Iš vienos pusės,
dieninių gyvūnų rūšis beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų gyvūnų rūšių: jie taip
pat siekė išgyventi, kovojo už savo būvį ir mokinosi išgyventi besikeičiančiose
sąlygose, gimdydavo vaikus, rūpinosi jais ir perduodavo visą savo sukauptą
palikimą, sugebėjimus ir išmintį būsimai kartai. Tiksliau pasakius, gyveno, kad paliktų po
savęs palikuonis ir toliau gyventų juose kaip DNR dalis ir jos atmintyje. Nes
milijardai dieninių gyvūnų gyveno iki dabar ir nežinome absoliučios daugumos jų
vardų. Nežinome, ką jie mylėjo, kaip dirbo, kovojo, buvo varguoliai ar
turtuoliai. Visi jie išnyko. Rašytiniuose šaltiniuose ir tautų pasakojimuose
išliko tik kruopelytė vardų, apie kuriuos mes , daugeliu atveju, labai mažai
žinome. Taigi, nesvarbu, ar tu buvai genties vadas ar varguolis- visi išnyko ir
nuėjo į užmarštį. Iš kitos pusės, dieniniai gyvūnai turėjo puikų protą ir
gebėjo pažinti save. Tai juos labai išskyrė iš kitų gyvūnų rūšių, nes jie
galėjo ieškoti Tiesos ir amžinybės.
Dieninių gyvūnų planetoje vienas paslapčių
karalius žaidžia labai suktus ir neįtikėtinai sudėtingus žaidimus. Jo žabangose-
daugelis karalysčių. Jo pagalba svarbi norint tapti karalystės karaliumi ar
valdove. Jis sugebėjo įtraukti į savo žabangas net galingą liūtą ir visą
Didžiosios Vakarų imperijos valdžią. Griausmingai mėgstantis riaumoti liūtas
turi daug problemų. Dabar Jis nori įsitvirtinti valdžioje ir pilnai valdyti imperiją,
todėl labai daug riaumoja.
Tamsiųjų jėgų
gretose aiškiai matosi susipriešinimas dėl įtakos, valdžios. Vieni jaučia, kad
juos propaganda apgaudinėja, nes jų interesų patenkinimas, įtaka, valdžios
dalybos neatitinka jų norų. Kreivų veidrodžių karalystėje – politinė sumaištis.
Krizė šioje karalystėje dar tik įsibėgėja. Politinis elitas nuosekliai buvo
formuojamas vis silpnesnis ir daugiau priklausomas nuo politinio spektaklio lėlininkų.
Iš krizės sėkmingai išvesti jie nebus pajėgūs, nes dauguma politinio elito
narių neturėjo Kūrėjo apdovanotų savybių valdyti šalį.
Materialusis šviesiojo kunigaikščio gyvenimas
nebuvo labai tragiškas. Duonos turėjo. Aplamai, tai jis jautėsi skolingas
dieninių gyvūnų visuomenei, nes jautėsi nepakankamai naudingas, daugiau
imantis, negu duodantis visuomenei, kadangi pagal galimybes neįneša viso savo
indelio į visuomenes reikalus ir reikmes. Ypatingai jautėsi skolingas
dirbančiajam, kuriančiam visuomenės
sluoksniui, kuriuo visada labiausiai žavėjosi.
Stebėdamas savo
vidų ir dieninius gyvūnus , reikia pripažinti, jis pasąmoningai ar automatiškai
labiau pastebėdavo pateles. Jos jo žvilgsnį gerokai dažniau patraukdavo. Tai
rodo, jog gyvūniniai instinktai vis dar veikia. Blogai tai ar gerai- parodys
laikas. Be to, jis pastebėjo dažną patelių galvos nusukimą su gražiu jausmu,
turbūt, tai yra gerai, nes taip yra didžiausia galimybė išvengti netyčinio,
netikėto, dėl įvairių priežasčių nenorimo meilių kontakto. Pats šviesusis
kunigaikštis nesibijojo tų meilių kontakto, kadangi nenorėjo apriboti savęs ir
susiaurinti aplinkos realybės. Jis jautė poreikį būti tarp dieninių gyvūnų,
stebėti juos ir visą šio pasaulio realybę pilnai. Jam neatrodė, jog jo širdis būtų
beviltiškai užšalusi lede. Reikia pažymėti, kad patelių meilė nėra vienpusė,
nes tai- meilių kontaktas, širdžių atsiliepimas ir surezonavimas. Tai reiškia,
jog kiekvieną kartą kiekvienai meilei surezonuoja
vis kita jo širdies dalis, o to paprasčiausiai
neužtenka vienai patelei užlaikyti jo dėmesį ir užvaldyti visą meilę. Todėl jo
širdis tikrai nebuvo nei ledinė nei užšalusi ledinėje aplinkoje.
Gyvenimo pasakos XX dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.lt/2017/07/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą