‘’Visos religijos, menai ir mokslai yra to paties medžio šakos’’ Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas
Šiandien noriu pasidalinti su Jumis mintimis apie religijas. Kaip žinome, pasaulyje yra daug ir įvairių religijų. Kiekviena religija turi sau būdingų ypatumų, sudarančių jos originalų ir nepakartojamą charakterį. Dėl to jos atrodo labai skirtingos ir turinčios mažai ką bendro. Tačiau dieviškosios esmės požiūriu visvien yra tik viena, bendra religija. Be to istorija ir jų esmė rodo, kad visos religijos kilo iš vieno šaltinio. Manau nesuklysiu pasakęs, kad kaip yra gyvybės medis, taip ,analogiškai, yra religijų medis. Tik skirtumai [požiūriai, dvasinės praktikos ir pan.] ir jų ypatumai, nevienodi evoliuciniai patobulinimai paslepia pamatinių pradmenų vienybę. Pavyzdžiui, vienos religijos remiasi meditacija [Budizmas, Hinduizmas], o kitos- malda [Islamas, Krikščionybė]. Maldos religijos patiria Dievą iš viršaus, iš Dangaus. Meditacinėse religijose tikima, jog mes turime pakelti aukštyn, kas yra giliai mūsų viduje miegančio, ir tai turi būti pažadinta, pakelta ir patirta. Iš esmės visų religijų ir dvasinių praktikų galutinis tikslas – užmegzti asmeninį, tiesioginį meilės santykį su Dievu [Alachu, Visatos protu, Dvasia]. Skiriasi tik požiūris ir kryptis, t.y. išorė- vidus, aukštai- žemai. Pavyzdžiui, Viešpaties Jėzaus kelias skirtas kiekvienam Jo mokiniui yra aukštyn vedantis kelias, kai iš gundymų, prisirišimų ir nuodemių tamsos einame į Dievo šviesą. Jeigu pasižiūrėsime istoriškai, į senąsias religijas [animizmas, šamanizmas], čia vėl rasime visų religijų ir dvasinių tradicijų esmę- atpažinimas, suvokimas ir pasireiškimas mumyse esančios Dvasios. Nes žmogaus dvasinis vystymąsis visose religijose suprantamas panašiai- kada žmogus pradeda suvokti nuolat esančios Dvasios buvimą jo viduje ir Pasaulį kaip Dvasią. Ši Dvasia veikia visų žmonių širdyse ir traukia dievišku grožiu ir šventumu. Taigi, tik iš pirmo žvilgsnio religijos labai skiriasi, tačiau susipažinus su žmonijos istorija ir atidžiai panagrinėjus jų esmę, jos pasirodo savo esme panašios, patyrusios vieni kitų įtakas, evoliucionuojančios. Nenuvertindamas Apreiškimo galimybės, drįstu teigti, kad žmonijos religijos evoliucionuoja analogiškai Visatos, civilizacijos, gyvybės evoliucijai.
Tuo nesunku įsitikinti, jei žvelgiame nešališkai, faktiškai ir istoriškai. Pavyzdžiui, šiandien švenčiame Velykas, Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Čia Krikščionybė, kaip ir bet kokia kita religija, turi savo aiškinimą apie mirtį ir gyvenimą po mirties. Kaip žinome, ši religija remiasi Jėzaus pavyzdžiu ir viską aiškina per Jo mirties ir prisikėlimo prizmę. Bet tiesa sakant- tai nėra originalu ir nauja religijų istorijoje. Užtenka tik geriau išmanyti istoriją ir tuo galima pačiam įsitikinti. Juk senovės Egipte vietoj Jėzaus buvo dievo Osirio, kaip mirštančio ir prisikeliančio dievo vaizdinys, žadinantis žmogaus viltis nugalėti mirtį. Kaip vėliau prisikėlė Jėzus, taip senovės egiptiečiams prisikėlė Osiris- jis pirmasis nugalėjo mirtį ir taip suteikė egiptiečiams viltį. Mirusieji vėl prisikels ir transformuosis, todėl žmogaus kūną reikia saugoti nuo suirimo [mumifikuoti] ar bent jau pakeisti jo pavidalu- statula ar atvaizdu. Aišku, pasakojimai apie Jėzaus ir Osirio prisikėlimą iš numirusių nėra vienodi ir net mažai panašūs, bet pati esmė- ta pati. Šioje vietoje krikščionybės kūrėjai pritempė Egipto mitą prie realaus Jėzaus, o apaštalas Paulius Jėzaus nazariečio mirtį ir prisikėlimą padarė visos istorijos ašimi. Čia akivaizdžiai galime matyti religijos evoliuciją. Kartu norint nesunku pastebėti, kad kiekvienos epochos žmonių tikėjimai ir pasaulio pažinimo horizontai atitinka toje vietovėje gyvenančių žmonių bendrijų religiją. Juk senovės Egipto religija yra kildinama iš prieš juos Sacharoje gyvenusių žmonių tikėjimų ir mokslas šiuo metu tai įrodymais patvirtina.
Taip pat, kalbant apie religijas, kitas bendras dalykas- malda ir meditacija. Malda nepaprastai reikšminga ir svarbi žmonijai nuo jos aušros. Didelę maldos svarbą, galime matyti, ir pasaulio religijų įkūrėjų gyvenimuose. Pavyzdžiui, Muchamedas Koraną sudarantį apreiškimą gavo, kai meldėsi nuošalioje vietoje. Mozė visados prašydavo užtarti savo tautą, einančią per dykumą, paklusdamas Dievo kvietimui kalbėtis su juo akis į akį. Jėzus nuolat pasitraukdavo nuošalėn melstis. Buda nušvitimą patyrė tik tada, kai atsisėdo vienas po bo medžiu ir pasiryžo tol nesitraukti, kol neišspręs kančios problemos. Taigi pasaulio religijų ištakos liudija maldą, kaip didžiausią ir esminę jėgą kūrinijoje, nes Jėzaus, Muchamedo ir kt. žmonijos Viešpačių galia išauga iš pasaulio Kūrėjo valios, kaip ir visa Visata. Kai jie stoja tarnauti Dievui, tarnauja ne kažkokioms išorės jėgoms, o toms, kurios slypi jų paties viduje. Jie labai artimi Dievui, nes visiškai atsidavę tarnystei. Dėl to jie turi galios žodžius.
Laikui bėgant, religijos pamažu sumaterialėja, nebeatitinka laikmečio ir pasaulio suvokimo reikalavimų, todėl pradeda nykti. Galbūt dėl to, Dievas periodiškai siunčia į žemę dieviškas asmenybes, užlietas dieviška šviesa, kurie keičia religijų formas ir jas atnaujina. Tuo pačiu pažymėtina, jog visų pasaulio religijų principai visada lieka nepakitę: meilė, laisvė, tiesa, atjauta, viltis, tikėjimas, malda. Šie principai nekinta per amžius.
‘’Visuomenė be religijos yra tarsi laivas be kompaso’’ - Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą