Ateina nauja žmonijos istorijos epocha

   Kovo 20-ja pagonys, įvairių senovės kultūrų žmonės, švenčia pavasario lygiadienį, kai diena lygi nakčiai. Tai astronominio pavasario pradžia. Nuo šiol šiauriniame žemės pusrutulyje naktis- trumpesnė už dieną. Taigi, kai šviesa nugali tamsą, seniesiems baltams prasideda naujas laikotarpis. Žymūs etnologai sako, kad būtent pavasario lygiadienį senoje lietuviškoje tradicijoje prasidėdavo naujieji metai.  Dabar pavasario lygiadienį Lietuvoje mažai kas švenčia. Tos tradicijos senai sunyko. Seniau, anot etnologų, šioje pavasario šventėje žmonės lankydavo šaltinius, upelius. Prie šaltinio pasilabindavo, nusiprausdavo ir kildavo ant piliakalnio, kur protėviai užgesindavo seną žiemos ugnį ir įkurdavo naują, švarią pavasario ugnį. Ją vadindavo Perkūno ugnimi.

   Primindamas šią seną lietuvišką tradiciją, noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, jog ir mūsų laikų žmonėms reikia kaskart apvalyti sielą nuo neigiamo ir tamsaus. Reikia išsižadėti velnio ir tamsių darbų bei visą savo dėmesį nukreipti į šviesą, į šviesius dalykus ir darbus. Pasaulis vėl kviečia atsinaujinti. Turime užkurti naują, švarią ugnį.

   Juk pažvelgus, kas dabar darosi, iš tiesų atrodo, jog Pasaulis ir jo Kūrėjas reikalauja iš žmonių permainų. Akivaizdu, Pasauliui trūksta šviesos ir gėrio. Manau, ateina nauja žmonijos istorijos epocha. Nenuostabu, kad ciklo pabaigoje matome tragediją, apverkiame ją ir priešinamės jai. Kartu galima įžvelgti ir naują pradžią, naujų galimybių atsiradimą. Kadangi perėjimas iš vieno ciklo į kitą dažniausiai yra sunkus, pilnas nerimo ir baimių, nesileiskime sukaustomi siaubo, o stenkimės priimti permainas ir rasti tikrąjį, gelbėjantį kelią, kuris kviečia mus augti, darytis geresniais ir šviesiasniais, plėsti akiratį, pažinti Kūrėjo karalystę. Didžiulės, permainose slypinčios jėgos esmė yra galimybė, kad kiekviena nauja pradžia suteiks mums išsigelbėjimą ir daug didesnį džiaugsmą, laimę, pasitenkinimą gyvenimu, nei žinojome kada anksčiau.

   Senovės lietuviai stebėjo gamtą ir stengėsi prie jos prisitaikyti, būti darnoje su ja ir dievais. Šių laikų žmogui tas taip pat yra labai svarbu. Juk kaip gamta, taip ir žmogaus gyvenimas turi savo metų laikus ir ciklus. Privalome juos pastebėti ir gyventi pagal savo, bendruomenės bei pasaulio laikus ir ciklus. Šis suvokimas ir elgesys padėtų žmogui gyventi harmoningą gyvenimą bei atsilaikyti šiuolaikinėje kovoje už būvį. Turime pasitikėti praeities baigtimi ir nauja pradžia. Mano nuomone, galime turėti tvirtą viltį, kad viskas baigsis gerai ir apokalipsės tikrai nebus.

   Protėviai ateidavo prie šaltinio. Mums taip pat reikėtų grįžti prie savo šaltinio, dvasinio šaltinio, iš kurio kyla visas mūsų pasaulis. Juk kokia nauda, jei žmogus užkariauja ir eikvoją savo naudai gamtą, bet praranda savo sielą. Turtas, kuris nesuteikia harmonijos ir gėrio nei pačiam žmogui, nei aplinkiniams, nei Visatai, visada, anksčiau ar vėliau atneš problemų ir nelaimių. Prasidėjo atgailos, sugrįžimo pas Dievą, atsinaujinimo laikotarpis. Todėl turime apsivalyti, išvalyti savo sielas nuo padarytų nuodėmių ir sukurto negatyvo! Pasaulio įvykiai mums primena, kad reikia pradėti naują gyvenimą žengiant šviesiu keliu.