“Žmogus
privalo ramiai laukti natūralios pabaigos ir nesipiktinti jos delsimu, ir
guosti save tokiais dalykais: pirma, kad man neatsitiks nieko, kas neatitinka
visumos prigimties; antra, kad nieko nereikia daryti prieš manyje glūdinčios
dievybės valią, nes nėra nieko, kas galėtų priversti jai nepaklusti.” Filosofas,
Romos imperatorius Markas Aurelijus
Pasaulio pranašai, šventieji ir didžiai
dvasingi bei išmintingi žmonės visada stengėsi ir stengiasi gyventi pagal juose
glūdinčios dievybės valią. Nesvarbu, ar tai būtų sufijus, krikščionių šventasis,
einantis Dao keliu ar kitų religijų atstovas, visi jie gyvena pagal Kūrėjo,
Visumos, DAO ar kitu pavadinimu nusakančią valią ir šios valios pasaulio vyksmo
išraiškas. Jie pabrėžia, kad šis kelias yra mažiausio pasipriešinimo,
tinkamiausias pagal prigimtį žmogui, nors su kliūtimis, problemomis, pamokomis
ir uždaviniais.
Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad
žvelgiant į visų pasaulio religijų šventuosius ir išminčius, reikia pastebėti,
jog jie nebuvo fanatikai. Dar daugiau- jie labai gerai matė tikrovę, gyveno ne tik
dvasinėje, tačiau ir kasdieninėje gyvenimo realybėje, nors žmonėms dažnai
atrodo kitaip. Aš nekalbu apie tuos šventuosius, kuriuos, pavyzdžiui, Katalikų
Bažnyčia paskelbė šventaisiais, palaimintaisiais, nes jie tarnavo Bažnyčios
interesams ir jų fanatizmas stiprino Bažnyčios galią, kėlė dvasininkijos įtaką,
autoritetą, didino turtą ir pinigines įplaukas. Bažnyčios dvasininkijai labiau
naudingi fanatikai, o ne iš tiesų šventieji jos nariai. Nes fanatikus lengva
valdyti ir jie yra puikūs įrankiai, kuriuos Bažnyčios vadovai naudoja
visuomenės valdymui ir savo turtų gausinimui.
Gerbiu tikinčius savo Dievu žmones, bet akla
nekritiška ištikimybė savo religijai bei nepakantumas kitatikiams,
kitaminčiams, yra labai blogai, nes gali reikštis pačiam fanatikui ar
visuomenei pavojingais veiksmais. Pavyzdžiai iš istorijos akivaizdžiai tą
parodo. Viduramžių inkvizicijos laikais buvo itin žiauriai kankinami ir po to
sudeginami ant laužo ne tik žiniuoniai, būrėjos, magai, masonai, žydai, bet ir
visiškai nekalti, giliai tikintys kaimo ir miesto žmonės. Fanatikų valdoma šventoji inkvizicija kūrė baimės atmosferą, nes kiekvienas žmogus galėjo būti įskųstas
inkvizicijai. Vieni žmonės skųsdavo iš nuoširdaus įsitikinimo, kiti- dėl naudos ar baimės būti patiems įskųstiems. Pavyzdžiui,
giminės, norėdamos užvaldyti vienišo senuko turtą, susimokę liudydavo, jog
kažkas iš jų (ar visi) girdėjo, jog jis sudarė žodinę sutartį su velniu tam, kad
ilgai gyventų. Be to, Bažnyčios vadovai ar jų valdomi fanatikai karts nuo karto
atrasdavo Antikristą (pradedant Neronu, Muhamedu, M.Liuteriu, anti-popiežiais
ir baigiant Bažnyčios interesams galimai (tik įsivaizduojant) galintį pakenkti
žmogų) su kuriuo reikia kovoti ir, aišku, sunaikinti. Baimės ir tikėjimo Velnio
poveikiu atmosfera (tiksliau, turbūt, psichozė) buvo tokia didelė, kad kai kaimynas
įskųsdavo kaimynę už tai, jog jis matė, kai ši už tvarto lytiškai santykiavo su
velniu, Bažnytinė inkvizicija į tai žiūrėjo labai, labai rimtai.
Nors dabar, XXI amžiuje, žmonės
nepalyginamai labiau išsilavinę ir mokslo pažanga didžiulė, kvailių mąstymas
nedingo. Nekritiškas tikėjimas kokio nors reikalo, idėjos, pasaulėžiūros
teisingumu vis dar egzistuoja. Ypatingai tas aktualu religijose, įvairiose sektose.
Religiniai fanatikai nori žmogų ar žmonių grupę, visuomenę pakeisti,
perauklėti, o galbūt netgi pasmerkti, izoliuoti, sunaikinti. Jie dažnai yra
susidomėję kito žmogaus gerove, kartais labiau negu savąja. Jei pasirodys, jog
esate nepakeičiamas pagal juos, neatverčiamas, tai jie gali jus net ir
nužudyti. Fanatikai nenori žinoti jokios kitos tiesos išskyrus jų tiesos.
Panašiai kaip nepataisomų kvailių mąstymas sudėtas taip, kad jie jokiu būdu
nenori žinoti jokios tiesos. Juos į priekį varo ne smalsumas ir troškimas
žinoti, o pasirinkimas nežinoti.
Mano nuomone, greta religijos ir ritualo turi
egzistuoti šventumas. Tikintieji turėtų siekti tikrojo šventumo ir dvasinės bei
materialios tikrovės pažinimo, o ne pasiduoti fanatizmui ir iškreiptam tikėjimo
ir religinių institucijų gynimui. Negalima taip pamesti proto ir tapti taip lengvai
valdoma mase. Žmonės yra protingi ir geba suprasti tikrovę, kai nepasiduoda
fanatizmui ir kuriamai masinei psichozei. Gerai, kad tikintieji tiki Dievu ir
stengiasi gyventi pagal Jo valią. Tik nereikia išsigalvoti ir bijoti
Antikristų, pasaulio pabaigos, Bažnyčios sunaikinimo ir pan. Juk jei to norės
Dievas – tai tas ir atsitiks. Žmonės tam pasipriešinti yra nepajėgūs. Jeigu krikščionių
Bažnyčia turės gerus, protingus, šviesius dvasininkus ir tikinčiuosius, jai išnykimas
ar sunaikinimas, manau, negresia. Todėl linkiu tikintiesiems daugiau sveiko
tikėjimo, sveiko proto ir mažiau išsigalvotų baimių ir susikurtų religijos
priešų.
“When you
see this life as Divine, problems disappear from your eyes” Sri Sri Ravi Shankar is a humanitarian,
spiritual leader and an ambassador of peace and human values.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą