Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXX)

    Planeta eina pražūties keliu. Vyksta grumtynės su mirties jėgomis. Tamsiosios jėgos gniuždo, gąsdina, spaudžia, gadina sveikatą ir žudo  dieninius gyvūnus.  Tie, kas šaipėsi iš šviesiojo kunigaikščio teiginių apie kalėjimą, jo ribojimą, niekinimą, gyvenimo primetimą iš šalies ir t.t. – dabar neretas pats tai patiria. Ir tai visai ne nuostabu- juk ta pati tamsi blogio jėga užvaldė gyvenimo situacijas ir gyvenamąją padėtį karalystėse. Kas anksčiau atrodė, kad tai tik šviesiojo kunigaikščio bėdos- dabar aišku, kad tai visų šviesių dieninių gyvūnų nelaimė. Tiesiog buvo pradėta nuo šviesiojo kunigaikščio…

   Kai išeina į viešumą, jis dalina savo meilės gėles širdims, kurioms jų labai reikia. Bet kartais jo širdis būna pavargusi, nori pasislėpti ir niekieno nepastebėta liūdėti. Tada jam svarbu suprasti ir pajusti Dievo meilę. Norisi gauti patikinimą, kad tai nėra tik įsivaizdavimas. O galbūt tiesa yra ta, kad jis žiūri į dieninius gyvūnus, kaip į savo meilės veidrodį…  

   Kadangi apie jį buvo debesys ir tamsa, jis visada norėjo prasibrauti pro tamsiųjų jėgų barikadas ir išsakyti savo nuomonę, poziciją tiesiogiai. Niekada nenorėjo, kad informacija apie jį eitų šešėliais ir skirstoma pagal tamsiųjų jėgų reikmes. Taip pat jis vis dažniau pastebi, jog tarp dieninių gyvūnų yra ne tik jam gero linkinčių, bet ir blogo. Kartais kyla klausimas: Ar būtų geriau geriesiems gyvūnams, jei šviesusis kunigaikštis būtų sunaikintas ar išeitų iš šio pasaulio?  Ar nuo to visiems būtų geriau?

 

Pasakos XXIX dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2021/02/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Dieviškosios esmės požiūriu yra viena religija, kuri kilusi iš vieno šaltinio

 ‘’Visos religijos, menai ir mokslai yra to paties medžio šakos’’      Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas

   Šiandien noriu pasidalinti su Jumis mintimis apie religijas. Kaip žinome, pasaulyje yra daug ir įvairių religijų. Kiekviena religija turi sau būdingų ypatumų, sudarančių jos originalų ir nepakartojamą charakterį. Dėl to jos atrodo labai skirtingos ir turinčios mažai ką bendro. Tačiau dieviškosios esmės požiūriu visvien yra tik viena, bendra religija. Be to istorija ir jų esmė rodo, kad visos religijos kilo iš vieno šaltinio. Manau nesuklysiu pasakęs, kad kaip yra gyvybės medis, taip ,analogiškai, yra religijų medis. Tik skirtumai [požiūriai, dvasinės praktikos ir pan.] ir jų ypatumai, nevienodi evoliuciniai patobulinimai paslepia pamatinių pradmenų vienybę. Pavyzdžiui, vienos religijos remiasi meditacija [Budizmas, Hinduizmas], o kitos- malda [Islamas, Krikščionybė]. Maldos religijos patiria Dievą iš viršaus, iš Dangaus. Meditacinėse religijose tikima, jog mes turime pakelti aukštyn, kas yra giliai mūsų viduje miegančio, ir tai turi būti pažadinta, pakelta ir patirta. Iš esmės visų religijų ir dvasinių praktikų galutinis tikslas – užmegzti asmeninį, tiesioginį meilės santykį su Dievu [Alachu, Visatos protu, Dvasia]. Skiriasi tik požiūris ir kryptis, t.y. išorė- vidus, aukštai- žemai. Pavyzdžiui, Viešpaties Jėzaus kelias skirtas kiekvienam Jo mokiniui yra aukštyn vedantis kelias, kai iš gundymų, prisirišimų ir nuodemių tamsos einame į Dievo šviesą. Jeigu pasižiūrėsime istoriškai, į senąsias religijas [animizmas, šamanizmas], čia vėl rasime visų religijų ir dvasinių tradicijų esmę- atpažinimas, suvokimas ir pasireiškimas mumyse esančios Dvasios. Nes žmogaus dvasinis vystymąsis visose religijose suprantamas panašiai- kada žmogus pradeda suvokti nuolat esančios Dvasios buvimą jo viduje ir Pasaulį kaip Dvasią. Ši Dvasia veikia visų žmonių širdyse ir traukia dievišku grožiu ir šventumu.  Taigi, tik iš pirmo žvilgsnio religijos labai skiriasi, tačiau susipažinus su žmonijos istorija ir atidžiai panagrinėjus jų esmę, jos pasirodo savo esme panašios, patyrusios vieni kitų įtakas, evoliucionuojančios. Nenuvertindamas Apreiškimo galimybės, drįstu teigti, kad žmonijos religijos evoliucionuoja analogiškai Visatos, civilizacijos, gyvybės evoliucijai.

   Tuo nesunku įsitikinti, jei žvelgiame nešališkai, faktiškai ir istoriškai. Pavyzdžiui, šiandien švenčiame Velykas, Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Čia Krikščionybė, kaip ir bet kokia kita religija, turi savo aiškinimą apie mirtį ir gyvenimą po mirties. Kaip žinome, ši religija remiasi Jėzaus pavyzdžiu ir viską aiškina per Jo mirties ir prisikėlimo prizmę. Bet tiesa sakant- tai nėra originalu ir nauja religijų istorijoje. Užtenka tik geriau išmanyti istoriją ir tuo galima pačiam įsitikinti. Juk senovės Egipte vietoj Jėzaus buvo dievo Osirio, kaip mirštančio ir prisikeliančio dievo vaizdinys, žadinantis žmogaus viltis nugalėti mirtį. Kaip vėliau prisikėlė Jėzus, taip senovės egiptiečiams prisikėlė Osiris- jis pirmasis nugalėjo mirtį ir taip suteikė egiptiečiams viltį. Mirusieji vėl prisikels ir transformuosis, todėl žmogaus kūną reikia saugoti nuo suirimo [mumifikuoti] ar bent jau pakeisti jo pavidalu- statula ar atvaizdu. Aišku, pasakojimai apie Jėzaus ir Osirio prisikėlimą iš numirusių nėra vienodi ir net mažai panašūs, bet pati esmė- ta pati. Šioje vietoje krikščionybės kūrėjai pritempė Egipto mitą prie realaus Jėzaus,  o apaštalas Paulius Jėzaus nazariečio mirtį ir prisikėlimą padarė visos istorijos ašimi. Čia akivaizdžiai galime matyti religijos evoliuciją. Kartu norint nesunku pastebėti, kad kiekvienos epochos žmonių tikėjimai ir pasaulio pažinimo horizontai atitinka toje vietovėje gyvenančių žmonių bendrijų religiją. Juk senovės Egipto religija yra kildinama iš prieš juos Sacharoje gyvenusių žmonių tikėjimų ir mokslas šiuo metu tai įrodymais patvirtina.

    Taip pat, kalbant apie religijas, kitas bendras dalykas-  malda ir meditacija. Malda nepaprastai reikšminga ir svarbi žmonijai nuo jos aušros. Didelę maldos svarbą, galime matyti, ir pasaulio religijų įkūrėjų gyvenimuose. Pavyzdžiui, Muchamedas Koraną sudarantį apreiškimą gavo, kai meldėsi nuošalioje vietoje. Mozė visados prašydavo užtarti savo tautą, einančią per dykumą, paklusdamas Dievo kvietimui kalbėtis su juo akis į akį. Jėzus nuolat pasitraukdavo nuošalėn melstis. Buda nušvitimą patyrė tik tada, kai atsisėdo vienas po bo medžiu ir pasiryžo tol nesitraukti, kol neišspręs kančios problemos. Taigi pasaulio religijų ištakos liudija maldą, kaip didžiausią ir esminę jėgą kūrinijoje, nes Jėzaus, Muchamedo ir kt.  žmonijos Viešpačių galia išauga iš pasaulio Kūrėjo valios, kaip ir visa Visata. Kai jie stoja tarnauti Dievui, tarnauja ne kažkokioms išorės jėgoms, o toms, kurios slypi jų paties viduje. Jie labai artimi Dievui, nes visiškai atsidavę tarnystei. Dėl to jie turi galios žodžius.

   Laikui bėgant, religijos pamažu sumaterialėja, nebeatitinka laikmečio ir pasaulio suvokimo reikalavimų, todėl pradeda nykti. Galbūt dėl to, Dievas periodiškai siunčia į žemę dieviškas asmenybes, užlietas dieviška šviesa, kurie keičia religijų formas ir jas atnaujina. Tuo pačiu pažymėtina, jog visų pasaulio religijų principai visada lieka nepakitę: meilė, laisvė, tiesa, atjauta, viltis, tikėjimas, malda. Šie principai nekinta per amžius.

‘’Visuomenė be religijos yra tarsi laivas be kompaso’’  -       Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas

Mirtis yra neišvengiama ir normali gyvenimo dalis

 ’’Kiekvienas gali sustabdyti žmogaus gyvenimą, bet niekas negali sustabdyti mirties, visos pasaulio durys jai praviros’’ -         Lucijus Anėjus Seneka  –romėnų filosofas, dramaturgas, valstybės veikėjas 

   Turbūt daugiau niekas  nuo neatmenamų laikų žmonių taip neglumino ir jiems tiek nerūpi, kaip klausimas, kas jų laukia po mirties. Atsakymą žmonės ieškodavo religijose ir sukurtuose mituose. Tačiau mirtis iki šiol išlieka neįžvelgiama paslaptis, nes mes nieko tikro apie ją iki šiol nežinome. Kadangi nieko tikro nežinome, pasaulio religijose mirtis- apgaubta daugybe prasmių ir pasakojimų apie tai, kas mums nutiks po mirties. Vienos religijos teigia, kad yra reinkarnacija [persikūnijimas] ir trokšta nirvanos, mokšos, kad išsilaisvintų iš samsaros, kitos- bando nusakyti amžinybę, anapusinę realybę ir amžinąjį žmogaus pomirtinį gyvenimą.

   Svarbu pažymėti, jog mirties aktas visose senose kultūrose ir religijose buvo laikomas šventu, jos nesibijota. Pavyzdžiui, mūsuose dar prieš šimtą ir daugiau metų ligoniai nujausdavo artėjančią mirtį ir būtinai duodavo ženklą namiškiams, kad visi susirinktų pas jį mirties valandą, nes vienam, buvo manoma, mirti yra negerai. Anksčiau žmonės, viską palikdami, ruošėsi sutikti mirtį, priimti ją kaip atveriančią naują egzistenciją. Taip kūno irimas tapdavo nauju kūrimu, o mirtis- gyvenimo sąlygų pasikeitimu.Be to, seniau žmonės, nuo mažų dienų, daug dažniau matydavo namuose mirštančius artimuosius, todėl mirtis jiems buvo daug artimesnė negu dabar. Mirtis visą laiką jiems buvo čia pat.

   Šiuolaikiniame pasaulyje susiduriame su mirties vengimo problema. Antiek vengiama, kad net nenorima, jog vaikai pamatytų mirštantį žmogų.  Šiais laikais žmonės jau nebemoka ir labai vengia kalbėti apie mirtį, jie nežino, kaip elgtis mirties akivaizdoje, sutrinka ir nusigąsta. Dabar mirtis yra visiškai atiduota į medikų rankas. Norima, kad medikai viską padarytų ir, kiek įmanoma, pratęstų gyvybę. Jeigu medikai nieko nebegali padaryti, kiti žmonės irgi nebežino, ką dar galima padaryti. Pagal šiuolaikinį požiūrį, reikia bet kokia kaina pratęsti gyvybę, nes mirtis- tai nesėkmė, pralaimėjimas, krachas. Turbūt pirmą kartą žmonijos istorijoje, žmonės bijo kalbėti su mirštančiu apie mirtį. Visi susitelkia tik į tai, kaip reikėtų pratęsti gyvenimą. Žinoma, yra labai gerai, kai medikai stengiasi išgydyti, pratęsti žmogui gyvenimą- tai išties būtinos ir sveikintinos pastangos. Bet vis dėlto, beviltiškiems ligoniams reikia leisti oriai numirti, nekankinti įvairiomis procedūromis ir gydymais dėl kelių dienų ar savaičių. Tokiais atvejais, mano nuomone, reikia labiau rūpintis ne kaip kelioms valandoms ar dienoms pratęsti gęstančio kūno gyvybę, bet padėti mirštančiam gražiai ir oriai peržengti mirties slenkstį. Pavyzdžiui, seniau žmonės nepalyginamai daugiau dėmesio skyrė pačiai mirčiai, religijos jiems paaiškindavo, kas bus po mirties ir kaip galima padėti mirštančiam žmogui.

   Šiomis dienomis nėra aiškaus įvardijimo, kas vyksta po mirties, nes mokslas dar nepajėgus išsiaiškinti, o tikėjimai nyksta, religiniai ritualai trumpėja. Veriasi nežinomybė, o žmogus juk bijo nežinomybės, visiško išnykimo. Dėl to mirties baimė mūsuose yra išstumta į pasąmonę. O kai mirtį bandome nuo savęs kažkur nustumti, ji  tampa grėsmingu priešu, kuris gali bet kada iššokti ir tau smogti, todėl tu nuo jos bėgi, slepiesi. To pasekoje apie mirtį vengiame kalbėti, nemėgstame galvoti ir pagaliau išmokstame elgtis taip, lyg jos nebūtų. Toks problemos ignoravimas- ne išeitis. Tuo labiau, kai mirties baimę galime aptikti visur ir įvairiais pavidalais. Todėl geriau, kada žmogus gyvena sąmoningai žinodamas, kad mirtis yra neišvengiama ir normali gyvenimo dalis. Kartu šiuo klausimu nereikia prarasti pasaulio religijų paveldo. Be to, tas stabtelėjimas ties mirties neišvengiamumu yra žadinančios pratybos, kurios skatina pervertinti savo nugyventą gyvenimą ir apmąstyti, kaip mums elgtis su likusiu ribotu gyvenimo laiku. Tai verčia mus gyventi pilniau, gyviau, autentiškiau ir rasti savo gyvenimo prasmę.

 ‘’Žmogus aukoja savo sveikatą,  kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta taip, tarsi nebūtų gyvenęs‘‘-     Tibeto budizmo dvasinis lyderis Dalai Lama XIV