina greičiau negu ant žemės. Skirtumas yra tik maža sekundės dalis, bet jei laikas nebūtų koreguojamas, GPS ryšys neveiktų. Daugelis naudojasi GPS ryšiu ir net nežino, jog nuolat susiduria su akivaizdžiu laiko tėkmės skirtumu. Dar daugiau- skrendant šalia supermasyvios juodosios skylės, dabartinių fizikų teorijų spėjimu, erdvėlaikis dėl milžiniškos juodosios skylės masės ir sukimosi greičio taip susisuka, jog šalia jos- praeitis gali atsidurti priekyje, o ateitis už nugaros. Gal tai – tik nepagrįsta teorija, tačiau gravitacija tikrai labai iškreipia laiką. Net ant žemės paviršiaus nėra vienoda laiko tėkmė, nes nevienoda gravitacija. Pavyzdžiui, būnant prie masyvios piramidės laikas lėtėja. Laiko tėkmė skiriasi poliuose ir ties pusiauju, nes yra nevienodi atstumai nuo žemės centro. Mes to nejaučiam ne tik dėl to, kad tas skirtumas itin mažas [mažytė sekundės dalis], bet ir dėl laiko suvokimo prote. Laiko suvokimas priklauso nuo mūsų atminties bei ateities lūkesčių. Čia labai svarbus protinis- emocinis lygmuo, kuris verčia mus jausti laiko tėkmę. Šį laiko aspektą labai akcentuoja Rytų dvasinės tradicijos: joga, DAO, Hinduizmas. Šios tradicijos net teigia, kad laikas yra mūsų pačių idėja. Krikščionybėje, Judaizme yra priešingai- laikas egzistuoja objektyviai. Nors laikas Rytų dvasinėse tradicijose vertinamas kaip cikliškas, o krikščionybėje ir Judaizme jis yra linijinis, eina viena kryptimi, tačiau visi sutaria, kad yra tik dabartis. Pavyzdžiui, anot šv.Augustino, kas pasirodo laike ir erdvėje, visuomet kinta, laikas iškyla kaip praeities, dabarties ir ateities vienybė. O siela savo dvasinėje plėtroje pagauna lakią ateities perėjimo į praeitį akimirką, ir ši suvokiama kaip pastovi dabartis.

   Taigi, egzistuoja tik dabartis, ši akimirka. Žmogaus gyvenimo kelias- tai erdvė ir laikas praeiti gyvenimu. Keliavimas keliu, kur ką tik buvo gyvenimas, o dabar jo ten jau nebėra. Toks būties supratimo laikas. Rytų dvasinės tradicijos teigia, jog laikas egzistuoja tik stebėtojo sąmonėje. Žinoma, tame yra tiesos. Visgi, pagalvojus, kas galėtų reiškinių ir materijos  Visatoje veikti kažkas, nepriklausomas nuo Visatos dėsnių, tvarkos ir tęstinumo? Laikas yra būties atspalvių kaita. Atskirų daiktų ir gyvų organizmų laikas yra įkomponuotas į pasaulio kosminį laiką. Svarbiausia gyvenime yra ši akimirka, joje mes gyvename, todėl vertingiausia gyventi kaip laikrodžiams, kurie rodo tik dabarties laiką. Kartu šiek tiek sukritikuosiu populiarų psichologų ir dvasinių mokytojų raginimą gyventi tik šia akimirka. Noriu atkreipti dėmesį, kad gyvenantys šia diena, dažnai mažai rūpinasi savo gyvenime priežastimis ir pasekmėmis. Tas gali pridaryti daug žalos. Mano manymu, mąstymas apie praeitį, dabartį ir ateitį yra naudingas savęs suvokimo būdas, nes turime suprasti kaip mus veikia praeitis, reikia stengtis didinančia išprusimą ir naudinga patirtimi nuolat papildyti dabartį bei kasdien šiek tiek laiko skirti ateities planams. Šioje vietoje svarbu suprasti dabartį tinkamai. Negalime skaidyti ir išskirti laiko visumą. Dėl to mąstymas apie praeitį, dabartį ir ateitį privalo būti subalansuotas. Viskas vyksta dabartiniu metu. Priežasties ir pasekmės principas yra nepaneigiamas.

   Be to, svarbu suprasti, jog laikas yra evoliucijos priemonė.  Tą suprantant yra lengviau suvokti bet kokių  pokyčių prasmę ir reikalingumą bei juos lengviau priimti ir teigiamai išnaudoti. Pastebėtina, kad kiekvieno širdyje yra noras tobulėti, augti, pažinti, įgyti vertingų žinių ir išminties. Evoliucija Visatoje laiko pagalba suteikia mums tą galimybę!

‘‘Įprastas suaugęs niekada negalvoja apie erdvės – laiko problemas. Aš – priešingai, vysčiausi labai lėtai ir nepradėjau klausinėti apie erdvę ir laiką iki tol, kol nebuvau suaugęs. Tuomet aš įsitraukiau į šią problemą žymiai giliau, nei koks nors kitas suaugęs ar vaikas galėjo tai padaryti. –    Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas

 

Apie darbą, skurdą ir valdžią

   Darbas – tikslinga žmogaus veikla, paprastai duodanti žmogui reikalingus jo gyvenimui rezultatus. Darbu sukuriame daug svarbių dalykų: materialines ir nematerialines gerybes, informaciją ir žinias, organizacijas ir kultūrines praktikas, savirealizaciją ir prasmę, žmogaus tikslų pasiekimą ir poreikių įgyvendinimą. Pažymėtina, kad prekių ir paslaugų gamyba nuolat auga, tačiau dėl pernelyg didelio turto, galios ir galimybių nelygybės dauguma žmonių ekonomikos sukuriamomis gerybėmis gali naudotis tik ribotai. Dauguma visuomenės narių spaudžiami paskolų, skolų, sąskaitų ir neturėdami santaupų, gyvena neužtikrinti ir pastoviai vargsta norėdami sudurti galą su galu. Nors gyvenimo sąlygų lygis šiais laikais yra nepalyginamai aukštesnis , negu buvo prieš šimtą metų, ir mums nereikia jaudintis dėl bado grėsmės. Tačiau turėdami žymiai daugiau vis tiek dauguma lieka vargšai, nes reikia vis daugiau ir daugiau išteklių palaikyti normalų gyvenimo lygį. Dabar pats išgyvenimas patiria tam tikrą infliaciją- kad visavertiškai dalyvautume socialiniame gyvenime, reikia vis daugiau pajamų ir resursų. Kitaip negu valstietis, šiandienos dirbantysis gali turėti telefoną, kompiuterį, banko sąskaitą, mašiną ir pan. gerybes, bet vistiek likti nepritekliuje. Taip atsitinka, nes kapitalizmas sukuria daug turto, bet kartu sukuria ir skurdą. Dar daugiau-  šiuolaikinio kapitalizmo pobūdis ir išgyvenimo infliacija sukuria klasę žmonių, kuri pašalinta iš rinkos ir neprieina prie sukuriamos ekonominės gerovės. Šiuolaikinei kapitalistinei ekonomikai naudingas nedarbas ir benamystė, nes bedarbiai ir atskirtieji beturčiai visiems primena apie iškritimo į šią klasę pasekmes. Benamių ir ilgalaikių, beviltiškų bedarbių sluoksnis veikia kaip nepageidaujamų žmonių  talpykla. Žinoma, dėl tokio jų gyvenimo dažnai jie patys kalti, tačiau ekonominė sistema, verslo logika ir valstybės politika tam taipogi turi didelę įtaką. Pavyzdžiui, verslui naudingiau atsivežti kvalifikuotus darbuotojus iš užsienio, negu dėti pastangas ir investuoti lėšas, jog iškritę iš darbo rinkos žmonės įgytų reikalingų darbui įgūdžių ir atgautų darbinę psichologiją bei sugrįžtų į normalų gyvenimą. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į didelę nedarbo statistiką ir augantį atvykstančių į Lietuvą dirbti skaičių. Augantis iškritusių iš rinkos ir vargšų skaičius kelia vis didesnę visuomenėse įtampą. Net turtingieji šiais neramiais laikais jaučia vis nesaugesnės egzistencijos galimybę. Nemanau, jog  dėl augančio skaičiaus žmonių, negalinčių naudotis ekonomikos sukurtomis gerybėmis, reikia kaltinti tik verslą. Normalus verslas nėra nei blogis nei visuomenės parazitas. Juk verslas, siekiantis visur naudos ir pelno, mums kuria prekes ir paslaugas bei visokeriopai stengiasi pasirūpinti žmonių poreikiais. Jis kuria vertę ir mums geresnį, patogesnį gerbūvį. Be abejo, verslą reikia skatinti būti socialiai atsakingu, bet, sutikite, jo prigimties nepakeisi. Bet galima tobulinti ekonominę sistemą, kurioje veikia verslas, kad ji taptų teisingesnė, lygesnė, solidaresnė ir labiau atitiktų plačiosios visuomenės interesus. O tam reikia bendrų verslo, valstybės ir nevyriausybinio sektoriaus pastangų. Šioje vietoje lemiantis veiksnys yra valdžios lyderystė ir  plačiosios visuomenės interesus atitinkanti politika. Tik valdžios lyderystė gali padaryti lemiamus pokyčius. Vakaruose elitui naudinga, kai valdžioje yra silpni, nesavarankiški lyderiai. Oligarchai ir stambusis verslas silpnus, priklausomus politikus gali įtakoti, valdyti ir taip versti valdžias vykdyti išimtinai jų interesus atitinkančią politiką. To pasekmė- auganti nuolatiniame nepritekliuje gyvenančių žmonių klasė. Lietuva yra ne išimtis. Joje taip pat matome silpnų lyderių politiką. Dėl to nenuostabu, jog mūsuose auga neviltis, susipriešinimas ir nepasitenkinimas gyvenimu ir atmosfera valstybėje. Manau, kad visuomenei reikia atnaujintos ideologijos, gyvenimo prasmės suteikimo, valstybės svajonės ir galios tobulinti ekonominę sistemą. Maža Lietuva, būdama ES ir NATO nare, neturi galimybių būti diktatoriaus valdoma valstybe, nes  niekas mums  to neleis, todėl bijoti diktatūros mums nereikia. Stiprią Vyriausybę ir politinius lyderius tikrai  galime turėti. Šiuo atveju verta pažymėti, jog Lietuvai pasisekė, kad pastarąsias kadencijas turėjo stabilias Vyriausybes. Vis tik praktika parodė, jog teigiamai stabilios, bet silpnos ir nesavarankiškos,  Vyriausybės nepakanka, norint spręsti dabartines problemas, vienyti visuomenę bei kurti lygesnę ir darnesnę mūsų visuomenę. Mano nuomone, atsakant į šiuolaikinius iššūkius, blogėjančią geopolitinę situaciją ir vis didėjantį ES atsilikimą nuo kitų konkuruojančių pasaulio galios centrų, stipri Vyriausybė ir stiprūs, nepriklausomi, valstybiškai mąstantys politiniai lyderiai suteiktų Lietuvai pranašumo, pažangos ir atvertų konkurencinių galimybių.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXX)

    Planeta eina pražūties keliu. Vyksta grumtynės su mirties jėgomis. Tamsiosios jėgos gniuždo, gąsdina, spaudžia, gadina sveikatą ir žudo  dieninius gyvūnus.  Tie, kas šaipėsi iš šviesiojo kunigaikščio teiginių apie kalėjimą, jo ribojimą, niekinimą, gyvenimo primetimą iš šalies ir t.t. – dabar neretas pats tai patiria. Ir tai visai ne nuostabu- juk ta pati tamsi blogio jėga užvaldė gyvenimo situacijas ir gyvenamąją padėtį karalystėse. Kas anksčiau atrodė, kad tai tik šviesiojo kunigaikščio bėdos- dabar aišku, kad tai visų šviesių dieninių gyvūnų nelaimė. Tiesiog buvo pradėta nuo šviesiojo kunigaikščio…

   Kai išeina į viešumą, jis dalina savo meilės gėles širdims, kurioms jų labai reikia. Bet kartais jo širdis būna pavargusi, nori pasislėpti ir niekieno nepastebėta liūdėti. Tada jam svarbu suprasti ir pajusti Dievo meilę. Norisi gauti patikinimą, kad tai nėra tik įsivaizdavimas. O galbūt tiesa yra ta, kad jis žiūri į dieninius gyvūnus, kaip į savo meilės veidrodį…  

   Kadangi apie jį buvo debesys ir tamsa, jis visada norėjo prasibrauti pro tamsiųjų jėgų barikadas ir išsakyti savo nuomonę, poziciją tiesiogiai. Niekada nenorėjo, kad informacija apie jį eitų šešėliais ir skirstoma pagal tamsiųjų jėgų reikmes. Taip pat jis vis dažniau pastebi, jog tarp dieninių gyvūnų yra ne tik jam gero linkinčių, bet ir blogo. Kartais kyla klausimas: Ar būtų geriau geriesiems gyvūnams, jei šviesusis kunigaikštis būtų sunaikintas ar išeitų iš šio pasaulio?  Ar nuo to visiems būtų geriau?

 

Pasakos XXIX dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2021/02/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Dieviškosios esmės požiūriu yra viena religija, kuri kilusi iš vieno šaltinio

 ‘’Visos religijos, menai ir mokslai yra to paties medžio šakos’’      Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas

   Šiandien noriu pasidalinti su Jumis mintimis apie religijas. Kaip žinome, pasaulyje yra daug ir įvairių religijų. Kiekviena religija turi sau būdingų ypatumų, sudarančių jos originalų ir nepakartojamą charakterį. Dėl to jos atrodo labai skirtingos ir turinčios mažai ką bendro. Tačiau dieviškosios esmės požiūriu visvien yra tik viena, bendra religija. Be to istorija ir jų esmė rodo, kad visos religijos kilo iš vieno šaltinio. Manau nesuklysiu pasakęs, kad kaip yra gyvybės medis, taip ,analogiškai, yra religijų medis. Tik skirtumai [požiūriai, dvasinės praktikos ir pan.] ir jų ypatumai, nevienodi evoliuciniai patobulinimai paslepia pamatinių pradmenų vienybę. Pavyzdžiui, vienos religijos remiasi meditacija [Budizmas, Hinduizmas], o kitos- malda [Islamas, Krikščionybė]. Maldos religijos patiria Dievą iš viršaus, iš Dangaus. Meditacinėse religijose tikima, jog mes turime pakelti aukštyn, kas yra giliai mūsų viduje miegančio, ir tai turi būti pažadinta, pakelta ir patirta. Iš esmės visų religijų ir dvasinių praktikų galutinis tikslas – užmegzti asmeninį, tiesioginį meilės santykį su Dievu [Alachu, Visatos protu, Dvasia]. Skiriasi tik požiūris ir kryptis, t.y. išorė- vidus, aukštai- žemai. Pavyzdžiui, Viešpaties Jėzaus kelias skirtas kiekvienam Jo mokiniui yra aukštyn vedantis kelias, kai iš gundymų, prisirišimų ir nuodemių tamsos einame į Dievo šviesą. Jeigu pasižiūrėsime istoriškai, į senąsias religijas [animizmas, šamanizmas], čia vėl rasime visų religijų ir dvasinių tradicijų esmę- atpažinimas, suvokimas ir pasireiškimas mumyse esančios Dvasios. Nes žmogaus dvasinis vystymąsis visose religijose suprantamas panašiai- kada žmogus pradeda suvokti nuolat esančios Dvasios buvimą jo viduje ir Pasaulį kaip Dvasią. Ši Dvasia veikia visų žmonių širdyse ir traukia dievišku grožiu ir šventumu.  Taigi, tik iš pirmo žvilgsnio religijos labai skiriasi, tačiau susipažinus su žmonijos istorija ir atidžiai panagrinėjus jų esmę, jos pasirodo savo esme panašios, patyrusios vieni kitų įtakas, evoliucionuojančios. Nenuvertindamas Apreiškimo galimybės, drįstu teigti, kad žmonijos religijos evoliucionuoja analogiškai Visatos, civilizacijos, gyvybės evoliucijai.

   Tuo nesunku įsitikinti, jei žvelgiame nešališkai, faktiškai ir istoriškai. Pavyzdžiui, šiandien švenčiame Velykas, Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Čia Krikščionybė, kaip ir bet kokia kita religija, turi savo aiškinimą apie mirtį ir gyvenimą po mirties. Kaip žinome, ši religija remiasi Jėzaus pavyzdžiu ir viską aiškina per Jo mirties ir prisikėlimo prizmę. Bet tiesa sakant- tai nėra originalu ir nauja religijų istorijoje. Užtenka tik geriau išmanyti istoriją ir tuo galima pačiam įsitikinti. Juk senovės Egipte vietoj Jėzaus buvo dievo Osirio, kaip mirštančio ir prisikeliančio dievo vaizdinys, žadinantis žmogaus viltis nugalėti mirtį. Kaip vėliau prisikėlė Jėzus, taip senovės egiptiečiams prisikėlė Osiris- jis pirmasis nugalėjo mirtį ir taip suteikė egiptiečiams viltį. Mirusieji vėl prisikels ir transformuosis, todėl žmogaus kūną reikia saugoti nuo suirimo [mumifikuoti] ar bent jau pakeisti jo pavidalu- statula ar atvaizdu. Aišku, pasakojimai apie Jėzaus ir Osirio prisikėlimą iš numirusių nėra vienodi ir net mažai panašūs, bet pati esmė- ta pati. Šioje vietoje krikščionybės kūrėjai pritempė Egipto mitą prie realaus Jėzaus,  o apaštalas Paulius Jėzaus nazariečio mirtį ir prisikėlimą padarė visos istorijos ašimi. Čia akivaizdžiai galime matyti religijos evoliuciją. Kartu norint nesunku pastebėti, kad kiekvienos epochos žmonių tikėjimai ir pasaulio pažinimo horizontai atitinka toje vietovėje gyvenančių žmonių bendrijų religiją. Juk senovės Egipto religija yra kildinama iš prieš juos Sacharoje gyvenusių žmonių tikėjimų ir mokslas šiuo metu tai įrodymais patvirtina.

    Taip pat, kalbant apie religijas, kitas bendras dalykas-  malda ir meditacija. Malda nepaprastai reikšminga ir svarbi žmonijai nuo jos aušros. Didelę maldos svarbą, galime matyti, ir pasaulio religijų įkūrėjų gyvenimuose. Pavyzdžiui, Muchamedas Koraną sudarantį apreiškimą gavo, kai meldėsi nuošalioje vietoje. Mozė visados prašydavo užtarti savo tautą, einančią per dykumą, paklusdamas Dievo kvietimui kalbėtis su juo akis į akį. Jėzus nuolat pasitraukdavo nuošalėn melstis. Buda nušvitimą patyrė tik tada, kai atsisėdo vienas po bo medžiu ir pasiryžo tol nesitraukti, kol neišspręs kančios problemos. Taigi pasaulio religijų ištakos liudija maldą, kaip didžiausią ir esminę jėgą kūrinijoje, nes Jėzaus, Muchamedo ir kt.  žmonijos Viešpačių galia išauga iš pasaulio Kūrėjo valios, kaip ir visa Visata. Kai jie stoja tarnauti Dievui, tarnauja ne kažkokioms išorės jėgoms, o toms, kurios slypi jų paties viduje. Jie labai artimi Dievui, nes visiškai atsidavę tarnystei. Dėl to jie turi galios žodžius.

   Laikui bėgant, religijos pamažu sumaterialėja, nebeatitinka laikmečio ir pasaulio suvokimo reikalavimų, todėl pradeda nykti. Galbūt dėl to, Dievas periodiškai siunčia į žemę dieviškas asmenybes, užlietas dieviška šviesa, kurie keičia religijų formas ir jas atnaujina. Tuo pačiu pažymėtina, jog visų pasaulio religijų principai visada lieka nepakitę: meilė, laisvė, tiesa, atjauta, viltis, tikėjimas, malda. Šie principai nekinta per amžius.

‘’Visuomenė be religijos yra tarsi laivas be kompaso’’  -       Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas

Mirtis yra neišvengiama ir normali gyvenimo dalis

 ’’Kiekvienas gali sustabdyti žmogaus gyvenimą, bet niekas negali sustabdyti mirties, visos pasaulio durys jai praviros’’ -         Lucijus Anėjus Seneka  –romėnų filosofas, dramaturgas, valstybės veikėjas 

   Turbūt daugiau niekas  nuo neatmenamų laikų žmonių taip neglumino ir jiems tiek nerūpi, kaip klausimas, kas jų laukia po mirties. Atsakymą žmonės ieškodavo religijose ir sukurtuose mituose. Tačiau mirtis iki šiol išlieka neįžvelgiama paslaptis, nes mes nieko tikro apie ją iki šiol nežinome. Kadangi nieko tikro nežinome, pasaulio religijose mirtis- apgaubta daugybe prasmių ir pasakojimų apie tai, kas mums nutiks po mirties. Vienos religijos teigia, kad yra reinkarnacija [persikūnijimas] ir trokšta nirvanos, mokšos, kad išsilaisvintų iš samsaros, kitos- bando nusakyti amžinybę, anapusinę realybę ir amžinąjį žmogaus pomirtinį gyvenimą.

   Svarbu pažymėti, jog mirties aktas visose senose kultūrose ir religijose buvo laikomas šventu, jos nesibijota. Pavyzdžiui, mūsuose dar prieš šimtą ir daugiau metų ligoniai nujausdavo artėjančią mirtį ir būtinai duodavo ženklą namiškiams, kad visi susirinktų pas jį mirties valandą, nes vienam, buvo manoma, mirti yra negerai. Anksčiau žmonės, viską palikdami, ruošėsi sutikti mirtį, priimti ją kaip atveriančią naują egzistenciją. Taip kūno irimas tapdavo nauju kūrimu, o mirtis- gyvenimo sąlygų pasikeitimu.Be to, seniau žmonės, nuo mažų dienų, daug dažniau matydavo namuose mirštančius artimuosius, todėl mirtis jiems buvo daug artimesnė negu dabar. Mirtis visą laiką jiems buvo čia pat.

   Šiuolaikiniame pasaulyje susiduriame su mirties vengimo problema. Antiek vengiama, kad net nenorima, jog vaikai pamatytų mirštantį žmogų.  Šiais laikais žmonės jau nebemoka ir labai vengia kalbėti apie mirtį, jie nežino, kaip elgtis mirties akivaizdoje, sutrinka ir nusigąsta. Dabar mirtis yra visiškai atiduota į medikų rankas. Norima, kad medikai viską padarytų ir, kiek įmanoma, pratęstų gyvybę. Jeigu medikai nieko nebegali padaryti, kiti žmonės irgi nebežino, ką dar galima padaryti. Pagal šiuolaikinį požiūrį, reikia bet kokia kaina pratęsti gyvybę, nes mirtis- tai nesėkmė, pralaimėjimas, krachas. Turbūt pirmą kartą žmonijos istorijoje, žmonės bijo kalbėti su mirštančiu apie mirtį. Visi susitelkia tik į tai, kaip reikėtų pratęsti gyvenimą. Žinoma, yra labai gerai, kai medikai stengiasi išgydyti, pratęsti žmogui gyvenimą- tai išties būtinos ir sveikintinos pastangos. Bet vis dėlto, beviltiškiems ligoniams reikia leisti oriai numirti, nekankinti įvairiomis procedūromis ir gydymais dėl kelių dienų ar savaičių. Tokiais atvejais, mano nuomone, reikia labiau rūpintis ne kaip kelioms valandoms ar dienoms pratęsti gęstančio kūno gyvybę, bet padėti mirštančiam gražiai ir oriai peržengti mirties slenkstį. Pavyzdžiui, seniau žmonės nepalyginamai daugiau dėmesio skyrė pačiai mirčiai, religijos jiems paaiškindavo, kas bus po mirties ir kaip galima padėti mirštančiam žmogui.

   Šiomis dienomis nėra aiškaus įvardijimo, kas vyksta po mirties, nes mokslas dar nepajėgus išsiaiškinti, o tikėjimai nyksta, religiniai ritualai trumpėja. Veriasi nežinomybė, o žmogus juk bijo nežinomybės, visiško išnykimo. Dėl to mirties baimė mūsuose yra išstumta į pasąmonę. O kai mirtį bandome nuo savęs kažkur nustumti, ji  tampa grėsmingu priešu, kuris gali bet kada iššokti ir tau smogti, todėl tu nuo jos bėgi, slepiesi. To pasekoje apie mirtį vengiame kalbėti, nemėgstame galvoti ir pagaliau išmokstame elgtis taip, lyg jos nebūtų. Toks problemos ignoravimas- ne išeitis. Tuo labiau, kai mirties baimę galime aptikti visur ir įvairiais pavidalais. Todėl geriau, kada žmogus gyvena sąmoningai žinodamas, kad mirtis yra neišvengiama ir normali gyvenimo dalis. Kartu šiuo klausimu nereikia prarasti pasaulio religijų paveldo. Be to, tas stabtelėjimas ties mirties neišvengiamumu yra žadinančios pratybos, kurios skatina pervertinti savo nugyventą gyvenimą ir apmąstyti, kaip mums elgtis su likusiu ribotu gyvenimo laiku. Tai verčia mus gyventi pilniau, gyviau, autentiškiau ir rasti savo gyvenimo prasmę.

 ‘’Žmogus aukoja savo sveikatą,  kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta taip, tarsi nebūtų gyvenęs‘‘-     Tibeto budizmo dvasinis lyderis Dalai Lama XIV

Priklausymas nuo kitų nuomonės ir vertinimų tave žaloja

‘‘Tik nedaugelis žmonių sugeba šaltakraujiškai išreikšti savo nuomonę, kuri skiriasi nuo iš anksto visuomenės sudarytos. Dauguma žmonių netgi nesugeba suformuoti tokių nuomonių.‘‘ -    Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas

    Jus dažnai smukdo klaidingas suvokimas, kad jeigu jums nepritars dauguma, tai reiškia, jog negerai pasielgėte, pasirinkote ar net mąstote. Paskutinės Jėzaus gyvenimo savaitės pavyzdys rodo, kad neprivalu siekti kitų sukurto idealo, norų ir pataikauti miniai. Nors minios nuomonė, be abejonės, yra labai svarbi, bet ji -ne visuomet teisinga ir išmintinga. O Jėzaus pasmerkimas ir mirties bausmė mums parodo, kad žmonių tikėjimas, jog jeigu jie gyvens, atrodys ir elgsis tobulai ir gražiai, galės išvengti minios agresijos, kančios, priekaištų, kritikos , gėdos  ir susilauks sėkmės  yra aiškiai nepagrįstas. Netgi galima teigti, kad būti priimtam ir patirti sėkmę yra neįprasčiau negu būti atstumtam, neįvertintam, nepastebėtam. Dėl to visiškai normalu kiekvienam iš mūsų prognozuoti, jog ateityje gali tekti ne kartą vėl tai patirti. Manydami priešingai, mes tiesiog ignoruojame realybę.

   Mes ilgimės pripažinimo, pritarimo, supratimo ir ovacijų, tačiau be perstojo siekdami atitikti kitų žmonių lūkesčius, taip ir neištaikome progos tapti tokie, kokiems mums būti skirta ar norime. Juk kiekvienas ateiname į pasaulį su tam tikra patirtimi ir atsinešame savo unikalių talentų. Pažymėtina, kad kuo labiau priklausome nuo kitų nuomonės, tuo mažiau mąstome savo galva ir tuo mažiau gyvename pagal save. Žinoma, esame labai priklausomi nuo aplinkybių ir aplinkinių, kas daro mūsų gyvenimui  milžinišką įtaką. Tokioje situacijoje užgniaužti savo galias ir potencialą itin lengva- pakanka patikėti ir susitaikyti su esamais apribojimais, kuriuos primeta aplinkinis pasaulis. Tuo pačiu prarandame pusiausvyrą tarp socialinio gyvenimo ir žinojimo, kiek ir kada reika atsiriboti nuo gniuždančių primestų pareigų ir aplinkos bei skirti dėmesio tik sau. Dažnai matau žmones, netekusius įgūdžių savarankiškai mąstyti ir būti nepriklausomam nuo kitų nuomenės ir vertinimų. Deja, tokių yra absoliuti dauguma. O kai savarankiškai nemąstote ar bijote likti nesuprasti, atstumti ir vieniši, tai normaliai įgyvendinti savo išsvajotą tikslą arba savo dievišką tikslą yra neįveikiamai sunku, ko pasekoje žmonės pradeda nevertinti patys savęs.

    Taip sakydamas neskatinu skaitytojo būti pesimistu žmonių atžvilgiu ar ignoruoti, nepaisyti aplinkybių ir žmonių savo santykiuose ir veikloje . Visiškai suprantama, kad sėkmingas gyvenimas priklauso ne tik nuo sveikatos, gyvenimo įvykių, dvasinių išgyvenimų, tačiau ir nuo šeimos, aplinkinių žmonių. Be abejo, mums gyvybiškai reikia gyventi žmonių bendruomenėje ir joje gerai jaustis. Todėl privalome gerbti žmones, laikytis tos bendruomenės, organizacijos, kurioje gyvename ir dirbame, elgesio taisyklių ir būti naudingi. Tai nepaprastai svarbu. Juk, bet kokiu atveju, jūs negalite visai atsiskirti nuo pasaulio, kurio mažytė dalelytė jūs patys esate. Nors kiekvienas esame ypatingas, bet kartu išliekame visumos dalimi. Kadangi mes sutverti gyventi bendruomenėje ir joje bendradarbiauti, turime tam tikru mastu taikytis prie aplinkybių, išgyventi bei rasti geriausius sau ir kitiems sprendimus. Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, kad iš esmės žmonės nėra blogi ar blogai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Tiesiog kiekvienas turime būti realistais. Tuomet bus mažiau nusivylimo ir kančios, nes per dideli lūkesčiai sau ir aplinkiniams neprisideda nei prie vidinės laimės sukūrimo, nei prie jaukumo ir šilumos atradimo. O žinojimas, kad neprivalu būti tobulu ar siekti kitų sugalvoto idealo, įvertinimo, suteiks daugiau ramybės. Juk svarbiausia kiekvienam žmogui įgyvendinti savo dievišką tikslą, kurį galima atrasti tik savo širdyje.  

 ‘‘Atmink, kad drąsa būti savimi apsimoka, o baimė būti kitokiam galiausiai sužlugdo.‘‘       Valerio Albisetti (g. 1950), italų rašytojas. Vienas žymiausių šiuolaikinės psichoanalizės atstovų.

Ar Vyriausybė pajėgi gerai dirbti?

    Lietuvoje po truputį švelninamas karantinas. Pažymėtina, jog šis žmonių gyvenimo sąlygų palaipsnis atlaisvinimas ir leidimas mokykloms, įstaigoms  bei verslams atnaujinti normalų darbą vyksta ne pagal Vyriausybės patvirtintą planą. I.Šimonytės Vyriausybė atlaisvina karantino suvaržymus ne dėl nustatomų mažų COVID-19 atvejų skaičiaus ar geros valios, o dėl paprastų Lietuvos gyventojų, kurių absoliuti dauguma buvo visada gana drausmingi, vis labiau nesilaikomo karantino režimo. Valdžia bijodama pasirodyti nevaldanti situacijos priversta anksčiau, nei nustatyta jos plano sąlygose, atlaisvinti karantino suvaržymus. Tenka pastebėti, jog jei gyventojai klusniai laikytųsi karantino reikalavimų ir nerodytų jokių pasipriešinimo ženklų, valdžia net nesvarstytų karantino atlaisvinimo ir mielai laikytų šalies gyventojus griežtame karantine. Kartu verta atkreipti dėmesį, kad  žmones bauginanti žiniasklaida [iš 15min.lt ir Delfi.lt redakcijose filmuotos medžiagos matyti, jog ten dirbantieji yra be kaukių], Seimo nariai ir kt. valdžios atstovai ne visada patys laikosi karantino taisyklių.

   Vyriausybei yra dar tik šimtas dienų, jos nuvertimui nėra rimtos grėsmės ir dalinai dėl to ji nešvaisto valstybės iždo pinigų smulkiojo ir vidutinio verslo subsidijoms ir įvairioms paramoms. Tuo labiau, kai valstybė ir taip daug skolinasi ir artimiausiais mėnesiais paskolų poreikis tik didės. Be to, Vyriausybė ir visa valdžia vykdo palankią stambiajam verslui ir korupcijai politiką, dėl ko silpniausiems ir jai mažiau svarbiems natūraliai yra mažiau dėmesio ir lėšų, kurių ir taip visur didžiulis trūkumas. Šioje vietoje ypatingai trūksta skaidrumo ir strateginės, valstybinės perspektyvos ir teisingo įgyvendinimo.

   Manau, kad nesutarimai tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, pasimetimas Sveikatos apsaugos ministerijoje bei vis dažnesnė ir  regima sumaištis visoje valdžioje, rodo visišką negebėjimą tvarkytis su esama padėtimi valstybėje. Blogiausia, kad sumaištis valdžioje, prastas vadovavimas ar net nežinojimas ką daryti, persiduoda į žemesnes valdžios grandis ir jau galime matyti vis prastėjančią darbo atmosferą ar netgi vengimą dirbti [pasinaudojus karantinu] daugelyje valstybės pavaldume esančių įstaigų. Juk tikrai ne vienas pastebime, kad dabar  šalį žlugdo ne tiek koronavirusas, kiek valdžios ir jų institucijų nevykę veiksmai ar neveikimas.

   Suprantu, kad šalyje tikrai yra sudėtinga situacija ir bet kokiai valdžiai būtų nelengva rasti tinkamus sprendimus ir vairuoti valstybę per tokias audras ir krizes, bet visgi taip dirbti Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra, kaip dirbo iki šiol, toliau nebegali. Visa valdžia privalo, nedelsiant, susiimti ir parodyti visus savo sugebėjimus ir išmintį!