Turime suvienyti Lietuvą kuriančias jėgas, kad nugalėtume dominuojančią griovimo jėgą

  Liepos 6 dieną minime Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Ši data turi gilią simbolinę prasmę, kuri labai aktuali šiandienos Lietuvai. Ji simbolizuoja vienybės svarbą, stiprią susivienijusią tautą ir valstybę. Didi istorinė asmenybė sugebėjo suvienyti ir sutelkti lietuvius, o lietuviai suprato vienybės svarbą ir įveikė savo gentinius nesutarimus.  Tuometinė vieninga valstybė atsilaikė prieš vidinius ir išorinius priešus. Kaip dabar mums trūksta tokios tautos vienybės, visus jungiančios ideologijos ir vertybių!

  Pagal senovės lietuvių pasaulėžiūrą, Visatoje varžosi kūrybinės ir griovimo jėgos. Šios kurimo ir griovimo jėgos veikia visose sferose, dalyse ir organizmuose.  Kiekvienu momentu, kuri viena iš jų dominuoja. Tenka su apgailestavimu pripažinti, kad dabar Lietuvoje dominuoja griovimo jėgos, o valdžioje įsitvirtinę- griovėjai. Griūnantis Gedimino kalnas tik patvirtina šią tiesą ir parodo aukščiausios šalies valdžios nesugebėjimą ne tik puoselėti šį valstybės simbolį, bet netgi stabdyti jo griūtį. Ką kito galima tikėtis iš griovėjų valdžioje? Taip ir visoje valstybėje. Blogiausia, kad griovėjai į valdžią traukia kitus griovėjus. Taip jiems ne tik saugiau ir maloniau, bet kartu gali griaudami ir ardydami šalį labiau pelnytis ir diegti sau palankią aplinką. Todėl kuriančiam žmogui tokioje aplinkoje yra labai blogai, nes griovėjai jam neleidžia kurti ir dirbti valstybės ir žmonių labui.

  Norisi pasidžiaugti ir padėkoti mūsų NATO sąjungininkams, kurie realiais darbais bando užtikrinti Baltijos šalių saugumą. Jie daro tikrai daug. Lietuvos aukščiausioji valdžia privalo parodyti daugiau supratimo ir dėkingumo NATO, nes kartais atrodo, jog viskas daroma tik dėl JAV ir Vakarų šalių  geopolitinių interesų gynimo ir kovos su Rusija. Tenka pastebėti, kad Lietuvos aukščiausioji politinė valdžia prašo NATO sąjungininkų saugumo garantijų, dėmesio ir didesnių karinių pajėgumų Baltijos šalyse. Net ne prašo, o reikalauja. Tačiau pati valdžia, be deklaracijų, savo realiais darbais nepasižymi. Pavyzdžiui, leidžia griūti valstybės simboliui Gedimino pilies kalnui, kurį dažnas Lietuvos pilietis piešė  ir piešia pamokose nuo ankstyvos vaikystės. Tai labai blogai, nes pavojaus akivaizdoje  toks neveiklumas demoralizuoja visuomenę, menkina valstybę, mažina piliečių valią priešintis. Negalima tikėtis ir laukti, kad viską už mus padarys kiti. Turime patys imtis kūrybos ir realių darbų dėl valstybės ir jos žmonių.

  Per savo istoriją Lietuva išgyveno ne vieną griaunantį laikotarpį, tačiau išliko ir gyvuoja iki šiol, nes kuriančios jėgos ir asmenybės perimdavo iniciatyvą ir išgelbėdavo ją. Esu tikras, kad ateityje viskas bus gerai ir Lietuva atras teisingą kelią, tuo labiau, kai tamsios nevilties atmosferoje matau ir jaučiu šalies piliečių širdyse vilties žiburius. Tikiu, kad nevilties šalis vėl prisikels ir pavirs į vilties šalį!

Pagarbiai

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt