‘’Lietuvių religija pripažintina kaip sąjungos su šventumą generuojančiomis galiomis religija; ji neturėjo tokio teisinio užtaiso kaip romėniškoji, tačiau sąjungos ir jungties idėja čia persmelkianti. Galios jos horizonte skirtingais laikais kilo nevienodos. Panteono struktūros judėjo, keitėsi. Tačiau svarbiausias, išliekantis veiksnys nekelia abejonių- tai visų pirma šventumo išgyvenimas, o erdvėje- atmosferinio ir dangiškojo pradų jungtis su žmonių pasauliu per amžinąją ugnį,, liepsnojančią šventvietėse, ir per šventąsias giraites, medžius, aukštumas, alkus.‘‘- Gintaras Beresnevičius ‘‘Lietuvių religija ir mitologija‘‘
Nuo neatmenamų laikų žmonės manė, kad kūrinija susideda iš kelių pasaulių. Gyvųjų pasaulis nėra vienintelė ir tikroji realybė. Pavyzdžiui, pasaulio tautos tikėjo, jog yra dvasių pasaulis, kuris yra tarp mūsų, tik nematomas. Dangiškasis ir žemiškasis pradai nėra atskiri ir jie gali sąveikauti bei daryti vienas kitam įtaką. Dievai, įvairios dvasios, mirusių žmonių sielos ir pragaras turėjo sferas ir gyvenamas vietas. Žmonės visada manė, kad jie turi dvasinę prigimtį, kuri yra amžina. Ir aplamai- dvasinį pradą matė visur kur, pavyzdžiui, dvasią turėjo kalnas, miškas ir t.t. Anapusinis pasaulis turėjo nuolatinę jungtį su gyvųjų pasauliu, kur materialioji kūrinija yra nuolat kaitoje, trapi ir laikina, o dvasinis pasaulis – amžinas. Be to, dvasinis pasaulis yra gyvųjų pasaulio pagrindas ir esmė. Reikia pastebėti, jog šiais laikais okultizmas geriausiai išlaikęs tą pirmykštę ir universalią tradiciją, iš kurio iškilo dabartinės religijos.
XX amžiuje mokslas buvo visiškai paneigęs galimybę egzistuoti anapusiniam pasauliui. Buvo plačiai manoma, kad realybė yra tik viena- tai iš atomų sudarytas materialusis pasaulis. Religijų ir okultinių mokslų teiginiai apie dvasinį pasaulio pradą atsirado dėl senovės žmonių bejėgiškumo prieš galingas gamtos jėgas suvokimo, kartu matant žmogiškąjį silpnumą mirties ir ligos akivaizdoje. Tai žmones privertė ieškoti pagalbos į išgalvotą viršmaterialų pasaulį, sukuriant mitus, kad turėtų prasmę, aiškumą ir jaustųsi saugiau ir išlaikę kontrolę.
XXI amžiuje fizikai nebemano, jog mūsų Visata yra sudaryti tik iš atomų. Nors kosmosas atrodo nepaprastai didelis ir mes galime stebėti tik apie trečdalį Visatos [kadangi tolimesnės galaktikos tolsta nuo mūsų greičiau, negu iki žemės gali ateiti jų šviesa], tačiau mokslo surinkti duomenys rodo, jog visa ši materija, sudaryta iš nesuskaičiuojamo kiekio žvaigždžių, planetų, ūkų ir kitų materijos formų, sudaro tik 4 proc. Visatos! Pagal NASA duomenis tamsioji medžiaga, kuri atrasta netiesiogiai pagal įtaką Visatos kūnų judėjimui, gravitaciją ir masę, sudaro 22 proc, o tamsioji energija, kuri veikia panašiai kaip antigravitacija sudaro 74 proc. Tai reiškia, kad galima sakyti, jog Visatoje gali būti ne vienas pasaulis. Senovės žmonių įsivaizdavimai ir okultiniai teiginiai gali turėti pagrindą. Dar daugiau- Visatoje gali teoriškai egzistuoti pasauliai ir gyvybė, sudaryta ne iš atomų, o iš tamsiosios medžiagos. Ši medžiaga, manoma, yra materija, tik sudaryta ne iš atomų. Jos mūsų galaktikoje yra gerokai daugiau negu materijos, sudarytos iš atomų. Šiame gerokai daugiau materijos turinčiame pasaulyje pilnai gali egzistuoti gyvybė. Pavyzdžiui, Veneroje gali gyventi gyvybė, kurios mes negalime nei pamatyti, nei paliesti. Apie tamsiąją energiją mokslas pakol kas beveik nieko negali pasakyti, bet jos yra labai, labai daug. Joje galėtų egzistuoti dvasių pasauliai. Gal aš per drąsiai fantazuoju, bet Visatoje galimybės egzistuoti energetiniams ir anapusiniams pasauliams atrodo yra. Be to, dabar fizikų tarpe populiari stygų teorija ir jos variantai, nusakantys mūsų Visatą. Šios teorijos savybė yra holografinis principas ir teiginys, kad yra daugiau matmenų, negu mums įprastos trys erdvės ir laiko dimensijos. Gali būti, kad Visata turi net vienolika matmenų, o tai visiškai keičia mūsų supratimą apie mūsų pasaulį ir jo sandarą. Tai reiškia, kad tiesiog mūsų gyvenamojoje aplinkoje gali būti visko gerokai daugiau ir vykti įvairiausių įvykių ir judėjimų, kurių mes nematome, negirdime ir nejaučiame.
Nekviečiu tikėti ateiviais, angelais, kipšais, įvairiausiomis dvasioms ir pan., tik noriu pasakyti- mūsų Visata yra gerokai didingesnė, sudėtingesnė, įspūdingesnė, kad mūsų pasaulio pažinimo horizontai yra per maži nusakyti, kur yra fantazija, o kur tikrovė. Visgi reikia stengtis gyventi realybėje, kurioje mes gyvename. Okultizmas tegu lieka specialistams, o fantazijos- fantazuotojams. Mūsų dėmesys privalo išlikti gyvenamojoje realybėje, kurioje mes egzistuojame ir nuo kurios priklauso mūsų gerovė ir gyvybė. Privalome visada atskirti tikrovę nuo fantazijų, įvairiausių išsigalvojimų ar netikro realybės suvokimo. Mokslas- puikus realybės tyrinėtojas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą