2022 m. gruodžio 6 d., antradienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXVI)

   O jis- pasaulietinio gyvenimo pakraštyje. Gyvena gyvenimą, kuris jo netenkina, bet kurio negali atsisakyti. Jo širdis laukia. Kartais net nežino, ko laukia. Laukia ir nepavargsta. Visgi jis nesijaučia tuščia ertmė Visatoje, neužpildyta Dievo meilės. Štai simpatizuojanti siela laukia, kad šviesusis kunigaikštis Ją pastebėtų gyvenimo verpetuose, ir tikisi jo meilės ir supratimo. Štai vėl, dar viena meilė, nusisuka. Stovi prieš jį nugara. Kartais neaišku, ar ji laukia dieviško apkabinimo, ar ji turi antrąją pusę ir nenori blaškytis. Dar kita- siekia, kad jis pastebėtų Jos mažas ar didesnes pastangas jam patikti ir Jos norą būti jo pastebėtai bei būti visada jo akiratyje. Galiausiai jo ir jų širdyse liepsnoja žavi meilės ugnis.
   Be to, gana keista (atsižvelgus į jo situaciją), bet jis niekada neturėjo poreikio ieškoti savo vietos pasaulyje. Šviesusis kunigaikštis beveik visada jautėsi savo vietoje ir dažniausiai rinkosi siekius ir kryptis, kurias dažnai primesdavo kažkas iš vidaus ar išorės, nors sąmoningai pagalvodavo apie kitus variantus. Galiausiai, neilgai trukus, vidinis gyvenimo konfliktas baigdavosi disbalansu dėl įgyvendinamo metodo, būdo ir pan., bet niekada dėl strategijos ir esmės. 
   Šviesusis kunigaikštis, per trejetą dešimtmečių, yra labai daug perskaitęs rimtos literatūros, peržiūrėjęs ir perklausęs video ir audio, dalyvavęs labai rimtuose seminaruose ir konferencijose, bet nežinojimas tik išaugo. Tiesa, pradžioje, jaunystėje, naujos žinios suteikdavo didesnio žinojimo ir turėjimo žinių pojūtį, tačiau ilgainiui pradėjo vertis vis didesnio nežinojimo platybė. 
   Dabar į pasaulį ir dieninius gyvūnus šviesusis kunigaikštis pradėjo žiūrėti kaip į veidrodį ir mokytojus. Čia galima aptikti galybę išminties, pamokų, žinių ir savęs pažinimo. Iš šalies žiūrint į dieninius gyvūnus, tai jie atrodo- kaip tikri herojai. Ir taip jis kalba ne tik apie tuos, kurie įveikė milžiniškus sunkumus, nelaimės ir pasiekė sėkmę, pripažinimą, šlovę ir turtus. Taip, jie įgyvendino savo svajonės, padėjo visuomenei ir nuveikė visų matomus gerus darbus, todėl nusipelnė būti laikomi didvyriais. Tačiau, herojais, didvyriais jis mato ir vaikščiojančius gatvėmis, einančius į darbą ar kitais reikalais bei visus paprastus dieninius gyvūnus, kurie sugeba išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Taip jis mąsto todėl, jog jiems likimas būna nepalankus, labai sudėtingos ar grėsmingos situacijos, atrodytų neįveikiamos problemos ir nelaimės, o jie su tuo vienaip arba kitaip susitvarko! Dar daugiau- su daugeliu, kai kurie, labai gerai susitvarkė, įveikė nepaprastai didelius iššūkius. To akivaizdus įrodymas- jie normaliai užaugina vaikus, nepalūžta, išgyvena užgriuvusias nelaimes ir bėdas, išsprendžia finansinius rūpesčius, sudėtingas santykių ir kitas problemas. Nepaisant nelaimių, sunkių būsenų ir situacijų, ar tiesiog nelaimingo likimo, jie išgyveno ir tapo stipresni, išmintingesni. Jie patyrė labai daug skausmo, išdavysčių, skaudaus atstūmimo, nesupratimo ar paprasčiausio blogio iš aplinkos, bet įgijo karčios patirties, žinojimo ir pasitikėjimo. Ir kai gyvenimas vėl smogia- jis ar ji vienas te žino, kaip tai skaudu buvo. Tai tampa paminklu, kad jo arba jos neįmanoma sutrypti, sugniuždyti, nugalėti. Jie vėl patvirtina, jog jie- didvyriai. Atidžiau pažvelk, šviesusis kunigaikšti, į jų veidus, kūną ir geriau pajausk jų energetiką ir jų išgyventas būsenas! Prisimink, kiek ir kokius jie atlaikė smūgius! Nepasinerk į savęs gailėjimąsi ir paralyžiuojantį liūdesį. Įkvėpk oro ir energijos! Įkvėpk optimizmo ir vilties!
 
  Pasakos XXXV dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/10/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

2022 m. lapkričio 1 d., antradienis

Apie Antikristą ir pasaulio pabaigą

     Pasaulio pabaiga- daugelio religijų ir dalies filosofijų sudėtinė dalis. Žmones nuo neatmenamos senovės domino ši tema. Ypač didelę reikšmę apokalipsei, Paskutiniam Teismui skiria Krikščionybė. Nuo jos mažai atsilieka Islamas ir Judaizmas. Nors daugelyje tikėjimų yra minima apie vienokią ar kitokią pasaulio pabaigą, tačiau krikščionybėje Antikristas, Paskutinis Teismas, pasaulio pabaiga yra ypatingai akcentuojama ir labai svarbi tikėjimo dalis. 

   Lūžių, nelaimių, marų ir karų laikotarpiu daugelis žmonių prisimena pranašystes apie pasaulio pabaigą. Garsiausia pranašystė apie apokalipsę yra Apreiškimas Jonui. Pranašystėje gal ir yra tiesos, bet ji yra labai, labai neaiški ir ją sunku suvokti, ypač šiuolaikiniam žmogui. Tiesa pasakius, Apreiškimas Jonui yra panaši į haliucinaciją, psichinio sutrikimo viziją ir jos svarba yra tik todėl, kad ji- Biblijos dalis. Kitu atveju, mano nuomone, niekas šiam Apreiškimui Jonui neteiktų dėmesio ir jo taip netyrinėtų ieškodami prasmės. Pridėtas prie Naujojo Testamento, matyt, todėl , kad nuo pat Krikščionybės pradžios Jėzaus sugrįžimui ir pasaulio pabaigai buvo skiriamas didelis dėmesys. Pavyzdžiui, apaštalai po Jėzaus mirties iki savo gyvenimo pabaigos laukė Jėzaus Kristaus sugrįžimo. Jie ir jų mokiniai buvo įsitikinę, jog visa tai įvyks jiems dar būnant gyviems. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Romos imperijos žmonės pajuokdavo dėl to krikščionis. Problema buvo tokia didelė, kad apaštalas Petras ir kiti įspėdavo krikščionis apie ‘‘pašaipūnus‘‘, klausinėjančius, kodėl Jėzus vis dar negrįžo... Apaštalai ir jų mokiniai nuolat ragino, pavyzdžiui, savo laiškuose; ‘‘Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo, nes Viešpaties atėjimas arti‘‘. Taip laukiama jau du tūkstančiai metų , nes tai tapo labai sėkminga ir naudinga Bažnyčiai... 

   Baimė visuomet yra galingas ginklas. Tikėjimas, kad visų laukia Paskutinio teismo diena, yra pastovios baimės kupinas priminimas palaikyti gerus santykius su Dievu ir Bažnyčia. Krikščionių dvasininkams visa tai yra gana patrauklus, pelningas bei didinantis įtaką ir žmonių paklusnumą reikalas. Šiaip pasaulio pabaiga, teologine prasme, yra ne fizinis, o metafizinis tikslas. Tas pats pasaulis, pakeičiamas į naują. Taigi Visata nebus sunaikinta. Ji transformuosis ir nebus, kokia buvo. Pasaulis pasikeičia įsikišus Dievui. Katalikų Bažnyčios Katekizmas sako: ‘‘Tad regimajai visatai taip pat skirta būti perkeistai, kad pats pasaulis, sugrąžintas į jo pirmykštę būseną, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų‘‘ [KBK, Nr.1047]. Žodžiu, visa tai yra tikėjimo dalykas, nes per du tūkstančius metų taip ir neįvyko pasaulio pabaigos, nors ne viena kartą buvo labai rimtai laukiama Jėzaus sugrįžimo. Beje, įdomu ir iškalbinga, kad Apreiškimas Jonui buvo skirtas septynioms neklusnioms Azijos Bažnyčioms... 

   Dėl Antikristo atėjimo bijoti iš vis nereikia. Jau pats žodis ‘‘anti- kristas‘‘ nurodo, kad jis yra Kristaus priešininkas. Krikščionybėje yra tapatinamas su šėtonu, yra apsišaukėlis ir antrininkas. Šiais laikais krikščionybės įtakoje esančiose šalyse, jis – Jėzaus Kristaus priešininkas, kuris pasirodysiantis prieš pasaulio pabaigą. Dėl to žmonės Antikristą sieja su pasaulio pabaiga, nors iš tikrųjų jis yra tik Bažnyčios, o ne žmonijos ir pasaulio priešas. Istorijoje Bažnyčios paskelbtų antikristų buvo toli gražu ne vienas, o oficialiai nepaskelbtų- sunku ir pasakyti. Pavyzdžiui, antikristais savo laiku buvo vadinti Romos imperatorius Neronas, Napoleonas, pranašas Muchamedas, o protestantai pavadino Antikristu netgi patį popiežių! Taip yra todėl, kad nuo pirmųjų krikščionybės amžių antikristais vadino Bažnyčios priešus, konkurentus arba nepaklusnius religiniam mokymui žmones, taip pat keliančius neramumus bendruomenėse tikinčiuosius. Dėl to kiekvienas iš mūsų, kuris nepatinka Bažnyčiai, yra neklusnus ir eina prieš Bažnyčios interesus gali būti, Bažnyčios požiūriu, visiškai teisėtai pavadintas Antikristu. Be to Antikristo figūra tapatinama ne tik su konkrečiu asmeniu, bet ir su asmenų grupe [pvz., antikristais paskelbti masonai], valstybe [pvz., Romos imperija] ar netgi reiškiniu, ideologija, filosofija, kuri priešiška Bažnyčiai ir jos mokymui (pvz., komunizmas). Visa tai gyvuoja nuo pat pradžių per visą Bažnyčios istoriją. Todėl į Antikristą reikia žiūrėti neatsietai nuo Bažnyčios savanaudiškų ir jos pačios išlikimo interesų. Mano nuomone, jis- ne pasaulio pabaigos pranašas ir ne žmonijos priešas, o patogi ir naudinga figūra gąsdinti žmones ir susidoroti su Bažnyčiai neįtinkančiais žmonėmis, organizacijomis, filosofijomis, konkuruojančiomis religijomis. 

‘‘Nepergyvenk, kad šiandien bus pasaulio pabaiga- Australijoje jau rytdiena‘‘ - amerikiečių dailininkas, karikatūristas Šarlis Šulcas

2022 m. spalio 16 d., sekmadienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXV)

    Šviesusis kunigaikštis išeina iš kentėjimo ir nežinojimo būsenos. Jis labai pasistūmėjo ramybės ir dieviškumo kelyje. Toliau domisi ir ieško pažinimo bei supratimo jį dominančiose srityse. Pagrindinis dėmesys- toliau į ramybę ir atsipalaidavimą, kad pasiektų visišką tylą, kurioje rastų pagrindinius atsakymus. Be to, jis po truputį įžengia į palankias išoriniame pasaulyje vystymosi fazes, ir ta banga, kuri pakilo, dar tik įgauna pagreitį. 

   Šviesusis kunigaikštis mėgsta maloniai prasiblaškyti, pakeisti kasdienybę, paieškoti įkvėpimo. Kur tik pasirodo, patelės labai pagyvėja. O kai jis gražiai Ją pakalbina ar parodo dėmesį- pagražėja. Tai nepriklauso nuo amžiaus. Turbūt dieviškosios meilės energetika patelės pagyvina ir pagražina. Taigi, meilės sąveikų atmosfera duoda apčiuopiamų rezultatų. Bet aš esu matoma, labiausiai matoma, kai esu šalia šviesiojo kunigaikščio. Džiaugčiausi būdama su juo! O keliautojas tęsia savo kelionę dieviškuoju keliu... 

   Tiesa, jis vis dar retkarčiais neatsisako velnio lašų pavartojimo, kas juntamai trukdo jo kelyje. Nors geria tik silpno laipsnio velnio lašus ir nenusigeria taip giliai, kaip nuo stipriųjų, bet laikas, kiekiai ir nuovargis padaro savo juodą darbą. Visgi jis pavertė velnio lašų gėrimą į stebėjimo ir analizės praktiką. Pavyzdžiui, rimtuose tekstuose jis skaitė, kad šios priklausomybės priežastis yra neteisingo mąstymo modeliai, kaip antai: dieninį gyvūną kamuoja beprasmybės, kaltės ar neatitikimo jausmai. Jis neigia ir nevertina savo asmenybės bei apskritai: ‘‘ Kokia viso to prasmė?‘‘. Taigi dabar jis stebi ir analizuoja mintis bei būsenas iki ir per velnio lašų vartojimą, kad rastų atsakymus ir išeitis iš šios problemos. 

 

Pasakos XXXIV dalis:

2022 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Tamsa laimi prieš šviesą

    Šiandien yra rudens lygiadienis, kai naktis mūsų platumose susilygina su diena. Nuo šiol pusiausvyra pakryps tamsos naudai. Ta proga pavasario lygiadienyje namuose užgesinta ugnis ir bendruomenės uždegta ant kalno vėl sugrįžta į namus ir ji uždegama kiekvienuose namuose. Seniau žmonės dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių, nežinojo, kodėl dienos trumpėja, o paskui pradeda ilgėti. Dėl to tikėjo, jog tokie reiškiniai atsiranda, kadangi saulė, kovodama su tamsybių dvasiomis, silpsta. Todėl žmonės atlikinėjo apeigas, maginius veiksmus turinčius padėti saulei sustiprėti… Kai pastebėdavo, kad vėl saulė kyla aukščiau ir diena ima ilgėti, pradėdavo švęsti džiaugsmingas saulės sugrįžimo ir atsinaujinimo šventes. Žmonės buvo visuotinės gamtos aktyvūs dalyviai ir visada stengėsi padėti šviesos jėgoms. 

   Nors, iš pirmo žvilgsnio, senovės žmonių elgesys ir mąstymas atrodo labai naivus, primityvus ir nemoksliškas, bet žvelgiant iš šios dienos analogiškai, simboliškai ir peržengiant mokslo ribas, tai pasimato ne tik labai dvasingai, bet ir prasmingai bei išmintingai. Išsilavinę miesto vaikai gali pasimokyti iš šių gamtos vaikų. Pavyzdžiui, grįžtant į dabartinius laikus- labai simboliška ir tinkama mūsų dabartiniam laikotarpiui, kai artimiausiu metu truks ne tik fizinės šviesos ir šilumos, bet ir dar labiau suklestės griovimo, tamsos ir blogio jėgos. Daugeliui jau dabar sunku išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, o aplinkui siaučiant konfliktams, chaosui ir tamsiems interesams, tą padaryti bus dar sunkiau. Gyvename tamsiame laikotarpyje, kuris istorijoje periodiškai pasitaiko… 

   Tenka pastebėti, kad tokiuose tamsiuose krizių, konfliktų ir marų laikotarpiuose krikščioniškame pasaulyje žmonės, ieškodami kaltų, neretai dėl visų nelaimių imdavo kaltinti žydus. Dabar viešai nekaltinami žydai, bet, pavyzdžiui, privačioje sferoje ar Bažnyčios neviešuose susibūrimuose [tas pasitaikydavo] teko išgirsti apie žydų sąmokslą, apie žydų tautos viršūnių norą užvaldyti pasaulį ir t.t. Šioje vietoje reikia pažymėti, kad iki šiol pagrindinės šiandienos krikščionių bažnyčios yra išlaikiusios priešiškumą žydams, nors, kitaip negu anksčiau, dabar viešai nerodo nei menkiausio antisemitizmo. 

   Nemanau, kad dėl dabartinės krizės, karų ir visų negandų reikia kaltinti žydų tautą, nors visiškai sutinku, kad žydų tautos atstovai vaidina labai svarbų vaidmenį, nes užima svarbias pozicijas pasaulio šalių visuomenėse. Būtina pastebėti, jog žydų tautos elitas yra nevieningas ir kovoja įvairiose pusėse bei būna priešiškose pozicijose. Aplamai, šioje situacijoje reikėtų kaltinti ne kurią nors vieną tautą, o tamsių blogio jėgų atstovus, kurie valdo neakivaizdžiai, per savo atstovus, ar valstybių autoritarinius lyderius bei kitus valstybių valdžios atstovus, dėl kurių nusikalltimų, blogos veiklos ar neveiklumo kenčia žmonės ir pasaulis. 

   Mūsų protėviai minėdavo šį gamtos reiškinį, nes manė, jog tai svarbu, prasminga ir atitinkamai nusiteikdavo bei nusistatydavo veiksmus kitam laikotarpiui. Visas kosmosas yra cikliškas, ritmiškas ir dinamiškas. Po tamsos ateina šviesa!

2022 m. rugpjūčio 23 d., antradienis

Gerbkime visas tautas

    Rugpjučio 23-oji yra Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti bei Baltijos kelio diena. Ši diena mums primena apie pakantumą tautoms, pagarbą ir jų laisvą apsisprendimą ir, kad jokiu būdu negalima nei vienos tautos pavergti, įkalinti ar naikinti. Istorija moko, jog turime gerbti visas tautas. Nėra blogų tautų. Tik mūsų iškrypęs, nenormalus požiūris padaro kokią nors tautą blogą ar net neverta egzistuoti. Todėl nesileiskime suklaidinami ir labai priešiškai nuteikiami prieš kurią nors tautą. Visada siekime tautų sutarimo, ne smurto, o diskusijų, vedančių į progresyvius ir teisingus sprendimus. 

   Lietuvos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos istorija yra ne tik lietuvių tautos istorija - ji apjungia visas nuo seno mūsų šalyje gyvenančias tautas. Dėl to visų šalyje gyvenančių tautų istorija yra Lietuvos istorija. Visiškai teisėtai Lietuvos žydai siekia, kad jų istorija būtų traktuojama kaip Lietuvos istorijos dalis ir paminėta vadovėliuose. Juk Lietuvos tautų istorija buvo ir yra svarbi valstybei ir jos žmonių gyvensenai, pasaulėžiūrai ir t.t. 

   Mano nuomone, visiškai nereikalinga ir neverta žydų labai kritikuojamų karo ir pokario partizanų bei kitų kovotojų už Lietuvos laisvę kelti į pagrindinius Lietuvos didvyrius. Tuo labiau, kai yra turinčių tokių pačių ar netgi didesnių nuopelnų, kovojant su okupantais kitų didvyrių. Juk puikių asmenybių, kovotojų už Lietuvos laisvę, didvyrių buvo toli gražu ne vienas ir ne keletas. Tada kam taip reikia priešinti tautas, kai galime rasti ir iškelti abiems pusėms priimtinus didvyrius? Žinoma, visais klausimais negalima vadovautis vien tik Lietuvos žydų bendruomenės norais, bet iš abiejų pusių veikiant gera valia kompromisą, sutarimą galima rasti, tuo labiau, kai esame vienos ir tos pačios Lietuvos istorijos dalis.

2022 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXIV)

    Kiekvieną kartą išėjęs į viešumą, mėgsta nudžiuginti širdis, dovanodamas dvasines meilės gėles toms, kurioms jų labai reikia. Dažnai įvykdavo sielų susitikimai ir jis širdies akimis paliesdavo josios Tavąją. O mylinčios širdys leisdavo meilės strėles, kurių kiekviena tiesiai į šviesiojo kunigaikščio širdį. Rodos, kad jis dalyvauja meilės puotoje, kurioje gauna stiprų didžiulės mistinės dieviškos meilės pajautimą. 

   Jis buvo kryžkelėje. O Kūrėjas tyli. Nesako nieko. Gyvenimas nerodo ženklų, kelio krypties. Nėra nieko. Ir jis toliau intensyviai galvojo apie save, savo gyvenimą ir savo gyvenimo kryptį, kol galiausiai suprato, kad galvojimo būdu suprasti- tai patirti nesėkmę. Juk tas galvojimas yra apie save iš savo menko pasaulėlio. Gyvenimas ir Viskas yra tiesiog nesulyginimai didesni už individo protą ir jo gyvenimą! Todėl šiame laikiname ir trapiame gyvenime svarbu rasti ne tik man svarbius atsakymus, įgyvendinti savo svajones ir norus, patirti nuostabių įspūdžių, bet ir atrasti atsakymus, kuriuos siunčia Kūrėjas. Taip, visiškai pagrįstas klausimas, šviesusis kunigaikšti, yra apie tai, ko tu nori iš gyvenimo, tačiau kur kas svarbiau yra tau suprasti, ko gyvenimas nori iš tavęs, ką Kūrėjas nori per tave išreikšti? 

   Tik savo sustingusioje vienatvėje jis prisimena Kūrėją, buvimą. Vienatvė- tai kelias, kuriuo likimas dieninį gyvūną veda į jį patį. Jis ieškodamas atsakymų pradėjo save ruošti panirimui į savo būties gelmes. 

   Pasakos XXXIII dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/05/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

2022 m. liepos 6 d., trečiadienis

Nors Rusija ir kelią grėsmę, bet nėra taip blogai

   Pasitinkame Valstybės dieną labai įsitempę, nes Lietuva tapo viena iš geopolitinio konflikto epicentrų. Tai visiems kelia nerimą. Visgi, mano nuomone, nėra viskas taip blogai ir beviltiška, nors konfliktas ir eina mums nepalankia kryptimi. Juk kitaip negu Ukrainos, Gruzijos, Moldovos atveju ar buvome tarpukariu, šiuo metu esame ES ir NATO nariais. Dėl to mums visiškai nereikia panikuoti, isterikuoti, įtikinėti ir tikrinti Vakarų valstybes, ar jos mus vis dar myli? Esu įsitikinęs, jog Baltijos šalys šiuo metu nėra ir netgi negali būti mainų ir dalybų objektu derybose tarp Vakarų ir Rytų didžiųjų valstybių. Juk ar galite įsivaizduoti, kad Rusijos Kaliningradas, Šiaurės Kaukazas galėtų būti dalybų objektas? Taip ir Lietuva būdama ES ir NATO teritorija negali būti dalybų objektas. Dar daugiau pasakysiu- netekusi Baltijos šalių, NATO ir ES subyrės kaip subyrėjo TSRS. Dėl to mes galime būti visiškai tikri, kad NATO pasiryžusi ginti Lietuvą. Mums visiškai nereikia nuolat nerimauti dėl NATO ryžto ir galimybių. Tik dėl išorinių ir vidinių priežasčių sukelto NATO ir ES kolapso Lietuvai gali kilti realus pavojus. Todėl nereikia performansų ir taip provokuoti Rusijos, aštrinti regione ir pasauliniu mastu [Taivanis] situacijos, kuri ir be mūsų pastangų yra labai įkaitusi. Manau, kad Lietuvos užsienio politika privalo būti nukreipta į ES ir NATO telkimą, vienijimą ir pagalbą Ukrainai ir Rytų partnerystės šalims. Prezidentas su valdančiąja koalicija vidaus politikoje taip pat privalo vienyti Lietuvą, kelti dvasią ir pagelbėti verslui bei piliečiams kovoje su geopolitikos iššūkiais ir dėl to kylančiomis problemomis. Taip pat, užuot reikalavus iš NATO ir ES didesnės paramos ir keldama aliarmą dėl Rusijos galimos agresijos, Lietuva privalo paruošti visą reikalingą karinę infrastruktūrą, kad galėtume priimti normaliomis sąlygomis NATO diviziją ar bent jau brigadą. Žodžiu, Lietuvos valdžiai reikia susitelkti į darbus ir pozityvą, o ne į Rusijos baimę, savo interesų iškėlimą virš visų ir susipriešinimą su nepatinkančiais. Taip pat nereikia pernelyg susitelkti į įsiteikimą Vakarų šalių lyderiams ir nerimavimą dėl jų noro mus ginti. Norint taikos ir klestėjimo, mums to daryti visiškai nereikia ir netgi yra labai pavojinga ir nuostolinga. Mums tereikia būti pareigingais NATO nariais, siūlyti idėjas [bet neatlikinėti performansus], vykdyti telkiančią bei padedančią politiką ir viskas. Visa kita nuo Lietuvos politinės valdžios šiek tiek arba visiškai niekas nepriklauso. Dabartiniame geopolitiniame konflikte, kaip ir visada, viskas priklauso nuo pasaulinio masto lyderių ir jėgų sprendimų, interesų ir galimybių. Pastebėtina, kad iki šiol pasaulinės galios konflikte veikia labai racionaliai ir atsakingai. Taigi, būkime ramūs ir tikėkimės geriausio!

2022 m. birželio 24 d., penktadienis

Neturėkite pernelyg didelių lūkesčių žmonių ir pasaulio atžvilgiu

   Turbūt neretai tenka patirti nusivylimą, apmaudą, pralaimėjimą ar net neviltį dėl to, kad viskas pasirodė ne taip kaip iš pradžių atrodė, ar tiesiog jūsų įsivaizdavimas neatitiko realybės. Taip atsitinka, nes smegenys kuria lūkesčius apie tai, kaip turi būti ir kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri tik per šių lūkesčių prizmę. O realybė dažnai būna daug gilesnė ir įvairesnė, negu išorinis įspūdis arba išankstinis įsivaizdavimas. Jūs net nepastebite daugelio detalių ir aplinkybių, nes smegenys yra pernelyg susitelkusios į tai ką jau esate patyrę ir, kaip jūsų įsivaizdavimu, turi būti. Jei dar nevaldote emocijų, gyvenimo situacijose pritrūkstate sąmoningumo, mąstymas pasidaro paviršutiniškas, ribotas bei nelaisvas. Kiekvieną kartą reaguojate emociškai, kai matote kaip situacija atitinka turimą lūkestį. Vertiname subjektyviai, ribotai pagal smegenyse esančią lūkesčių sistemą. Dažniausiai emocinis atsakas į tikrovę – neigiamas [baimė, pyktis, stresas ir pan.], nes daug tikimės, daug norime, o realybė yra žymiai niūresnė. Todėl išvada ta, kad kuo mažiau tikimės, laukiame, tuo mažesnis nusivylimas, o gyvenimo procese- mažesnės, silpnesnės emocinės reakcijos. Pavyzdžiui, jogai, šventieji nestresuoja, nenusivilia todėl, kad jie neturi lūkesčių. Jiems viskas gerai, kaip yra. Taip yra, nes frustracija apibrėžiama kaip skirtumas tarp to, ko norime, ir to, kas yra. Kuo didesnis atotrūkis, tuo daugiau frustracijos. Dėl to frustracijai sumažinti turime dvi galimybes: tikrovę labiau priderinti prie savo norų arba savo norus labiau suderinti su tikrove. Norėdami pasiekti ramybę, laimę jogai, šventieji, sufijai naikina lūkesčius, o pasauliečiai, veiklos žmonės siekia pakeisti tikrovę. Pripažinkime, kad pakeisti žmones, pasaulį yra nepaprastai sudėtinga, todėl paprasčiau sumažinti lūkesčius jų atžvilgiu. Lūkesčių sumažinimas nėra kažkokia socialinė kapituliacija. Tai nėra ir susitaikymas su žemesniais standartais. Veikiau- tai sveikas situacijos priėmimas. Juk visada susidursite su žmonėmis, kurie nebus ir nepasikeis taip, kad idealiai tiktų mums, o ir gyvenimas prie mūsų nesitaikys. Čia mano mintis ta, kad reikia susitaikyti su visais galimais įvykių variantais ir posūkiais. Naudinga priprasti žvelgti giliau ir plačiau į reikalo esmę bei išmokti matyti aiškiai ir realiai. Jokiu būdu neverta laikytis įsikibus iliuzijos, nes dažnai manome, kad tiksliai žinome, koks variantas mus tenkintų ir kaip viskas turi būti. Nei minties neleidžiame, jog bus ne taip, kaip planavome arba kaip turėtų viskas būti. Tai kelia frustraciją ir neišvengiamai atneša nusivylimą, stresą ir sudužusias viltis. Žinoma, pasaulietiniame gyvenime lūkesčiai, viltys yra būtinos, nes be jų nebus veiklos, materialaus progreso ir sėkmės. Jogai, sufijai, šventieji naikindami lūkesčius, kartu naikina stresą, nusivylimus, kančią, bet tai yra pasyvi gyvenimo pozicija. Neveiklumo arba minimalaus veiklumo kelias. Jeigu tikslas nėra tapti jogu, o gyventi pasaulietinį gyvenimą, turite suprasti, kad lūkesčiai ir nusivylimai yra neišvengiami. Bet jogų pavyzdys sektinas ta prasme, kad negali nerealiai išpūsti savo lūkesčių žmonių ir pasaulio atžvilgiu, jeigu nori gyvenime mažiau streso, nusivylimo ir daugiau dvasinės pusiausvyros. Turime suprasti ir susitaikyti, kad pasaulis ir žmonės, net patys artimiausi, ne visada elgsis taip, kaip iš jų tikitės ir kaip privalėtų būti. Priimkite žmones ir tikrovę tokius, kokie jie iš tiesų yra. Neturėkite dėl jų pernelyg didelių lūkesčių. 

   ’Kas mokosi, diena iš dienos gausina žinias. Kas seka Dao, diena iš dienos menkina norus. Kas diena iš dienos menkina norus, pagaliau tampa neveiklus.’’ Laodzi- Kinijos filosofas, Daoizmo pradininkas

2022 m. birželio 5 d., sekmadienis

Dieviškoji Dvasia veikia kiekvienoje Visatos dalelytėje.

‘’Didžiausia iš dorybių yra sekti Dao. 

Dao neaiškus ir miglotas, bet jame slypi visų daiktų pradžia.

Dao neaiškus ir miglotas, bet jame slypi visos formos.

Dao neaiškus ir miglotas, bet jame slypi tikroji esmė. 

Jo vardas nekinta nuo seniausių laikų. 

Tik per jį aš žinau, kaip prasidėjo daiktai.’’ Laodzi- Kinijos filosofas, Daoizmo pradininkas 

   Dažnai net žmonės, kurie nemano esą religingi ar dvasiškai nuovokūs, yra turėję su dvasia sietinos patirties. Būna momentų, kada mes jaučiame, jog yra kažkas neapčiuopiamo, ypatingo, anapusinio ir nesuderinamo su mums žinomais fizikos dėsniais. Taip pat mūsų dieviškoji esmė kviečia mus tobulėti, plėsti savo akiratį, pažinti save ir savyje esančią dvasinę karalystę, nes žmogaus gelmėje yra slėpiningas Kūrėjo buvimas, veikiantis iš vidaus. Kūrėjo Dvasia veikia visų žmonių širdyse ir masina dievišku grožiu ir šventumu. Dieviškoji versmė yra tik viena ir Ji veikia ne tik žmonėse, bet ir augaluose, gyvūnuose bei kiekvienoje Visatos dalelytėje. Šis vientisumo ir vienovės jausmas bei suvokimas pasaulio dvasinėse tradicijose vadinamas Dao, Dievo dvasia, Dvasia, kosmine sąmone ir pan. Dėl ko Kūrėjo kuriama Visata veikia ritmingai, harmoningai, išmintingai ir gražiai. Nėra nieko šioje Visatoje be šios Dvasios. Ji viską persmelkia ir yra visur. Viskas paklūsta didžiajam planui. Esame milžiniškos Visko programos dalis. Šios programos procesus, tvarką ir sistemas galima aptikti net pačiuose menkiausiuose ir nereikšmingiausiuose dalykuose. Taip tas neaprėpiamas Visko Visatoje veikiantis protas, dvasia veikia žmogų. Dažniausiai žmonės mano, kad antgamtiški dalykai, tokie kaip stebuklai, reikalingi Dievo buvimui įrodyti. Tačiau natūralus procesai ir gamtos dėsniai gali būti tik Dievo sumanyti metodai, reikalingi Jo nenutrūkstamos kūrybos tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, kompiuterinio žaidimo veikėjai gali galvoti, jog jų pasaulyje nėra veikiančio jų elgesį ir jų Visatą asmens, nes viskas kompiuteriniame žaidime vyksta remiantis grynai fiziniais gamtos dėsniais. Jokio stebuklo tame nėra. Bet iš tikrųjų kompiuterinis žaidimas buvo sukurtas ir berniukas žaidžia šį žaidimą remiantis fizikos dėsniais ir savo išmanymu, įgūdžiu. 

   Kūrėjo Dvasia yra jėga, kurianti, duodanti gyvybės ir leidžianti žmogui atlikti jam patikėtą misiją. Dėl to susiderinti ir veikti su šia Visko Dvasia žmogui yra būtina. Kadangi Kūrėjas bendrauja su žmogumi Dvasia, atsižvelgdamas į mūsų prigimties būsenas, gyvybinius ritmus ir paprasčiausius fizikos dėsnius, tokiu būdu mūsų protai turėtų būti harmonijoje su Visko mintimi, intencija. Išvada viena- negalime gyventi ne pagal prigimtį. Dvasingumas, dvasinis procesas yra privalomas kiekvienam žmogui, siekiančiam laimingo ir prasmingo gyvenimo. Juk Dvasia yra mūsų gyvenimo pradžia, jėga, esmė ir pats pagrindas ant kurio ir kuria kuriama Visko materiali visata. Gyvenimas dvasioje atskleidžia begalinę ir įvairiopą Dievo išmintį ir natūraliai formuoja mus pagal dievišką išmintį. Ji teikia gyvumą, gaivina ir augina mūsų širdį bei pašventina ir daro Visko kūrybos dalininkais, o kartu ir dieviško gyvenimo dalininkais, mylimais Kūrėjo vaikais.

2022 m. gegužės 10 d., antradienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXIII)

    Sužeistos širdys susitinka su šviesiuoju kunigaikščiu ir jo artumoje pajunta ramybę, liūdesys ir neramumai išsisklaido. Tada kartais geriau tiesiog patylėti ir pasidžiaugti buvimu, tiesiog pajusti, pasiklausyti, pastebėti. Meilė leidžia pastebėti nepastebima. Kartais patelės atrodo kaip patekusios į tyros dieviškos meilės liepsną, bet net tada jis nesijaučia būdamas tarp patelių šoumenu, sex bomba ir pan. Jis pasijaučia dvasiniu pleibojumi. Taip, jis- jų dvasinis pleibojus. 

   Kiekvieną dieną jam ateina mintys apie laikinumą, pažeidžiamumą, prasmingumą ir mirtingumą. Vis labiau jis pasaulį mato per savo mirtingumo prizmę. Juk mirties neapgausi ir savo mirties valandos nežinai. Patekus į tamsų būsenų ruožą, velnio lašai mažai gali pagerinti psichinę būseną. Akivaizdu, liko tik įprotis, bėgimas ir įsitikinimas, kad velnio lašai suteikia atsipalaidavimą ir gerą nuotaiką. Tiesą pasakius, jis jau gerai supranta, jog šis įsitikinimas yra klaidingas ir neatitinka realybės. Taip, anksčiau velnio lašai, kai užvaldydavo tamsios savidekstrukcinės jėgos ir pasidarydavo liūdna bei negera, jie pagerindavo būseną, bet dabar – nedaug. Nors jis dar nėra savo būsenų meistras, tačiau jis susikuria vidutiniškai geresnes būsenas, negu jam suteikia velnio lašai. Dabar velnio lašai, kaip ir anksčiau, slopina sąmonę ir blogina proto darbą, bet išties gerų būsenų nesuteikia. Po išgėrimo aplanko beprasmybės ir nusivylimo buvusia būsena nuotaikos. Tie, kurie geria dėl paprasčiausio atsipalaidavimo ar įvairių stresų [ne dėl išties rimtų bėdų, problemų ir pan.], tai atradus atsipalaidavimo ir raminančius pratimus arba užsiėmimus, potraukis, poreikis velnio lašams natūraliai pranyksta. Šviesiojo kunigaikščio atvejis- ne toks. 

   Pasakos XXXII dalis; http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/01/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

2022 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Apie svajones

‘’Tas, kuris nori visko, praranda viską’’ Afrikiečių patarlė 

   Mumyse tiek daug visko… Tiek daug norime patirti, išgyventi, išjausti, pamatyti, pabūti, paragauti… Ir tiek daug mes bijome, draudžiame sau, nedrįstam, abejojame- teisinga tai ar ne, realu ar ne, ką pagalvos kiti. Perverčiau daug knygų, perskaičiau daug straipsnių, peržiūrėjau daug video svajonių ir norų įgyvendinimo tema, todėl noriu pasisakyti šia tema. Juk norai ir svajonės mus lydi visą gyvenimą! 

   Vartant knygas krinta į akis tai, kad tekstuose veikiančių patarimų, sėkmės receptų, įžvalgų, išminties yra daug, tačiau dažniausiai jie yra tokie patys, kaip ir pačios svajonės. Tekstai ir video labiau skirti skaitytoją ar žiūrovą įkvėpti, suteikti jam vilties ir šviesesnės pasaulio perspektyvos. Turbūt teko girdėti pasakymus ‘’daugiau svajokite, nes svajonės pildosi’’ ar ‘’didi svajonė pakeitė pasaulį’’. Vieni ragina daug svajoti, detaliai ir tiksliai įsivaizduoti tarsi jau kaip įgyvendintą svajonę ir tada ji būtinai išsipildys, nes traukos dėsnis veikia, kiti ragina ne tik svajoti, susiplanuoti tikslus, bet ir iškart imtis aktyvių veiksmų. Dar kiti pataria pasitelkti magiją, afirmacijas ir panašius dalykus. Žodžiu, yra didelė pasiūla patarimų apie tą patį. Kita vertus, žmonės yra įvairūs, svajonės skirtingos, aplinkybės ir galimybės nevienodos, todėl visiems tinkamo vieno recepto nėra. Įvairovė reikalinga, gerbiu jų darbus, nes teikia vertingų žinių, patarimų, technikų ir t.t., tačiau visgi noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į tai, kad būtina išlaikyti sveiką nuovoką ir nepaskęsti iliuzijose. Šioje vietoje svarbu suprasti, kad peršamas viską žadantis optimistiškas visagalybės mąstymas, jog Visatoje visko visiems yra per akis ir nėra tokios svajonės, kurios nebūtų galima įgyvendinti, yra iliuzija. Tai tarsi norų knygos, kurios skatina vaikišką visagalybės mąstymą. Jų propaguojama idėja, kad Visata yra tarsi didelė prekybos pagal katalogą įmonė, kur galima užsisakyti viską, ko tik nori, ir tą gauti. Kas į tai rimtai įsitraukia, praranda sveiką realybės suvokimą ir galiausiai nusivilia žiauria tikrove. Juk visi esame patyrę, kad gyvenimas, Visata neskuba pildyti mūsų išsvajotų norų. Dažniausiai norima tikslą pasiekiame sunkių pastangų dėka. Be to, mes galime dėti pastangas, veikti savo mąstymą ir elgseną, bet ne rezultatus. Juk turbūt visiems teko patirti, kad labai retai norai išsipildo taip, kaip buvo įsivaizduota. Tai gali būti geriau, tai gali būti blogiau, tai gali būti visaip, nes Visata nėra prekybos pagal katalogą įmonė, o galimybes ir resursus mes visi turime ribotus. Todėl mes nesame visagaliai. Visata veikia pagal savo planą ir viską žino geriau negu mes. Pavyzdžiui, net tokie kaip Jėzus, kuris baigė gyvenimą ne taip kaip norėjo, ar Satja Sai Baba, kuris mirė anksčiau nei buvo skelbęs ir mirė ne taip, kaip norėjo, negali įsakyti Visatai ir gauti visko, ko tik nori. O ką kalbėti apie paprastą žmogų! 

   Guru, dvasiniai mokytojai, jogai, okultinių mokslų atstovai mėgsta sakyti, kad pasiekus tam tikrą sąmoningumo lygmenį, kai protas tampa tarnu, o jūs jo valdovu, galite gauti viską, ko tik norite, ir tapti kuo norite būti. Ši tiesa nėra tokia, kokią žmonės ją įsivaizduoja- Jų kalbas reikia suprasti ne visagalybes prasme, o tiesiog noras siekti viršūnės arba menas pajusti, jog jau esate tai, kuo norite būti ir kad turite viską, ko trokštate. Tam nusakyti yra gera indų patarlė; ‘’Jeigu norai užgęsta, tai ir vargšas yra turtingas; jeigu užvaldo, tai ir didikas lygus vergui.’’. Dabar visur yra komercija, noras pasipelnyti, turėti daugiau sekėjų, garbės ir t.t., todėl parduodamos iliuzijos, nors aktyviai propaguojama visų svajonių išsipildymo galimybė. Visgi, tai nėra visiška apgaulė, tik netinkamai, neaiškiai pateikiama idėja, ko pasekoje žmonės neteisingai ją supranta. Dėl to visada būtina išlaikyti sveiką nuovoką ir nepaskęsti iliuzijose. Čia svarbu suprasti, jog galiu norėti labai daug, bet tikrovė yra dažnai kitokia, tad dabar geras metas iš to, ką turiu ir galiu, susikurti geresnį gyvenimą. Geras guru tokiu atveju gali tik padėti pačiam pamatyti, kurioje vietoje galiu kurti gerą gyvenimą, tačiau nuspręsti turite vėl pats. 

   Taigi, galima daug norėti, daug kuo tikėti, bet, jei tai prieštarauja esamai tikrovei, joks tikėjimas nepadės. Kadangi mes turime gausybę apribojimų, su kuriais reikia skaitytis. Pavyzdžiui, amžiaus, sveikatos, resursų, aplinkybių. O svajodami savęs dažniausiai neribojame ir prisisvajojame įspūdingiausių dalykų. Mintyse ir planuose kelias į svajones būna dažnai tiesus ir lygus, tačiau vėliau pasirodo daug sunkesnis, painesnis ir pilnas duobių.Taip sakydamas nebandau teigti ar įtikinti, kad visada reikia susitaikyti su dabartine padėtimi ir kentėti. Visai ne! Kartais iš tiesų reikia keisti save ir aplinką, išeiti iš komforto zonos ir siekti savo norų, svajonių įgyvendinimo. Nereikia pamesti visų svajonių net nepabandžius jų įgyvendinti. Tai būtų neteisinga ir skurdu gyventi. Geriausias ir svarbiausias svajones būtina bandyti įgyvendinti, tačiau tik neperžengiant sveiko proto ir intuityvaus širdies žinojimo ribų. Būtina visada prisiminti, jog mes, kiekvienas, esame laisvi veikti tam tikruose Visatos dėsnių ir gyvenimo apribojimuose. 

   Deja reikia susitaikyti su tuo, jog dauguma mūsų svajonių, norų niekada nebus įgyvendinti. O per dideli lūkesčiai sau, aplinkiniams ir gyvenimui neprisideda nei prie vidinės laimės sukūrimo, nei prie norų įgyvendinimo. Be viso to, svajonių įgyvendinimui reikia skirti laiko, dėmesio, resursų, sveikatos ar netgi kainuoja gyvybę. Kuo svajonė didesnė, tuo daugiau reikia atiduoti, kad ji išsipildytų. Dėl to prisisvajojus vertėtų paklausti savęs- ką esu pasiruošęs atiduoti už savo svajonę? Labai dažnai paaiškės, jog rami namų aplinka, laiminga šeima ir sėkmė darbe yra svarbesni už norą apkeliauti Afriką. Mūsų svajonės ir norai kinta kaip ir pats gyvenimas. Vaikai svajoja apie žaislus, disneilendą, o senjorai pasvajoja apie gerą sveikatą. Gali kilti klausimas- jeigu svajonės kinta, kainuoja, sunkiai pasiekiamos, tai gal jų ir siekti nereikia? Mano nuomone, kad reikia. Tik reikia pasirinkti didžias, daugmaž pasiekiamas ir svarbiausias svajones, nes visų svajonių ir norų tikrai neįgyvendinsite. Taip pat būkite atsargūs rinkdamiesi svajones ir tikslus, nes kai kurios gali pakenkti šiandien jau turimai sėkmei ir laimei. Žmogus vis tikisi gauti ko nors nemokamai, tačiau net svajonė neišsipildo nemokamai. Dėl to reikia ne tik nebijoti svajoti, bet ir persvarstyti prioritetus- ką vertinate, ko norite, ko siekiate ir kasdien elgtis taip, kad artėtumėte prie savo svajonės išsipildymo. Kai kurios svajonės tegu lieka svajonėmis. Kiekvienas veiksmas, mintis ir net jausmas mums padeda siekti pasirinkto tikslo arba kliudo jo siekti. Gerai išsiugdyti aktyvumą jums skirtoje gyvenimo misijoje. Be veiksmų, pastangų, vedančių trokštamo tikslo link reta svajonė [tik nulemta likimo] gali išsipildyti. Svajokite ir protingai veikite! 

'’Verčiau sugrįžti ir numegzti tinklą nei nerti prieš srovę, svajojant apie žuvį’’ Kinų patarlė

2022 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Nesileiskime įtraukiami į pozityvaus arba negatyvaus mąstymo kraštutinumus

    Nors su koronavirusu susijusios baimės ir grėsmės atlėgo, bet mūsuose nerimas dėl ateities nesumažėjo. Didžiųjų pasaulio galybių konfliktas, karas Ukrainoje, pabėgėliai, ekonominės problemos kelia naujus iššūkius ir pavojus. Šiomis dienomis daugelis žmonių jaučiasi esantys chaose ir neapibrėžtume. Vieni žmonės išgąsdinti neigiamų emocijų lavinos užsideda pozityvumo kaukę ir neigia grėsmes, o kiti metasi į kitą kraštutinumą- pasiduoda nevaldomai baimei, liūdesiui ir beviltiškumui. Subalansuotų žmonių yra labai mažai. Tenka pripažinti, jog mūsų regione yra sunku išlaikyti psichinę pusiausvyrą, nes yra realių grėsmių bei žmonės yra išvargę ir dar neatsigavę po traumuojančios koronaviruso pandemijos patirties. 

   Šiuo metu populiarų pozityvaus mąstymo kultą vertinu daugiau kaip realybės neigimo formą, nes tiesiog bandoma ignoruoti neigiamus jausmus ir tamsiąją būties pusę. Reikia pažymėti, jog plačiai propaguojamas pozityvusis mąstymas dažnai yra neadekvatus ir neadaptyvus, beje, kaip ir negatyvusis mąstymas. Jie abu neleidžia psichikai save sureguliuoti, rasti pusiausvyrą ir geriau prisitaikyti prie tikrovės. Manau, neverta nuolat išlaikyti įsitikinimą ir pastangą, jog reikia pastoviai turėti teigiamą mąstyseną, kad ir kokia baisi bei sunki padėtis slėgtų. Nes toks įsitikinimas pozityvų mąstymą taip aukštai iškelia, kad jis tampa pernelyg apibendrinantis kraštutinumas. Tokiu būdu jis ne tik pabrėžia optimizmo svarbą, bet ir sumažina ar netgi paneigia sunkių emocijų buvimą bei esančią tikrovę. Negatyvi mąstysena yra dar kenksmingesnė ne tik pačiam asmeniui, bet ir šalia esantiems, nes labai dažnai užkrečia aplinkinius žmones negatyvu ir pesimizmu. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės yra įpratę nuolat gąsčiotis. Kas truputį nutinka ir jie; ‘’Oi, jau turbūt bus blogai!’’, ‘’Oi, viskas negerai ir aplinkui visur grėsmės!’’ ir t.t. ir pan. Akivaizdu, kad tokiems žmonėms trūksta optimizmo, teigiamo mąstymo. Tokiais atvejais reikia paklausti savęs- kiek kartų aš jau gyvenime bijojau ir nieko neįvyko? 

   Mums labiausiai reikia tokio sveiko pozityvaus mąstymo ir objektyvaus optimizmo, kuris adaptyvus ir atitinkantis supančią tikrovę. Tokio, kuris sako, kad viskas gali būti visaip, tačiau aš tikiu, jog galiu pats ar su Dievo pagalba su tuo susitvarkyti! Svarbiausias dalykas padedantis adekvačiai ir adaptyviai mąstyti net stresinėse situacijose, yra sąmoningumas ir gebėjimas priimti supančią realybę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Kartais gal verta ir rėkti, jeigu tai reikalauja situacija, bet tai turi būti padaryta sąmoningai, protingai ir pagal situacijos poreikį. Tai negali būti iš kažkokio neigiamo, nesąmoningo impulso ar nesusitvardymo ir pan., kai tiesiog kenkiame sau ir aplinkiniams. Čia svarbu suprasti, kad optimizmas, tvirtumas, atsparumas, kantrumas, susivaldymas, geranoriškumas yra vertybės ir dorybės. Tik yra riba, kai jau nebe išeina apsimesti, jog viskas gerai, ir nebegali savęs prisiversti pasijusti žvaliau, nuvyti šalin slogutį, liūdesį arba nerimą ir tenka tiesiog pripažinti, kaip dabar iš tikrųjų jaučiuosi bei kokia iš tikrųjų padėtis yra. Kartais kai kurie dalykai paprasčiausiai negali būti sukontroliuojami- jie tiesiog vyksta. 

   Kalbant konkrečiai apie dabartinę padėtį mūsų regione, galima pasakyti, kad istoriškai tai- nieko naujo. Istorijoje tokių krizinių situacijų buvo toli gražu ne viena. Po jų neretai vykdavo pakilimai, progresas. Po krizių žmonės visada išeina stipresni, nes jie įveikė jas. Čia veikia ne tik žmonės, lyderiai, bet ir Dievas, likimas ar kažkoks nulemtas istorijos procesas, prieš kurį žmonės yra bejėgiai. Dėl to galime nerimauti, kiek tik norime, bet situacijos dažnai nepriklauso nuo mūsų ir vyksta pagal savo eigą. Seniau žmonės, patekę į labai sunkią padėtį, pradėdavo daugiau ir uoliau melstis, skirti daugiau dėmesio dievams, apeigoms ir atnašaudavo aukų. Krizių metu religijų svarba dar daugiau išaugdavo. Tuo pačiu verta pažymėti, kad nors religijos sunkiu metu teikdavo paguodą ir viltį, tačiau žmonių pastangos įveikiant krizes visada buvo ypač svarbios. Dažniausiai visa tai veikė sinergiškai.

2022 m. vasario 16 d., trečiadienis

Valstybinė šventė- ne ta diena, kai reikia kelti neramumus

    Oficialios valstybinių švenčių dienos yra tapačios konstituciniams Lietuvos simboliams- vėliavai, himnui, herbui. Kadangi jos sukoncentruotos ir veikia valstybinės bendruomenės integravimo, identifikavimo ir pasaulėžiūros formavimo linkme. Juk istorija yra kultūrinio ir politinio tapatumo pagrindas. Nuvertinus valstybę ir valstybinę ištikimybę, piliečiai praranda vienijančią politinės bendruomenės toje teritorijoje suvokimą. 

   Suprantu, jog Lietuvos žmonės susiduria su dideliu gąsdinimu, slopinimu, kiršinimu, patyrę per daug kančios, neprognozuojamumo bei visuomenė prarado daugiau žmonių negu galėjo, tačiau per valstybines šventes vis tiek nereikia kelti neramumų ir chaoso. Net ir tokiu atveju, kai valdžia peržengia visas leidžiamas ribas, yra nepatriotiška, korumpuota ir išdavikiška. Per sausio 13-osios minėjimą valdžios atstovų nušvilpimas ir ten susirinkusių žmonių laikysena, mano nuomone, neperžengė ribos, kada jau paniekinami ne atskiri politikai, o pati valstybė. Taip pat valstybinė šventė negali pavirsti į valdžios atstovų savęs išsikėlimo renginį ar tiesiog į viešųjų ryšių akciją savo reitingams pakelti. Laikini politikai negali save pateikti kaip ‘‘Aš- tai valstybė‘‘, o jei mane nušvilpiate- nušvilpiate valstybę. 

   Per Vasario 16-osios šventę tikiuosi žmonių atsakomybės, pagarbos valstybei ir jos istorijai. Juk dabarties mūsų veiksmuose veikia gyvoji istorija, pasireiškianti kasdieniais įpročiais, papročiais, nuostatomis ir visu pasaulio matymu. Praeitis sustiprina kultūrinio tęstinumo suvokimą. Todėl būkime atsakingi ir patriotiški Lietuvos valstybės gyvavimo tęsėjai!

2022 m. vasario 11 d., penktadienis

NATO ir Rusijos konfliktas toliau eskaluojasi

    Po gruodžio mėnesio ultimatyvaus reikalavimo JAV ir NATO, Rusija naujai pakartojo iškeltas sąlygas konkrečiai jau dėl Ukrainos. Žodžiu, nuo reikalavimų dėl NATO buvimo Rytų Europoje neatsitraukė, tik papildė reikalavimais dėl Ukrainos. Tenka pastebėti, jog Maskvos iškeltos sąlygos yra visiškai nepriimtinos ES ir NATO, nes tai reikštų pastarųjų pralaimėjimą Ukrainoje. Nors susidariusi padėtis aplink Ukrainą yra labai grėsminga, bet į visa tai siūlyčiau žiūrėti platesniu kontekstu. Šiuo atveju pasaulinių galių konflikto esmė yra ne vien Ukraina. Tiksliau pasakius, Ji vienu metu yra svarbi konflikto dedamoji ir kartu- atpirkimo ožys, sugeriantis agresiją. Dėl to palaikau Ukrainos valdančiuosius ir prezidentą, kai jie priešinasi Vakarų lyderių spaudimui ir pernelyg nedramatizuoja padėties bei ramina kylančią paniką. Teisingai daro Ukrainos vadovybė, jog vengia bet kokio provokatyvaus elgesio, isterikavimo ir visokio blaškymosi, kuris tik didintų ir taip įkaitusią atmosferą ar netgi paprasčiausiai išprovokuotų karą su Rusija. Mano nuomone, Ukraina privalo visokeriopai vengti pakartoti 2008 metų Gruzijos- Rusijos karo scenarijų. 

   ES ir NATO atsakas į Rusijos ultimatumus yra toks, kokio maždaug ir tikėjosi Kremlius. JAV ir ES bando užglaistyti situacijos aštrumą rodydama didelį norą derėtis ir sutarti. Reikia pastebėti, jog Vakarų šalių lyderių ir kitų aukštų pareigūnų vizitai, prašymai susitikti bei demonstruojamas didelis siekis susitarti su Vladimir Putin sudaro jam galimybę atsitraukti su labai mažais reputaciniais nuostoliais. Visgi kardas ištrauktas ir užsimota, todėl visko palikimas po senovei būtų katastrofiškas Rusijos vadovybės pralaimėjimas, kad ir kaip gražiai atsitraukimas atrodytų. Be to, kadangi Kremliaus slaptosios tarnybos vis dar kontroliuoja pasaulinį propagandos naratyvą ir turi situacinį karinį ir kt. pranašumą, manau, Kremlius taip lengvai nesustos ir neatsitrauks. Juk klaida būtų to neišnaudoti. Tuo labiau, kai Vakarų šalys yra aptikusios jo įtaką pasaulinės propagandos naratyvui. O tai reiškia, kad tik laiko klausimas, kada situacija žmonių protuose gali ir pasikeisti labai nepalankiai Kremliaus atžvilgiu. Nežinau gerai situacijos kitose šalyse, bet žvelgiant pagal Lietuvos žmones, Kremlius vėluoja atkurti TSRS. Matyt tikėjosi, jog jo įtakos pasauliniame propagandos naratyve Pasaulio valdantysis elitas neaptiks. Turbūt dėl to JAV prezidento Donald Trump laikais Kremliaus slaptosios tarnybos buvo taip susitelkusios į ardomąją veiklą Vakarų šalyse, kad gerai nesuformavo žmonių galvose noro grįžti į naują TSRS. 

   Tuo pačiu noriu pasisakyti ir dėl įvykių Kanadoje, nes manau, kad ten vyksta reikšmingi įvykiai, kurie gali tapti pavyzdžiu. Palaikau Kanados protestuotojus. Kanados valdantysis elitas turi labiau pagalvoti apie šios šalies Vyriausybės atstatydinimą ir kartu apie kilusios krizės teigiamą išsprendimą. Vien laukiant, kada protestas išsikvėps ir nepriimti jokių teigiamų sprendimų- nėra geriausia išeitis Kanados žmonėms.

2022 m. sausio 26 d., trečiadienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXII)

    Tarptautiniame kovos ringe nuotaikos yra kovingos. Iš vienos pusės- raumeningas, stiprus liūtas, bet turintis mirtinų ligų, kurios nelaimei progresuoja. Jo chebrantai- nutukę, mažai raumenų turintys, ligoti, nors plėšrūs, bet dėl minėtų priežasčių mažai kovingi vilkai. Iš kitos pusės- meška, kuri yra gana liesa, gyvenanti nepritekliuje, viską, ką gali skiria raumenų auginimui. Nors lašinių neturi, bet raumenys – stiprūs ir ištreniruoti, be to gana vikri. Ji yra kovingiausia ringe ir norinti kovoti. Jos draugas drakonas- didelis ir augantis, susitelkęs į raumenų ir savo jėgos auginimą. Tenka pastebėti, jog jis dar nepasiruošęs didelei kovai, todėl kovingumas nėra didelis, bet nuolat augantis. Meška pradeda jėgos kovą, nors priešininkų svorio kategorija yra gerokai didesnė. Liūto gauja šiuo atveju kovoje be taisyklių pasirinko sau parankiausią strategiją- išvarginti, nualinti priešininką ir po to kovą užbaigti smaugimo ar laužimo veiksmu. Paprastai kovotojai be taisyklių, atsidūrę tokioje padėtyje, neilgai trukus [priklausomai nuo skausmo slenksčio] pasiduoda. Kadangi meškos svorio kategorija yra žemesnė ir ji taip paprastai įveikti priešininko negali, o nokautas vargiai tikėtinas, ji pasirinko kitą taktiką. Ji ne tik kelia nesutarimus liūto gaujos tarpe ir veikia su paslaptingais chemikalais, veikiančius jų kūnus. Ji taip pat atlieka įvairius apgaulingus kovinius veiksmus, kad susidarytų progą tiksliam, stipriam ir žaibiškam smūgiui. Ji siekia priešininką pasiųsti į nokdauną. Po nokdauno, matyt, tikisi, kad liūto gauja sutriks ir atsitrauks. 

   Stebėdamas Kreivų veidrodžių karalystės gyvūnus, jam [jo vaikystės berniukų kalba tariant] jie atrodė gerokai ‘’paduchinti’’. Tiesa, visiškai dar ‘’neužduhinti’’. Juos ‘’duhino’’ tamsiųjų jėgų statytiniai valdžioje ir visuomenėje. Gaila jų, bet jie pasiduoda mobingui, patyčioms ir kitokiam ‘’’duchinimui’’. 

   Tuo tarpu šviesusis kunigaikštis bandė žiūrėti į savo gyvenimą iš mirtingumo perspektyvos. Visi žinome, kad mirsime, bet gyvename tarsi nemirtingi. Kai tik įsisąmonini savo mirtingumą ir pažvelgi į savo gyvenimą iš tokios perspektyvos, protas tuoj pat pradeda galvoti apie ką nors kitą. Bet net ir trumpas mirtingumo įsisąmoninimas labai praturtina ir brandina. Galima lengvai atskirti, kas svarbu gyvenime, o kas- tuščia. Ši praktika prideda išminties.

   Įsijungia dieviškoji gravitacija ir savo kelyje sutinka gyvą meilės liepsną, atsiliepiančią į jo sieloje rezonuojančius virpesių ritmus. Kai susitinka tokios mylinčios širdys, jos gali susikalbėti ne tik verbališkai, žodžiais. Juk meilės ir širdžių kalba gali vykti ir kitais būdais: Akių kalba- pasąmonės, jausmų, širdies kalba; Veidų kalba- proto ir emocijų kalba; Kūno kalba- pasąmonės ir emocijų kalba; Balso kalba- proto, emocijų ir pasąmonės skambesys. Taigi, sielų kalba gali būti gili, labai įvairi ir turtinga. Žinoma, tokiu būdu ir sielų kalbos supratimas jo yra daug didesnis už vidutinį. Šioje vietoje kaip svarbu suprasti, kad šviesusis kunigaikštis nėra ir negali būti trečias porų santykiuose. Poros į savo santykius jokiu būdu negali velti šviesiojo kunigaikščio, nes gadina savo likimą, santykius. Tai labai kenksminga ir prieštarauja Kūrėjui. Šviesiuoju kunigaikščiu, jo išmintimi, galia, įkvėpimu, energijomis, parama ir pan. naudotis galima ir labai naudinga likimui, asmenybei, sveikatai, jeigu tai nekenkia niekam, nieko neužgauna. Viskas turi būti savo ir visų gerovei. Tai dieviškumo palaimintas kelias. 

   Pasakos XXXIdalis:  http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2021/07/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

2022 m. sausio 18 d., antradienis

Dabar yra momentas, kada Rusijai reikia veikti, kad neprarastų iniciatyvos

    Praėjusią savaitę vykusios derybos tarp JAV, NATO ir Rusijos žlugo. Nors Rusija dar laukia raštiško atsakymo, bet Vakarų šalių pareiškimai rodo, jog Maskvos ultimatumas yra atmestas. Reikia pastebėti, kad JAV ir NATO kalbos tonas vis labiau panašėja į Maskvos ultimatumų kalbą. Taip vyksta dėl to, kad derybų šalys nevienodai vertina esančią jėgų pusiausvyrą: Rusija jaučiasi gerokai stipresnė, negu ją vertina Vakarų šalys, o Vakarai jaučiasi gerokai stipresni, negu juos įvertina Rusija. Savos tiesos derybomis, ekonominiu, politiniu, diplomatiniu spaudimu bei įvairiu stiprybės demonstravimu, kariniais ir kitais manevrais nei vienai pusei nepavyksta įrodyti. Praeityje tokiose situacijose vedybos arba karas viską sudėliodavo į savo vietas. Šiai dienai dėl visų abipusės priklausomybės, globalių žmonių ryšių konfrontacija gali tęstis ilgai. Tuo labiau, kai Vakarų šalys nesuinteresuotos, kad viskas spręstųsi karo lauke. Jos beveik visais parametrais yra stipresnės, todėl turi galimybę ilgą laiką įvairiapusiškai spausti ir riboti Rusiją. Joms naudingesnė strateginė kantrybė ir nuolatinis Rusijos silpninimas ir žlugdymas, kuris galiausiai, anksčiau ar vėliau, turėtų duoti reikiamą rezultatą. 

   Svarbu pastebėti, kad nors derybos žlugo, tačiau Maskva nuo savo ultimatyvaus tono ir reikalavimų ne kiek neatsitraukia. Dar daugiau- Kremlius pastato save į tokią situaciją, kada nėra galimybės atsitraukti nesusilpnėjus arba nepraradus veido. Tarsi stotų į žūtbūtinį mūšį ne tik dėl Rusijos interesų, bet ir dėl paties Prezidento Vladimir Putin suformuotos valdžios išlikimo. Mano nuomone, Maskva atakuoja ir manevruoja gerai, todėl nuolat išlaiko iniciatyvą konfrontacijoje su JAV ir NATO. Tačiau po netikėto, puikaus, tiesiog įspūdingo Rusijos kariuomenės ir žvalgybos pasirodymo Kazachstane, kurių tikslas buvo šią valstybę paguldyti ant menčių, situacija gali pakisti ne Maskvos naudai. Visų pirma dėl to, kad visas šis galingas pasirodymas gali nueiti perniek, jeigu Rusijos politinė ir diplomatinė vadovybė neįtvirtins kariuomenės ir žvalgybos laimėjimo, neužkardys informacijos nutekėjimo. Vietoj to, kad užtikrintų turtingo resursais Kazachstano kontrolę, taip sustiprindama prieš Vakarus ir Kiniją savo derybines pozicijas bei kartu įtvirtinusi savo įtaką ir saugumą Vidurinėje Azijoje, Maskvai dėl politinių ir diplomatinių klaidų, kurių svarbiausia- nepakankamai įvertintas kazachų valstybingumo siekis vadovybėje, elite, masėse bei vadovų ir elito vienybė išorinės agresijos akivaizdoje, gresia iniciatyvos praradimu. Nes paaštrėjusi padėtis NVS erdvėje, sukilęs šių šalių vadovų nepasitikėjimas, neišspręstas Kazachijos klausimas, Kinijos viešai nereiškiamas nepasitenkinimas gali neleisti Kremliui veikti pagal jo planą. Todėl Rusijai dabar reikia tiksliai ir aštriai veikti, norint toliau išlaikyti iniciatyvą konfrontacijoje su Vakarų šalimis. 

   O Lietuvai šioje grėsmingoje geopolitinėje padėtyje reikia būti kaip įmanoma labiau apskaičiuotai ir pačiai, kaip įmanoma, pasiruošusiai. Mano nuomone, Lietuvai ir visoms Baltijos šalims būtina pasimokyti iš Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto. Ypač toje dalyje, kur Azerbaidžano kariuomenė įžengė keletą kilometrų į Armėnijos teritoriją [ne Kalnų Karabacho] ir ten pasiliko. Į Armėnijos pagalbos šauksmą Rusijos vadovaujama gynybos organizacija, kurios nare yra Armėnija, neskubėjo atsiliepti ir jos ginti. Nors NATO demonstruoja ryžtą ir teikia Lietuvai paramą, bet turime viskam pasiruošti.

2022 m. sausio 6 d., ketvirtadienis

Atidžiai klausydami galime daug išmokti

‘‘Duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną, gamta įtikinamai sako, kad reikia daugiau klausytis, negu kalbėti‘‘- graikų rašytojas,filosofas, istorikas Plutarchas [46 m.- 126m.] 

   Nuo to, ar mokate naudotis ausimis, priklauso, ką ir kiek išmokstame gyvenime. Todėl būtina rinktis, ką klausote. Nesileiskite į tuščius ir nereikalingus pokalbius ar kompanijas, kur niekas nieko protingo nepasako ir niekas nieko iš tiesų neklauso. Žinoma, ne visada galima rinktis pašnekovus, nes yra darbas, aplinka, įsipareigojimai ir pan., bet kiek galima reikia stengtis nesivelti į tuščius, neprasmingus, nenaudingus ir nereikalingus pokalbius. 

   Turbūt teko girdėti filosofų pasakymą, kad ‘‘neišmanėliai kalba, bailiai tyli, o išmintingieji klauso‘‘. Galbūt šis pasakymas nėra tiksliai apibendrintas, bet jame tiesos yra. Mano nuomone, išminčius, kada reikia- protingai kalba, kada reikia- giliai tyli, ir kada reikia- atidžiai klauso. Be abejonės, jei negebėsi deramai klausytis- nebūsi išminčiumi. Taigi klausymas yra nepaprastai svarbus dalykas kiekvieno gyvenime. Verta pastebėti, kad kuo daugiau klausomės ir sužinome, tuo daugiau informacijos, išminties turime bei daugiau atsiranda ar pastebime galimybių realizuoti Dievo duotus sugebėjimus, kurių turime kiekvienas. 

   Pokalbiai, apsikeitimai idėjomis, sumanymais bendraujant gali būti vienas maloniausių ir vertingiausių dalykų žmogaus gyvenime, jeigu abu pašnekovai moka ne tik kalbėti, bet ir atitinkamai išklausyti vienas kitą, skirti deramai dėmesio judviejų pokalbiui. Visais atvejais, klausymas naudingas ir reikalingas ne tik kitam [dėl paguodos, supratimo ir t.t.] ar siekio įtikti kitam ir pan., bet taip pat ir pačiam klausančiam. Mokėti klausyti, išklausyti yra labai naudingas klausančiam. Šis gebėjimas leidžia daug geriau pažinti, suprasti žmones, sužinoti daugiau informacijos, geriau orientuotis aplinkoje, pasimokyti iš kitų patirties, žinių, sėkmių ir nesėkmių. Dėl ko santykiai su žmonėmis ir aplinka bus daug geriau suprantami, prognozuojami, o to pasekoje jūs daug rečiau būsite kažkieno nuviltas, apgautas, išduotas. 

   Egzistuoja du klausymo tipai: aktyvus ir pasyvus. Visi mes esame įvaldę ir dažniausiai naudojame pasyvų tipą. Jis reikalauja iš mūsų mažiau dėmesio ir energijos, todėl dažnai būna mums patogus. Pavyzdžiui, mes apsimetame, kad klausomės, nors mūsų mintys sukasi apie vakar matytą filmą. Kartais pokalbyje esame iš dalies ir to pakanka. O aktyvus, dalyvaujantis pokalbis reiškia sutelkti dėmesį į pašnekovą ir jo kalbą. Būdami aktyvūs klausytojai turime sukaupti dėmesį į tai, ką mums kalba. Šiuo atveju reikia norėti klausytis, o tam būtina teigiama psichologinė nuostata. Dėl to kartais prireikia sugebėti atsisakyti išankstinio nusistatymo kito atžvilgiu, nes neretai kažkieno nuomonė atmetama ne todėl, kad ji klaidinga, o todėl, jog ją sako žmogus, dėl kurių nors priežasčių antipatiškas. Kartais trukdo klausytis pagarbos pašnekovui ir jo nuomonei trūkumas. Visgi pagarba pašnekovui kertinis dalykas sėkmingam pokalbiui, bendravimui. Pagarbą pašnekovui sudaro pagarba jo asmeniui, svarstomam klausimui, jo nuomonei, net ir tuo atveju, kai argumentai yra nepakankami ar nepriimtini. Žmonės dažniau naudoja pasyvų klausymąsi, nes jis ne tik patogus, bet ir turi privalumų. Pavyzdžiui, gali tikti nemaloniuose, tačiau neišvengiamuose pokalbiuose ar kompanijose. Bet be mokėjimo įvairiuose bendravimuose aktyviai klausytis jums bus sunku būti geru pašnekovu ir populiariu, pageidaujamu žmonėse. Dėl to jums reikia būti įvaldžiusiems ne tik pasyvų, bet ir aktyvų klausymą. O kuo dažniau klausomės kitų, tuo labiau laviname klausymo sugebėjimą. Visgi neverta persistengti ir leisti piktnaudžiauti žmonėms jūsų klausymu. Pavyzdžiui, ‘‘tyliu‘‘ klausymu gali piktnaudžiauti pernelyg kalbūs, trokštantys dėmesio, paguodos ir t.t. Jei tokie pokalbiai tušti, nevertingi arba nevedantys į pokalbio tikslą, geriau gražiai nutraukti pokalbį. Vienas iš būdų nutraukti tuščią, nereikalingą ar jau keletą kartų girdėtą kalbą- neberodyti jokios reakcijos. Jums visiškai nereikia gaišti savo brangaus laiko ir būti visų ir visko išklausytoju. Išmintis reikalinga ir kito žmogaus išklausyme... 

 ‘‘Niekas taip nemiela bendraujant su žmonėmis, kaip dėmesio stoka‘‘- prancūzų rašytojas, filosofas Onorė de Balzakas

2022 m. sausio 1 d., šeštadienis

Sveikinu su Naujaisiais 2022 metais!

Mano mylimieji ‘’Toto’’ skaitytojai, 

   Sveikinu Jus su Naujaisiais metais! Praėjusieji 2021 metai praėjo slegiant galingiems koronaviruso gniaužtams. Manau, kad 2022 metai bus persilaužimo kovoje su COVID-19 pandemija metai. Nors nauji metai irgi atneš iššūkių ir gali juodi bei blogi debesys imti ypač slėgti, bet prašau nesileisti, kad Jus paveiktų tai, kas neteisinga ir bloga, jog įkalintų nusivylimas, liūdesys ir bejėgiškumas. Tikiu, kad iššūkius įveiksime ir viskas baigsis gerai. 

   Naujųjų metų proga noriu visiems palinkėti, kad 2022 metais santarvė, gera valia ir taika nugalėtų nesantaikas, krizes ir karus! 

   Gražių Naujųjų metų! 

 Jūsų 

Mindaugas Pliauga

 www.totas.lt