Verbų sekmadienį minimas šlovingas
Jėzaus įžengimas į Jeruzalę. Viešpats Jėzus, kaip žydų Mesijas, įjoja pro
miesto vartus. Jis pasiekia savo žemiškojo gyvenimo šlovės piką. Žmogiškai,
racionaliai vertinant buvo didelė klaida tokiu būdu įeiti į Jeruzalę ir visiška
Pyro pergalė užimant šventyklą, išvaikant prekiautojus ir įvedant savo tvarką.
Iš aprašymų matyti, jog tam buvo pasiruošta iš anksto ir turėtas planas, nors,
aš linkęs manyti [jei gerai suprantu], jis daugiau paremtas emocijomis, tikėjimu
ir idealais.
Apskritai visa šita
istorija rodo, jog Jėzus buvo labai iškilęs ir Jis tokiu simboliniu įjojimu
tapo pačiu tikriausiu politiniu veikėju, o kilęs neįtikėtinai stiprus
visuomenės palaikymas suteikė jam politinio svorio. Tačiau jis visuomenės
lūkesčių nepateisino, politinė lyderystė nesusiklostė ir politikoje patyrė fiasko.
Mano nuomone, taip atsitiko todėl, kad Jėzus buvo idealistas, artimas esėjų
pažiūroms. Atrasti Kumrano tekstai [dalį jų įtariama nugvelbė ir paslėpė
Vatikanas] suteikia mums žinių [pagal analogiją] ir apie Jėzaus gyvenimą ir
mąstymą. Juose Jis nėra minimas ir nėra
absoliučiai jokių užuominų apie Jį, tačiau tekstai atskleidžia šios religinės
žydų bendruomenės pažiūras, gyvenimo būdą, praktikas, požiūrį į pasaulio
pabaigą, Jeruzalės šventyklą ir jos dvasininkiją. Žinoma, Jėzus turėjo savo, mums
žinomą, mokymą, tačiau šis buvo artimas esėjų pažiūroms ir mąstysenai. Jonas
krikštytojas manoma buvo esėjas, o Jėzaus krikšto faktas rodo, jog Jis buvo
arba jo mokinys arba priklausė esėjų vienuolių bendruomenei. Kadangi būtent
esėjai praktikavo krikštijimą vandeniu. Įtakingiausių Indijos žmonių sąrašuose
esantis dvasinis lyderis Šri Šri Ravi Šankaras yra viešai paskelbęs, kad pas
juos šventyklose yra duomenų, jog Jėzus pas juos viešėjo ir susipažino su jų
dvasinėmis tradicijomis. Manau, tų laikų Indijos šventikai ne be reikalo paliko
įrašus apie Jėzų. Kaip ten bebūtų, bet tai labai realu, nes esėjai palaikė
ryšius ne tik su senovės Egipto, Persijos religijomis ir okultizmu, tačiau ir
Indijos. Be viso to, Vakarų mokslininkai mano, jog pirmieji krikščionys buvo gerai
susipažinę su Rytų dvasinėmis tradicijomis, nes krikščionys perėmė kai kuriuos
jų elementus. Viskas rodo, kad Viešpats
Jėzus buvo labai išsilavinęs. Tikras religinių-okultinių mokslų guru.
Nenuostabu, kad grįžęs į Nazaretą‚‘‘Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų
gerbiamas. Lk 4, 15‘‘. Neilgai trukus, Jis savo krašto žmonių buvo atmestas,
nes jų nuomone piktžodžiauja prieš Dievą ir įsivaizduoja save lygų Senojo
Testamento Jahvei. ‘‘Jie klausė; ar jis ne Juozapo sūnus? Lk 4, 22‘’.
Iš Naujojo Testamento,
gnostinių evangelijų ir kt. nesimato jo konfliktų su okupacine romėnų valdžia. Juk
Jis draugavo su valdininkais, muitininkais, net vienas iš apaštalų buvo
muitininkas Matas, pritarė mokesčių ir prievolių atlikimui, dėl to Romos
valdžia jam nebuvo priešiška, į jo veiklą žiūrėjo pro pirštus. Kitaip buvo su
žydų dvasininkija. Čia Jėzus- aršus vyriausiojo kunigo Kajafo kritikas. Nuolat
kritikavo aukštuosius kunigus bei pritarė liaudies pasipiktinimui Jeruzalės
dvasininkija. Kajafas ne vieną kartą norėjo suimti už kritiką Jėzų Jeruzalėje,
bet jis vis išsisukdavo. O už Jeruzalės sienų jis negalėjo, nes neturėjo
pakankamo palaikymo seniūnų, aukštųjų kunigų ir rašto aiškintojų taryboje bei
Romos valdžios atstovų tarpe. Visgi po truputį aplink Kajafą vis daugiau
telkėsi žydų elito, kurie norėjo Jėzų nužudyti.
Reikia pažymėti-
Jėzus prieš įžengiant į Jeruzalę nebuvo eilinis, paprastas mokytojas. Jis jau
turėjo vardą bei ryšius valdžioje. Pavyzdžiui, Sinedrione jis turėjo ne mažiau
negu du draugus ar mokinius. Vienas iš jų, vardu Juozapas, net paguldė mirusį
Jėzų savo kapo rūsyje. O prijaučiančių ar galimų pasekėjų buvo gerokai daugiau.
Tautos kurstymą prieš aukštuosius kunigus galėčiau pavadinti politikavimu, nes
Jis aiškiai, sąmoningai palaikė opoziciją, kuri buvo prieš Kajafą. Kadangi iš
istorijos žinome, kad Pilotas ir Kajafas vienas kito nemėgo, todėl tokia Jėzaus
kritika romėnams neatrodė priešiška. Jie nematė tame kaltės ir maišto kurstymo.
Į religinius ginčus romėnai nesikišo, jei tai negrėsė jų valdžiai ir nustatytai
tvarkai bei ramybei krašte.
Taigi, prieš
įžengiant į Jeruzalę Jo padėtis nebuvo bloga. Tačiau šis žingsnis, kaip
Cezariui Rubikono peržengimas, viską pakeitė.
Tenka pastebėti, tuo metu patyrė daug pranašiškų vizijų ir buvo labai
išpuikęs, kartu išsibalansavęs. Nes jis net sugebėjo prakeikti jam neįtikusį
figmedį, neįvykdžiusio Jo dieviško noro! Sunku įsivaizduoti, jog
Buda būtų taip pasielgęs. Tą įžengimo džiugią nuotaiką ir sujudimą mieste
tikėtina jam padėjo sukurti esėjai. Ir tai buvo dar ne viskas. Emocijų pagautas
su pasekėjais įsiveržė į Jeruzalės šventyklą ir rimbu mušė ir išvijo tenai
dirbusius pinigų keitėjus bei kitus šventyklos darbuotojus, o pačią šventyklą išvadino
‘’plėšikų lindyne’’. Tokiais žodžiais ir veiksmais, amžininkų manymu, Jėzus
išniekino viso pasaulio žydų šventovę. Dar daugiau- tai buvo pasikėsinimas į politinius ir ekonominius
interesus. Pridėjus, kad save prilygino Dievo sūnui, nes skelbė savo lygybę su
Dievu privilegijų, garbės, šlovinimo bei autoriteto atžvilgiu. Žydų reakcija
rodo, kad jie visa tai suprato kaip piktžodžiavimą prieš Dievą, kurio vardo to
meto žydai iš pagarbos net nedrįsdavo ištarti. Galbūt buvo ir smulkesnių išsišokimų, kurių mes
nežinome, tačiau ir to pakako, kad žmonių nuotaikos pasikeistų.
Jėzaus priešai mikliai tuo pasinaudojo, o
šalininkų likučiai pateko į keblią padėtį. Vyriausiasis kunigas Kajafas,
rodydamas į Jėzaus elgesį, skelbia savo teisumą, nes jis visą laiką jame
įžvelgė pavojingą maištininką, tautos kurstytoją, ramybės drumstėją. Poncijus
Pilotas vis dar neryžtingas ir delsia, nors turėtų skubiai reaguoti, nes
nesilaikoma tvarkos ir pagarbos imperijai. Tada Kajafo šalininkai pradeda
šaukti, ‘’kad kiekvienas, kas skelbiasi Dievo sūnumi,karaliumi, yra ciesoriaus
priešas!’’. Taip Kajafas visus pastato į
tokią situaciją, kurioje nėra kito pasirinkimo, kaip tiktai bausti mirtimi. Nes
Jėzaus palaikymas visiems reiškė, kad tu esi imperijos ir ciesoriaus priešas.
Šioje nemalonioje Pilotui padėtyje Erodas jį visiškai palaikė ir ‘’Tą dieną
Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi’’ Lk 23, 12.
Dėl to nenuostabu, kad Jėzaus draugai Sinedrione irgi nedrįso
prieštarauti dėl mirties bausmės, o Poncijus Pilotas, nors ir labai prašomas
žmonos nebausti mirtimi [matyt, ji Jėzų pažinojo arba bent jau žinojo ir palaikė Jo idėjas],
bijodamas pasirodyti nekontroliuojantis padėties ar nelojalus imperatoriui
paskyrė mirties bausmę ant kryžiaus. Tragiška baigtis, pilna žmonių pajuokos,
patyčių, niekinimo, žlugusių vilčių! O Muhamedas, priešingai negu Jėzus, buvo toks
pat sėkmingas pasaulietinis lyderis, kaip ir religinis-dvasinis lyderis. Jėzus-
puikus mokytojas, etinis ir dvasinis lyderis. Jis bandė reformuoti
Judaizmą. Jo įsivaizdavimas kaip turi veikti Jeruzalės šventykla maždaug
atitiko esėjų surašytuose Kumrano tekstuose požiūrį. Jei būtų pavykę, žmonijos
istorija būtų buvusi kitokia.
Šios istorijos pamoka ta, kad kartais
įspūdingas trumpalaikis triumfas yra lygus pralaimėjimui, o didžiausia nelaimė,
pralaimėjimas, mirtis tampa dviejų tūkstančių metų šlovės istorija.
P.s.
Nenorėdamas suklaidinti skaitytojų ir įžeisti tikinčiųjų, noriu atkreipti visų Jūsų
dėmesį, jog tekstas yra tik autoriaus asmeninė nuomonė, paremta jo sukauptomis
žiniomis, mokslininkų versijomis ir jam žinomais istoriniais faktais. Mokslas
šioje srityje po truputį juda į priekį ir ateityje paaiškės, kiek teisinga gali
būti mano versija.
Ačiū
skaičiusiems už kantrybę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą