Kariuomenėje- vyrijos elitas

“Esminis skirtumas tarp vidutinio žmogaus ir kovotojo yra tas, kad kovotojas viską pasitinka kaip iššūkį, o vidutinis žmogus kaip palaiminimą arba prakeiksmą. Kovotojai laimi pergales ne daužydami galvas į sienas, bet jas įveikdami.”    Don Miguel Ruz  “Toltekų išmintis”

  Lapkričio 23 dieną Lietuvos kariuomenė švenčia atkūrimo šimtmetį. Tačiau jos istorija yra gerokai senesnė. Lietuvos kariuomenės istorija yra neatsiejama nuo valstybės istorijos . Kariuomenė padėjo sukurti XIII amžiuje valstybę ir atkurti XX amžiaus pradžioje Lietuvos Respubliką. Mums kariuomenė visada buvo tokia svarbi, jog neperdėtai galima pasakyti, kad be jos nebūtų Lietuvos valstybės ir gal net lietuvių tautos. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė savo gyvenimo pirmuosius šimtmečius buvo karinė valstybe. Stipri kariuomenė padėjo susikurti  stipriai valstybei. Vėliau smunkant galingai LDK valstybei, silpnėjo ir jos karinės pajėgos. XVIII amžiaus pabaigoje silpna kariuomenė nepajėgė apginti silpnos valstybės. Šalis buvo okupuota. Bet  1918 m. vasario 16 dieną atkūrus Lietuvos valstybę, būtent, kariuomenė apgynė šalį nuo priešų. Taigi, kariuomenės reikšmė mūsų tautai ir valstybei yra ypatingai svarbi.

   Gal pastaruoju metu Lietuvos kariuomenė vaidino menkesnį vaidmenį, tačiau atkūrusi šauktinių kariuomenę, jos įtaka visuomenei smarkiai išaugo. Visais laikais ir visuose kraštuose kariuomenė būdavo  ne tik krašto gynėja, bet ir visuomenės bei  vyrijos elitas. Niekada jos vaidmuo nebuvo tik karinis. Todėl džiugu, kad Lietuvos kariuomenė nevengia atsiverti visuomenei ir dažnai rengia ar dalyvauja šalies renginiuose. Gal trūksta naujesnės technikos ir aprūpinimo, bet karių dvasia atrodo neblogai. Natūralu, jog kariuomenėje jaučiamos ne visai geros iš visuomenės ateinančios propagandinės įtakos, nes ji – visuomenės dalis, bet kariuomenė tam ir yra kariuomenė, kad ji turi sugebėti atsispirti tam ir skleisti į visuomenę savo gerąją įtaką. Tas bandoma daryti.

   Malonu matyti daug jaunimo kariuomenės renginiuose. Tai ne tik gražu, bet ir naudinga. Juk kario kelias- tai ne agresijos ir žudymo kelias. Karys, kuris mėgaujasi žudymu ir priešininko žeminimu, nėra karys. Ginklas panaudojamas pagal paskirtį tik tada, kada išties būtina. Tikras karys niekada be reikalo nesišvaisto ginklu, nesidžiaugia jį panaudojęs, o, esant reikalui,  jį panaudojęs-  iškart deda ginklą į tam skirtą vietą. Mes galime daug pasimokyti iš karo meno ir kario kelio. Nuo senovės vyrijos elitas gerbė karį ir ėjo kario keliu.

   Nuoširdžiai sveikinu karius, karininkus ir visą karinį personalą su kariuomenės diena! Linkiu daug stiprybės, drąsos, dvasinės jėgos, atsakingai einant tikro kario keliu. 

Gyvename kuriamų baimių pasaulyje

“Drąsa- tai ypatingas žinojimas. Tai supratimas, kaip bijoti to, kas vertas baimės, ir kaip nebijoti to, kas baimės nevertas.”   Pirmasis Izraelio Ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas

   Moksliniai laimėjimai, gausios žinios ir valdoma išmanioji technika nesumažino žmogaus nesaugumo jausmo. Anksčiau žmonės bijojosi plėšrūnų, bado, gamtos reiškinių ir pan.,neturėjo mums įprastų patogumų, gyveno varge, buvo neišsilavinę, mokslinių žinių neturėjo. Jie visą laiką gyveno nežinioje. Atrodytų jie turėjo būti visada nesaugūs, nes saugumas kyla iš žinių. Iš žinojimo nebuvimo kyla kontrolės stygius ir tikrumo jausmo nebuvimas, kurie sukelia įvairias baimes ir nerimą. Turimas mokslinis pažinimas ir techninis lygis yra toks, kokio ankstesnės kartos net svajoti negalėjo, todėl, logiškai mąstant, baimių ir nerimo visuomenėje turėtų būti gerokai mažiau. Pavyzdžiui, mums nebereikia bijoti plėšrūnų. Tačiau, psichologų teigimu, šiuolaikinio pasaulio gyvenimo būdas dar labiau kelia nerimo lygį. Žmonės vis dažniau atsiduria sumaištyje.. Vienu iš kaltininkų yra laikomas per didelis informacijos srautas. Vaizdžiai pasakius, virškinimas sutrinka, kai persivalgome ar suvalgome netinkamo maisto. Tai tas pats tinka su gaunama informacija. Taip pat pabrėžiama, kad modernioje visuomenėje trūksta tvirtų bendruomenių ir šeimos santykių, kiekvienas stengiasi gyventi sau, kas natūraliai didina stresą. Be to, žiniasklaida nuolatos praneša, kad šitas sukelia vėžį, o anas gali nužudyti. Dar pridėjus ekonominius, socialinius, politinius, reklaminius gąsdinimus, tai galima tvirtai sakyti, jog gyvename kultūroje, kur baimė naudojama motyvacijai stiprinti, žmonių valdymui ir ekonominiai naudai gauti. Tuo nesunku įsitikinti, tereikia atsiversti kokį portalą ir tikrai pamatysite baisias žinutes apie vėžio grėsmę, nusikaltimus ir kitokias gręsiančias nelaimes. Daugelis skelbiamų baisių dalykų, dėl kurių žmonės labai jaudinasi, absoliučiai daugumai neišsipildo. Neretai pati problema ar pavojus dirbtinai sukuriamas. Tikrai galima konstatuoti, kad gyvename kuriamų baimių pasaulyje.

   Senais laikais žmonės stengėsi kurti ramybę bendruomenėse, mažinti nežinojimą mitais, religiniais įsitikinimais.  Praėjusios žmonių kartos buvo labai religingos. Tuo mes labai skiriamės, nes dabartiniam  žmogui gerokai labiau trūksta tikėjimo į Dievą, tikėjimo gyvenimu, tikėjimo Visata ir pasitikėjimo savo pačių sugebėjimais. Seniau visą tą nežinojimą ir bejėgiškumą įveikdavo religija, apeigos ir tvirtas tikėjimas, kad dievai dalyvauja mūsų gyvenime. Bendruomenė, šeimos ir žmonės asmeniškai daug melsdavosi, o malda- stipri baimės ir nerimo naikintoja. Visgi, jie nebuvo “pozityvaus mąstymo” aukos. Gal senovės žmonių kontrolės siekio ir tikrumo jausmo susigrąžinimo metodai mums atrodo primityvūs ar visiškai nerealūs, neadekvatūs, bet jie jiems  buvo vieninteliai efektyvūs. Šiandien turime daug žinių ir užvaldome gamtos jėgas, tačiau nežinojimas ir netikrumas niekur žmogaus gyvenime nedingo. Jis netgi išaugo. Dabartinės religijos ir dievo tarnai neatliepia moderniųjų laikų realijų ir žmonių žinių lygio bei jų kur kas platesnio akiračio. Senų doktrinų ir sistemų nebeužtenka norint išlaikyti tikėjimą, nes progresas gerokai toliau pažengė.

  Pasitikėjimas mokslu verčia žmonės ramybės ieškoti gydymo įstaigose ar patarimų knygose, internete, pas dvasinius mokytojus. Čia vėl, psichologai, psichiatrai, visa sveikatos sistema, farmacijos pramonė ir kiti naudojasi žmonių baimėmis, todėl dėl komercinių interesų ir mokslo ribotumo vienos baimės keičiamos kitomis ar jos vėl grįžta. Be to,psichologai, dvasiniai mokytojai, ekstrasensai patys neretai sąmoningai ar nesąmoningai tampa slaptų draugijų, žvalgybų, politinių – ekonominių jėgų įrankiais, nes siekiama valdyti ir išnaudoti žmones. Taigi, kurti visuomenėje baimes ir nerimą daug kam naudinga. Kartais atrodo, kad nėra kuo pasitikėti.

   Manau, ši tikėjimo krizė ilgai neužsitęs, nes žmonės ilgisi ryšio su Kūrėju, o mokslas ir religija artės vienas prie kito.  Jie abu labai reikalingi žmogaus egzistencijai. Kartu jie gali suteikti supratimą, kaip bijoti to, kas vertas baimės, ir kaip nebijoti to, kas baimės nevertas.