Nėra vieno, visiems visiškai tinkamo, visavertiško gyvenimo modelio

‘‘Though soil is the source, flower is the purpose. Though the Divine is the source, life is the purpose‘‘- Sadhguru 

   Mūsų visuomenėje psichologiškai brandžiu ir sveiku laikomas žmogus, kuris lengvai įsilieja į visuomeninį gyvenimą, kolektyvą, įgudusiai vykdo socialines roles, yra materialiai apsirūpinęs, laisvai bendrauja ir yra socialiai aktyvus. Į tokį psichologiškai sveiko žmogaus pavyzdinį modelį esame visuomenės, aplinkos, lyderių nuteikiami ir dauguma patys taip galvoja, nes jiems apytikriai tinka, ir to siekia. Tačiau reikia pastebėti, jog toks pavyzdinis visaverčio žmogaus pavyzdinis modelis yra tik siekiamybė. Be to, jis yra ne kiekvienam tinkamas. Pavyzdžiui, juk nebūtina užimti svarbias pareigas, uždirbti daug pinigų, įgyti turto ar pelnyti žinomumą, šlovę. Sėkme galima pavadinti sugebėjimą nueiti kuo ilgesnį ir prasmingesnį gyvenimo kelią bei įgyti žinių ir išminties. Galime gyvenimą paversti kaip duodančią, o ne atimančią patirtį. Kadangi visi gyvenimą gavome dovanai, už jį nemokėjome, todėl kiekvienas žmogus yra dovana ir gali paversti savo gyvenimą dovana. Neabejotina, kad kiekvienas pasirinktų dovanotojų, o ne ėmėjų draugiją. Bendravimas su ėmėjais labai vargina ir yra dažniausiai nemalonus. Jūs nenorite tapti jų draugais. Žmonės vengia ėmėjo, o dovanotojas- visada laukiamas. 

   Gyvenimas – jausmų ir minčių padarinys. Gyvenimas- tai, ką jaučiame ir galvojame. Jau pats žmogaus suvokimas formuoja jo pasaulį ir vidinę būseną. Yra daugybė išorinių neįveikiamų kliūčių, trukdančių visavertiškai gyventi: nesėkmės, ligos, mintys, socialinių, politinių ir ekonominių jėgų neigiami įsikišimai. Mes visi susiduriame su tokiomis kliūtimis ir įvairiomis egzistencinėmis bėdomis. Nenuostabu, kad visaverčio žmogaus idealas yra toli ir neadekvatus. Be to sielvartą ir apmaudą kelia praradimai, sprendimai ir įvairios bėdos, kurias užsitraukiame patys. Reikia turėti omenyje, kad pasaulyje negatyvo buvo, yra ir bus. Dėl to svarbiausias žmogaus rūpestis yra ne tik geriausiai išgyventi esamomis sąlygomis išorėje, bet ir tai, kaip jis ar ji gyvena viduje. Svarbu turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties. Nuolat svyruojanti gyvybės ir mirties švytuoklė yra pagrindinis vidinis barometras rodantis, kaip klostosi mūsų gyvenimas. 

   Dažnai jaučiamės toli nuo sveiko ir sėkmingo žmogaus idealo, kaip besiklostytų gyvenimas. Dar daugiau- mes visi viduje esame sužeisti: gyvenimo, aplinkybių, žmonių ar pačių savęs. Sužeisti elgesio, žodžių, traumuojančių įvykių žmonės net praranda savęs pojūtį arba savo esybės dalį. Šio egzistencinio pojūčio praradimas neleidžia gyventi visavertiško ir pagal sąlygas geriausiai įmanomo gyvenimo. Prarasta žmogiškos esybės dalis- tai tarsi mūsų asmenybės dalies stygius, trūkumas. Taip pat svarbu suprasti, kad šis stygius, trūkumas gali būti ne tik šiame gyvenime įgytas, bet ir karma, prigimtis ar duota iš aukščiau. Dėl ko pas vienus žmones, gyvenančius tose pačiose sąlygose, yra vienas trūkumas, o pas kitus- kitas. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti pasitikėjimo savimi, valios, meilės sau, aiškumo, aistros ir t.t. stoką. Kiekvieną kamuoja kažkurių asmenybės dalių trūkumas. Kiekvienas bando užpildyti tą asmenybės dalies trūkumą ir dažnai netikra, išorėje esančia verte: pripažinimu, pagyrimu, drabužiais, karjera, partneriu ir t.t. Pavyzdžiui, ‘‘Mes vienas kitam labai tinkame‘‘, reiškia, asmenybės tinka vienas kito trūkumams užpildyti. Tokiu atveju žmonės jaučiasi tarsi vienis ir nemato savęs be kito. 

   Žmonės yra įvairūs, gyvena įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėse, todėl psichiškai sveiko, sėkmingo, visavertiško gyvenimo vienintelis šablonas nėra tinkamas, o dar labiau įvairūs yra keliai, kuriais siekiama šio visuotinai pripažinto idealo. Dvasinė tuštuma, trūkumas atsiranda ne iš noro turėti materialių gėrybių. Ji kyla iš pasikliovimo išorinėmis aplinkybėmis ir lūkesčio, jog jos padarys tai, ko ištiesų negali atlikti. Išorinis pasaulis negali patenkinti visų dvasinių poreikių. Aišku tai, kad Aš esu vidinio savo gyvenimo centras. Gyviausias esu tada, kai atsiveriu visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, santykiams ir t.t. ir pan. Žinoma, ‘‘Aš esu patirtis‘‘ pati savaime neišsprendžia asmens problemų. Tačiau ji yra išankstinė sąlyga jas spręsti. Jei sieki gyventi visavertį gyvenimą, turi jį patirtį pačia savo esybe, kitaip tariant, pajusti savąjį ‘‘Aš‘‘. Mes esame egzistencijos piligrimai- erdve ir laiku praeinantys gyvenimai. Todėl turtas, karjera, santykiai, buitis ir t.t ir pan. problema yra tik tada, jeigu mes gyvenimą vedame taip, kad jis gali praeiti iš tikrųjų ir nepradėjus jo gyventi. Vieno, visiems visiškai tinkamo, visavertiško gyvenimo modelio nėra- kiekvienam, bent šiek tiek, jis yra kitoks. 

   ‘‘Esame pakviesti į Gyvenimo puotą. Kiekvienam skirta groti savo melodiją, pagal savo natas, o kai ateis laikas ir Namų Šeimininkas praneš apie puotos pabaigą, tereiks atsistoti, nusilenkti ir iškeliauti. – Rabindranatas Tagorė (1861-1941) – indų rašytojas, poetas, kompozitorius, prozininkas, dramaturgas ir visuomenės veikėjas. Nobelio literatūros premijos laureatas.

Rusijos ultimatumas NATO ir JAV: žvalgyba ar pasiruošimas kariniam konfliktui?

    Penktadienį Maskva išdėstė reikalavimus NATO ir JAV dėl saugumo situacijos Rytų Europoje ir buvusiose TSRS respublikose. Šį reikalavimą galima vadinti ultimatumu ir jis rodo, kad Maskva derybų tarp Prezidentų J.Biden ir V.Putin bei Europos didžiųjų valstybių lyderių skambučius Vladimirui Putinui siekiant toliau derėtis, jų pažadai ir bandymai suteikti viltį dėl galimų esminių nuolaidų Rusijai, nevertina teigiamai ir tai jos netenkina. Kremlius atvirai sako, kad žodiniai susitarimai, pažadai, gražios kalbos ir galimi teigiami įvertinimai yra niekuo verti, jei jie nėra patvirtinti darbais ir rašytiniais susitarimais. Dėl to Rusijos vadovybė Vakarų lyderių veiksmus vertina kaip bandymą apgauti Rusiją, kartu išlaikant ją maksimaliai ramią ir tokiu būdu išvengiant jos karinio atsako. Kremlius įsitikinęs, kad tikrasis Vakarų siekis yra Rusiją susilpninti, išsekinti, sugriauti iš vidaus ir ją nugalėti Šaltojo karo tarp JAV ir Rusijos pavyzdžiu. Reikia pažymėti, jog Maskva susidariusią padėtį vertina labai realiai ir kartu imperialistiškai. 

   Šio ultimatumo laukiau, nes pastarųjų metų įvykiai vedė prie to. Kodėl Rusija tokio ultimatumo nepaskelbė anksčiau? Manau dėl to, kad sankcijos nebūdavo pavojingos valdžiai ir valstybės stabilumui, pakenčiamo lygio diplomatiniai, politiniai, ekonominiai, kariniai santykiai su NATO ir Vakarų valstybėmis ir, žinoma, Kinijos paramos stoka. Taipogi nepakankamas pasiruošimas visapusiškai konfrontacijai bei palankių sąlygų nebuvimas atgrasydavo nuo agresyvių karinių avantiūrų. Be to, Kremlių dabar verčia skubėti jo paslėptos, nematomos paprastam žmogui propagandos aptikimas ir kariavimas šiame aukščiausiame propagandos lygmenyje. Juk propagandinio karo frontas iš JAV ir Jungtinės Karalystės eina link Maskvos. Šiuo metu yra atėjęs iki Lietuvos. Tiesa, Lietuvoje karaliauja Rusijos nematoma propaganda ir jos spec. tarnybų režisuojama valdžia ir politinis procesas, tačiau skandalas dėl baltarusiškų trąšų ir atsiradęs elite pasipriešinimas Rusijos įtakai rodo, kad kova mūsų šalyje turėtų būti rimta. Tai labai, labai, labai pavėluotas, bet teisingas ir taiklus JAV žingsnis, kuris susijęs su dalies JAV problemų sprendimu, Rusijos įtakos pasaulyje mažinimu bei NATO valstybių visuomenių stabilumo ir sienų stiprinimu. 

   Rusijos ultimatumo kontekste labai svarbu pažymėti Kinijos faktorių, kuri, turbūt, bene pirmą kartą taip akivaizdžiai įsitraukė į Europos reikalus paremdama Rusiją. Kinijos aktyviam įsitraukimui į Europos reikalus bei į Rusijos ir NATO konfrontaciją, tenka pastebėti, padėjo ir Lietuva. Juk Lietuvos karas su Kinija labai skaldo Europą ir stumia ES į konfrontaciją su Pekinu, ko labai nori JAV. Tačiau toks Lietuvos valdžios elgesys naudingas ne tik JAV, bet ir Rusijai, nes ji tampa labai naudingu draugu, padedančiu realizuoti Kinijos interesus Europoje. Taigi Lietuva tapo veikėja didžiųjų pasaulio jėgų santykiuose. Deja, tai turi savo kaštus. 

   Taip pat noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į Vatikano ir Rusijos religinės ir politinės vadovybės santykius. Tie santykiai yra įtartinai geri ir prezidentas Vladimir Putin net siūlosi tapti ne tik pravoslavų gynėju, bet ir visų krikščionių. Tikėkimės, kad iki to neprieis, nes Lietuva turėjo tokios liūdnos istorinės patirties, kai Rusijos carai neprašyti gynė, atseit, skriaudžiamus LDK pravoslavus. Dėl to ne tik Lietuvos bažnytininkams verta susimąstyti ir jokiu būdu nedalyvauti politiniuose procese Rusijos pusėje [pvz.,kaip buvo D.Grybauskaitės atveju], bet ir Lenkijos bei kitų šalių bažnytininkams. Manau, galima Vatikano ir Rusijos sąjunga sukeltų tiktai dar didesnį susipriešinimą, susiskaldymą Vakarų valstybėse. Kita vertus, silpnėjant paslėptos Rusijos spec.tarnybų propagandos įtakai Vatikanui ji taps nebereikalinga ar net labai žalinga. Ši sąjunga yra netvirta ir ilgainiui pasmerkta žlugti, bet Vakarų valstybėms pridaro daug bėdų. 

   Priešpriešoje tarp JAV ir Rusijos yra labai svarbus Izraelio saugumo klausimas, kas labai aštrina konfrontaciją ir situacijas daro sudėtingesnės bei nelokalias. Pavyzdžiui, nors visur kalbama, kad JAV ir Rusijos Prezidentų derybose svarbiausi yra strateginės ginkluotės ir Ukrainos klausimai, tačiau Jungtinėms valstijoms bene svarbiausias yra Izraelio saugumo klausimas. Rusijos įsigalėjimas Sirijoje ir Irano klausimas šiuo metu Izraeliui saugumo požiūriu yra pats svarbiausias, todėl JAV priversta į tai atsižvelgti ir veikti Izraelio naudai. To pasekoje Vašingtono pozicijos Maskvos atžvilgiu tampa silpnesnės, o Maskvos pozicijos Vakarų valstybių atžvilgiu- stipresnės. Tas taipogi augina Kremliaus agresyvumą. Savo ruožtu Izraeliui Rytų Europa, Kaukazas, Vakarų ekonominis spaudimas yra poveikio priemonės,per kurias jis gali paveikti Maskvą. Nors tiesioginės konfrontacijos tarp Izraelio ir Rusijos nėra, labai blogų santykių nėra, bet Izraelio saugumo klausimai užima pernelyg daug vietos Vakarų ir Rusijos konfrontacijos darbotvarkėje. Manau, atskyrus Izraelio problemas nuo Rytų Europos, įtampa mūsų regione sumažėtų. Juk Izraelio nei Rusija, nei Iranas nesiekia sunaikinti, jos tik nori turėti poveikio svertus. 

   Viską apibendrinus, galima teigti, kad Rusijos ultimatumas dar nevertintinas kaip Šaltojo karo metais Karibų krizės metu pasiektas aukščiausias konfrontacijos taškas dėl Kuboje dislokuoto TSRS atominio ginklo, tačiau netoli jo esama. Staigaus įtampos sumažėjimo artimiausiu metu nematau ir teigiamos įvykių atomazgos laukti tuoj po ultimatumo- neverta.