Praėjusią savaitę vykusios derybos tarp JAV, NATO ir Rusijos žlugo. Nors Rusija dar laukia raštiško atsakymo, bet Vakarų šalių pareiškimai rodo, jog Maskvos ultimatumas yra atmestas. Reikia pastebėti, kad JAV ir NATO kalbos tonas vis labiau panašėja į Maskvos ultimatumų kalbą. Taip vyksta dėl to, kad derybų šalys nevienodai vertina esančią jėgų pusiausvyrą: Rusija jaučiasi gerokai stipresnė, negu ją vertina Vakarų šalys, o Vakarai jaučiasi gerokai stipresni, negu juos įvertina Rusija. Savos tiesos derybomis, ekonominiu, politiniu, diplomatiniu spaudimu bei įvairiu stiprybės demonstravimu, kariniais ir kitais manevrais nei vienai pusei nepavyksta įrodyti. Praeityje tokiose situacijose vedybos arba karas viską sudėliodavo į savo vietas. Šiai dienai dėl visų abipusės priklausomybės, globalių žmonių ryšių konfrontacija gali tęstis ilgai. Tuo labiau, kai Vakarų šalys nesuinteresuotos, kad viskas spręstųsi karo lauke. Jos beveik visais parametrais yra stipresnės, todėl turi galimybę ilgą laiką įvairiapusiškai spausti ir riboti Rusiją. Joms naudingesnė strateginė kantrybė ir nuolatinis Rusijos silpninimas ir žlugdymas, kuris galiausiai, anksčiau ar vėliau, turėtų duoti reikiamą rezultatą.
Svarbu pastebėti, kad nors derybos žlugo, tačiau Maskva nuo savo ultimatyvaus tono ir reikalavimų ne kiek neatsitraukia. Dar daugiau- Kremlius pastato save į tokią situaciją, kada nėra galimybės atsitraukti nesusilpnėjus arba nepraradus veido. Tarsi stotų į žūtbūtinį mūšį ne tik dėl Rusijos interesų, bet ir dėl paties Prezidento Vladimir Putin suformuotos valdžios išlikimo. Mano nuomone, Maskva atakuoja ir manevruoja gerai, todėl nuolat išlaiko iniciatyvą konfrontacijoje su JAV ir NATO. Tačiau po netikėto, puikaus, tiesiog įspūdingo Rusijos kariuomenės ir žvalgybos pasirodymo Kazachstane, kurių tikslas buvo šią valstybę paguldyti ant menčių, situacija gali pakisti ne Maskvos naudai. Visų pirma dėl to, kad visas šis galingas pasirodymas gali nueiti perniek, jeigu Rusijos politinė ir diplomatinė vadovybė neįtvirtins kariuomenės ir žvalgybos laimėjimo, neužkardys informacijos nutekėjimo. Vietoj to, kad užtikrintų turtingo resursais Kazachstano kontrolę, taip sustiprindama prieš Vakarus ir Kiniją savo derybines pozicijas bei kartu įtvirtinusi savo įtaką ir saugumą Vidurinėje Azijoje, Maskvai dėl politinių ir diplomatinių klaidų, kurių svarbiausia- nepakankamai įvertintas kazachų valstybingumo siekis vadovybėje, elite, masėse bei vadovų ir elito vienybė išorinės agresijos akivaizdoje, gresia iniciatyvos praradimu. Nes paaštrėjusi padėtis NVS erdvėje, sukilęs šių šalių vadovų nepasitikėjimas, neišspręstas Kazachijos klausimas, Kinijos viešai nereiškiamas nepasitenkinimas gali neleisti Kremliui veikti pagal jo planą. Todėl Rusijai dabar reikia tiksliai ir aštriai veikti, norint toliau išlaikyti iniciatyvą konfrontacijoje su Vakarų šalimis.
O Lietuvai šioje grėsmingoje geopolitinėje padėtyje reikia būti kaip įmanoma labiau apskaičiuotai ir pačiai, kaip įmanoma, pasiruošusiai. Mano nuomone, Lietuvai ir visoms Baltijos šalims būtina pasimokyti iš Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto. Ypač toje dalyje, kur Azerbaidžano kariuomenė įžengė keletą kilometrų į Armėnijos teritoriją [ne Kalnų Karabacho] ir ten pasiliko. Į Armėnijos pagalbos šauksmą Rusijos vadovaujama gynybos organizacija, kurios nare yra Armėnija, neskubėjo atsiliepti ir jos ginti. Nors NATO demonstruoja ryžtą ir teikia Lietuvai paramą, bet turime viskam pasiruošti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą