Pavydas yra žiaurus ir griaunantis

    Mūsų visuomenėje yra daug pavydo. Visi esame patyrę pavydą ar patys esame pavydėję.  Vartotojiškos, individualistinės, egoistinės visuomenės yra labai godžios. Kai žmogus bet kokia kaina nori patenkinti savo egoizmą, kyla daug pavydo. Mums norisi būti laimingesniems už kitus. Todėl pavydas atsiranda jau nuo minties, jog kitas turi daugiau laimės negu aš. Pavydime meilės, dėmesio, turtų, garbės, pripažinimo. Mūsų mintys apie laimę paprastai susijusios su žemiškais dalykais, materialiais dalykais. Dėl to pavydus žmogus taip pasiryžęs patenkinti savo žemiškus norus, jog dvasingumui nebelieka vietos. Taip per materialius dalykus žmogus siekia didesnės laimės, o gyvenimas jam šito neduoda, nors jis veržiasi į materialią laimę kaip beprotis. Labai pavydžiuose žmonėse pastebiu daug tokio kvailumo, kaip psichinio sutrikimo apraiškos. Tikrai, pavydas yra labai griaunantis, naikinantis, kvailinantis patį pavyduolį. Pavyzdžiui, juokingai atrodo, kai pavyduolis iš pavydo įsikala sau į galvą kokią fiks idėją, kuri neturi nieko bendro su tiesa. Taip pat pavyduoliui būdingas vidinis nerimas, liguistai kritiškas kitų žmonių vertinimas, nepasitenkinimas jais, jų peikimas, piktdžiugiavimas, didelis noras pakenkti ir netikėti impulsyvūs, agresyvūs išpuoliai. Pavydi asmenybė nesubrendusi, emociškai nesavarankiška ir ribota. Jos mintys ir poelgiai dažnai priklauso nuo žmonių, kuriems pavydima.  Akivaizdu, pavydas išminties neprideda. 

   Kai kurios dvasinės tradicijos ir mokymai teigia, kad pavydas reiškia nesąmoningą kovą su Dievu. Jų manymu, pavydo esmė yra priešiškumas Dievui, kad jis pavyduoliui suteikė laimės, sėkmės, turtų mažiau negu kitiems. Jis mano, kad iš jo laimė atimta, kad jis nuskriaustas likimo. Kadangi kovoje su Dievu žmogus negali būti nugalėtoju, jis šiuo atveju degraduoja, naikina ir naikinasi. Manau, tame yra teisybės, nors gamtoje, tarp gyvūnų, pavydas yra labai paplitęs. Pavyzdžiui, pastebėjote, kaip šunys ar kiti naminiai gyvūnai pavydi vienas kitam šeimininko dėmesio, duodamo geresnio ėdesio . Taigi, pavydas yra labai gyvūniškas. Žmogus, norėdamas išsiskirti iš gyvūnų ir realizuoti savo aukštesnę prigimtį, turi rasti būdų sumažinti savo pavydą.

   Mes esame dvasinės prigimties, esame daug protingesni už kitus gyvūnus, todėl pasiekti  laimės neįmanoma per materialias priemones, tenkinant mūsų egoistinius norus. Mes neturime tikėtis vien tik nesibaigiančios laimės, džiaugsmo bei kaskart būti geresniu už kitus. Mes pavydime, kai manome, kad mums yra blogiau, mums pavydi, kai galvojama, kad mums yra geriau. Dėl šio lyginimo ir atsiranda pavydas, nes palyginę pastebime kitų pranašumus ir pradedame pavydėti.  Gerbkite savo pasaulį ir kito žmogaus pasaulį. Tuos, kuriuos labai kankina pavydas, patarčiau atsisakyti absoliutinti lygybę, kaip gėrį. Atsisakykite šios idealizacijos. Žmonės nebuvo ir nėra vienodi. Jei suprasite, pripažinsite tai- kitas pasirodys esąs unikalus, vienintelis, nepakartojamas. Reikia pakeisti nuostatą iš „jis toks pat, kaip aš, o gyvename skirtingai“  į „ne, jis kitoks, ir aš ne toks, kaip jis“.  Mes esame unikalios ir savaip reikšmingos, svarbios gyvenimo dalelės. Gyvenimas kiekvienam pateikia jam priklausančią nusivylimų, rūpesčių, sielvarto ir skausmo dalį. Neskubėkime pavydėti ir kenkti , mūsų manymu, geriau už mus gyvenančiam.  Ar mes  viską žinom apie tą žmogų ir jo bėdas? Prakaito, sunkumo ir vargų niekas nepavydi, o blizgesio-  visi.

   Mūsų karta gyvenime labai orientuota į materialius pasiekimus, į troškimą gyventi dėl savęs. Mums reikia daug ko įsigyti,pasiekti ir jeigu to neturėsi, tada atrodys, kad gyvenimas nepavyko.Vis atsirandantis jausmas, jog reikia turėti kažką lygiai tokio, ką turi kiti ir to nepasiekus – ateina nusivylimas gyvenimu, neapykanta ir priešiškumas kitam žmogui. Pavydas – ilgalaikis jausmas. Paklusę šio jausmo galiai, tampame agresyvūs, pikti, kerštingi. Pavyduoliui atrodo, kad dauguma žmonių yra jo konkurentai, trukdantys jam prasimušti į priekį. Tai rodo, kad neteisingai suprantame gyvenimo prasmę. Pats metas  sugrįžimui į protą, susirūpinti saviugda, dvasiniu tobulėjimu. Sukant į šį kelią po truputį ateis laimė ir proporcingai mažės pavydas.

„Kad ir kur atsidurčiau, galiu būti laimingas. Laimingas yra tas žmogus, kuris pats susikūrė laimingą likimą; o laimingas likimas- tai geri sielos polinkiai, geri troškimai, geri darbai.“    Romos imperatorius, filosofas Markas Aurelijus

Kurianti žodžio galia

„Pradžioje buvo Žodis.

Tas Žodis buvo pas Dievą,

ir Žodis buvo Dievas.

Jis pradžioje buvo pas Dievą.

Visa per jį atsirado,

ir be jo neatsirado nieko,

kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė,

ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“   Jn 1, 1-4

   Evangelija pagal Joną prasideda žodžiais: “Pradžioje buvo Žodis“. Taigi, žodžiui suteikiama ypatinga svarba. Tai nėra vien tik, ką Dievas kažkada, neatmenamais lakais, ištarė ir padarė. Čia žodis suprantamas, kaip galinga Dievo kūrybos galia, įdvasinta, visur prasiskverbianti, mokanti ir skelbianti Dievą visiems ir per visa, čia ir dabar. Šis dinamiškas, kūrybingas Dievo žodis yra įasmeninta Išmintis, amžinai esanti pas Dievą, kaip kūrybinės Dievo veiklos įrankis. Taip galima pasakyti apie Žodį Biblijoje.

   Analogiškai mes, žmonės, formuojame savo pasaulį žodžiais. Kalba yra ta terpė, kurioje pasirodo „Aš ir pasaulis“. Dar daugiau- kalba yra ne vien žodinė pasaulio išraiška, bet ir patyrimas, tam tikras pasaulio vaizdas, mąstymo būdas. Todėl mūsų pajėgumų masteliuose žodžių svarba yra tokia pati kaip Dievo. Mūsų žodžiai- garsų instrumentas, su kuriuo analogiškai kuriame savo pasaulį. Kalbėjimo procesas yra tapatus supratimo procesui. Kadangi supratimas, suvokimas yra sąmonės veiksmas, o kalba sutapatinama su supratimu, suvokimu, tada kalba faktiškai yra žmogaus sąmonės turinyje jo protas. Kalbėti turime labai atsakingai, nes žodžių galia milžiniška. Žodžių pagalba galime prisidaryti tiek gerų dalykų, tiek blogų, jie gali mums net sukelti mirtinų pavojų. Ištarto žodžio negalima susigrąžinti. Dėl to būna, jog tenka gailėtis dėl pasakytų žodžių. Dėmesys tam, ką kalbame, reikšmingas ne tik dėl išorinės aplinkos, bet dar labiau- pačiam kalbančiam žmogui, nes jo kalba, visų pirma, veikia jį patį. Kiti gali jo neišgirsti, nepaisyti ir pan., o jis pats pasąmoningai tą priima labai rimtai ir stipriai. Dėl to pasaulio šventrasčiai ir tautų išmintis moko žmones būti atidžiais tam, ką jie sako. Pavyzdžiui, viena sena patarlė sako: „ Kiek vertas jūsų žodis, tiek vertas ir jūs“. Turime būti budrūs sakomiems žodžiams, nes kaip Dievas Žodžiu kuria pasaulį, taip mes savo žodeliu kuriame savo mažą pasaulėlį. Į tai žiūriu kaip į analogiją.

   Esate girdėję, kad reikia mąstyti pozityviai, o kalbėti teigiamai. Sunku su tuo nesutikti. Tas artina prie Dievo ir daro mus panašius į Jį. Tik manau,kad tai nereiškia, jog reikia ignoruoti realybę. Realybę turime priimti objektyviai ir viską vertinti realiai, tikroviškai. Jei visada ir visur vienpusiškai kalbėsime tik gerai ir mąstysime vien tik pozityviai- žmonės gali mūsų tinkamai nesuprasti (pvz., kokia iš tikrųjų yra situacija, būsena  ir t.t.) ir mes patys galime pradėti maišytis ir nebeskirti įsivaizdavimo nuo realybės, kol galų gale iškrisime iš tikrovės ir patirsime psichinių problemų. Negalima bėgti nuo realybės. Tikrovę turime priimti tokią, kokia ji yra, ir kalbėti teisingai. Žinoma, nieko neįžeidžiant. Kadangi pozityvus požiūris, geros kalbos ir optimistiški lūkesčiai dažniausiai yra arčiausiai tikrovės, turime laikytis šio kurso. Negatyviuose, pesimistiniuose, bjauriuose, nereikalinguose  žodžiuose dažniausiai būna mažai tiesos, jie toliausiai nuo tikrovės. O būtent, melai, paskalos, negatyvūs, nereikalingi, netaktiški žodžiai taip dažni mūsuose. Todėl žmonijos išmintis ir šventi raštai mokina vengti nereikalingų, neapgalvotų, negatyvių, bjaurių ir t.t. žodžių. Savo gyvenime turime išmokti kalbėti išmintingai. Be to, išmintis pasireiškia ne tik kalbėjime labai protingai ir laiku, bet ir elgesyje bei derinime savo žodžių su veiksmais. Visi šie dalykai susiję. Jų negalima atskirti, nes kitaip kentėsime ir daugiau patys negu kiti. Turime siekti dieviškumo, kadangi tai- išmintinga ir naudinga.

”there's a path from Your Heart to mine,

And my heart is aware how to find it;“       sufijus, poetas Rumi