Kiekvieno mūsų uždavinys šioje Visatoje yra unikalus

„Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!“   Jn 14,9

   Skaitydamas Naująjį Testamentą man į akis krinta tai, kad Viešpats Jėzus nuolat kartoja žodžius: „iš tiesų, iš tiesų sakau Jums“ ar „iš tiesų, iš tiesų sakau tau“. Jis pastoviai priverstas rodyti begalinį nuoširdumą, kad nors kiek prisibelstų, atvertų žmonėms ausis ir akis bei galėtų įtikinti juos savo teisumu ir intencijų tyrumu. Ne tik aplinkui esantys žmonės, bet ir patys artimiausi apaštalai labai dažnai nesupranta jo pasakymų ir realios padėties matymo. Galima sakyti, kad bendrauja skirtingi pasauliai skirtinga kalba. Jėzus turėjo daug vargo dėl jų pasaulėžiūros, stereotipų, mąstymo ir elgesio šablonų. Suprantu dėl to patirtą Jo didelę kančią, kartais bejėgiškumą ar pyktį, skausmą atsitrenkus į kvailumo, tiesiog silpnaprotiškumo, paviršutiniškumo, naivumo, savanaudiškų tikslų ir egoizmo sienas. Kaip norėtųsi gyvai pamatyti, kaip Jis tvarkosi su tomis  kebliomis situacijomis! Matosi visiškai skirtingi mąstymo ir suvokimo lygiai, tarsi gyventų vienoje realybėje du pasauliai. Jėzui įžengus į Jeruzalę ir įgijus žmonių pripažinimą, situacijos supratimas ir galimos perspektyvos tarp Jėzaus ir artimiausios aplinkos visiškai išsiskyrė. Dėl nerealių įsivaizdavimų, suvokimų, visuomenės spaudimo ir pragmatiškų interesų kilo konfliktas. Judas, aukštesnio visuomenės sluoksnio atstovas ir turintys ryšių valdžioje, bandė pavairuoti situaciją ir Jėzų aktyviais spaudimo veiksmais ir pasipriešinimu, o kiti, atrodo, tikėjosi tyliai ir gražiai pavairuoti, jų žydišku supratimu,  tinkama kryptimi Jėzų ir visą situaciją.  Vienuolika apaštalų, Jėzaus ištrauktų iš labai vargingo ir kupino priespaudos gyvenimo, stengėsi laikytis prie Jo, kiek leido drąsa ir tikėjimas. Jie jokiu būdu netroško Jo mirties. Juk gera, kai turi į ką atsiremti ir kuo pasitikėti. Žinai, kad viskuo bus pasirūpinta, esi globojamas ir jis, jų Angelas sargas, iki tol juos vedė pačiu geriausiu keliu. Tai galima iš Evangelijos suprasti, nes Jėzaus klausiami apaštalai atsakydavo, kad būnant su Juo jiems nieko netrūkdavo. Jie labai patenkinti savo veikla ir būtimi. Reikia pasakyti, jog Jėzus byloja apie kitaip regimą ir suprantamą viltį, kuri grindžiama Jo Dievu. Jo situacijos supratimas, o svarbiausia- labai toli po mirties einanti perspektyva, kuri skiriasi nuo to meto lūkesčių ir įsivaizdavimų, kelia įspūdį. Jis turėjo galimybę išvengti mirties ir pabėgti, bet dėl bendruomenes apsaugojimo nuo persekiojimų ir jos išlikimo bei aiškaus savo ateities matymo to nepadarė. Tik daug vėliau apaštalai suprato Jo poelgių logiką, kuri tuo metu jiems buvo visiškai nesuprantama.Tiesa, vėlesniuose raštuose Jėzaus kaip Gelbėtojo sąvoka buvo gerokai išplėsta, tačiau ji rodo jau jų ir jų dvasinės tradicijos sekėjų  suvokimą ir Jo pavestų darbų tęstinumą.

  Taigi, skaitydami Naująjį Testamentą galime įsitikinti, kad kiekvienas mes, kaip Jėzus, apaštalai ir kiti Biblijos herojai, turime savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali mūsų gyvenimo pakartoti. Kiekvieno mūsų uždavinys yra toks pat unikalus ir nepakartojamas, kaip galimybė jį įgyvendinti. Uždaviniai kiekvienam įvairūs: nuo gerų vaikų užauginimo iki žygdarbių žmonijos naudai. Nereikia siekti ir kankintis dėl ko tu nesi sutvertas. Geriau pajusk savo pašaukimą ir siek jo įgyvendinimo, nors ir labai sunku. Gyvenimas kiekvienam pateikia jam priklausančią nusivylimų, rūpesčių, sielvarto ir skausmo dalį. Mes negalime ir neturime tikėtis vien tik nesibaigiančios laimės ir džiaugsmo. Deja, bet „motyvatorių“, dvasinių ir sėkmės mokytojų primestas  nuolatinės laimės, džiaugsmo, entuziazmo ar nuolatinės teigiamos būsenos siekimas yra realiai neįgyvendinamas. Viskas yra laikina, o būsenos praeinančios. Gyvenimas visada yra tarsi švytuoklė. Paskutinė Viešpačio Jėzaus gyvenimo savaitė tą akivaizdžiai parodo. Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, Jėzus atrodo toks įkvepiantis ir išmintingas.

„Jeigu tai atitinka tavo prigimtį, džiaukis tuo, ir tebūnie tau lengva; jeigu tai prieštarauja tavo prigimčiai, ieškok, kas jai tinka, ir siek to, nors tai ir nesuteikia šlovės. Kiekvienam juk leidžiama ieškoti savo asmeninio gėrio.“    Filosofas, imperatorius Markas Aurelijus