Tarptautiniame kovos ringe nuotaikos yra kovingos. Iš vienos pusės- raumeningas, stiprus liūtas, bet turintis mirtinų ligų, kurios nelaimei progresuoja. Jo chebrantai- nutukę, mažai raumenų turintys, ligoti, nors plėšrūs, bet dėl minėtų priežasčių mažai kovingi vilkai. Iš kitos pusės- meška, kuri yra gana liesa, gyvenanti nepritekliuje, viską, ką gali skiria raumenų auginimui. Nors lašinių neturi, bet raumenys – stiprūs ir ištreniruoti, be to gana vikri. Ji yra kovingiausia ringe ir norinti kovoti. Jos draugas drakonas- didelis ir augantis, susitelkęs į raumenų ir savo jėgos auginimą. Tenka pastebėti, jog jis dar nepasiruošęs didelei kovai, todėl kovingumas nėra didelis, bet nuolat augantis. Meška pradeda jėgos kovą, nors priešininkų svorio kategorija yra gerokai didesnė. Liūto gauja šiuo atveju kovoje be taisyklių pasirinko sau parankiausią strategiją- išvarginti, nualinti priešininką ir po to kovą užbaigti smaugimo ar laužimo veiksmu. Paprastai kovotojai be taisyklių, atsidūrę tokioje padėtyje, neilgai trukus [priklausomai nuo skausmo slenksčio] pasiduoda. Kadangi meškos svorio kategorija yra žemesnė ir ji taip paprastai įveikti priešininko negali, o nokautas vargiai tikėtinas, ji pasirinko kitą taktiką. Ji ne tik kelia nesutarimus liūto gaujos tarpe ir veikia su paslaptingais chemikalais, veikiančius jų kūnus. Ji taip pat atlieka įvairius apgaulingus kovinius veiksmus, kad susidarytų progą tiksliam, stipriam ir žaibiškam smūgiui. Ji siekia priešininką pasiųsti į nokdauną. Po nokdauno, matyt, tikisi, kad liūto gauja sutriks ir atsitrauks.
Stebėdamas Kreivų veidrodžių karalystės gyvūnus, jam [jo vaikystės berniukų kalba tariant] jie atrodė gerokai ‘’paduchinti’’. Tiesa, visiškai dar ‘’neužduhinti’’. Juos ‘’duhino’’ tamsiųjų jėgų statytiniai valdžioje ir visuomenėje. Gaila jų, bet jie pasiduoda mobingui, patyčioms ir kitokiam ‘’’duchinimui’’.
Tuo tarpu šviesusis kunigaikštis bandė žiūrėti į savo gyvenimą iš mirtingumo perspektyvos. Visi žinome, kad mirsime, bet gyvename tarsi nemirtingi. Kai tik įsisąmonini savo mirtingumą ir pažvelgi į savo gyvenimą iš tokios perspektyvos, protas tuoj pat pradeda galvoti apie ką nors kitą. Bet net ir trumpas mirtingumo įsisąmoninimas labai praturtina ir brandina. Galima lengvai atskirti, kas svarbu gyvenime, o kas- tuščia. Ši praktika prideda išminties.
Įsijungia dieviškoji gravitacija ir savo kelyje sutinka gyvą meilės liepsną, atsiliepiančią į jo sieloje rezonuojančius virpesių ritmus. Kai susitinka tokios mylinčios širdys, jos gali susikalbėti ne tik verbališkai, žodžiais. Juk meilės ir širdžių kalba gali vykti ir kitais būdais: Akių kalba- pasąmonės, jausmų, širdies kalba; Veidų kalba- proto ir emocijų kalba; Kūno kalba- pasąmonės ir emocijų kalba; Balso kalba- proto, emocijų ir pasąmonės skambesys. Taigi, sielų kalba gali būti gili, labai įvairi ir turtinga. Žinoma, tokiu būdu ir sielų kalbos supratimas jo yra daug didesnis už vidutinį. Šioje vietoje kaip svarbu suprasti, kad šviesusis kunigaikštis nėra ir negali būti trečias porų santykiuose. Poros į savo santykius jokiu būdu negali velti šviesiojo kunigaikščio, nes gadina savo likimą, santykius. Tai labai kenksminga ir prieštarauja Kūrėjui. Šviesiuoju kunigaikščiu, jo išmintimi, galia, įkvėpimu, energijomis, parama ir pan. naudotis galima ir labai naudinga likimui, asmenybei, sveikatai, jeigu tai nekenkia niekam, nieko neužgauna. Viskas turi būti savo ir visų gerovei. Tai dieviškumo palaimintas kelias.
Pasakos XXXIdalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2021/07/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą