Šiuo metu demokratija pasaulyje susiduria su rimtais išbandymais. Internetas ir socialiniai tinklai valstybių valdantiesiems neleidžia deramai visuomenėje sukontroliuoti diskusijų ir įvykių šalies viduje ir užsienyje interpretacijų. Dar prieš pora dešimtmečių būti žurnalistu ar turėti savo televiziją, radiją, laikraštį, žurnalą galėjo toli gražu ne kiekvienas. Politinės ir verslo grupės konkuruodavo dėl valdžios, rinkų ir žmonių palaikymo, todėl jų kontroliuojama žiniasklaida taipogi konkuravo dėl skaitytojų, klausytojų, žiūrovų. Dabar žurnalistu gali tapti kiekvienas, o informacijos internete yra nepaprastai daug, ji labai susiskaidžiusi, išmėtyta ir realiatyvi. Todėl socialiniuose tinkluose, žmonių grupėse susidaro ‘’informaciniai burbulai’’ pagal pomėgius, interesus, požiūrį ir kt. Tai didina nestabilumą visuomenėse ir silpnina strateginio, jungiančio visuomenę požiūrio, pasaulėjautos būvimą. Tiesa, pagrindinė žiniasklaida vis dar išlaiko mainstream’ą, bet interneto ir socialinių tinklų įtaka visuomenės nuomonei- nepaneigiama. Tokioje situacijoje valdančiam elitui sudėtinga naujoje formoje palaikyti demokratiją buvusioje esmėje.
Jokiu būdu neneigdamas koronaviruso ir jo pavojaus, noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad viruso grėsmė ir karantinas suteikia valdžiai papildomus viešosios erdvės valdymo ir poveikio visuomenei instrumentus. Tą nesunkiai galime pastebėti, kaip karantinas riboja nuomonių raiškos laisvę žiniasklaidoje ir mobilizuoja visuomenę. Kartu jis suteikia galimybę formuotis tamsiajai demokratijai, kuri po truputį užglaisto atsiradusias tradicinės demokratijos problemas ir iškilusius visuomenės nuomonės formavimosi pavojus.
Manau, jau galima konstatuoti, jog koronavirusas nėra toks baisus, kaip žmonijos istorijoje yra buvę marai. Ir iš viso, man atrodo, kad pavojus nėra toks grėsmingas kaip oficialiai skelbiama. Taip teigiu remdamasis istorija. Pavyzdžiui, žmonijos istorijoje plintančios stichinės nelaimės, ligos, marai, baisios katastrofos sukeldavo visuomenėse bejėgiškumą ir paniką, nes žmonės vienas per kitą perduodavo žinią apie mirtiną pavojų. Valdžios ir religiniai lyderiai būdavo priversti raminti panikuojančius, besiblaškančius žmones, demonstruoti dirbtinį pasitikėjimą ir kontrolę pavojaus akivaizdoje bei slėpti tikrąjį pavojaus mastą. Dabar tiesiog viskas atvirkščiai, nei visada būdavo realaus, nepaprastai grėsmingo pavojaus akivaizdoje... Tiesa, žmonijos istorijoje yra buvę panašių atvejų, bet jie buvo labai fragmentiški, atidžiai valdomi ir išimtinai dėl tikslingų politinių priežasčių. Šiaip valdžios mėgsta žmonėms demonstruoti stabilumą ir galią, priešų ir pavojų įveikimą. O būtent netikėtos didelės nelaimės ir marai sukelia pavojus pačiai valdžiai iš visuomenės pusės. Netikėtos, realios, didelės katastrofos, nelaimės ir marai valdančiai klasei dažniausiai būna labai grėsmingi ir gana nelengvi išbandymai, nes žmonių pyktis neretai nukrypsta į valdančiuosius. Visa to pasekoje žlunga valstybės, imperijos ir netgi civilizacijos [majų, indo, suirutė senovės Egipte ir daug kitų pavyzdžių]. Galbūt istorija vėl kartojasi, o ji, kaip žinome, kartojasi spirale, t.y. nesikartoja tiksliai taip, kaip anksčiau. Dėl to privalome pasimokyti iš istorijos, kad nekartotume tų pačių praeities klaidų ar kurti kažkokią tamsiąją demokratiją ir taip patiems žlugdyti valstybes, demokratiją bei daugumos žmonių likimus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą