Gerbkime visas tautas

    Rugpjučio 23-oji yra Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti bei Baltijos kelio diena. Ši diena mums primena apie pakantumą tautoms, pagarbą ir jų laisvą apsisprendimą ir, kad jokiu būdu negalima nei vienos tautos pavergti, įkalinti ar naikinti. Istorija moko, jog turime gerbti visas tautas. Nėra blogų tautų. Tik mūsų iškrypęs, nenormalus požiūris padaro kokią nors tautą blogą ar net neverta egzistuoti. Todėl nesileiskime suklaidinami ir labai priešiškai nuteikiami prieš kurią nors tautą. Visada siekime tautų sutarimo, ne smurto, o diskusijų, vedančių į progresyvius ir teisingus sprendimus. 

   Lietuvos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos istorija yra ne tik lietuvių tautos istorija - ji apjungia visas nuo seno mūsų šalyje gyvenančias tautas. Dėl to visų šalyje gyvenančių tautų istorija yra Lietuvos istorija. Visiškai teisėtai Lietuvos žydai siekia, kad jų istorija būtų traktuojama kaip Lietuvos istorijos dalis ir paminėta vadovėliuose. Juk Lietuvos tautų istorija buvo ir yra svarbi valstybei ir jos žmonių gyvensenai, pasaulėžiūrai ir t.t. 

   Mano nuomone, visiškai nereikalinga ir neverta žydų labai kritikuojamų karo ir pokario partizanų bei kitų kovotojų už Lietuvos laisvę kelti į pagrindinius Lietuvos didvyrius. Tuo labiau, kai yra turinčių tokių pačių ar netgi didesnių nuopelnų, kovojant su okupantais kitų didvyrių. Juk puikių asmenybių, kovotojų už Lietuvos laisvę, didvyrių buvo toli gražu ne vienas ir ne keletas. Tada kam taip reikia priešinti tautas, kai galime rasti ir iškelti abiems pusėms priimtinus didvyrius? Žinoma, visais klausimais negalima vadovautis vien tik Lietuvos žydų bendruomenės norais, bet iš abiejų pusių veikiant gera valia kompromisą, sutarimą galima rasti, tuo labiau, kai esame vienos ir tos pačios Lietuvos istorijos dalis.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXIV)

    Kiekvieną kartą išėjęs į viešumą, mėgsta nudžiuginti širdis, dovanodamas dvasines meilės gėles toms, kurioms jų labai reikia. Dažnai įvykdavo sielų susitikimai ir jis širdies akimis paliesdavo josios Tavąją. O mylinčios širdys leisdavo meilės strėles, kurių kiekviena tiesiai į šviesiojo kunigaikščio širdį. Rodos, kad jis dalyvauja meilės puotoje, kurioje gauna stiprų didžiulės mistinės dieviškos meilės pajautimą. 

   Jis buvo kryžkelėje. O Kūrėjas tyli. Nesako nieko. Gyvenimas nerodo ženklų, kelio krypties. Nėra nieko. Ir jis toliau intensyviai galvojo apie save, savo gyvenimą ir savo gyvenimo kryptį, kol galiausiai suprato, kad galvojimo būdu suprasti- tai patirti nesėkmę. Juk tas galvojimas yra apie save iš savo menko pasaulėlio. Gyvenimas ir Viskas yra tiesiog nesulyginimai didesni už individo protą ir jo gyvenimą! Todėl šiame laikiname ir trapiame gyvenime svarbu rasti ne tik man svarbius atsakymus, įgyvendinti savo svajones ir norus, patirti nuostabių įspūdžių, bet ir atrasti atsakymus, kuriuos siunčia Kūrėjas. Taip, visiškai pagrįstas klausimas, šviesusis kunigaikšti, yra apie tai, ko tu nori iš gyvenimo, tačiau kur kas svarbiau yra tau suprasti, ko gyvenimas nori iš tavęs, ką Kūrėjas nori per tave išreikšti? 

   Tik savo sustingusioje vienatvėje jis prisimena Kūrėją, buvimą. Vienatvė- tai kelias, kuriuo likimas dieninį gyvūną veda į jį patį. Jis ieškodamas atsakymų pradėjo save ruošti panirimui į savo būties gelmes. 

   Pasakos XXXIII dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/05/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html