‘‘Tik nedaugelis žmonių sugeba šaltakraujiškai išreikšti savo nuomonę, kuri skiriasi nuo iš anksto visuomenės sudarytos. Dauguma žmonių netgi nesugeba suformuoti tokių nuomonių.‘‘ - Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas
Jus dažnai smukdo klaidingas suvokimas, kad jeigu jums nepritars dauguma, tai reiškia, jog negerai pasielgėte, pasirinkote ar net mąstote. Paskutinės Jėzaus gyvenimo savaitės pavyzdys rodo, kad neprivalu siekti kitų sukurto idealo, norų ir pataikauti miniai. Nors minios nuomonė, be abejonės, yra labai svarbi, bet ji -ne visuomet teisinga ir išmintinga. O Jėzaus pasmerkimas ir mirties bausmė mums parodo, kad žmonių tikėjimas, jog jeigu jie gyvens, atrodys ir elgsis tobulai ir gražiai, galės išvengti minios agresijos, kančios, priekaištų, kritikos , gėdos ir susilauks sėkmės yra aiškiai nepagrįstas. Netgi galima teigti, kad būti priimtam ir patirti sėkmę yra neįprasčiau negu būti atstumtam, neįvertintam, nepastebėtam. Dėl to visiškai normalu kiekvienam iš mūsų prognozuoti, jog ateityje gali tekti ne kartą vėl tai patirti. Manydami priešingai, mes tiesiog ignoruojame realybę.
Mes ilgimės pripažinimo, pritarimo, supratimo ir ovacijų, tačiau be perstojo siekdami atitikti kitų žmonių lūkesčius, taip ir neištaikome progos tapti tokie, kokiems mums būti skirta ar norime. Juk kiekvienas ateiname į pasaulį su tam tikra patirtimi ir atsinešame savo unikalių talentų. Pažymėtina, kad kuo labiau priklausome nuo kitų nuomonės, tuo mažiau mąstome savo galva ir tuo mažiau gyvename pagal save. Žinoma, esame labai priklausomi nuo aplinkybių ir aplinkinių, kas daro mūsų gyvenimui milžinišką įtaką. Tokioje situacijoje užgniaužti savo galias ir potencialą itin lengva- pakanka patikėti ir susitaikyti su esamais apribojimais, kuriuos primeta aplinkinis pasaulis. Tuo pačiu prarandame pusiausvyrą tarp socialinio gyvenimo ir žinojimo, kiek ir kada reika atsiriboti nuo gniuždančių primestų pareigų ir aplinkos bei skirti dėmesio tik sau. Dažnai matau žmones, netekusius įgūdžių savarankiškai mąstyti ir būti nepriklausomam nuo kitų nuomenės ir vertinimų. Deja, tokių yra absoliuti dauguma. O kai savarankiškai nemąstote ar bijote likti nesuprasti, atstumti ir vieniši, tai normaliai įgyvendinti savo išsvajotą tikslą arba savo dievišką tikslą yra neįveikiamai sunku, ko pasekoje žmonės pradeda nevertinti patys savęs.
Taip sakydamas neskatinu skaitytojo būti pesimistu žmonių atžvilgiu ar ignoruoti, nepaisyti aplinkybių ir žmonių savo santykiuose ir veikloje . Visiškai suprantama, kad sėkmingas gyvenimas priklauso ne tik nuo sveikatos, gyvenimo įvykių, dvasinių išgyvenimų, tačiau ir nuo šeimos, aplinkinių žmonių. Be abejo, mums gyvybiškai reikia gyventi žmonių bendruomenėje ir joje gerai jaustis. Todėl privalome gerbti žmones, laikytis tos bendruomenės, organizacijos, kurioje gyvename ir dirbame, elgesio taisyklių ir būti naudingi. Tai nepaprastai svarbu. Juk, bet kokiu atveju, jūs negalite visai atsiskirti nuo pasaulio, kurio mažytė dalelytė jūs patys esate. Nors kiekvienas esame ypatingas, bet kartu išliekame visumos dalimi. Kadangi mes sutverti gyventi bendruomenėje ir joje bendradarbiauti, turime tam tikru mastu taikytis prie aplinkybių, išgyventi bei rasti geriausius sau ir kitiems sprendimus. Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, kad iš esmės žmonės nėra blogi ar blogai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Tiesiog kiekvienas turime būti realistais. Tuomet bus mažiau nusivylimo ir kančios, nes per dideli lūkesčiai sau ir aplinkiniams neprisideda nei prie vidinės laimės sukūrimo, nei prie jaukumo ir šilumos atradimo. O žinojimas, kad neprivalu būti tobulu ar siekti kitų sugalvoto idealo, įvertinimo, suteiks daugiau ramybės. Juk svarbiausia kiekvienam žmogui įgyvendinti savo dievišką tikslą, kurį galima atrasti tik savo širdyje.
‘‘Atmink, kad drąsa būti savimi apsimoka, o baimė būti kitokiam galiausiai sužlugdo.‘‘ Valerio Albisetti (g. 1950), italų rašytojas. Vienas žymiausių šiuolaikinės psichoanalizės atstovų.
