’’Kiekvienas gali sustabdyti žmogaus gyvenimą, bet niekas negali sustabdyti mirties, visos pasaulio durys jai praviros’’ - Lucijus Anėjus Seneka –romėnų filosofas, dramaturgas, valstybės veikėjas
Turbūt daugiau niekas nuo neatmenamų laikų žmonių taip neglumino ir jiems tiek nerūpi, kaip klausimas, kas jų laukia po mirties. Atsakymą žmonės ieškodavo religijose ir sukurtuose mituose. Tačiau mirtis iki šiol išlieka neįžvelgiama paslaptis, nes mes nieko tikro apie ją iki šiol nežinome. Kadangi nieko tikro nežinome, pasaulio religijose mirtis- apgaubta daugybe prasmių ir pasakojimų apie tai, kas mums nutiks po mirties. Vienos religijos teigia, kad yra reinkarnacija [persikūnijimas] ir trokšta nirvanos, mokšos, kad išsilaisvintų iš samsaros, kitos- bando nusakyti amžinybę, anapusinę realybę ir amžinąjį žmogaus pomirtinį gyvenimą.
Svarbu pažymėti, jog mirties aktas visose senose kultūrose ir religijose buvo laikomas šventu, jos nesibijota. Pavyzdžiui, mūsuose dar prieš šimtą ir daugiau metų ligoniai nujausdavo artėjančią mirtį ir būtinai duodavo ženklą namiškiams, kad visi susirinktų pas jį mirties valandą, nes vienam, buvo manoma, mirti yra negerai. Anksčiau žmonės, viską palikdami, ruošėsi sutikti mirtį, priimti ją kaip atveriančią naują egzistenciją. Taip kūno irimas tapdavo nauju kūrimu, o mirtis- gyvenimo sąlygų pasikeitimu.Be to, seniau žmonės, nuo mažų dienų, daug dažniau matydavo namuose mirštančius artimuosius, todėl mirtis jiems buvo daug artimesnė negu dabar. Mirtis visą laiką jiems buvo čia pat.
Šiuolaikiniame pasaulyje susiduriame su mirties vengimo problema. Antiek vengiama, kad net nenorima, jog vaikai pamatytų mirštantį žmogų. Šiais laikais žmonės jau nebemoka ir labai vengia kalbėti apie mirtį, jie nežino, kaip elgtis mirties akivaizdoje, sutrinka ir nusigąsta. Dabar mirtis yra visiškai atiduota į medikų rankas. Norima, kad medikai viską padarytų ir, kiek įmanoma, pratęstų gyvybę. Jeigu medikai nieko nebegali padaryti, kiti žmonės irgi nebežino, ką dar galima padaryti. Pagal šiuolaikinį požiūrį, reikia bet kokia kaina pratęsti gyvybę, nes mirtis- tai nesėkmė, pralaimėjimas, krachas. Turbūt pirmą kartą žmonijos istorijoje, žmonės bijo kalbėti su mirštančiu apie mirtį. Visi susitelkia tik į tai, kaip reikėtų pratęsti gyvenimą. Žinoma, yra labai gerai, kai medikai stengiasi išgydyti, pratęsti žmogui gyvenimą- tai išties būtinos ir sveikintinos pastangos. Bet vis dėlto, beviltiškiems ligoniams reikia leisti oriai numirti, nekankinti įvairiomis procedūromis ir gydymais dėl kelių dienų ar savaičių. Tokiais atvejais, mano nuomone, reikia labiau rūpintis ne kaip kelioms valandoms ar dienoms pratęsti gęstančio kūno gyvybę, bet padėti mirštančiam gražiai ir oriai peržengti mirties slenkstį. Pavyzdžiui, seniau žmonės nepalyginamai daugiau dėmesio skyrė pačiai mirčiai, religijos jiems paaiškindavo, kas bus po mirties ir kaip galima padėti mirštančiam žmogui.
Šiomis dienomis nėra aiškaus įvardijimo, kas vyksta po mirties, nes mokslas dar nepajėgus išsiaiškinti, o tikėjimai nyksta, religiniai ritualai trumpėja. Veriasi nežinomybė, o žmogus juk bijo nežinomybės, visiško išnykimo. Dėl to mirties baimė mūsuose yra išstumta į pasąmonę. O kai mirtį bandome nuo savęs kažkur nustumti, ji tampa grėsmingu priešu, kuris gali bet kada iššokti ir tau smogti, todėl tu nuo jos bėgi, slepiesi. To pasekoje apie mirtį vengiame kalbėti, nemėgstame galvoti ir pagaliau išmokstame elgtis taip, lyg jos nebūtų. Toks problemos ignoravimas- ne išeitis. Tuo labiau, kai mirties baimę galime aptikti visur ir įvairiais pavidalais. Todėl geriau, kada žmogus gyvena sąmoningai žinodamas, kad mirtis yra neišvengiama ir normali gyvenimo dalis. Kartu šiuo klausimu nereikia prarasti pasaulio religijų paveldo. Be to, tas stabtelėjimas ties mirties neišvengiamumu yra žadinančios pratybos, kurios skatina pervertinti savo nugyventą gyvenimą ir apmąstyti, kaip mums elgtis su likusiu ribotu gyvenimo laiku. Tai verčia mus gyventi pilniau, gyviau, autentiškiau ir rasti savo gyvenimo prasmę.
‘’Žmogus aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta taip, tarsi nebūtų gyvenęs‘‘- Tibeto budizmo dvasinis lyderis Dalai Lama XIV
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą