Kovo 20-ja pagonys, įvairių
senovės kultūrų žmonės, švenčia pavasario lygiadienį, kai diena lygi nakčiai.
Tai astronominio pavasario pradžia. Nuo šiol šiauriniame žemės pusrutulyje
naktis- trumpesnė už dieną. Taigi, kai šviesa nugali tamsą, seniesiems baltams
prasideda naujas laikotarpis. Žymūs etnologai sako, kad būtent pavasario
lygiadienį senoje lietuviškoje tradicijoje prasidėdavo naujieji metai. Dabar pavasario lygiadienį Lietuvoje mažai
kas švenčia. Tos tradicijos senai sunyko. Seniau, anot etnologų, šioje
pavasario šventėje žmonės lankydavo šaltinius, upelius. Prie šaltinio
pasilabindavo, nusiprausdavo ir kildavo ant piliakalnio, kur protėviai
užgesindavo seną žiemos ugnį ir įkurdavo naują, švarią pavasario ugnį. Ją
vadindavo Perkūno ugnimi.
Primindamas šią seną lietuvišką tradiciją,
noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, jog ir mūsų laikų žmonėms reikia kaskart
apvalyti sielą nuo neigiamo ir tamsaus. Reikia išsižadėti velnio ir tamsių
darbų bei visą savo dėmesį nukreipti į šviesą, į šviesius dalykus ir darbus.
Pasaulis vėl kviečia atsinaujinti. Turime užkurti naują, švarią ugnį.
Juk pažvelgus, kas dabar darosi, iš tiesų atrodo,
jog Pasaulis ir jo Kūrėjas reikalauja iš žmonių permainų. Akivaizdu, Pasauliui
trūksta šviesos ir gėrio. Manau, ateina nauja žmonijos istorijos epocha.
Nenuostabu, kad ciklo pabaigoje matome tragediją, apverkiame ją ir priešinamės
jai. Kartu galima įžvelgti ir naują pradžią, naujų galimybių atsiradimą. Kadangi
perėjimas iš vieno ciklo į kitą dažniausiai yra sunkus, pilnas nerimo ir
baimių, nesileiskime sukaustomi siaubo, o stenkimės priimti permainas ir rasti
tikrąjį, gelbėjantį kelią, kuris kviečia mus augti, darytis geresniais ir
šviesiasniais, plėsti akiratį, pažinti Kūrėjo karalystę. Didžiulės, permainose
slypinčios jėgos esmė yra galimybė, kad kiekviena nauja pradžia suteiks mums
išsigelbėjimą ir daug didesnį džiaugsmą, laimę, pasitenkinimą gyvenimu, nei
žinojome kada anksčiau.
Senovės lietuviai stebėjo gamtą ir stengėsi
prie jos prisitaikyti, būti darnoje su ja ir dievais. Šių laikų žmogui tas taip
pat yra labai svarbu. Juk kaip gamta, taip ir žmogaus gyvenimas turi savo metų
laikus ir ciklus. Privalome juos pastebėti ir gyventi pagal savo, bendruomenės
bei pasaulio laikus ir ciklus. Šis suvokimas ir elgesys padėtų žmogui gyventi
harmoningą gyvenimą bei atsilaikyti šiuolaikinėje kovoje už būvį. Turime
pasitikėti praeities baigtimi ir nauja pradžia. Mano nuomone, galime turėti
tvirtą viltį, kad viskas baigsis gerai ir apokalipsės tikrai nebus.
Protėviai
ateidavo prie šaltinio. Mums taip pat reikėtų grįžti prie savo šaltinio,
dvasinio šaltinio, iš kurio kyla visas mūsų pasaulis. Juk kokia nauda, jei
žmogus užkariauja ir eikvoją savo naudai gamtą, bet praranda savo sielą. Turtas,
kuris nesuteikia harmonijos ir gėrio nei pačiam žmogui, nei aplinkiniams, nei
Visatai, visada, anksčiau ar vėliau atneš problemų ir nelaimių. Prasidėjo
atgailos, sugrįžimo pas Dievą, atsinaujinimo laikotarpis. Todėl turime
apsivalyti, išvalyti savo sielas nuo padarytų nuodėmių ir sukurto negatyvo! Pasaulio įvykiai mums primena, kad reikia pradėti
naują gyvenimą žengiant šviesiu keliu.
