2022 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Apie svajones

‘’Tas, kuris nori visko, praranda viską’’ Afrikiečių patarlė 

   Mumyse tiek daug visko… Tiek daug norime patirti, išgyventi, išjausti, pamatyti, pabūti, paragauti… Ir tiek daug mes bijome, draudžiame sau, nedrįstam, abejojame- teisinga tai ar ne, realu ar ne, ką pagalvos kiti. Perverčiau daug knygų, perskaičiau daug straipsnių, peržiūrėjau daug video svajonių ir norų įgyvendinimo tema, todėl noriu pasisakyti šia tema. Juk norai ir svajonės mus lydi visą gyvenimą! 

   Vartant knygas krinta į akis tai, kad tekstuose veikiančių patarimų, sėkmės receptų, įžvalgų, išminties yra daug, tačiau dažniausiai jie yra tokie patys, kaip ir pačios svajonės. Tekstai ir video labiau skirti skaitytoją ar žiūrovą įkvėpti, suteikti jam vilties ir šviesesnės pasaulio perspektyvos. Turbūt teko girdėti pasakymus ‘’daugiau svajokite, nes svajonės pildosi’’ ar ‘’didi svajonė pakeitė pasaulį’’. Vieni ragina daug svajoti, detaliai ir tiksliai įsivaizduoti tarsi jau kaip įgyvendintą svajonę ir tada ji būtinai išsipildys, nes traukos dėsnis veikia, kiti ragina ne tik svajoti, susiplanuoti tikslus, bet ir iškart imtis aktyvių veiksmų. Dar kiti pataria pasitelkti magiją, afirmacijas ir panašius dalykus. Žodžiu, yra didelė pasiūla patarimų apie tą patį. Kita vertus, žmonės yra įvairūs, svajonės skirtingos, aplinkybės ir galimybės nevienodos, todėl visiems tinkamo vieno recepto nėra. Įvairovė reikalinga, gerbiu jų darbus, nes teikia vertingų žinių, patarimų, technikų ir t.t., tačiau visgi noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į tai, kad būtina išlaikyti sveiką nuovoką ir nepaskęsti iliuzijose. Šioje vietoje svarbu suprasti, kad peršamas viską žadantis optimistiškas visagalybės mąstymas, jog Visatoje visko visiems yra per akis ir nėra tokios svajonės, kurios nebūtų galima įgyvendinti, yra iliuzija. Tai tarsi norų knygos, kurios skatina vaikišką visagalybės mąstymą. Jų propaguojama idėja, kad Visata yra tarsi didelė prekybos pagal katalogą įmonė, kur galima užsisakyti viską, ko tik nori, ir tą gauti. Kas į tai rimtai įsitraukia, praranda sveiką realybės suvokimą ir galiausiai nusivilia žiauria tikrove. Juk visi esame patyrę, kad gyvenimas, Visata neskuba pildyti mūsų išsvajotų norų. Dažniausiai norima tikslą pasiekiame sunkių pastangų dėka. Be to, mes galime dėti pastangas, veikti savo mąstymą ir elgseną, bet ne rezultatus. Juk turbūt visiems teko patirti, kad labai retai norai išsipildo taip, kaip buvo įsivaizduota. Tai gali būti geriau, tai gali būti blogiau, tai gali būti visaip, nes Visata nėra prekybos pagal katalogą įmonė, o galimybes ir resursus mes visi turime ribotus. Todėl mes nesame visagaliai. Visata veikia pagal savo planą ir viską žino geriau negu mes. Pavyzdžiui, net tokie kaip Jėzus, kuris baigė gyvenimą ne taip kaip norėjo, ar Satja Sai Baba, kuris mirė anksčiau nei buvo skelbęs ir mirė ne taip, kaip norėjo, negali įsakyti Visatai ir gauti visko, ko tik nori. O ką kalbėti apie paprastą žmogų! 

   Guru, dvasiniai mokytojai, jogai, okultinių mokslų atstovai mėgsta sakyti, kad pasiekus tam tikrą sąmoningumo lygmenį, kai protas tampa tarnu, o jūs jo valdovu, galite gauti viską, ko tik norite, ir tapti kuo norite būti. Ši tiesa nėra tokia, kokią žmonės ją įsivaizduoja- Jų kalbas reikia suprasti ne visagalybes prasme, o tiesiog noras siekti viršūnės arba menas pajusti, jog jau esate tai, kuo norite būti ir kad turite viską, ko trokštate. Tam nusakyti yra gera indų patarlė; ‘’Jeigu norai užgęsta, tai ir vargšas yra turtingas; jeigu užvaldo, tai ir didikas lygus vergui.’’. Dabar visur yra komercija, noras pasipelnyti, turėti daugiau sekėjų, garbės ir t.t., todėl parduodamos iliuzijos, nors aktyviai propaguojama visų svajonių išsipildymo galimybė. Visgi, tai nėra visiška apgaulė, tik netinkamai, neaiškiai pateikiama idėja, ko pasekoje žmonės neteisingai ją supranta. Dėl to visada būtina išlaikyti sveiką nuovoką ir nepaskęsti iliuzijose. Čia svarbu suprasti, jog galiu norėti labai daug, bet tikrovė yra dažnai kitokia, tad dabar geras metas iš to, ką turiu ir galiu, susikurti geresnį gyvenimą. Geras guru tokiu atveju gali tik padėti pačiam pamatyti, kurioje vietoje galiu kurti gerą gyvenimą, tačiau nuspręsti turite vėl pats. 

   Taigi, galima daug norėti, daug kuo tikėti, bet, jei tai prieštarauja esamai tikrovei, joks tikėjimas nepadės. Kadangi mes turime gausybę apribojimų, su kuriais reikia skaitytis. Pavyzdžiui, amžiaus, sveikatos, resursų, aplinkybių. O svajodami savęs dažniausiai neribojame ir prisisvajojame įspūdingiausių dalykų. Mintyse ir planuose kelias į svajones būna dažnai tiesus ir lygus, tačiau vėliau pasirodo daug sunkesnis, painesnis ir pilnas duobių.Taip sakydamas nebandau teigti ar įtikinti, kad visada reikia susitaikyti su dabartine padėtimi ir kentėti. Visai ne! Kartais iš tiesų reikia keisti save ir aplinką, išeiti iš komforto zonos ir siekti savo norų, svajonių įgyvendinimo. Nereikia pamesti visų svajonių net nepabandžius jų įgyvendinti. Tai būtų neteisinga ir skurdu gyventi. Geriausias ir svarbiausias svajones būtina bandyti įgyvendinti, tačiau tik neperžengiant sveiko proto ir intuityvaus širdies žinojimo ribų. Būtina visada prisiminti, jog mes, kiekvienas, esame laisvi veikti tam tikruose Visatos dėsnių ir gyvenimo apribojimuose. 

   Deja reikia susitaikyti su tuo, jog dauguma mūsų svajonių, norų niekada nebus įgyvendinti. O per dideli lūkesčiai sau, aplinkiniams ir gyvenimui neprisideda nei prie vidinės laimės sukūrimo, nei prie norų įgyvendinimo. Be viso to, svajonių įgyvendinimui reikia skirti laiko, dėmesio, resursų, sveikatos ar netgi kainuoja gyvybę. Kuo svajonė didesnė, tuo daugiau reikia atiduoti, kad ji išsipildytų. Dėl to prisisvajojus vertėtų paklausti savęs- ką esu pasiruošęs atiduoti už savo svajonę? Labai dažnai paaiškės, jog rami namų aplinka, laiminga šeima ir sėkmė darbe yra svarbesni už norą apkeliauti Afriką. Mūsų svajonės ir norai kinta kaip ir pats gyvenimas. Vaikai svajoja apie žaislus, disneilendą, o senjorai pasvajoja apie gerą sveikatą. Gali kilti klausimas- jeigu svajonės kinta, kainuoja, sunkiai pasiekiamos, tai gal jų ir siekti nereikia? Mano nuomone, kad reikia. Tik reikia pasirinkti didžias, daugmaž pasiekiamas ir svarbiausias svajones, nes visų svajonių ir norų tikrai neįgyvendinsite. Taip pat būkite atsargūs rinkdamiesi svajones ir tikslus, nes kai kurios gali pakenkti šiandien jau turimai sėkmei ir laimei. Žmogus vis tikisi gauti ko nors nemokamai, tačiau net svajonė neišsipildo nemokamai. Dėl to reikia ne tik nebijoti svajoti, bet ir persvarstyti prioritetus- ką vertinate, ko norite, ko siekiate ir kasdien elgtis taip, kad artėtumėte prie savo svajonės išsipildymo. Kai kurios svajonės tegu lieka svajonėmis. Kiekvienas veiksmas, mintis ir net jausmas mums padeda siekti pasirinkto tikslo arba kliudo jo siekti. Gerai išsiugdyti aktyvumą jums skirtoje gyvenimo misijoje. Be veiksmų, pastangų, vedančių trokštamo tikslo link reta svajonė [tik nulemta likimo] gali išsipildyti. Svajokite ir protingai veikite! 

'’Verčiau sugrįžti ir numegzti tinklą nei nerti prieš srovę, svajojant apie žuvį’’ Kinų patarlė

2022 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Nesileiskime įtraukiami į pozityvaus arba negatyvaus mąstymo kraštutinumus

    Nors su koronavirusu susijusios baimės ir grėsmės atlėgo, bet mūsuose nerimas dėl ateities nesumažėjo. Didžiųjų pasaulio galybių konfliktas, karas Ukrainoje, pabėgėliai, ekonominės problemos kelia naujus iššūkius ir pavojus. Šiomis dienomis daugelis žmonių jaučiasi esantys chaose ir neapibrėžtume. Vieni žmonės išgąsdinti neigiamų emocijų lavinos užsideda pozityvumo kaukę ir neigia grėsmes, o kiti metasi į kitą kraštutinumą- pasiduoda nevaldomai baimei, liūdesiui ir beviltiškumui. Subalansuotų žmonių yra labai mažai. Tenka pripažinti, jog mūsų regione yra sunku išlaikyti psichinę pusiausvyrą, nes yra realių grėsmių bei žmonės yra išvargę ir dar neatsigavę po traumuojančios koronaviruso pandemijos patirties. 

   Šiuo metu populiarų pozityvaus mąstymo kultą vertinu daugiau kaip realybės neigimo formą, nes tiesiog bandoma ignoruoti neigiamus jausmus ir tamsiąją būties pusę. Reikia pažymėti, jog plačiai propaguojamas pozityvusis mąstymas dažnai yra neadekvatus ir neadaptyvus, beje, kaip ir negatyvusis mąstymas. Jie abu neleidžia psichikai save sureguliuoti, rasti pusiausvyrą ir geriau prisitaikyti prie tikrovės. Manau, neverta nuolat išlaikyti įsitikinimą ir pastangą, jog reikia pastoviai turėti teigiamą mąstyseną, kad ir kokia baisi bei sunki padėtis slėgtų. Nes toks įsitikinimas pozityvų mąstymą taip aukštai iškelia, kad jis tampa pernelyg apibendrinantis kraštutinumas. Tokiu būdu jis ne tik pabrėžia optimizmo svarbą, bet ir sumažina ar netgi paneigia sunkių emocijų buvimą bei esančią tikrovę. Negatyvi mąstysena yra dar kenksmingesnė ne tik pačiam asmeniui, bet ir šalia esantiems, nes labai dažnai užkrečia aplinkinius žmones negatyvu ir pesimizmu. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės yra įpratę nuolat gąsčiotis. Kas truputį nutinka ir jie; ‘’Oi, jau turbūt bus blogai!’’, ‘’Oi, viskas negerai ir aplinkui visur grėsmės!’’ ir t.t. ir pan. Akivaizdu, kad tokiems žmonėms trūksta optimizmo, teigiamo mąstymo. Tokiais atvejais reikia paklausti savęs- kiek kartų aš jau gyvenime bijojau ir nieko neįvyko? 

   Mums labiausiai reikia tokio sveiko pozityvaus mąstymo ir objektyvaus optimizmo, kuris adaptyvus ir atitinkantis supančią tikrovę. Tokio, kuris sako, kad viskas gali būti visaip, tačiau aš tikiu, jog galiu pats ar su Dievo pagalba su tuo susitvarkyti! Svarbiausias dalykas padedantis adekvačiai ir adaptyviai mąstyti net stresinėse situacijose, yra sąmoningumas ir gebėjimas priimti supančią realybę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Kartais gal verta ir rėkti, jeigu tai reikalauja situacija, bet tai turi būti padaryta sąmoningai, protingai ir pagal situacijos poreikį. Tai negali būti iš kažkokio neigiamo, nesąmoningo impulso ar nesusitvardymo ir pan., kai tiesiog kenkiame sau ir aplinkiniams. Čia svarbu suprasti, kad optimizmas, tvirtumas, atsparumas, kantrumas, susivaldymas, geranoriškumas yra vertybės ir dorybės. Tik yra riba, kai jau nebe išeina apsimesti, jog viskas gerai, ir nebegali savęs prisiversti pasijusti žvaliau, nuvyti šalin slogutį, liūdesį arba nerimą ir tenka tiesiog pripažinti, kaip dabar iš tikrųjų jaučiuosi bei kokia iš tikrųjų padėtis yra. Kartais kai kurie dalykai paprasčiausiai negali būti sukontroliuojami- jie tiesiog vyksta. 

   Kalbant konkrečiai apie dabartinę padėtį mūsų regione, galima pasakyti, kad istoriškai tai- nieko naujo. Istorijoje tokių krizinių situacijų buvo toli gražu ne viena. Po jų neretai vykdavo pakilimai, progresas. Po krizių žmonės visada išeina stipresni, nes jie įveikė jas. Čia veikia ne tik žmonės, lyderiai, bet ir Dievas, likimas ar kažkoks nulemtas istorijos procesas, prieš kurį žmonės yra bejėgiai. Dėl to galime nerimauti, kiek tik norime, bet situacijos dažnai nepriklauso nuo mūsų ir vyksta pagal savo eigą. Seniau žmonės, patekę į labai sunkią padėtį, pradėdavo daugiau ir uoliau melstis, skirti daugiau dėmesio dievams, apeigoms ir atnašaudavo aukų. Krizių metu religijų svarba dar daugiau išaugdavo. Tuo pačiu verta pažymėti, kad nors religijos sunkiu metu teikdavo paguodą ir viltį, tačiau žmonių pastangos įveikiant krizes visada buvo ypač svarbios. Dažniausiai visa tai veikė sinergiškai.