2019 m. lapkričio 1 d., penktadienis

Šventieji - ne fanatikai, o šventumas – ne fanatizmas

“Žmogus privalo ramiai laukti natūralios pabaigos ir nesipiktinti jos delsimu, ir guosti save tokiais dalykais: pirma, kad man neatsitiks nieko, kas neatitinka visumos prigimties; antra, kad nieko nereikia daryti prieš manyje glūdinčios dievybės valią, nes nėra nieko, kas galėtų priversti jai nepaklusti.”        Filosofas, Romos imperatorius  Markas Aurelijus

   Pasaulio pranašai, šventieji ir didžiai dvasingi bei išmintingi žmonės visada stengėsi ir stengiasi gyventi pagal juose glūdinčios dievybės valią. Nesvarbu, ar tai būtų sufijus, krikščionių šventasis, einantis Dao keliu ar kitų religijų atstovas, visi jie gyvena pagal Kūrėjo, Visumos, DAO ar kitu pavadinimu nusakančią valią ir šios valios pasaulio vyksmo išraiškas. Jie pabrėžia, kad šis kelias yra mažiausio pasipriešinimo, tinkamiausias pagal prigimtį žmogui, nors su kliūtimis, problemomis, pamokomis ir uždaviniais.
   Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad žvelgiant į visų pasaulio religijų šventuosius ir išminčius, reikia pastebėti, jog jie nebuvo fanatikai. Dar daugiau- jie labai gerai matė tikrovę, gyveno ne tik dvasinėje, tačiau ir kasdieninėje gyvenimo realybėje, nors žmonėms dažnai atrodo kitaip. Aš nekalbu apie tuos šventuosius, kuriuos, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia paskelbė šventaisiais, palaimintaisiais, nes jie tarnavo Bažnyčios interesams ir jų fanatizmas stiprino Bažnyčios galią, kėlė dvasininkijos įtaką, autoritetą, didino turtą ir pinigines įplaukas. Bažnyčios dvasininkijai labiau naudingi fanatikai, o ne iš tiesų šventieji jos nariai. Nes fanatikus lengva valdyti ir jie yra puikūs įrankiai, kuriuos Bažnyčios vadovai naudoja visuomenės valdymui ir savo turtų gausinimui.
   Gerbiu tikinčius savo Dievu žmones, bet akla nekritiška ištikimybė savo religijai bei nepakantumas kitatikiams, kitaminčiams, yra labai blogai, nes gali reikštis pačiam fanatikui ar visuomenei pavojingais veiksmais. Pavyzdžiai iš istorijos akivaizdžiai tą parodo. Viduramžių inkvizicijos laikais buvo itin žiauriai kankinami ir po to sudeginami ant laužo ne tik žiniuoniai, būrėjos, magai, masonai, žydai, bet ir visiškai nekalti, giliai tikintys kaimo ir miesto žmonės. Fanatikų valdoma šventoji inkvizicija kūrė baimės atmosferą, nes kiekvienas žmogus galėjo būti įskųstas inkvizicijai. Vieni žmonės skųsdavo iš nuoširdaus įsitikinimo, kiti-  dėl naudos ar baimės būti patiems įskųstiems. Pavyzdžiui, giminės, norėdamos užvaldyti vienišo senuko turtą, susimokę liudydavo, jog kažkas iš jų (ar visi) girdėjo, jog jis sudarė žodinę sutartį su velniu tam, kad ilgai gyventų. Be to, Bažnyčios vadovai ar jų valdomi fanatikai karts nuo karto atrasdavo Antikristą (pradedant Neronu, Muhamedu, M.Liuteriu, anti-popiežiais ir baigiant Bažnyčios interesams galimai (tik įsivaizduojant) galintį pakenkti žmogų) su kuriuo reikia kovoti ir, aišku, sunaikinti. Baimės ir tikėjimo Velnio poveikiu atmosfera (tiksliau, turbūt, psichozė) buvo tokia didelė, kad kai kaimynas įskųsdavo kaimynę už tai, jog jis matė, kai ši už tvarto lytiškai santykiavo su velniu, Bažnytinė inkvizicija į tai žiūrėjo labai, labai rimtai.
   Nors dabar, XXI amžiuje, žmonės nepalyginamai labiau išsilavinę ir mokslo pažanga didžiulė, kvailių mąstymas nedingo. Nekritiškas tikėjimas kokio nors reikalo, idėjos, pasaulėžiūros teisingumu vis dar egzistuoja. Ypatingai tas aktualu religijose, įvairiose sektose. Religiniai fanatikai nori žmogų ar žmonių grupę, visuomenę pakeisti, perauklėti, o galbūt netgi pasmerkti, izoliuoti, sunaikinti. Jie dažnai yra susidomėję kito žmogaus gerove, kartais labiau negu savąja. Jei pasirodys, jog esate nepakeičiamas pagal juos, neatverčiamas, tai jie gali jus net ir nužudyti. Fanatikai nenori žinoti jokios kitos tiesos išskyrus jų tiesos. Panašiai kaip nepataisomų kvailių mąstymas sudėtas taip, kad jie jokiu būdu nenori žinoti jokios tiesos. Juos į priekį varo ne smalsumas ir troškimas žinoti, o pasirinkimas nežinoti.
   Mano nuomone, greta religijos ir ritualo turi egzistuoti šventumas. Tikintieji turėtų siekti tikrojo šventumo ir dvasinės bei materialios tikrovės pažinimo, o ne pasiduoti fanatizmui ir iškreiptam tikėjimo ir religinių institucijų gynimui. Negalima taip pamesti proto ir tapti taip lengvai valdoma mase. Žmonės yra protingi ir geba suprasti tikrovę, kai nepasiduoda fanatizmui ir kuriamai masinei psichozei. Gerai, kad tikintieji tiki Dievu ir stengiasi gyventi pagal Jo valią. Tik nereikia išsigalvoti ir bijoti Antikristų, pasaulio pabaigos, Bažnyčios sunaikinimo ir pan. Juk jei to norės Dievas – tai tas ir atsitiks. Žmonės tam pasipriešinti yra nepajėgūs. Jeigu krikščionių Bažnyčia turės gerus, protingus, šviesius dvasininkus ir tikinčiuosius, jai išnykimas ar sunaikinimas, manau, negresia. Todėl linkiu tikintiesiems daugiau sveiko tikėjimo, sveiko proto ir mažiau išsigalvotų baimių ir susikurtų religijos priešų.

“When you see this life as Divine, problems disappear from your eyes”       Sri Sri Ravi Shankar is a humanitarian, spiritual leader and an ambassador of peace and human values.