“Esminis
skirtumas tarp vidutinio žmogaus ir kovotojo yra tas, kad kovotojas viską
pasitinka kaip iššūkį, o vidutinis žmogus kaip palaiminimą arba prakeiksmą.
Kovotojai laimi pergales ne daužydami galvas į sienas, bet jas įveikdami.” Don Miguel Ruz “Toltekų išmintis”
Lapkričio 23 dieną Lietuvos kariuomenė
švenčia atkūrimo šimtmetį. Tačiau jos istorija yra gerokai senesnė. Lietuvos
kariuomenės istorija yra neatsiejama nuo valstybės istorijos . Kariuomenė
padėjo sukurti XIII amžiuje valstybę ir atkurti XX amžiaus pradžioje Lietuvos
Respubliką. Mums kariuomenė visada buvo tokia svarbi, jog neperdėtai galima
pasakyti, kad be jos nebūtų Lietuvos valstybės ir gal net lietuvių tautos.
Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė savo gyvenimo pirmuosius šimtmečius buvo karinė
valstybe. Stipri kariuomenė padėjo susikurti
stipriai valstybei. Vėliau smunkant galingai LDK valstybei, silpnėjo ir
jos karinės pajėgos. XVIII amžiaus pabaigoje silpna kariuomenė nepajėgė apginti
silpnos valstybės. Šalis buvo okupuota. Bet 1918 m. vasario 16 dieną atkūrus Lietuvos
valstybę, būtent, kariuomenė apgynė šalį nuo priešų. Taigi, kariuomenės reikšmė
mūsų tautai ir valstybei yra ypatingai svarbi.
Gal pastaruoju metu Lietuvos kariuomenė
vaidino menkesnį vaidmenį, tačiau atkūrusi šauktinių kariuomenę, jos įtaka
visuomenei smarkiai išaugo. Visais laikais ir visuose kraštuose kariuomenė
būdavo ne tik krašto gynėja, bet ir
visuomenės bei vyrijos elitas. Niekada
jos vaidmuo nebuvo tik karinis. Todėl džiugu, kad Lietuvos kariuomenė nevengia
atsiverti visuomenei ir dažnai rengia ar dalyvauja šalies renginiuose. Gal
trūksta naujesnės technikos ir aprūpinimo, bet karių dvasia atrodo neblogai.
Natūralu, jog kariuomenėje jaučiamos ne visai geros iš visuomenės ateinančios
propagandinės įtakos, nes ji – visuomenės dalis, bet kariuomenė tam ir yra
kariuomenė, kad ji turi sugebėti atsispirti tam ir skleisti į visuomenę savo
gerąją įtaką. Tas bandoma daryti.
Malonu matyti daug jaunimo kariuomenės
renginiuose. Tai ne tik gražu, bet ir naudinga. Juk kario kelias- tai ne
agresijos ir žudymo kelias. Karys, kuris mėgaujasi žudymu ir priešininko
žeminimu, nėra karys. Ginklas panaudojamas pagal paskirtį tik tada, kada išties
būtina. Tikras karys niekada be reikalo nesišvaisto ginklu, nesidžiaugia jį
panaudojęs, o, esant reikalui, jį
panaudojęs- iškart deda ginklą į tam
skirtą vietą. Mes galime daug pasimokyti iš karo meno ir kario kelio. Nuo
senovės vyrijos elitas gerbė karį ir ėjo kario keliu.
Nuoširdžiai sveikinu karius, karininkus ir
visą karinį personalą su kariuomenės diena! Linkiu daug stiprybės, drąsos,
dvasinės jėgos, atsakingai einant tikro kario keliu.