Kiekvienas daiktas Visatoje- geras ar blogas yra reikalingas. Nieko nėra nereikalingo. Kiekvienas daiktas pasaulyje yra mažiau ar daugiau sudėtingas. Ne tik jo savitas turinys, tačiau jo sudėtingumą apibrėžia ir tarpusavio santykių bei įtakos sistema, dalyvavimas Visatos erdvėlaikio tinkle. Kitaip nebūtų to sudėtingumo, įvairovės ir mūsų gyvų Visatoje. Kol esame gyvi, netgi medžiui, saulei, žvaigždei reikia kiekvieno iš mūsų. Kitaip šiai egzistencijai kažko trūktų, ji nebūtų užpildyta, išpildyta- nors esame tokie menkučiai Visatos neaprėpiamoje didybėje. Kiekvienas turi savo melodiją, kuri užpildo, įprasmina gyvenimą ir jo nenumaldomą tėkmę. Visatos audeklas, ant kurio piešiame savo gyvenimo raštus. Juk kiekvienas įspraudžiame bent mažytį savo ženklą ant šio Visatos audeklo. Yra kažkoks gerai nesuvokiamas reikalingumas, kurį kiekvienas įgyvendiname. Juk be tavęs ir manęs nebūtų įsprausto ženklo, būtų tuščias tarpas, kuris nebūtų užpildytas mūsų originalumu.
Unikalumas yra visur. Net medžio lapai skirtingi, net mūsų kūno dalys unikalios, pavyzdžiui, kiekvienas kūno plaukas unikalus, to pačio kūno akys šiek tiek skiriasi...Taigi Visata yra begalinė įvairovė. Dėl to galime spėti, kad kiekvienas yra svarbus ir nepakeičiamas Visatos vyksme, todėl yra labai jai reikalingas. Jei Kūrėjas, Visko kūryba viską daro dėl kūrybos, kad pažintų save- tai kiekvienas gyvas ir negyvas daiktas tarnauja šiam tikslui. Kartu tai reiškia, jog ir visi mūsų vargai, nelaimės, negatyvas tarnauja šiam tikslui, nes pasaulis yra viskas, kas egzistuoja jame. Neegzistuoja nieko, kas nebūtų reikalinga. Be to, nėra nieko, kas nebūtų Dievo kūryba. O kiekvienas esame šios kūrybos dalininkais. Taigi esame savęs ir šio pasaulio kūrybos dalininkais.
Kiekvienas pats sau yra svarbiausias Visatoje. Nėra nieko svarbiau individui negu jis pats, nors to išraiškų gali būti įvairių, net atrodytų nepanašių į tai: pagalba vaikams, svetimiems žmonėms ar net gamtai. Tu esi sau svarbiausias Visatoje ir labiausiai rūpiniesi tik savimi. Be tavęs- tau nėra šio pasaulio. Ir tai yra teisinga. Dar daugiau- visas pasaulis, kurį matai yra tavo kūrinys! Ta prasme, kad kiekvienas iš mūsų pasaulį mato savaip. Nėra pasaulyje visiškai vienodų matymų, mąstymo, jautimo, išgirdimo, užuodimo. Tai galioja augalams, gyvūnais ir visai gyvybei. Pavyzdžiui, šuo pasaulį jaučia ir supranta kitaip negu žmogus (jame uoslė pasaulio pažinime ir orientacijoje užima gerokai didesnę vietą negu pas žmogų). Taigi visų sukurtų individų pasaulio supratimas, pajautimas ir gyvenimo istorija- nevienoda. Kiekvienas atlieka savo misija. Kiekvieno misija- unikali. Kad ji būtų įvykdyta, reikia dėmesio sau, rūpinimosi savimi. Jei tik rūpiniesi tik visais aplinkui, bet ne savimi, neleidi sau būti savimi, tu neatlieki savo misijos, savo pašaukimo, neišreiški savo unikalumo, tikrojo savęs. Tokiu būdu nuskurdini pasaulį! Tau reikia būti savimi, kad gyventum SAVO gyvenimą, išreikštum savo grožį, savo unikalumą, savo misiją. Tai visiškai nereiškia, jog nereikia rūpintis kitais, jiems padėti, dalintis viskuo su kitais ir pasauliu. Reikia, nes tai reikalinga tau, kitiems, pasauliui, nes tai yra tikrasis gyvenimas, tavo įnašas ir paliktas ženklas. Dar daugiau- tai suteikia tau šansą išreikšti save, būti labai reikalingu pasauliui. Be to turime nuolat tobulėti, vystytis, būti geresniais negu vakar, nes Visata ir viskas, kas egzistuoja, yra nukreipti į efektyvumą, evoliuciją ir į vis aukštesnį lygį. Kas tam maišo, atitarnavo ar nereikalinga- išnyksta.
