Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXV)

   Šviesusis kunigaikštis senai supratęs ir jau susitaikęs, jog religiniai fanatikai nuo jo neatkibs, kol jis turi sveiką protą, šviesią viltį ir galimybes. Akivaizdu, jie nurimtų tik jam mirus ar išprotėjus  [dėl to visada buvo stengiamasi sulaužyti ir sudarkyti jo protą]. Tiesa, dar- jei jis iškiltų ir įsitvirtintų valdžioje taip, kad jis prilygtų ar taptų stipresnis už juos, tik tada galimas normalus dialogas ir netgi bendradarbiavimas dėl visuomenės. Šiaip tai veikė šioje pasakoje ne tik religiniai fanatikai ir ezoteriniai klanai, bet ir politinės- ekonominės jėgos, suinteresuotos dieninių gyvūnų protų ir širdžių valdymu. Visų jų ir, svarbiausia,  konkrečių jų pozicijų, lūkesčių jis nežinojo. Iki šiol jam tai buvo didelė problema ir minusas.  Nors, logiškai mąstant, dėl besikeičiančios situacijos vėl turėtų būti labai pavojinga situacija šviesiojo kunigaikščio egzistencijai, tačiau jis nesibaimina. Anksčiau grėsmės keldavo gerokai daugiau baimių, ko pasekoje savisaugos instinktas išlikdavo labai jautrus ilgą laiką, jog net suformuodavo nuolatinę gynybinę elgseną. Dabar grėsmių akivaizdoje, jis – pakankamai ramus, pasitikintis ir optimistiškas. Jaučia, kad yra daug jam palankių, geranoriškų dieninių gyvūnų ir siunčia jiems mintimis savo dėkingumo energiją.

   Visgi, privalu pripažinti, jog šviesusis kunigaikštis nebuvo šventas ir tobulas. Turėjo ir priklausomybę, vidinių ir išorinių problemų, nuodėmių.  Jis buvo tik kelyje į šventumą.

   Deja, šviesusis kunigaikštis turėjo priklausomybę- tam tikromis dienomis neatsispirdavo velnio lašams. Kadangi vartodavo retai, jam neatrodė, todėl sunku buvo įtikinti save, jog vienkartiniai išgėrimai pridaro itin daug žalos.  Dėl to atsisakyti šio žalingo įpročio buvo sunku. Mesti išgėrimus pavykdavo, bet prie to vėl sugrįždavo. Taigi, jo smegenys ir kūno ląstelės nepakankamai vertino velnio lašų žalą. Visgi, turbūt svarbiausia,kad pas jį buvo vidinis pasipriešinimas. Kažkas viduje tempė atgal, kėlė įtampas, nes nenorėjo dvasinio augimo ir  jo viso potencialo atsivėrimo. Tokios mintys kyla, nes velnio lašų vartojimas dieninio gyvūno asmenybę labai atmeta atgal, suprimityvina, vyksta tikras asmenybės, proto regresas ir kūno silpninimas bei sendinimas. Pavyzdžiui, po vieno šviesiojo kunigaikščio išgėrimo, jis jaučia fizines pasekmes kartais ir kelias dienas, o protinį regresą- ir savaitę. Po savaitės šviesusis kunigaikštis grįžta į buvusį lygį ir pradeda toliau progresuoti. Praėjus tam tikram laikui, atsiranda trauka velnio lašams ir tamsieji impulsai jį vėl nugali. Galima daryti išvadą, jog yra nesąmoninga, paslėpta motyvacija vartoti velnio lašus. Jam reikia šią paslėptą motyvaciją sąmoningai suvokti ir įsisąmoninti. Būtina iš naujo jam įvertinti velnio lašų vartojimo galimus pliusus ir minusus. Juk dieninis gyvūnas, nepasistengęs suvokti nesąmoningo ankstesnio savo elgesio motyvacijos, visada yra linkęs atkartoti tą patį elgesį. Juk dieninis gyvūnas sprendimą dėl gėrimo ar negėrimo  daro ne tik sąmoningai, bet ir nesąmoningai. Pasąmonėje irgi turi būti sprendimas- daug naudingiau būti blaiviu. Tada mesti gerti bus lengva. Organizmas be pastangų atsisakys velnio lašų, jei sąmoningai ir pasąmoningai juose matys vien žalą. Taigi, reikia didinti pliusus, t.y  kodėl svarbu ir naudinga būti blaiviu bei kartu didinti minusus [žala sveikatai, prestižo mažėjimas ir t.t.]. Sąžiningai, sąmoningai ir labai konkrečiai tai padaryti nėra paprasta kaip atrodo, nes pasąmonėje glūdi giliausios, dažnai pačios baisiausios ir atgrasiausios tiesos apie mus pačius. Atėjo laikas baigti beveik dvi savaites per mėnesį skirti atsistatinėjimui ir sugrįžimui į buvusį lygį. Reikia tapti abstinentu, taupyti energiją, saugoti kūną bei protą ir galų gale peržengti visam laikui šią pasipriešinimo jėgos liniją. Šie tamsieji impulsai šviesiajam kunigaikščiui privalo prarasti galią.

   Nors jo atmintis jam atrodė  ne pablogėjusi, o pagerėjusi, tačiau jį vis dažniau ir stipriau užvaldydavo nežinojimo būsena. Ši būsena nėra maloni, nes atrodo, jog tu nieko nežinai. Visos žinios, kurias tu kaupei dešimtmečius dingsta ar jų tiek mažai, kad visos prieš tai buvusios pastangos daugiau sužinoti, pažinti pasaulį, dieninius gyvūnus, mokslą tampa bergždžios. Esi toks tuščias, kad nežinai ko imtis, nes esi toks nežiniukas, taip nieko deramai nemoki, ego apriboto proto, jog atrodo šiame pasaulyje nėra kuo užsiimti. Tačiau ši būsena kelia vis mažesnį nesaugumo jausmą. Žodžiu, tiesiog jis nežino.

Pasakos XXIV dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2019/06/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Šventieji - ne fanatikai, o šventumas – ne fanatizmas

“Žmogus privalo ramiai laukti natūralios pabaigos ir nesipiktinti jos delsimu, ir guosti save tokiais dalykais: pirma, kad man neatsitiks nieko, kas neatitinka visumos prigimties; antra, kad nieko nereikia daryti prieš manyje glūdinčios dievybės valią, nes nėra nieko, kas galėtų priversti jai nepaklusti.”        Filosofas, Romos imperatorius  Markas Aurelijus

   Pasaulio pranašai, šventieji ir didžiai dvasingi bei išmintingi žmonės visada stengėsi ir stengiasi gyventi pagal juose glūdinčios dievybės valią. Nesvarbu, ar tai būtų sufijus, krikščionių šventasis, einantis Dao keliu ar kitų religijų atstovas, visi jie gyvena pagal Kūrėjo, Visumos, DAO ar kitu pavadinimu nusakančią valią ir šios valios pasaulio vyksmo išraiškas. Jie pabrėžia, kad šis kelias yra mažiausio pasipriešinimo, tinkamiausias pagal prigimtį žmogui, nors su kliūtimis, problemomis, pamokomis ir uždaviniais.

   Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad žvelgiant į visų pasaulio religijų šventuosius ir išminčius, reikia pastebėti, jog jie nebuvo fanatikai. Dar daugiau- jie labai gerai matė tikrovę, gyveno ne tik dvasinėje, tačiau ir kasdieninėje gyvenimo realybėje, nors žmonėms dažnai atrodo kitaip. Aš nekalbu apie tuos šventuosius, kuriuos, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia paskelbė šventaisiais, palaimintaisiais, nes jie tarnavo Bažnyčios interesams ir jų fanatizmas stiprino Bažnyčios galią, kėlė dvasininkijos įtaką, autoritetą, didino turtą ir pinigines įplaukas. Bažnyčios dvasininkijai labiau naudingi fanatikai, o ne iš tiesų šventieji jos nariai. Nes fanatikus lengva valdyti ir jie yra puikūs įrankiai, kuriuos Bažnyčios vadovai naudoja visuomenės valdymui ir savo turtų gausinimui.

   Gerbiu tikinčius savo Dievu žmones, bet akla nekritiška ištikimybė savo religijai bei nepakantumas kitatikiams, kitaminčiams, yra labai blogai, nes gali reikštis pačiam fanatikui ar visuomenei pavojingais veiksmais. Pavyzdžiai iš istorijos akivaizdžiai tą parodo. Viduramžių inkvizicijos laikais buvo itin žiauriai kankinami ir po to sudeginami ant laužo ne tik žiniuoniai, būrėjos, magai, masonai, žydai, bet ir visiškai nekalti, giliai tikintys kaimo ir miesto žmonės. Fanatikų valdoma šventoji inkvizicija kūrė baimės atmosferą, nes kiekvienas žmogus galėjo būti įskųstas inkvizicijai. Vieni žmonės skųsdavo iš nuoširdaus įsitikinimo, kiti-  dėl naudos ar baimės būti patiems įskųstiems. Pavyzdžiui, giminės, norėdamos užvaldyti vienišo senuko turtą, susimokę liudydavo, jog kažkas iš jų (ar visi) girdėjo, jog jis sudarė žodinę sutartį su velniu tam, kad ilgai gyventų. Be to, Bažnyčios vadovai ar jų valdomi fanatikai karts nuo karto atrasdavo Antikristą (pradedant Neronu, Muhamedu, M.Liuteriu, anti-popiežiais ir baigiant Bažnyčios interesams galimai (tik įsivaizduojant) galintį pakenkti žmogų) su kuriuo reikia kovoti ir, aišku, sunaikinti. Baimės ir tikėjimo Velnio poveikiu atmosfera (tiksliau, turbūt, psichozė) buvo tokia didelė, kad kai kaimynas įskųsdavo kaimynę už tai, jog jis matė, kai ši už tvarto lytiškai santykiavo su velniu, Bažnytinė inkvizicija į tai žiūrėjo labai, labai rimtai.

   Nors dabar, XXI amžiuje, žmonės nepalyginamai labiau išsilavinę ir mokslo pažanga didžiulė, kvailių mąstymas nedingo. Nekritiškas tikėjimas kokio nors reikalo, idėjos, pasaulėžiūros teisingumu vis dar egzistuoja. Ypatingai tas aktualu religijose, įvairiose sektose. Religiniai fanatikai nori žmogų ar žmonių grupę, visuomenę pakeisti, perauklėti, o galbūt netgi pasmerkti, izoliuoti, sunaikinti. Jie dažnai yra susidomėję kito žmogaus gerove, kartais labiau negu savąja. Jei pasirodys, jog esate nepakeičiamas pagal juos, neatverčiamas, tai jie gali jus net ir nužudyti. Fanatikai nenori žinoti jokios kitos tiesos išskyrus jų tiesos. Panašiai kaip nepataisomų kvailių mąstymas sudėtas taip, kad jie jokiu būdu nenori žinoti jokios tiesos. Juos į priekį varo ne smalsumas ir troškimas žinoti, o pasirinkimas nežinoti.

   Mano nuomone, greta religijos ir ritualo turi egzistuoti šventumas. Tikintieji turėtų siekti tikrojo šventumo ir dvasinės bei materialios tikrovės pažinimo, o ne pasiduoti fanatizmui ir iškreiptam tikėjimo ir religinių institucijų gynimui. Negalima taip pamesti proto ir tapti taip lengvai valdoma mase. Žmonės yra protingi ir geba suprasti tikrovę, kai nepasiduoda fanatizmui ir kuriamai masinei psichozei. Gerai, kad tikintieji tiki Dievu ir stengiasi gyventi pagal Jo valią. Tik nereikia išsigalvoti ir bijoti Antikristų, pasaulio pabaigos, Bažnyčios sunaikinimo ir pan. Juk jei to norės Dievas – tai tas ir atsitiks. Žmonės tam pasipriešinti yra nepajėgūs. Jeigu krikščionių Bažnyčia turės gerus, protingus, šviesius dvasininkus ir tikinčiuosius, jai išnykimas ar sunaikinimas, manau, negresia. Todėl linkiu tikintiesiems daugiau sveiko tikėjimo, sveiko proto ir mažiau išsigalvotų baimių ir susikurtų religijos priešų.

“When you see this life as Divine, problems disappear from your eyes”       Sri Sri Ravi Shankar is a humanitarian, spiritual leader and an ambassador of peace and human values. 

Įsileiskime į mokyklas daugiau disciplinos!

   Šiandien, kai daug daugiau pabrėžiamos teisės negu pareigos, mokiniai imasi valdyti pedagoginį procesą, o mokytojai per mažai motyvuoti, nesužavi ir nepatraukia mokinių, todėl švietimo įstaigų darbe neretai įsivyrauja prastas mokymas ir mokinimasis ar netgi chaosas. Tenka pastebėti, kad šiais laikais disciplina ir savikontrolė kaip niekada reikalinga. Dėl to norėčiau, kad pedagogai ir mokiniai labiau atkreiptų dėmesį į discipliną ir savidiscipliną.  Nes laikantis disciplinos daroma itin didelė įtaka protui, emocijoms ir žmogaus gyvenimui. Gebėjimas laikytis disciplinos siekiant nustatytų tikslų ir kasdien pareigingai dirbant juos įgyvendinant, sėkmę užtikrina daug tvirčiau negu bet kuris kitas, žmogaus valioje esantis, veiksnys. Norint išsiugdyti geresnį charakterį, taip pat reikalinga gera disciplina ir savitvarda. Todėl disciplina būtina visiems žmonėms, kurie nori siekti žinių, laimės, sėkmės, sveikatos, laimėjimų, asmeninio tobulėjimo. Tam mokyklose nuo mažų dienų svarbu ugdyti gebėjimą ir valią laikytis disciplinos. O chaosui, įvairiai netvarkai, nepagarbai ir mokymuisi pagal užgaidas ar vienadienius norus negali būti vietos mokyklose. Visuomenės, pedagogų ir ateities kartų gerovei privalome į mokyklas sugrąžinti griežtesnę discipliną.

   Sveikindamas visus pedagogus ir mokinius su Rugsėjo 1-ąja , linkiu į gyvenimą ir švietimo įstaigas įsileisti daugiau disciplinos, kuri jums padės siekti sėkmės ir svajonių išsipildymo!

Pagarbiai

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

Nors žmogus turi laisvą valią ir yra kūrėjas, bet jis yra įtakojamas Visatos, Dievo

”Aš žinau, VIEŠPATIE,

kad ne žmogus sau kelią nulemia.

Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti,

nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti.“    Žydų pranašas Jeremijas

   Štai žydų pranašas Jeremijas aiškiai sako, kad viskas yra Dievo valioje. Žmogus tėra tik Dievo valios vykdytojas. Beveik visi senovės žydų, krikščionių, Islamo pranašai, šventieji, išminčiai, autoritetingi dvasininkai ir mokytojai kartodavo, jog viskas Dievo valioje ir ragindavo nesipriešinti, o gyventi pagal Dievą. Pavyzdžiui, Islame žmogus prilyginamas  Alacho vergui. O mūsuose turbūt ir patys esate girdėję iš senelių senąsias frazes:  „Viskas Dievo valioje“, „Ne vienas plaukas nenukrenta nuo galvos be Aukščiausio“ ir pan. Gal šiandien Vakarų civilizacijos žmogui tas skamba nepakankamai įtikinamai, bet tokia mąstysena neišnykusi. Pavyzdžiui, šiuolaikinis iškilus kabalistas prof. M.Laitmanas teigia: „Mes – marionetės Kūrėjo rankose, nes esame visiškai Jo valdomi. Tačiau reakciją į Jo poveikį priklauso tik nuo mūsų. Vienydamiesi tarpusavyje, mes galime kolektyviai veikti Kūrėją ir priversti Jį atlikti kitokius veiksmus mūsų atžvilgiu“. Taigi, išlaikoma senoji tradicija.

   Manau, tame yra daug tiesos. Kai kurios šiuolaikinio mokslo teorijos ir autoritetingi fizikos mokslininkai į mūsų pasaulį žvelgia kaip į filmą, įrašytą į kompaktinį diską, kuriame viskas surašyta. Nuo pradžios iki pabaigos. Viskas jau yra. Mes išgyvename tik šio filmo kadrus. Todėl patiriame tik dabarties akimirką ir laisvo pasirinkimo neturime. Pavyzdžiui, mes laisvai sprendžiame, ką valgysime, ir renkamės tarp obuolių ir kriaušių. Mes galime nuspręsti valgyti obuolius, bet jei šio filmo kitoje serijoje mes valgome kriaušes, reiškia, kad susidarys tokios situacijos (nerasime parduotuvėje obuolių ir pan.) ar mes patys netikėtai ar aplinkybių verčiami pakeisime nuomonę ir taip pasirinksime valgyti kriaušes. Žodžiu, Visata darys viską, kad priverstų valgyti kriaušes, nes ateities kadre jus valgote kriaušes. Iš šių matematinių skaičiavimų ir mokslinių teorijų išeina, jog žmogaus valios laisvė tėra iliuzija. Žmogui tik atrodo, kad jis laisvai renkasi, bet jo pasirinkimas šiuo metu bus visada toks, koks yra ateities kadruose.

   Kitos mokslo teorijos, šiuolaikinė populiarioji Vakarų psichologija ir propaguojama mąstysena teigia visišką žmogaus valios laisvę ir nelaiko žmogaus Dievo marionete. Dabar skatinama gebėti į viską žiūrėti laisvos dvasios akimis, nes kiekviename mūsų slypi laisvės dvasia, o mūsų protas yra visiškai nesuvaržytas, jei tik mes patys nemanome esą suvaržyti. Šiam įsitikinimui susiformuoti padėjo Jogos, Budizmo, Dao ir kt. Rytų dvasinių tradicijų požiūris, jog žmogus turi visišką valios laisvę ir jokio išorinio Kūrėjo neįtakojamas. Viską sprendžia Žmogus ir jo tikrasis Aš, o jo proto neįmanoma suvaržyti jokia gyvenimo patirtimi. Žmogus daro taip, kaip jam atrodo geriausia ir naudingiausia. Jis- savo likimo kalvis.

   Nors man labiau patinka pastarasis požiūris į valios laisvę ir žmogaus būtį pasaulyje, bet reikia pripažinti, kad tiesa- kažkur tarp vidurio. Tenka pastebėti, Visata veikia ritmingai, harmoningai, itin tiksliai, labai organizuotai ir sistemingai. Tarsi tiksli programa viską laiku sustato į savo vietas (galaktikas, žvaigždes ir t.t.). Be abejo į visuotinį planą įtraukta ir žmonija, nes mes esame dalis visumos, kurią vadiname Visata ir apriboti joje erdvės bei laiko. Protaujame, veikiame ir patiriame gyvenimą pagal Visatos taisykles ir principus. Dėl to neišvengiamai Visatos protas veikia žmogaus kūną, protą ir veiksmus. Galvočiau, viskas turi atitikti Dievo, Kūrėjo, Visatos proto siekiamą rezultatą ir žmogaus, Visatos ir Jo paties savęs pažinimo tikslus. Kadangi visas gyvenimo srautas eina į Kūrėjo nustatytą rezultatą, todėl viskas, kas neatitinka ir trukdo siekti Kūrėjo nustatyto tikslo, yra atmetama arba sunaikinama. Nenuostabu, kad žmonijos pranašai, išminčiai visais laikais kvietė gyventi pagal Dievo valią, nes visa tai naudinga žmogui ir yra žmonių gerovei. Pasak Jų, pasipriešinimas, nenoras gyventi pagal Dievo valią atneša nelaimes, kančias, įvairias negatyvias būsenas, liūdną likimą.

   Gal mes neturime absoliučios laisvės ir yra numatytas gyvenimo planas, bet, visgi, žmogus turi laisvos valios ir analogiškai Dievui gali kurti savo pasaulį. Nes kam tada įstatymai, religinės, paprotinės, moralinės ir etinės taisykles, jei žmogaus elgesio negalime pakeisti. Kodėl pasaulyje tiek daug kančios ir negatyvo, jei mes negalime rinktis? Taip galima plėstis toliau. Akivaizdu, kad galime rinktis savarankiškai, kaip kurti savo ateitį patiems. To įrodymas- mūsų sukuriama tikrovė. Gal jau yra surašyta praeitis ir ateitis, bet tikra realybė – tik dabartis. Šiuo metu esame tam tikroje vietoje ir tam tikru metu ir tai yra tikra. Pasirinkimus darome čia ir dabar, todėl jie- vieninteliai realūs. Galbūt visas gyvenimo filmas jau susuktas, tačiau daromi sprendimai gali keisti ateitį ir praeities supratimą, nes tik dabartis – reali. Kiti šio filmo kadrai nėra realūs. Tik variantai. Šiuo metu vyksta patyrimas ir pažinimas, todėl mes apsisprendžiame, kas toliau pasirodys realybės ekrane. Mūsų pasirinkta galimybė iš galimų alternatyvų tampa tikrove. Galbūt kitos galimybės, jei Kūrėjas iš tiesų siekia savęs ir savo pasaulio pažinimo, atsispindės alternatyviose Visatose. Dabartinis mokslas tai leidžia, yra net sukurtos alternatyvių Visatų teorijos. Taip mes kuriame savo gyvenimus ir analogiškai Kūrėjui siekiame to paties tikslo. Kai kuriose Rytų dvasinėse tradicijose manoma, kad mūsų kūnai atspindi Visatos modelius ir ritmus, kurie yra didesnio masto modelių ir ritmų dalys, o savyje laiko mažesnio masto modelius. Žodžiu, viskas labai susiję ir vienas nuo kito priklausomi, todėl žmogui reikia derintis ir būti darnoje su pasauliu ir savimi. Reikia pastoviai rasti balansą, pusiausvyrą, kaip prekės kaina atranda pusiausvyros tašką audringoje laisvoje rinkoje. Kita vertus, vien reaguoti į išorinius ir vidinius įvykius- neišeitis. Civilizacija atsirado, nes žmonės ją sukūrė. Reikalinga visa ko darna.

   Turbūt pastebite, nors esame daugiau ar mažiau susiderinę su visa savo aplinka, nes kitaip neišgyventume, bet šiuolaikinis žmogus nepriverstas nenori ir neketina derintis prie Dievo valios. Norime, kad Jis mums tarnautų. Mes patys viską sprendžiam pagal savo egoistinius troškimus ir darome, ką norime ir kaip norime. Dėl to mums trūksta darnos su aplinka ir savimi. Darnos stoka sukuria disbalansą ir sukuria daug kančios, negandų ir įvairaus negatyvo. O darna padeda pajusti ryšį su pasauliu. Gyventi lengvesnį, prasmingesnį gyvenimą. Ar suvokiame savo betarpišką ryšį su pasauliu ar ne, jis vis viena egzistuoja. Šis ryšys yra interaktyvus. Dėl to visiškai nekeista, jog mūsų vidiniai pokyčiai pasirodo išorėje, o išorinės permainos paveikia mūsų vidų. Jei mes turime pakankamai išminties, kad suprastume tai – mūsų santykiai su pasauliu tampa mūsų mokytojais. Turbūt visos religijos, dvasinės tradicijos ragina žmones būti darnoje su savimi ir pasauliu. Pavyzdžiui, tokioje ateistinėje religijoje kaip Daoizmas pabrėžiama: „Didžiausia iš dorybių yra sekti DAO“. Tai nelengva, nes žmogus turi turėti pakankamai proto, žinių ir išminties pastebėti Kūrėjo valią per vidinį pajautimą ir įžvelgti ją išorinio gyvenimo vyksme. Tik taip neatsidursime prieš nepalankią įvykių srovę, prieš patį gyvenimą ir nereikės patirti daug kančių ar būti be laiko atmestiems arba sunaikintiems.

„Kiekvienam yra naudinga tai, ką skiria visumos prigimtis, ir naudinga būtent tuo metu, kai ji tai skiria.“    filosofas, Romos imperatorius Markas Aurelijus

Tauta susieja individą su visa žmonija

   Lietuva – dvasiškai stipri šalis. Gal gyvenimo sąlygos, stresai, nepritekliai, neteisybės neleidžia pasireikšti, bet širdies gilumoje dauguma Lietuvos žmonių yra geri ir gražūs žmonės: myli ir gerbia savo šalį, gamtą, tradicijas, kultūrą, kitus žmones, savo vaikus, gyvūnus, augalus. Tačiau nukirtus šaknis, baltiškąjį unikalumą, ryšį su tradicijomis ir dvasingumu nebežinome, kas esame. Manau, lietuviams reikia daugiau patriotiškumo, nes be jo žmogaus gyvenimas tėvynėje netenka šaknų ir motyvacijos. Juk Lietuva ne tik žemė, vardas, valstybė, bet ir kalba, tradicijos, kultūra, mentalitetas, vertybės, žmogaus identitetas. Turėtume jausti pasididžiavimą ir dėkingumą, kad mums nutiko gimti šiame pasaulio krašte, kuris vadinasi Lietuva, pragyventi čia savo gyvenimą, ir tapti tuo, kuo esi.

   Norėtųsi daugiau pagarbos amžinosioms vertybėms. Tautą norėčiau matyti išsaugojusią savo istorinę ir kultūrinę savastį. Suprantu, jog viskas progresuoja ir niekas nestovi vietoje, bet iš gilumos einantį lietuvišką autentiškumą, įgavusį šiuolaikines formas, išsaugoti tikrai galima. Todėl turime pasipriešinti dabartiniam Europos integracijos turiniui, nes ši integracija yra pernelyg radikali kultūrinės tradicijos, tautų ir valstybių naikinime. Valstybiniu lygmeniu privalome pripažinti, kad dabar Briuselio vykdomas Europos tautų europinimas veda į tautų išnykimą. Kadangi tautoje glūdi galia dvasiškai ir moraliai ugdyti asmenybę, taip pat susieti individą su visa žmonija, šiuolaikiniam, globaliam žmogui ji vis dar reikalinga. Dėl to, Lietuva turi atsisakyti aklai laikytis įsikibusi oficialiosios Briuselio viršūnių pozicijos ir privalo ryžtingai jungtis prie Višegrado šalių grupės iniciatyvų atnaujinti Europos Sąjungos poziciją.

   Kartu mūsų gimtoji šalis turi turėti svajonę ir jos siekti. Svajonę apie garbingą ir gražią Lietuvą,kuri pasaulyje būtų pripažinta kaip moderni, dvasinga, turtinga visuotinio sambūvio narė. Tokią, kurioje visiems jos žmonėms jauku, miela ir sveika gyventi. Tai gali būti pasiekta dėl naujos pasaulėžiūros, išsaugojusios amžinąsias vertybes ir senąjį paveldą, ir progresyvių minčių, kurios lyg tyras šviesos, gėrio šaltinis sklis po pasaulį ir telks tautas glaustis prie mūsų valstybės. Ji bus tas laimės žiburys, kurio taip reikia šiuolaikiniam pasauliui.

Tesaugo Dievas lietuvių tautą ir valstybę!

Su Valstybės dienos šventiniais palinkėjimais

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

Kam naudingas karas su Iranu ir kodėl reikia siekti taikaus sprendimo?

   Iš strategijos siekti priversti Teheraną sėsti prie derybų stalo, kad šis nesigamintų atominės bombos, JAV konfliktas su Iranu rizikuoja peraugti į naują karą Artimuosiuose Rytuose, kuris visiškai nereikalingas pasauliui ir nenaudingas Vašingtonui. Izraeliui ir turtingiems arabų naftos magnatams, investavusiems milijardus dolerių Vakarų šalyse, šis konfliktas patinka, galbūt, dar už Irano stovinčioms Rusijai ir Kinijai, bet pasaulio ir regiono stabilumui, gerovei- nieko gero neduos, nes toks karas rizikuoja būti panašus į Šaltojo karo metu buvusius karus Vietname, Afganistane ir t.t. Be to, atneš susiskaldymą, protestus ir neramumus Vakarų šalių visuomenėse. Tai bus vertinama, kaip sumaišties JAV valdžios viršūnėse tąsa.

   Nežinau tiksliai, viešojoje erdvėje tas neskelbiama, bet man atrodo, jog privačiai, namuose ir savo galvose paprasti Lietuvos žmonės galvoja, kad Rusijos kišimąsis į JAV prezidento rinkimus ir žaidimai Donald Trump apkalta yra žydų sąmokslas. Beveik neabejoju, jog panašiai mąsto ir dauguma paprastų amerikiečių. Visa ši keliama isterija regima per žydų siekį valdyti pasaulį, nors galingų suinteresuotų jėgų, siekiančių sumaišties JAV, yra daug. Kaltininkas darosi vis labiau aiškus, nes ši idėja patraukli ir nereikalauja didelių intelekto pastangų ar gilių įžvalgų, kad suprastum, kam naudingos kaltinimų Donald Trump bangos ir nuolatiniai gąsdinimai JAV prezidento apkalta. Kai atsiranda palankūs sprendimai Izraeliui dėl ambasados Jeruzalėje, Golano aukštumų, paramos žydams ir t.t., o dabar siekis karo su Iranu, kuris neatitinka Vašingtono interesų, visi kaltinimai, iniciatyvos, tyrimai bliūkšta ir lieka neįrodyti. Po viso šito, Prezidentas D.Trump atrodo kaip žydų įkaitas, o JAV užsienio politika tarnaujanti Izraeliui. Manau, žydų tautos viršūnės turėtų pagalvoti apie savo politikos keitimą.

   Sutinku su prezidentu Donald Trump, kad toks prezidento persekiojimas- netoleruotinas. Kiek galima- tą patį, per tą patį? Žmogus negali normaliai dirbti jau treji metai, o jokių jo kaltės įrodymų nepateikta. Kažkoks cirkas. Amerikiečių politikos viršūnės turėtų susimąstyti, rasti jėgų atsispirti lobistams ir grįžti prie normalios politikos.

   Iranas- teokratinė valstybė, kurioje dvasininkai turi aukščiausią valdžią. Ši valstybė demonstruoja solidumą tarptautinėje arenoje. Bet kokios rūšies masinio naikinimo ginklų Teheranas neskuba prieš ką nors naudoti ir šiuo atžvilgiu yra atsakingas (tai įrodė kare su Iraku prieš 35 metus), todėl isterikuoti nereikia. Kita vertus, valdžios keičiasi, o augantis branduolinių valstybių skaičius gerokai padidina branduolinio ginklo panaudojimo tikimybę. Dėl to pritariu Izraelio, JAV ir kitų valstybių siekiui neleisti Iranui turėti branduolinių ginklų. Kadangi šiuo metu visos politinės ir diplomatinės priemonės dar nėra išnaudotos, visos pusės turėtų sėstis prie derybų stalo ir ieškoti taikaus sprendimo.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXIV)

   Kūrėjo pumpurai bunda iš tamsiųjų jėgų primestos iliuzijos ir rengiasi pražysti, nes patelės po truputį išsilaisvina iš tamsiųjų jėgų melo pančių ir ryžtingai pasiduoda tiesai bei šviesiojo kunigaikščio meilės traukai, kai jau nebėra svetimos nuomonės. Dėl to meilė tampa labai atvira, nuoširdi ir liepsnojanti.

   Mylinčių širdžių kontaktas ir kartu išsipildymas tam tikro svajoto ar norėto (dabar ar kažkada) iš patinų gesto, šypsenos, pastebėjimo, supratimo, situacijos ir t.t. ir pan. ar tiesiog pažvelgimo atviru sielos žvilgsniu. Stebuklingas susitikimas, kuris reiškia daug, bet nereiškia intymių santykių. Tai tik Tavo svajonės ar noro išsipildymas. Šviesusis kunigaikštis pasąmoningai ar sąmoningai išpildo Tavo norą. Turbūt, taip reikia žiūrėti į tai.

   Kreivų veidrodžių karalystės oligarchams ir šalį valdančioms elito grupuotėms šviesiojo kunigaikščio iškilimas nebuvo pageidaujamas, nes jie bijojosi dėl savo išskirtinio statuso, vietos ir veiklos srities, į kurią gali kėsintis nauja kylanti jėga su gabiais dieniniais gyvūnais. Aplamai, dėl nusistovėjusios stratifikacijos visuomenės dauguma turėjo gana mažą galimybių lauką. Todėl paprastiems, gabiems dieniniams gyvūnams buvo labai sunku iškilti. Be to, jiems pradėjo atsirasti vis daugiau materialaus ir karjeros statuso pasiekimo limitų. Šviesiajam kunigaikščiui išsilaisvinant iš suvaržymų ir galimybių ribojimo, jo galimybės padėti sau ir kitiems didėja, o augant jo įtakai, galiai, autoritetui plečiasi galimybių laukas ir tiems, kurie kartu su juo ar pas jį dirba. Reikia tik idėjų ir pasiryžimo veikti, išnaudoti atsirandančias galimybes, naudingos veiklos laukus. Be to, kartu su šviesiojo kunigaikščio veikla ir ėjimu į priekį atsiranda tokiems dieniniams gyvūnams daugiau prasmės ir istorinės svarbos. Jie taip pat atlieka svarbią misiją prisidėdami prie Šviesos pergalės prieš Tamsą.

Pasakos XXIII dalis:  http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2019/02/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Ar įdomūs ir svarbūs šio sekmadienio rinkimai?

   Šį sekmadienį rinksime prezidentą ir Europos parlamento narius. Tenka pastebėti, kad rinkimų kampanija praeina politkorektiškai, stabiliai, nuosekliai, prognozuojamai, be Rusijos kišimosi į rinkimus būgštavimų, nors ir labai emociškai jautri žmonėms,  ir tai yra visiškai suprantama ir pagrįsta, nes informacinio ir propagandinio karo frontas senai praėjęs per Lietuvą ir dabar yra toli Vakaruose (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Venesueloje ir t.t.). Lietuvos Prezidento rinkimuose į antrą turą pateko Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė, kurie gali pasigirti turėję žiniasklaidos palankumą, finansinį ir organizacinį pranašumą prieš visus kitus kandidatus. Jų pagrindinis konkurentas premjeras Saulius Skvernelis rinkimų kampaniją pradėjo labai vėlai, veikė joje neretai prieštaringai ar net savižudiškai (kaip savo laiku prieš 2016 m. rinkimus A.Butkevičius ar A.Balčytis 2014 m.), rinkimų štabas dirbo gana neorganizuotai, Valstiečių partijos parama buvo ne tokia, kokios reikėjo. Be to, beveik visa žiniasklaida jo atžvilgiu buvo itin kritiška ir negatyvi. Neatrodo, jog Lietuvą valdančiai galiai reikėjo pasitelkti VRK ar jos rinkimų kompiuterį (nors įtarimų yra), kad Saulius Skvernelis nepatektų į antrą turą. Manau, pagrindinis minusas, kodėl S.Skvernelis neturėjo šansų tapti prezidentu, nes jis neturėjo Vakaruose  reikiamų ryšių, komunikacijos, buvo jėgos struktūrų tipo žmogus, kuris vargiai gali įgauti deramą pasitikėjimą ir atvirumą Vakarų šalių sprendėjų tarpe.

   Prezidentė D.Grybauskaitė turėjo ir turi didelį žiniasklaidos palankumą. Keletą kartų jai teko net ryžtingai ginti žiniasklaidą nuo neaiškių užsakovų, kurie darė įtaką Seimo nariams, kad jie priimtų teisės aktus, mažinančius žiniasklaidos laisvę. Šios iniciatyvos, turbūt, buvo skirtos ne tik vidaus, bet ir tam tikrai Vakarų šalių auditorijai. Kaip ten bebūtų, tačiau būsimas Lietuvos prezidentas, galima prognozuoti, jei iš esmės nepasikeis padėtis Rusijos ir Vakarų informaciniame- propagandiniame fronte, taipogi turėtų turėti Lietuvos žiniasklaidos palankumą. Nesu šalininkas to, jog Lietuvos prezidentai būtų taip žiauriai kritikuojami kaip Prancūzijoje, JAV, premjerai Didžiojoje Britanijoje, bet pagrįstos kritikos turėtų būti daugiau negu yra dabar. Paskutinis Lietuvos prezidentas, kuris susilaukė daug pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, buvo Valdas Adamkus.  Taip pat nesinori, jog Lietuvos vadovas būtų akivaizdi Lietuvą valdančios galios marionetė bei labiau panaši į gubernatorių negu prezidentą.

   Kadangi mūsų šalies žmones mažai domina Europos parlamento rinkimai, jie natūraliai tampa mažai pastebimi. Visgi mane sudomino prezidento, europarlamentaro Rolando Pakso iniciatyvos ir idėjos. Kai tik praėjusių metų rudenį JAV ir kitos Vakarų šalys išėjo iš socialinių tinklų brūzgynų ir perėjo į aukščiausią su Rusiją kovos lygį informaciniame- propagandiniame kare, R.Paksas ėmėsi taikos ir demilitarizavimo Baltijos regione iniciatyvų. Jau susitiko su Rusijos ir Baltarusijos vadovais, ketina susitikti su JAV Prezidentu ir kitais Vakarų šalių lyderiais ir svarbiais asmenimis. Manau, kad tai prezidentinis įžvalgumas, nes šiuo metu poreikio- aktualijos tam dar nėra. Tai vertinu kaip įdirbį, kuris netolimoje ateityje, susidarius grėsmingai situacijai Baltijos regione, gali labai pasitarnauti mūsų šaliai ir visam regionui. Norėtųsi, kad visi naujai išrinkti Europos parlamento nariai iš Lietuvos būtų aktyvesni ir labiau gintų mūsų šalies interesus, nenutoltų nuo Lietuvos. Visgi jie renkami mūsų valstybės žmonių ir jų rinkiminė apygarda yra Lietuva, todėl privalo pasirūpinti savo rinkimų apygardos interesais Europinėse institucijose. Idėjų ir įdomių programų, kaip geriau atstovauti savo rinkėjus Europos parlamente, šiuose rinkimuose trūksta. 

Pavydas yra žiaurus ir griaunantis

    Mūsų visuomenėje yra daug pavydo. Visi esame patyrę pavydą ar patys esame pavydėję.  Vartotojiškos, individualistinės, egoistinės visuomenės yra labai godžios. Kai žmogus bet kokia kaina nori patenkinti savo egoizmą, kyla daug pavydo. Mums norisi būti laimingesniems už kitus. Todėl pavydas atsiranda jau nuo minties, jog kitas turi daugiau laimės negu aš. Pavydime meilės, dėmesio, turtų, garbės, pripažinimo. Mūsų mintys apie laimę paprastai susijusios su žemiškais dalykais, materialiais dalykais. Dėl to pavydus žmogus taip pasiryžęs patenkinti savo žemiškus norus, jog dvasingumui nebelieka vietos. Taip per materialius dalykus žmogus siekia didesnės laimės, o gyvenimas jam šito neduoda, nors jis veržiasi į materialią laimę kaip beprotis. Labai pavydžiuose žmonėse pastebiu daug tokio kvailumo, kaip psichinio sutrikimo apraiškos. Tikrai, pavydas yra labai griaunantis, naikinantis, kvailinantis patį pavyduolį. Pavyzdžiui, juokingai atrodo, kai pavyduolis iš pavydo įsikala sau į galvą kokią fiks idėją, kuri neturi nieko bendro su tiesa. Taip pat pavyduoliui būdingas vidinis nerimas, liguistai kritiškas kitų žmonių vertinimas, nepasitenkinimas jais, jų peikimas, piktdžiugiavimas, didelis noras pakenkti ir netikėti impulsyvūs, agresyvūs išpuoliai. Pavydi asmenybė nesubrendusi, emociškai nesavarankiška ir ribota. Jos mintys ir poelgiai dažnai priklauso nuo žmonių, kuriems pavydima.  Akivaizdu, pavydas išminties neprideda. 

   Kai kurios dvasinės tradicijos ir mokymai teigia, kad pavydas reiškia nesąmoningą kovą su Dievu. Jų manymu, pavydo esmė yra priešiškumas Dievui, kad jis pavyduoliui suteikė laimės, sėkmės, turtų mažiau negu kitiems. Jis mano, kad iš jo laimė atimta, kad jis nuskriaustas likimo. Kadangi kovoje su Dievu žmogus negali būti nugalėtoju, jis šiuo atveju degraduoja, naikina ir naikinasi. Manau, tame yra teisybės, nors gamtoje, tarp gyvūnų, pavydas yra labai paplitęs. Pavyzdžiui, pastebėjote, kaip šunys ar kiti naminiai gyvūnai pavydi vienas kitam šeimininko dėmesio, duodamo geresnio ėdesio . Taigi, pavydas yra labai gyvūniškas. Žmogus, norėdamas išsiskirti iš gyvūnų ir realizuoti savo aukštesnę prigimtį, turi rasti būdų sumažinti savo pavydą.

   Mes esame dvasinės prigimties, esame daug protingesni už kitus gyvūnus, todėl pasiekti  laimės neįmanoma per materialias priemones, tenkinant mūsų egoistinius norus. Mes neturime tikėtis vien tik nesibaigiančios laimės, džiaugsmo bei kaskart būti geresniu už kitus. Mes pavydime, kai manome, kad mums yra blogiau, mums pavydi, kai galvojama, kad mums yra geriau. Dėl šio lyginimo ir atsiranda pavydas, nes palyginę pastebime kitų pranašumus ir pradedame pavydėti.  Gerbkite savo pasaulį ir kito žmogaus pasaulį. Tuos, kuriuos labai kankina pavydas, patarčiau atsisakyti absoliutinti lygybę, kaip gėrį. Atsisakykite šios idealizacijos. Žmonės nebuvo ir nėra vienodi. Jei suprasite, pripažinsite tai- kitas pasirodys esąs unikalus, vienintelis, nepakartojamas. Reikia pakeisti nuostatą iš „jis toks pat, kaip aš, o gyvename skirtingai“  į „ne, jis kitoks, ir aš ne toks, kaip jis“.  Mes esame unikalios ir savaip reikšmingos, svarbios gyvenimo dalelės. Gyvenimas kiekvienam pateikia jam priklausančią nusivylimų, rūpesčių, sielvarto ir skausmo dalį. Neskubėkime pavydėti ir kenkti , mūsų manymu, geriau už mus gyvenančiam.  Ar mes  viską žinom apie tą žmogų ir jo bėdas? Prakaito, sunkumo ir vargų niekas nepavydi, o blizgesio-  visi.

   Mūsų karta gyvenime labai orientuota į materialius pasiekimus, į troškimą gyventi dėl savęs. Mums reikia daug ko įsigyti,pasiekti ir jeigu to neturėsi, tada atrodys, kad gyvenimas nepavyko.Vis atsirandantis jausmas, jog reikia turėti kažką lygiai tokio, ką turi kiti ir to nepasiekus – ateina nusivylimas gyvenimu, neapykanta ir priešiškumas kitam žmogui. Pavydas – ilgalaikis jausmas. Paklusę šio jausmo galiai, tampame agresyvūs, pikti, kerštingi. Pavyduoliui atrodo, kad dauguma žmonių yra jo konkurentai, trukdantys jam prasimušti į priekį. Tai rodo, kad neteisingai suprantame gyvenimo prasmę. Pats metas  sugrįžimui į protą, susirūpinti saviugda, dvasiniu tobulėjimu. Sukant į šį kelią po truputį ateis laimė ir proporcingai mažės pavydas.

„Kad ir kur atsidurčiau, galiu būti laimingas. Laimingas yra tas žmogus, kuris pats susikūrė laimingą likimą; o laimingas likimas- tai geri sielos polinkiai, geri troškimai, geri darbai.“    Romos imperatorius, filosofas Markas Aurelijus

Kurianti žodžio galia

„Pradžioje buvo Žodis.

Tas Žodis buvo pas Dievą,

ir Žodis buvo Dievas.

Jis pradžioje buvo pas Dievą.

Visa per jį atsirado,

ir be jo neatsirado nieko,

kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė,

ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“   Jn 1, 1-4

   Evangelija pagal Joną prasideda žodžiais: “Pradžioje buvo Žodis“. Taigi, žodžiui suteikiama ypatinga svarba. Tai nėra vien tik, ką Dievas kažkada, neatmenamais lakais, ištarė ir padarė. Čia žodis suprantamas, kaip galinga Dievo kūrybos galia, įdvasinta, visur prasiskverbianti, mokanti ir skelbianti Dievą visiems ir per visa, čia ir dabar. Šis dinamiškas, kūrybingas Dievo žodis yra įasmeninta Išmintis, amžinai esanti pas Dievą, kaip kūrybinės Dievo veiklos įrankis. Taip galima pasakyti apie Žodį Biblijoje.

   Analogiškai mes, žmonės, formuojame savo pasaulį žodžiais. Kalba yra ta terpė, kurioje pasirodo „Aš ir pasaulis“. Dar daugiau- kalba yra ne vien žodinė pasaulio išraiška, bet ir patyrimas, tam tikras pasaulio vaizdas, mąstymo būdas. Todėl mūsų pajėgumų masteliuose žodžių svarba yra tokia pati kaip Dievo. Mūsų žodžiai- garsų instrumentas, su kuriuo analogiškai kuriame savo pasaulį. Kalbėjimo procesas yra tapatus supratimo procesui. Kadangi supratimas, suvokimas yra sąmonės veiksmas, o kalba sutapatinama su supratimu, suvokimu, tada kalba faktiškai yra žmogaus sąmonės turinyje jo protas. Kalbėti turime labai atsakingai, nes žodžių galia milžiniška. Žodžių pagalba galime prisidaryti tiek gerų dalykų, tiek blogų, jie gali mums net sukelti mirtinų pavojų. Ištarto žodžio negalima susigrąžinti. Dėl to būna, jog tenka gailėtis dėl pasakytų žodžių. Dėmesys tam, ką kalbame, reikšmingas ne tik dėl išorinės aplinkos, bet dar labiau- pačiam kalbančiam žmogui, nes jo kalba, visų pirma, veikia jį patį. Kiti gali jo neišgirsti, nepaisyti ir pan., o jis pats pasąmoningai tą priima labai rimtai ir stipriai. Dėl to pasaulio šventrasčiai ir tautų išmintis moko žmones būti atidžiais tam, ką jie sako. Pavyzdžiui, viena sena patarlė sako: „ Kiek vertas jūsų žodis, tiek vertas ir jūs“. Turime būti budrūs sakomiems žodžiams, nes kaip Dievas Žodžiu kuria pasaulį, taip mes savo žodeliu kuriame savo mažą pasaulėlį. Į tai žiūriu kaip į analogiją.

   Esate girdėję, kad reikia mąstyti pozityviai, o kalbėti teigiamai. Sunku su tuo nesutikti. Tas artina prie Dievo ir daro mus panašius į Jį. Tik manau,kad tai nereiškia, jog reikia ignoruoti realybę. Realybę turime priimti objektyviai ir viską vertinti realiai, tikroviškai. Jei visada ir visur vienpusiškai kalbėsime tik gerai ir mąstysime vien tik pozityviai- žmonės gali mūsų tinkamai nesuprasti (pvz., kokia iš tikrųjų yra situacija, būsena  ir t.t.) ir mes patys galime pradėti maišytis ir nebeskirti įsivaizdavimo nuo realybės, kol galų gale iškrisime iš tikrovės ir patirsime psichinių problemų. Negalima bėgti nuo realybės. Tikrovę turime priimti tokią, kokia ji yra, ir kalbėti teisingai. Žinoma, nieko neįžeidžiant. Kadangi pozityvus požiūris, geros kalbos ir optimistiški lūkesčiai dažniausiai yra arčiausiai tikrovės, turime laikytis šio kurso. Negatyviuose, pesimistiniuose, bjauriuose, nereikalinguose  žodžiuose dažniausiai būna mažai tiesos, jie toliausiai nuo tikrovės. O būtent, melai, paskalos, negatyvūs, nereikalingi, netaktiški žodžiai taip dažni mūsuose. Todėl žmonijos išmintis ir šventi raštai mokina vengti nereikalingų, neapgalvotų, negatyvių, bjaurių ir t.t. žodžių. Savo gyvenime turime išmokti kalbėti išmintingai. Be to, išmintis pasireiškia ne tik kalbėjime labai protingai ir laiku, bet ir elgesyje bei derinime savo žodžių su veiksmais. Visi šie dalykai susiję. Jų negalima atskirti, nes kitaip kentėsime ir daugiau patys negu kiti. Turime siekti dieviškumo, kadangi tai- išmintinga ir naudinga.

”there's a path from Your Heart to mine,

And my heart is aware how to find it;“       sufijus, poetas Rumi

Meilė neturi kainos

 “Love has to be a free gift. The moment there is a price tag on it, it is no longer love”    iškilus indų filosofas, mistikas, dvasinis lyderis Ošo

   Tikrai, meilė neturi kainos. Mylintys žmonės supranta vienas kitą, nes meilė, abipusis supratimas, pasitikėjimas vyksta tarp širdžių. Jeigu meilės santykiuose atsiranda skaičiavimas ir įkainavimas, vadinasi, svarbus jums ne mylimasis, o jūs pats. Kitas ar kita tampa priemone. Jūs tada naudojatės juo, engiate jį savo malonumui, savo poreikių patenkinimui. Jūsų tikslas - jūs pats. Tuo tarpu meilės galutinis tikslas -  tai jūsų mylimasis, jūsų ištirpimas ir pasinėrimas jame.

   Mylintis žmogus turi suprasti, kad tik įsigilindamas į kito žmogaus problemas ir nusivylimus galės atverti duris į tikrą savitarpio supratimą bei užuojautą. Šis supratimas skatina jus priimti ir tas priėmimas suteikia jums teisingumo.

   Supratinga širdis yra sklidina meilės ir išminties, atjautos, ateities vizijos ir sugebėjimo šią viziją įgyvendinti. Jos nedrumsčia triukšmas, įvairios piktos apkalbos ir erzelynė, nes ji yra gera, maloni, nuolaidi ir romi. Romumas suteikia ramybę ir susitaikymą.

Siunčiu Jums, mielosios, šilčiausius sveikinimus Kovo 8-osios proga!

Jūsų

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt 

 

Visuomenėje vyrauja per didelis apolitiškumas

   Minint šių metų Valstybės atkūrimo dieną tenka pastebėti, jog visuomenėje vyrauja didelis apolitiškumas. Beveik visur su šiuo reiškiniu susiduriu. Su žmogumi kalbėti apie politiką ir rinkimus nėra lengva. Jei ne dirbtinai viešojoje erdvėje labai anksti prasidėjusi Prezidento rinkimų kampanija, būtų mažai ženklų, kad Lietuvoje šį pavasarį vyks referendumai ir net treji rinkimai. Mano pastebėjimu, tai ne tiek dėl baimės, kiek dėl nusivylimo, neapibrėžtumo, netikrumo ir menko tikėjimo tuo, kad viskas gali keistis į gerą. Piliečiai nemato valstybės ateities vizijos. Šalis turi daug prasto ir neefektyvaus valstybės valdymo problemų. Pavyzdžiui, reikalingos švietimo reformos ir universitetų jungimai sukelia būgštavimų, kad nebūtų palaužtas intelektualinis šalies stuburas. Skiriant aukštais valstybės pareigūnais netinkamus asmenis, menkinama valstybės tarnyba.Verslo grupės ir šalį valdančios  politinės- finansinės grupuotės nesibodi pavesti aukštas valstybines pareigas visiškai netinkamus, bet patogius jiems asmenis. Tokia praktika ir dėl tarpusavio kovų to  išėjimas į viešumą labai sumenkina lūkestį matyti efektyviai ir gerai dirbančią valdžią.

   Visgi labai tragiškai į valdžią nereikėtų žiūrėti, nes galime matyti daug teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, nors pajamų ir turto nelygybė auga, bet šalis šiaip taip progresuoja. Valstybė ir jos politikai dar sugeba išlaikyti tinkamą geopolitinę kryptį, reikiamas diskusijas ir tinkamą valstybei požiūrį, mąstyseną šalies viduje. Atliekama  sėkmingų reformų ir darbų visuomenės labui. Tikrai nėra taip, kad visi politikai- vagys ir nieko gero nepadaro. Kartais kaip tik visuomenės aktyvumo ir palaikymo trūksta, jog būtų atlikta daugiau gerų darbų.

   Sveikinu visus lietuvius ir Lietuvos valstybės piliečius su Valstybės atkūrimo diena! Linkiu pavasario rinkimų metu išsirinkti tinkamus kandidatus, kurie gebėtų ir norėtų vesti savivaldybes bei visą šalį į šviesesnę ateitį.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXIII)

   Šviesusis kunigaikštis, kaip ir visi gyvūnai, irgi turėjęs nemažai sunkių psichologinių būsenų. Pirmame tome dažnai pasitaikydavo vidinio neužtikrintumo ir dezorentacijos tarpsnių, nes tamsiosios jėgos viską darė, jog jis  blaškytųsis ir nesuprastų tikrųjų daromo šou režisierių.  Bet jis atsilaikė. Buvo sunku. Kadangi į šviesiojo kunigaikščio gyvenimą buvo žiūrima kaip į žavų šou ir siekta tam tikrų savanaudiškų tikslų, jis dėl to nešė sunkų kryžių. Buvo momentų, kai atrodė, jog jis nebepaneš to sunkaus kryžiaus. Tačiau antrame tome dėl palankių aplinkybių ir labai intensyvių pastangų dvasiniame augime, tas kryžius pradėjo lengvėti. Taip pat apsiprato su nežinojimo pojūčiu. Dabar palieka tuščią erdvę nežinojimui. Jo daugiau tas netrikdo. Be to, jis nebepergyvena, kai tamsiųjų jėgų propaganda bando jį parodyti kaip valdingą veidmainį ir pan. Ir t.t. Taip pat jaučiasi nepalyginamai užtikrinčiau ir tvirčiau, kada tamsiųjų jėgų agentai nuolat bando jį įtraukti į neperspektyvius gyvenimo kelius, santykius, dėmesio kryptis.

   Nors dar vis laukiama kažkokio paties šviesiojo kunigaikščio judėjimo,bet, regis, atsiranda galimybė jam išeiti iš patinės situacijos , nes jaučiami ženklai, kurie rodo, jog planuojama užleisti šiek tiek erdvės, kad jis galėtų padaryti ėjimą, leidžiantį jam išeiti iš patinės situacijos.

    Jis- kaip malonus, gaivus vėjelis, kuris ateina ir praeina. Lieka tik Viešpaties dvelksmo pojūtis. Malonu pamatyti dieviško dvelksmo apsvaigintus dieninius gyvūnus bei dieviškos meilės apsvaigintas pateles, kai jo meilės saulė nusileidžia į jos širdies gelmes ir pripildo šviesos. Taip jis sužadina dieviškumą juose ir uždega šviesą jų širdyse. O jo širdis buvo mylinti širdis. Nors jis pats to kasdieniniame gyvenime nejausdavo, tačiau pažvelgus į širdį ir jos paklausus, ji nuolat atsako, kad ji- mylinti širdis. Be abėjo, jo širdies būsenos kinta ir būna įvairios, bet mylinčios širdies prigimtis visada išlieka.

   Jis, esantis prieš mane, ir ieškantis mano žvilgsnio intymiam “Aš- Tu” susitikimui. Taip tik atrodo, nes jei  nėra šviesiojo kunigaikščio tos patelės guolyje, reiškia, ji jo neturi. Tai galbūt nuostabus meilių kontaktas, galbūt galimybė, bet nieko daugiau. Visatos fizikoje gravitacija stiprėja, kai objektai randasi vis arčiau vienas kito, kai tarp jų mažėja atstumai. Juodųjų skylių traukos galia labai stipri, tačiau dėl trumpo laiko, netinkamos vietos ir daugelio kitų priežasčių jis neužsibūdavo jų orbitoje. Nors patelės gražios, žavios, protingos, vis tik jų galingos magnetinės jėgos nepajėgdavo įtraukti į savo orbitą šviesiojo kunigaikščio.

Pasakos XXII dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2018/07/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Išmintis negali egzistuoti be realybes

„God is the Creator, not a manager. Humans have the privilege of managing their own lives.“    Sadhguru is a yogi, mystic and prominent spiritual leader of our times

Šiandien Trijų karalių (išminčių) diena. Šią šventę sukūrė krikščionybės kūrėjai ant senųjų bei konkuruojančių religijų pagrindų. Išminčiai yra ne tik autoritetai, bet ir žmonės, pastebintys tikrus dalykus, gebantys matyti realybę ir gyvenimo, Visatos ženklus. Tai šventė pagrindžianti Viešpaties Jėzaus nepaprastumą ir Dievo planą.

  Mes, žmonės, vieni daugiau, kiti mažiau gyvename galvose ir josios sukurtoje realybėje, o ne tikroje gyvenimiškoje realybėje.  Žmonės gyvena savo tų pačių minčių rate, vėl ir vėl mąstydami apie praeitį, nerimaudami dėl ateities, svajodami, kurdami iliuzijas apie supančią realybę, gyvenimą. Kai kurie taip nutolsta nuo realybės, jog elgiasi kaip bepročiai ar netgi suserga kokia psichikos liga. Taip atsitinka, nes realybė, pats gyvenimas neatitinka mūsų norų, atrodo baugus, nepatikimas, nekontroliuojamas ir dėl daugelio kitų priežasčių. To pasekoje negalime išgyventi čia ir dabar momento. Dominuoja kova už būvį, todėl išgyvenimo instinktui tenka svarbiausias vaidmuo. Pasąmoninis, reaktyvusis protas taip dominuoja, kad racionalusis protas, išmintis nueina į antrą planą. Pasaulis ir reakciją į aplinkos poveikį žmogaus galvoje išsikraipo.

   Pasaulį sukūrėme ne mes. Mes galime kurti tik savo gyvenimus ir prisidėti prie Visatos Kūrėjo plano. Mūsų gyvenimai apriboti fizikos dėsnių, aplinkos, kliūčių, problemų, kitų žmonių ir jų kūrybos bei daugelio kitų apribojimų. Dabar dvasiniai lyderiai, sėkmės mokytojai, psichologai ir kiti populiariai teigia, kad savo galvose mes esame   šeimininkai. Galime kurti pasaulį, kokio norime, tik reikia įvaldyti visu procesus vykstančius galvoje. Kai kurie Indijos jogai ir dvasiniai lyderiai teigia, kad mūsų galioje per protą valdyti ir kūno procesus.  Visgi su tuo sutinku tik  iš dalies.  Tikrai jogai, dvasiniai mokytojai demonstruoja ypatingus proto ir kūno valdymo sugebėjimus. Deja, jie irgi turi problemų, serga ir miršta kaip paprasti žmonės. Religijos ir dvasingumo judėjimai kuria pasaulį žmonių galvose, bet be mokslo neturėtume to, ką turime šiandien. Visiškai valdyti galime tik interpretacijas, bet ne pačią realybę. Dėl to išmokus valdyti procesus galvoje keičiasi požiūris į pasaulį.  Gali keistis ne tik realybė galvoje, bet ir aplinkoje, nes vidus ir išorė turi ryšį. Visgi realusis gyvenimas yra pagrindas, ant kurio žmogus turi kurti savo gyvenimą. Jam turime teikti pirmenybę. Tik déjà visi įsivaizduoja matantys realybę,tačiau ne visi ištikrųjų ją mato. Tiesa sakant- mažuma, labiausiai sąmoningi, protiškai pažengę žmonės sugeba objektyviai pamatyti realybę. Ir tai, jei turi atitinkamų žinių. Dauguma mato dalinę realybę. Pavyzdžiui, mokslininkas savo tiriamoje mokslo srityje. Išmintis negali egzistuoti be realybes. Tuos, kurie gali objektyviai matyti ir pažinti realybę bei spręsti iškilusias problemas, mes vadiname išminčiais. Vien toks tokių žmonių vadinimas, pastebėjimas ir pripažinimas pačios išminties rodo, kad paprasti žmonės irgi sugeba pastebėti išmintį, reiškia, pas juos irgi yra tos išminties. Tik jie jos savyje neatrado, neišvystė.

Su Naujaisiais metais!

Mieli  “Toto” skaitytojai,

   Sveikinu Jus visus su 2019 metais! Gyvenimas nepaliaujamai banguoja. Nuolat turime daryti didelius ar mažus pasirinkimus. Keliaujame tik į vieną pusę ir negalime turėti dvigubos patirties. Gyvenimas gana nenuspėjamas ir nesaugus. Todėl gyvenime tenka pasikliauti tik protu, išmintimi ir sėkme.

   Tegu Naujaisiais metais protas ir išmintis Jūsų neapleidžia, o sėkmė auga kaip sniego kamuolys. Linkiu šilumos ir jaukumo Jūsų namams!

Jūsų

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt