Turbūt neretai tenka patirti nusivylimą, apmaudą, pralaimėjimą ar net neviltį dėl to, kad viskas pasirodė ne taip kaip iš pradžių atrodė, ar tiesiog jūsų įsivaizdavimas neatitiko realybės. Taip atsitinka, nes smegenys kuria lūkesčius apie tai, kaip turi būti ir kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri tik per šių lūkesčių prizmę. O realybė dažnai būna daug gilesnė ir įvairesnė, negu išorinis įspūdis arba išankstinis įsivaizdavimas. Jūs net nepastebite daugelio detalių ir aplinkybių, nes smegenys yra pernelyg susitelkusios į tai ką jau esate patyrę ir, kaip jūsų įsivaizdavimu, turi būti. Jei dar nevaldote emocijų, gyvenimo situacijose pritrūkstate sąmoningumo, mąstymas pasidaro paviršutiniškas, ribotas bei nelaisvas. Kiekvieną kartą reaguojate emociškai, kai matote kaip situacija atitinka turimą lūkestį. Vertiname subjektyviai, ribotai pagal smegenyse esančią lūkesčių sistemą. Dažniausiai emocinis atsakas į tikrovę – neigiamas [baimė, pyktis, stresas ir pan.], nes daug tikimės, daug norime, o realybė yra žymiai niūresnė. Todėl išvada ta, kad kuo mažiau tikimės, laukiame, tuo mažesnis nusivylimas, o gyvenimo procese- mažesnės, silpnesnės emocinės reakcijos. Pavyzdžiui, jogai, šventieji nestresuoja, nenusivilia todėl, kad jie neturi lūkesčių. Jiems viskas gerai, kaip yra. Taip yra, nes frustracija apibrėžiama kaip skirtumas tarp to, ko norime, ir to, kas yra. Kuo didesnis atotrūkis, tuo daugiau frustracijos. Dėl to frustracijai sumažinti turime dvi galimybes: tikrovę labiau priderinti prie savo norų arba savo norus labiau suderinti su tikrove. Norėdami pasiekti ramybę, laimę jogai, šventieji, sufijai naikina lūkesčius, o pasauliečiai, veiklos žmonės siekia pakeisti tikrovę. Pripažinkime, kad pakeisti žmones, pasaulį yra nepaprastai sudėtinga, todėl paprasčiau sumažinti lūkesčius jų atžvilgiu. Lūkesčių sumažinimas nėra kažkokia socialinė kapituliacija. Tai nėra ir susitaikymas su žemesniais standartais. Veikiau- tai sveikas situacijos priėmimas. Juk visada susidursite su žmonėmis, kurie nebus ir nepasikeis taip, kad idealiai tiktų mums, o ir gyvenimas prie mūsų nesitaikys. Čia mano mintis ta, kad reikia susitaikyti su visais galimais įvykių variantais ir posūkiais. Naudinga priprasti žvelgti giliau ir plačiau į reikalo esmę bei išmokti matyti aiškiai ir realiai. Jokiu būdu neverta laikytis įsikibus iliuzijos, nes dažnai manome, kad tiksliai žinome, koks variantas mus tenkintų ir kaip viskas turi būti. Nei minties neleidžiame, jog bus ne taip, kaip planavome arba kaip turėtų viskas būti. Tai kelia frustraciją ir neišvengiamai atneša nusivylimą, stresą ir sudužusias viltis. Žinoma, pasaulietiniame gyvenime lūkesčiai, viltys yra būtinos, nes be jų nebus veiklos, materialaus progreso ir sėkmės. Jogai, sufijai, šventieji naikindami lūkesčius, kartu naikina stresą, nusivylimus, kančią, bet tai yra pasyvi gyvenimo pozicija. Neveiklumo arba minimalaus veiklumo kelias. Jeigu tikslas nėra tapti jogu, o gyventi pasaulietinį gyvenimą, turite suprasti, kad lūkesčiai ir nusivylimai yra neišvengiami. Bet jogų pavyzdys sektinas ta prasme, kad negali nerealiai išpūsti savo lūkesčių žmonių ir pasaulio atžvilgiu, jeigu nori gyvenime mažiau streso, nusivylimo ir daugiau dvasinės pusiausvyros. Turime suprasti ir susitaikyti, kad pasaulis ir žmonės, net patys artimiausi, ne visada elgsis taip, kaip iš jų tikitės ir kaip privalėtų būti. Priimkite žmones ir tikrovę tokius, kokie jie iš tiesų yra. Neturėkite dėl jų pernelyg didelių lūkesčių.
’Kas mokosi, diena iš dienos gausina žinias. Kas seka Dao, diena iš dienos menkina norus. Kas diena iš dienos menkina norus, pagaliau tampa neveiklus.’’ Laodzi- Kinijos filosofas, Daoizmo pradininkas
