2019 m. gegužės 21 d., antradienis

Ar įdomūs ir svarbūs šio sekmadienio rinkimai?

   Šį sekmadienį rinksime prezidentą ir Europos parlamento narius. Tenka pastebėti, kad rinkimų kampanija praeina politkorektiškai, stabiliai, nuosekliai, prognozuojamai, be Rusijos kišimosi į rinkimus būgštavimų, nors ir labai emociškai jautri žmonėms,  ir tai yra visiškai suprantama ir pagrįsta, nes informacinio ir propagandinio karo frontas senai praėjęs per Lietuvą ir dabar yra toli Vakaruose (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Venesueloje ir t.t.). Lietuvos Prezidento rinkimuose į antrą turą pateko Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė, kurie gali pasigirti turėję žiniasklaidos palankumą, finansinį ir organizacinį pranašumą prieš visus kitus kandidatus. Jų pagrindinis konkurentas premjeras Saulius Skvernelis rinkimų kampaniją pradėjo labai vėlai, veikė joje neretai prieštaringai ar net savižudiškai (kaip savo laiku prieš 2016 m. rinkimus A.Butkevičius ar A.Balčytis 2014 m.), rinkimų štabas dirbo gana neorganizuotai, Valstiečių partijos parama buvo ne tokia, kokios reikėjo. Be to, beveik visa žiniasklaida jo atžvilgiu buvo itin kritiška ir negatyvi. Neatrodo, jog Lietuvą valdančiai galiai reikėjo pasitelkti VRK ar jos rinkimų kompiuterį (nors įtarimų yra), kad Saulius Skvernelis nepatektų į antrą turą. Manau, pagrindinis minusas, kodėl S.Skvernelis neturėjo šansų tapti prezidentu, nes jis neturėjo Vakaruose  reikiamų ryšių, komunikacijos, buvo jėgos struktūrų tipo žmogus, kuris vargiai gali įgauti deramą pasitikėjimą ir atvirumą Vakarų šalių sprendėjų tarpe.
   Prezidentė D.Grybauskaitė turėjo ir turi didelį žiniasklaidos palankumą. Keletą kartų jai teko net ryžtingai ginti žiniasklaidą nuo neaiškių užsakovų, kurie darė įtaką Seimo nariams, kad jie priimtų teisės aktus, mažinančius žiniasklaidos laisvę. Šios iniciatyvos, turbūt, buvo skirtos ne tik vidaus, bet ir tam tikrai Vakarų šalių auditorijai. Kaip ten bebūtų, tačiau būsimas Lietuvos prezidentas, galima prognozuoti, jei iš esmės nepasikeis padėtis Rusijos ir Vakarų informaciniame- propagandiniame fronte, taipogi turėtų turėti Lietuvos žiniasklaidos palankumą. Nesu šalininkas to, jog Lietuvos prezidentai būtų taip žiauriai kritikuojami kaip Prancūzijoje, JAV, premjerai Didžiojoje Britanijoje, bet pagrįstos kritikos turėtų būti daugiau negu yra dabar. Paskutinis Lietuvos prezidentas, kuris susilaukė daug pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, buvo Valdas Adamkus.  Taip pat nesinori, jog Lietuvos vadovas būtų akivaizdi Lietuvą valdančios galios marionetė bei labiau panaši į gubernatorių negu prezidentą.

   Kadangi mūsų šalies žmones mažai domina Europos parlamento rinkimai, jie natūraliai tampa mažai pastebimi. Visgi mane sudomino prezidento, europarlamentaro Rolando Pakso iniciatyvos ir idėjos. Kai tik praėjusių metų rudenį JAV ir kitos Vakarų šalys išėjo iš socialinių tinklų brūzgynų ir perėjo į aukščiausią su Rusiją kovos lygį informaciniame- propagandiniame kare, R.Paksas ėmėsi taikos ir demilitarizavimo Baltijos regione iniciatyvų. Jau susitiko su Rusijos ir Baltarusijos vadovais, ketina susitikti su JAV Prezidentu ir kitais Vakarų šalių lyderiais ir svarbiais asmenimis. Manau, kad tai prezidentinis įžvalgumas, nes šiuo metu poreikio- aktualijos tam dar nėra. Tai vertinu kaip įdirbį, kuris netolimoje ateityje, susidarius grėsmingai situacijai Baltijos regione, gali labai pasitarnauti mūsų šaliai ir visam regionui. Norėtųsi, kad visi naujai išrinkti Europos parlamento nariai iš Lietuvos būtų aktyvesni ir labiau gintų mūsų šalies interesus, nenutoltų nuo Lietuvos. Visgi jie renkami mūsų valstybės žmonių ir jų rinkiminė apygarda yra Lietuva, todėl privalo pasirūpinti savo rinkimų apygardos interesais Europinėse institucijose. Idėjų ir įdomių programų, kaip geriau atstovauti savo rinkėjus Europos parlamente, šiuose rinkimuose trūksta. 

2019 m. balandžio 21 d., sekmadienis

Pavydas yra žiaurus ir griaunantis

    Mūsų visuomenėje yra daug pavydo. Visi esame patyrę pavydą ar patys esame pavydėję.  Vartotojiškos, individualistinės, egoistinės visuomenės yra labai godžios. Kai žmogus bet kokia kaina nori patenkinti savo egoizmą, kyla daug pavydo. Mums norisi būti laimingesniems už kitus. Todėl pavydas atsiranda jau nuo minties, jog kitas turi daugiau laimės negu aš. Pavydime meilės, dėmesio, turtų, garbės, pripažinimo. Mūsų mintys apie laimę paprastai susijusios su žemiškais dalykais, materialiais dalykais. Dėl to pavydus žmogus taip pasiryžęs patenkinti savo žemiškus norus, jog dvasingumui nebelieka vietos. Taip per materialius dalykus žmogus siekia didesnės laimės, o gyvenimas jam šito neduoda, nors jis veržiasi į materialią laimę kaip beprotis. Labai pavydžiuose žmonėse pastebiu daug tokio kvailumo, kaip psichinio sutrikimo apraiškos. Tikrai, pavydas yra labai griaunantis, naikinantis, kvailinantis patį pavyduolį. Pavyzdžiui, juokingai atrodo, kai pavyduolis iš pavydo įsikala sau į galvą kokią fiks idėją, kuri neturi nieko bendro su tiesa. Taip pat pavyduoliui būdingas vidinis nerimas, liguistai kritiškas kitų žmonių vertinimas, nepasitenkinimas jais, jų peikimas, piktdžiugiavimas, didelis noras pakenkti ir netikėti impulsyvūs, agresyvūs išpuoliai. Pavydi asmenybė nesubrendusi, emociškai nesavarankiška ir ribota. Jos mintys ir poelgiai dažnai priklauso nuo žmonių, kuriems pavydima.  Akivaizdu, pavydas išminties neprideda. 
   Kai kurios dvasinės tradicijos ir mokymai teigia, kad pavydas reiškia nesąmoningą kovą su Dievu. Jų manymu, pavydo esmė yra priešiškumas Dievui, kad jis pavyduoliui suteikė laimės, sėkmės, turtų mažiau negu kitiems. Jis mano, kad iš jo laimė atimta, kad jis nuskriaustas likimo. Kadangi kovoje su Dievu žmogus negali būti nugalėtoju, jis šiuo atveju degraduoja, naikina ir naikinasi. Manau, tame yra teisybės, nors gamtoje, tarp gyvūnų, pavydas yra labai paplitęs. Pavyzdžiui, pastebėjote, kaip šunys ar kiti naminiai gyvūnai pavydi vienas kitam šeimininko dėmesio, duodamo geresnio ėdesio . Taigi, pavydas yra labai gyvūniškas. Žmogus, norėdamas išsiskirti iš gyvūnų ir realizuoti savo aukštesnę prigimtį, turi rasti būdų sumažinti savo pavydą.
   Mes esame dvasinės prigimties, esame daug protingesni už kitus gyvūnus, todėl pasiekti  laimės neįmanoma per materialias priemones, tenkinant mūsų egoistinius norus. Mes neturime tikėtis vien tik nesibaigiančios laimės, džiaugsmo bei kaskart būti geresniu už kitus. Mes pavydime, kai manome, kad mums yra blogiau, mums pavydi, kai galvojama, kad mums yra geriau. Dėl šio lyginimo ir atsiranda pavydas, nes palyginę pastebime kitų pranašumus ir pradedame pavydėti.  Gerbkite savo pasaulį ir kito žmogaus pasaulį. Tuos, kuriuos labai kankina pavydas, patarčiau atsisakyti absoliutinti lygybę, kaip gėrį. Atsisakykite šios idealizacijos. Žmonės nebuvo ir nėra vienodi. Jei suprasite, pripažinsite tai- kitas pasirodys esąs unikalus, vienintelis, nepakartojamas. Reikia pakeisti nuostatą iš „jis toks pat, kaip aš, o gyvename skirtingai“  į „ne, jis kitoks, ir aš ne toks, kaip jis“.  Mes esame unikalios ir savaip reikšmingos, svarbios gyvenimo dalelės. Gyvenimas kiekvienam pateikia jam priklausančią nusivylimų, rūpesčių, sielvarto ir skausmo dalį. Neskubėkime pavydėti ir kenkti , mūsų manymu, geriau už mus gyvenančiam.  Ar mes  viską žinom apie tą žmogų ir jo bėdas? Prakaito, sunkumo ir vargų niekas nepavydi, o blizgesio-  visi.
   Mūsų karta gyvenime labai orientuota į materialius pasiekimus, į troškimą gyventi dėl savęs. Mums reikia daug ko įsigyti,pasiekti ir jeigu to neturėsi, tada atrodys, kad gyvenimas nepavyko.Vis atsirandantis jausmas, jog reikia turėti kažką lygiai tokio, ką turi kiti ir to nepasiekus – ateina nusivylimas gyvenimu, neapykanta ir priešiškumas kitam žmogui. Pavydas – ilgalaikis jausmas. Paklusę šio jausmo galiai, tampame agresyvūs, pikti, kerštingi. Pavyduoliui atrodo, kad dauguma žmonių yra jo konkurentai, trukdantys jam prasimušti į priekį. Tai rodo, kad neteisingai suprantame gyvenimo prasmę. Pats metas  sugrįžimui į protą, susirūpinti saviugda, dvasiniu tobulėjimu. Sukant į šį kelią po truputį ateis laimė ir proporcingai mažės pavydas.


„Kad ir kur atsidurčiau, galiu būti laimingas. Laimingas yra tas žmogus, kuris pats susikūrė laimingą likimą; o laimingas likimas- tai geri sielos polinkiai, geri troškimai, geri darbai.“    Romos imperatorius, filosofas Markas Aurelijus

2019 m. balandžio 14 d., sekmadienis

Kurianti žodžio galia

„Pradžioje buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą,
ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą.
Visa per jį atsirado,
ir be jo neatsirado nieko,
kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė,
ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“   Jn 1, 1-4

   Evangelija pagal Joną prasideda žodžiais: “Pradžioje buvo Žodis“. Taigi, žodžiui suteikiama ypatinga svarba. Tai nėra vien tik, ką Dievas kažkada, neatmenamais lakais, ištarė ir padarė. Čia žodis suprantamas, kaip galinga Dievo kūrybos galia, įdvasinta, visur prasiskverbianti, mokanti ir skelbianti Dievą visiems ir per visa, čia ir dabar. Šis dinamiškas, kūrybingas Dievo žodis yra įasmeninta Išmintis, amžinai esanti pas Dievą, kaip kūrybinės Dievo veiklos įrankis. Taip galima pasakyti apie Žodį Biblijoje.
   Analogiškai mes, žmonės, formuojame savo pasaulį žodžiais. Kalba yra ta terpė, kurioje pasirodo „Aš ir pasaulis“. Dar daugiau- kalba yra ne vien žodinė pasaulio išraiška, bet ir patyrimas, tam tikras pasaulio vaizdas, mąstymo būdas. Todėl mūsų pajėgumų masteliuose žodžių svarba yra tokia pati kaip Dievo. Mūsų žodžiai- garsų instrumentas, su kuriuo analogiškai kuriame savo pasaulį. Kalbėjimo procesas yra tapatus supratimo procesui. Kadangi supratimas, suvokimas yra sąmonės veiksmas, o kalba sutapatinama su supratimu, suvokimu, tada kalba faktiškai yra žmogaus sąmonės turinyje jo protas. Kalbėti turime labai atsakingai, nes žodžių galia milžiniška. Žodžių pagalba galime prisidaryti tiek gerų dalykų, tiek blogų, jie gali mums net sukelti mirtinų pavojų. Ištarto žodžio negalima susigrąžinti. Dėl to būna, jog tenka gailėtis dėl pasakytų žodžių. Dėmesys tam, ką kalbame, reikšmingas ne tik dėl išorinės aplinkos, bet dar labiau- pačiam kalbančiam žmogui, nes jo kalba, visų pirma, veikia jį patį. Kiti gali jo neišgirsti, nepaisyti ir pan., o jis pats pasąmoningai tą priima labai rimtai ir stipriai. Dėl to pasaulio šventrasčiai ir tautų išmintis moko žmones būti atidžiais tam, ką jie sako. Pavyzdžiui, viena sena patarlė sako: „ Kiek vertas jūsų žodis, tiek vertas ir jūs“. Turime būti budrūs sakomiems žodžiams, nes kaip Dievas Žodžiu kuria pasaulį, taip mes savo žodeliu kuriame savo mažą pasaulėlį. Į tai žiūriu kaip į analogiją.
   Esate girdėję, kad reikia mąstyti pozityviai, o kalbėti teigiamai. Sunku su tuo nesutikti. Tas artina prie Dievo ir daro mus panašius į Jį. Tik manau,kad tai nereiškia, jog reikia ignoruoti realybę. Realybę turime priimti objektyviai ir viską vertinti realiai, tikroviškai. Jei visada ir visur vienpusiškai kalbėsime tik gerai ir mąstysime vien tik pozityviai- žmonės gali mūsų tinkamai nesuprasti (pvz., kokia iš tikrųjų yra situacija, būsena  ir t.t.) ir mes patys galime pradėti maišytis ir nebeskirti įsivaizdavimo nuo realybės, kol galų gale iškrisime iš tikrovės ir patirsime psichinių problemų. Negalima bėgti nuo realybės. Tikrovę turime priimti tokią, kokia ji yra, ir kalbėti teisingai. Žinoma, nieko neįžeidžiant. Kadangi pozityvus požiūris, geros kalbos ir optimistiški lūkesčiai dažniausiai yra arčiausiai tikrovės, turime laikytis šio kurso. Negatyviuose, pesimistiniuose, bjauriuose, nereikalinguose  žodžiuose dažniausiai būna mažai tiesos, jie toliausiai nuo tikrovės. O būtent, melai, paskalos, negatyvūs, nereikalingi, netaktiški žodžiai taip dažni mūsuose. Todėl žmonijos išmintis ir šventi raštai mokina vengti nereikalingų, neapgalvotų, negatyvių, bjaurių ir t.t. žodžių. Savo gyvenime turime išmokti kalbėti išmintingai. Be to, išmintis pasireiškia ne tik kalbėjime labai protingai ir laiku, bet ir elgesyje bei derinime savo žodžių su veiksmais. Visi šie dalykai susiję. Jų negalima atskirti, nes kitaip kentėsime ir daugiau patys negu kiti. Turime siekti dieviškumo, kadangi tai- išmintinga ir naudinga.

”there's a path from Your Heart to mine,
And my heart is aware how to find it;“       sufijus, poetas Rumi


2019 m. kovo 8 d., penktadienis

Meilė neturi kainos

 “Love has to be a free gift. The moment there is a price tag on it, it is no longer love”    iškilus indų filosofas, mistikas, dvasinis lyderis Ošo

   Tikrai, meilė neturi kainos. Mylintys žmonės supranta vienas kitą, nes meilė, abipusis supratimas, pasitikėjimas vyksta tarp širdžių. Jeigu meilės santykiuose atsiranda skaičiavimas ir įkainavimas, vadinasi, svarbus jums ne mylimasis, o jūs pats. Kitas ar kita tampa priemone. Jūs tada naudojatės juo, engiate jį savo malonumui, savo poreikių patenkinimui. Jūsų tikslas - jūs pats. Tuo tarpu meilės galutinis tikslas -  tai jūsų mylimasis, jūsų ištirpimas ir pasinėrimas jame.
   Mylintis žmogus turi suprasti, kad tik įsigilindamas į kito žmogaus problemas ir nusivylimus galės atverti duris į tikrą savitarpio supratimą bei užuojautą. Šis supratimas skatina jus priimti ir tas priėmimas suteikia jums teisingumo.
   Supratinga širdis yra sklidina meilės ir išminties, atjautos, ateities vizijos ir sugebėjimo šią viziją įgyvendinti. Jos nedrumsčia triukšmas, įvairios piktos apkalbos ir erzelynė, nes ji yra gera, maloni, nuolaidi ir romi. Romumas suteikia ramybę ir susitaikymą.

Siunčiu Jums, mielosios, šilčiausius sveikinimus Kovo 8-osios proga!
Jūsų
Mindaugas Pliauga

 

2019 m. vasario 16 d., šeštadienis

Visuomenėje vyrauja per didelis apolitiškumas

   Minint šių metų Valstybės atkūrimo dieną tenka pastebėti, jog visuomenėje vyrauja didelis apolitiškumas. Beveik visur su šiuo reiškiniu susiduriu. Su žmogumi kalbėti apie politiką ir rinkimus nėra lengva. Jei ne dirbtinai viešojoje erdvėje labai anksti prasidėjusi Prezidento rinkimų kampanija, būtų mažai ženklų, kad Lietuvoje šį pavasarį vyks referendumai ir net treji rinkimai. Mano pastebėjimu, tai ne tiek dėl baimės, kiek dėl nusivylimo, neapibrėžtumo, netikrumo ir menko tikėjimo tuo, kad viskas gali keistis į gerą. Piliečiai nemato valstybės ateities vizijos. Šalis turi daug prasto ir neefektyvaus valstybės valdymo problemų. Pavyzdžiui, reikalingos švietimo reformos ir universitetų jungimai sukelia būgštavimų, kad nebūtų palaužtas intelektualinis šalies stuburas. Skiriant aukštais valstybės pareigūnais netinkamus asmenis, menkinama valstybės tarnyba.Verslo grupės ir šalį valdančios  politinės- finansinės grupuotės nesibodi pavesti aukštas valstybines pareigas visiškai netinkamus, bet patogius jiems asmenis. Tokia praktika ir dėl tarpusavio kovų to  išėjimas į viešumą labai sumenkina lūkestį matyti efektyviai ir gerai dirbančią valdžią.
   Visgi labai tragiškai į valdžią nereikėtų žiūrėti, nes galime matyti daug teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, nors pajamų ir turto nelygybė auga, bet šalis šiaip taip progresuoja. Valstybė ir jos politikai dar sugeba išlaikyti tinkamą geopolitinę kryptį, reikiamas diskusijas ir tinkamą valstybei požiūrį, mąstyseną šalies viduje. Atliekama  sėkmingų reformų ir darbų visuomenės labui. Tikrai nėra taip, kad visi politikai- vagys ir nieko gero nepadaro. Kartais kaip tik visuomenės aktyvumo ir palaikymo trūksta, jog būtų atlikta daugiau gerų darbų.

   Sveikinu visus lietuvius ir Lietuvos valstybės piliečius su Valstybės atkūrimo diena! Linkiu pavasario rinkimų metu išsirinkti tinkamus kandidatus, kurie gebėtų ir norėtų vesti savivaldybes bei visą šalį į šviesesnę ateitį.

2019 m. vasario 14 d., ketvirtadienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXIII)

   Šviesusis kunigaikštis, kaip ir visi gyvūnai, irgi turėjęs nemažai sunkių psichologinių būsenų. Pirmame tome dažnai pasitaikydavo vidinio neužtikrintumo ir dezorentacijos tarpsnių, nes tamsiosios jėgos viską darė, jog jis  blaškytųsis ir nesuprastų tikrųjų daromo šou režisierių.  Bet jis atsilaikė. Buvo sunku. Kadangi į šviesiojo kunigaikščio gyvenimą buvo žiūrima kaip į žavų šou ir siekta tam tikrų savanaudiškų tikslų, jis dėl to nešė sunkų kryžių. Buvo momentų, kai atrodė, jog jis nebepaneš to sunkaus kryžiaus. Tačiau antrame tome dėl palankių aplinkybių ir labai intensyvių pastangų dvasiniame augime, tas kryžius pradėjo lengvėti. Taip pat apsiprato su nežinojimo pojūčiu. Dabar palieka tuščią erdvę nežinojimui. Jo daugiau tas netrikdo. Be to, jis nebepergyvena, kai tamsiųjų jėgų propaganda bando jį parodyti kaip valdingą veidmainį ir pan. Ir t.t. Taip pat jaučiasi nepalyginamai užtikrinčiau ir tvirčiau, kada tamsiųjų jėgų agentai nuolat bando jį įtraukti į neperspektyvius gyvenimo kelius, santykius, dėmesio kryptis.
   Nors dar vis laukiama kažkokio paties šviesiojo kunigaikščio judėjimo,bet, regis, atsiranda galimybė jam išeiti iš patinės situacijos , nes jaučiami ženklai, kurie rodo, jog planuojama užleisti šiek tiek erdvės, kad jis galėtų padaryti ėjimą, leidžiantį jam išeiti iš patinės situacijos.
    Jis- kaip malonus, gaivus vėjelis, kuris ateina ir praeina. Lieka tik Viešpaties dvelksmo pojūtis. Malonu pamatyti dieviško dvelksmo apsvaigintus dieninius gyvūnus bei dieviškos meilės apsvaigintas pateles, kai jo meilės saulė nusileidžia į jos širdies gelmes ir pripildo šviesos. Taip jis sužadina dieviškumą juose ir uždega šviesą jų širdyse. O jo širdis buvo mylinti širdis. Nors jis pats to kasdieniniame gyvenime nejausdavo, tačiau pažvelgus į širdį ir jos paklausus, ji nuolat atsako, kad ji- mylinti širdis. Be abėjo, jo širdies būsenos kinta ir būna įvairios, bet mylinčios širdies prigimtis visada išlieka.
   Jis, esantis prieš mane, ir ieškantis mano žvilgsnio intymiam “Aš- Tu” susitikimui. Taip tik atrodo, nes jei  nėra šviesiojo kunigaikščio tos patelės guolyje, reiškia, ji jo neturi. Tai galbūt nuostabus meilių kontaktas, galbūt galimybė, bet nieko daugiau. Visatos fizikoje gravitacija stiprėja, kai objektai randasi vis arčiau vienas kito, kai tarp jų mažėja atstumai. Juodųjų skylių traukos galia labai stipri, tačiau dėl trumpo laiko, netinkamos vietos ir daugelio kitų priežasčių jis neužsibūdavo jų orbitoje. Nors patelės gražios, žavios, protingos, vis tik jų galingos magnetinės jėgos nepajėgdavo įtraukti į savo orbitą šviesiojo kunigaikščio.



2019 m. sausio 6 d., sekmadienis

Išmintis negali egzistuoti be realybes

„God is the Creator, not a manager. Humans have the privilege of managing their own lives.“    Sadhguru is a yogi, mystic and prominent spiritual leader of our times

Šiandien Trijų karalių (išminčių) diena. Šią šventę sukūrė krikščionybės kūrėjai ant senųjų bei konkuruojančių religijų pagrindų. Išminčiai yra ne tik autoritetai, bet ir žmonės, pastebintys tikrus dalykus, gebantys matyti realybę ir gyvenimo, Visatos ženklus. Tai šventė pagrindžianti Viešpaties Jėzaus nepaprastumą ir Dievo planą.
  Mes, žmonės, vieni daugiau, kiti mažiau gyvename galvose ir josios sukurtoje realybėje, o ne tikroje gyvenimiškoje realybėje.  Žmonės gyvena savo tų pačių minčių rate, vėl ir vėl mąstydami apie praeitį, nerimaudami dėl ateities, svajodami, kurdami iliuzijas apie supančią realybę, gyvenimą. Kai kurie taip nutolsta nuo realybės, jog elgiasi kaip bepročiai ar netgi suserga kokia psichikos liga. Taip atsitinka, nes realybė, pats gyvenimas neatitinka mūsų norų, atrodo baugus, nepatikimas, nekontroliuojamas ir dėl daugelio kitų priežasčių. To pasekoje negalime išgyventi čia ir dabar momento. Dominuoja kova už būvį, todėl išgyvenimo instinktui tenka svarbiausias vaidmuo. Pasąmoninis, reaktyvusis protas taip dominuoja, kad racionalusis protas, išmintis nueina į antrą planą. Pasaulis ir reakciją į aplinkos poveikį žmogaus galvoje išsikraipo.
   Pasaulį sukūrėme ne mes. Mes galime kurti tik savo gyvenimus ir prisidėti prie Visatos Kūrėjo plano. Mūsų gyvenimai apriboti fizikos dėsnių, aplinkos, kliūčių, problemų, kitų žmonių ir jų kūrybos bei daugelio kitų apribojimų. Dabar dvasiniai lyderiai, sėkmės mokytojai, psichologai ir kiti populiariai teigia, kad savo galvose mes esame   šeimininkai. Galime kurti pasaulį, kokio norime, tik reikia įvaldyti visu procesus vykstančius galvoje. Kai kurie Indijos jogai ir dvasiniai lyderiai teigia, kad mūsų galioje per protą valdyti ir kūno procesus.  Visgi su tuo sutinku tik  iš dalies.  Tikrai jogai, dvasiniai mokytojai demonstruoja ypatingus proto ir kūno valdymo sugebėjimus. Deja, jie irgi turi problemų, serga ir miršta kaip paprasti žmonės. Religijos ir dvasingumo judėjimai kuria pasaulį žmonių galvose, bet be mokslo neturėtume to, ką turime šiandien. Visiškai valdyti galime tik interpretacijas, bet ne pačią realybę. Dėl to išmokus valdyti procesus galvoje keičiasi požiūris į pasaulį.  Gali keistis ne tik realybė galvoje, bet ir aplinkoje, nes vidus ir išorė turi ryšį. Visgi realusis gyvenimas yra pagrindas, ant kurio žmogus turi kurti savo gyvenimą. Jam turime teikti pirmenybę. Tik déjà visi įsivaizduoja matantys realybę,tačiau ne visi ištikrųjų ją mato. Tiesa sakant- mažuma, labiausiai sąmoningi, protiškai pažengę žmonės sugeba objektyviai pamatyti realybę. Ir tai, jei turi atitinkamų žinių. Dauguma mato dalinę realybę. Pavyzdžiui, mokslininkas savo tiriamoje mokslo srityje. Išmintis negali egzistuoti be realybes. Tuos, kurie gali objektyviai matyti ir pažinti realybę bei spręsti iškilusias problemas, mes vadiname išminčiais. Vien toks tokių žmonių vadinimas, pastebėjimas ir pripažinimas pačios išminties rodo, kad paprasti žmonės irgi sugeba pastebėti išmintį, reiškia, pas juos irgi yra tos išminties. Tik jie jos savyje neatrado, neišvystė.


2019 m. sausio 1 d., antradienis

Su Naujaisiais metais!

Mieli  “Toto” skaitytojai,

   Sveikinu Jus visus su 2019 metais! Gyvenimas nepaliaujamai banguoja. Nuolat turime daryti didelius ar mažus pasirinkimus. Keliaujame tik į vieną pusę ir negalime turėti dvigubos patirties. Gyvenimas gana nenuspėjamas ir nesaugus. Todėl gyvenime tenka pasikliauti tik protu, išmintimi ir sėkme.
   Tegu Naujaisiais metais protas ir išmintis Jūsų neapleidžia, o sėkmė auga kaip sniego kamuolys. Linkiu šilumos ir jaukumo Jūsų namams!

Jūsų
Mindaugas Pliauga
www.totas.lt