„Pradžioje
buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą,
ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą.
Visa per jį atsirado,
ir be jo neatsirado nieko,
kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė,
ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“
Jn 1, 1-4
Evangelija pagal
Joną prasideda žodžiais: “Pradžioje buvo Žodis“. Taigi, žodžiui suteikiama
ypatinga svarba. Tai nėra vien tik, ką Dievas kažkada, neatmenamais lakais,
ištarė ir padarė. Čia žodis suprantamas, kaip galinga Dievo kūrybos galia,
įdvasinta, visur prasiskverbianti, mokanti ir skelbianti Dievą visiems ir per
visa, čia ir dabar. Šis dinamiškas, kūrybingas Dievo žodis yra įasmeninta
Išmintis, amžinai esanti pas Dievą, kaip kūrybinės Dievo veiklos įrankis. Taip
galima pasakyti apie Žodį Biblijoje.
Analogiškai mes,
žmonės, formuojame savo pasaulį žodžiais. Kalba yra ta terpė, kurioje pasirodo „Aš
ir pasaulis“. Dar daugiau- kalba yra ne vien žodinė pasaulio išraiška, bet ir
patyrimas, tam tikras pasaulio vaizdas, mąstymo būdas. Todėl mūsų pajėgumų
masteliuose žodžių svarba yra tokia pati kaip Dievo. Mūsų žodžiai- garsų
instrumentas, su kuriuo analogiškai kuriame savo pasaulį. Kalbėjimo procesas
yra tapatus supratimo procesui. Kadangi supratimas, suvokimas yra sąmonės
veiksmas, o kalba sutapatinama su supratimu, suvokimu, tada kalba faktiškai yra
žmogaus sąmonės turinyje jo protas. Kalbėti turime labai atsakingai, nes žodžių
galia milžiniška. Žodžių pagalba galime prisidaryti tiek gerų dalykų, tiek
blogų, jie gali mums net sukelti mirtinų pavojų. Ištarto žodžio negalima
susigrąžinti. Dėl to būna, jog tenka gailėtis dėl pasakytų žodžių. Dėmesys tam,
ką kalbame, reikšmingas ne tik dėl išorinės aplinkos, bet dar labiau- pačiam
kalbančiam žmogui, nes jo kalba, visų pirma, veikia jį patį. Kiti gali jo
neišgirsti, nepaisyti ir pan., o jis pats pasąmoningai tą priima labai rimtai
ir stipriai. Dėl to pasaulio šventrasčiai ir tautų išmintis moko žmones būti
atidžiais tam, ką jie sako. Pavyzdžiui, viena sena patarlė sako: „ Kiek vertas
jūsų žodis, tiek vertas ir jūs“. Turime būti budrūs sakomiems žodžiams, nes
kaip Dievas Žodžiu kuria pasaulį, taip mes savo žodeliu kuriame savo mažą pasaulėlį.
Į tai žiūriu kaip į analogiją.
Esate girdėję, kad
reikia mąstyti pozityviai, o kalbėti teigiamai. Sunku su tuo nesutikti. Tas
artina prie Dievo ir daro mus panašius į Jį. Tik manau,kad tai nereiškia, jog
reikia ignoruoti realybę. Realybę turime priimti objektyviai ir viską vertinti
realiai, tikroviškai. Jei visada ir visur vienpusiškai kalbėsime tik gerai ir
mąstysime vien tik pozityviai- žmonės gali mūsų tinkamai nesuprasti (pvz.,
kokia iš tikrųjų yra situacija, būsena ir
t.t.) ir mes patys galime pradėti maišytis ir nebeskirti įsivaizdavimo nuo
realybės, kol galų gale iškrisime iš tikrovės ir patirsime psichinių problemų.
Negalima bėgti nuo realybės. Tikrovę turime priimti tokią, kokia ji yra, ir
kalbėti teisingai. Žinoma, nieko neįžeidžiant. Kadangi pozityvus požiūris,
geros kalbos ir optimistiški lūkesčiai dažniausiai yra arčiausiai tikrovės,
turime laikytis šio kurso. Negatyviuose, pesimistiniuose, bjauriuose,
nereikalinguose žodžiuose dažniausiai
būna mažai tiesos, jie toliausiai nuo tikrovės. O būtent, melai, paskalos,
negatyvūs, nereikalingi, netaktiški žodžiai taip dažni mūsuose. Todėl žmonijos
išmintis ir šventi raštai mokina vengti nereikalingų, neapgalvotų, negatyvių,
bjaurių ir t.t. žodžių. Savo gyvenime turime išmokti kalbėti išmintingai. Be
to, išmintis pasireiškia ne tik kalbėjime labai protingai ir laiku, bet ir
elgesyje bei derinime savo žodžių su veiksmais. Visi šie dalykai susiję. Jų
negalima atskirti, nes kitaip kentėsime ir daugiau patys negu kiti. Turime
siekti dieviškumo, kadangi tai- išmintinga ir naudinga.
”there's a
path from Your Heart to mine,
And my heart is
aware how to find it;“ sufijus,
poetas Rumi
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą