‘’Būk atidus laikui, nes jis turi atsakymus’’ - afrikiečių patarlė
Šiandien švenčiame vasaros saulėgrįžos šventę, kuri buvo švenčiama nuo neatmenamų laikų. Dabar ji – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena. Tačiau daugelyje pasaulio šalių ši šventė ir daugelis jos tradicijų visa dar siejasi su iki krikščioniškomis. Ši šventė, kaip ir beveik visos senovės tautų šventės, labai susietos su laiku. Gyvybės ir metų laikai senovės žmonėms buvo labai aktualūs ir gyvybiškai svarbūs. Tą galima pamatyti ir išlikusiose tradicijose bei žodiniuose ir rašytiniuose šaltiniuose. Šiandien noriu pakalbėti apie mums visiems aktualią laiko idėją.
Archajinėms tautoms laikas buvo cikliškas. Senovės lietuviai, šia prasme, nebuvo išimtis. Kaip ir kitiems pagonims, senovės lietuviams Visata gimsta, vystosi ir miršta. Laiko tėkmė prasideda sukūrus Visatą, tačiau laiką visada galima atnaujinti- ritualai, šventės skirtos atkartoti kosmogoniją- sunaikinti praeitį ir grąžinti laiką į pradžių pradžią. Šioje vietoje reikia pažymėti, jog pats pasaulio kūrimas tuometinės žmonių mitinės sąmonės buvo suvokiamas kaip nuolat atkartojamas vyksmas. Naujesnėse, evoliuciškai pažangesnėse religijose [Hinduizmas, Budizmas] laikas, nors ir suvokiamas cikliškai, tačiau jis jau skaičiuojamas eromis [kalpos, baktunai]. Judaizmo paveiktoje Krikščionybėje nėra laiko Visatoje begalybės ir cikliškumo. Čia laikas suprantamas kaip tarpsnis nuo pasaulio sutvėrimo iki apokalipsės. Pagal krikščionišką sampratą po apokalipsės istorija bus sunaikinta ir žmonija bus grąžinta į belaikę erdvę. Apibendrinus, reikia pastebėti, kad nepaisant visų skirtumų tarp religijų, laiko suvokimas turi daug bendrumų. Pavyzdžiui, pas visas religijas yra ikilaikinis laikotarpis, kada nebuvo Visatos ir laiko.
Mūsų epochoje dominuoja mokslinis požiūris, kuriam laiko pradžia- Didysis Sprogimas. Fizikai mano, kad įvykus Didžiajam Sprogimui ir pradėjus plėstis Visatai atsirado laikas ir erdvė. Taip pat mokslas neatmeta Visatos cikliškumo [išsiplėtimo ir susitraukimo] idėjos. Čia verta atkreipti dėmesį, jog mokslas ir religija savo esmėje turi nemažai bendro. Žinoma, senovės ir dabartiniai pasaulio pažinimo lygiai yra visiškai nevienodi. Manau, dėl nežinojimo senovės žmonės kūrė mitus ir tokiu būdu užpildė Pasaulio pažinimo trūkumą. Dabar mes turime mokslinį požiūrį ir tikime ne mitais, o mokslu. Bet mokslas da nėra tokio lygio, jog atsakytų įrodymais į visus mums rūpimus klausimus. Šiuo metu mokslas daugiau nežino, negu žino. Savo nežinojimą mokslas užpildo ne mitais, o įvairiomis teorijomis, kurios atsiranda, vystosi ir po to- paneigiamos ar patvirtinamos. Mokslas, kaip ir religijos, evoliucionuoja ir vystosi. Pavyzdžiui, iki A.Einšteino fizikai manė, kad laikas egzistuoja pats sau ir nėra susijęs su trimis erdve charakterizuojančiais aukščio, ilgio ir pločio matmenimis. Bet nuo A.Einšteino erdvė ir laikas yra glaudžiai susipynę ir neatskiriami. Dabartiniu fizikų manymu, laikas yra vienmatis ir yra ketvirtas matmuo, plytintis už mūsų trimatės patirties. Laikas nėra absoliutus. Mokslininkai įrodė, kad laikas yra realityvus, jis nėra visur vienodas ir einantis, nepaisant nieko.
Laikas nėra toks, koks mums atrodo gyvenime. Tik mums, žmonėms, atrodo, kad laikas eina nuosekliai, vienodai, nenumaldomai į priekį, nepaisant nieko. Tačiau ne visada viskas yra taip, kaip atrodo. Realybėje laikas priklauso nuo judančios materijos, masių koncentracijos aplinkoje, žmogaus vidinio pojūčio. Pavyzdžiui, kuo greičiau judame, tuo lėčiau eina laikas. Jei galėtume pakeliauti šviesos greičiu po kosmosą keletą metų, grįžę į žemę pamatytume, kad praėjo šimtai metų. Taip pat kuo didesnė gravitacija, tuo lėčiau eina laikas. Pavyzdžiui, Kosmose esančiuose palydovuose laikas eina greičiau negu ant žemės. Skirtumas yra tik maža sekundės dalis, bet jei laikas nebūtų koreguojamas, GPS ryšys neveiktų. Daugelis naudojasi GPS ryšiu ir net nežino, jog nuolat susiduria su akivaizdžiu laiko tėkmės skirtumu. Dar daugiau- skrendant šalia supermasyvios juodosios skylės, dabartinių fizikų teorijų spėjimu, erdvėlaikis dėl milžiniškos juodosios skylės masės ir sukimosi greičio taip susisuka, jog šalia jos- praeitis gali atsidurti priekyje, o ateitis už nugaros. Gal tai – tik nepagrįsta teorija, tačiau gravitacija tikrai labai iškreipia laiką. Net ant žemės paviršiaus nėra vienoda laiko tėkmė, nes nevienoda gravitacija. Pavyzdžiui, būnant prie masyvios piramidės laikas lėtėja. Laiko tėkmė skiriasi poliuose ir ties pusiauju, nes yra nevienodi atstumai nuo žemės centro. Mes to nejaučiam ne tik dėl to, kad tas skirtumas itin mažas [mažytė sekundės dalis], bet ir dėl laiko suvokimo prote. Laiko suvokimas priklauso nuo mūsų atminties bei ateities lūkesčių. Čia labai svarbus protinis- emocinis lygmuo, kuris verčia mus jausti laiko tėkmę. Šį laiko aspektą labai akcentuoja Rytų dvasinės tradicijos: joga, DAO, Hinduizmas. Šios tradicijos net teigia, kad laikas yra mūsų pačių idėja. Krikščionybėje, Judaizme yra priešingai- laikas egzistuoja objektyviai. Nors laikas Rytų dvasinėse tradicijose vertinamas kaip cikliškas, o krikščionybėje ir Judaizme jis yra linijinis, eina viena kryptimi, tačiau visi sutaria, kad yra tik dabartis. Pavyzdžiui, anot šv.Augustino, kas pasirodo laike ir erdvėje, visuomet kinta, laikas iškyla kaip praeities, dabarties ir ateities vienybė. O siela savo dvasinėje plėtroje pagauna lakią ateities perėjimo į praeitį akimirką, ir ši suvokiama kaip pastovi dabartis.
Taigi, egzistuoja tik dabartis, ši akimirka. Žmogaus gyvenimo kelias- tai erdvė ir laikas praeiti gyvenimu. Keliavimas keliu, kur ką tik buvo gyvenimas, o dabar jo ten jau nebėra. Toks būties supratimo laikas. Rytų dvasinės tradicijos teigia, jog laikas egzistuoja tik stebėtojo sąmonėje. Žinoma, tame yra tiesos. Visgi, pagalvojus, kas galėtų reiškinių ir materijos Visatoje veikti kažkas, nepriklausomas nuo Visatos dėsnių, tvarkos ir tęstinumo? Laikas yra būties atspalvių kaita. Atskirų daiktų ir gyvų organizmų laikas yra įkomponuotas į pasaulio kosminį laiką. Svarbiausia gyvenime yra ši akimirka, joje mes gyvename, todėl vertingiausia gyventi kaip laikrodžiams, kurie rodo tik dabarties laiką. Kartu šiek tiek sukritikuosiu populiarų psichologų ir dvasinių mokytojų raginimą gyventi tik šia akimirka. Noriu atkreipti dėmesį, kad gyvenantys šia diena, dažnai mažai rūpinasi savo gyvenime priežastimis ir pasekmėmis. Tas gali pridaryti daug žalos. Mano manymu, mąstymas apie praeitį, dabartį ir ateitį yra naudingas savęs suvokimo būdas, nes turime suprasti kaip mus veikia praeitis, reikia stengtis didinančia išprusimą ir naudinga patirtimi nuolat papildyti dabartį bei kasdien šiek tiek laiko skirti ateities planams. Šioje vietoje svarbu suprasti dabartį tinkamai. Negalime skaidyti ir išskirti laiko visumą. Dėl to mąstymas apie praeitį, dabartį ir ateitį privalo būti subalansuotas. Viskas vyksta dabartiniu metu. Priežasties ir pasekmės principas yra nepaneigiamas.
Be to, svarbu suprasti, jog laikas yra evoliucijos priemonė. Tą suprantant yra lengviau suvokti bet kokių pokyčių prasmę ir reikalingumą bei juos lengviau priimti ir teigiamai išnaudoti. Pastebėtina, kad kiekvieno širdyje yra noras tobulėti, augti, pažinti, įgyti vertingų žinių ir išminties. Evoliucija Visatoje laiko pagalba suteikia mums tą galimybę!
‘‘Įprastas suaugęs niekada negalvoja apie erdvės – laiko problemas. Aš – priešingai, vysčiausi labai lėtai ir nepradėjau klausinėti apie erdvę ir laiką iki tol, kol nebuvau suaugęs. Tuomet aš įsitraukiau į šią problemą žymiai giliau, nei koks nors kitas suaugęs ar vaikas galėjo tai padaryti. – Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas
