''Kas
eina prieš įstatymus gamtos, tas nieko neloš‘‘ lietuvių patarlė
Šventė, kurią
šiandien mes vadiname Joninėmis, švenčiama nuo neatmenamų laikų. Nors senovės
epochų žmonių tikėjimai ir pasaulio pažinimo horizontai buvo primityvūs ir
maži, tačiau juose taipogi buvo daug supratimo, racionalumo ir išminties, kurie
tinkami dabartiniam žmogui.
Žmogus turi įgimtą
vidinį, intuityvų Kūrėjo, dvasinio matmens veikimo pasaulyje bei, galbūt, likimo
jėgos, valdomos dievų ar Visatos jautimą, suvokimą. Todėl ne tik dėl
bejėgiškumo prieš galingas gamtos jėgas suvokimas, kartu pripažįstant
žmogiškąjį silpnumą mirties ir ligos akivaizdoje, genties žmogų privertė
pagalbos kreiptis į viršmaterealų pasaulį. Taip, biologijos mokslas mus netgi
moko, kad pagrindinis mūsų tikslas gyvenime yra maksimaliai padidinti savo
išgyvenimo ir reprodukcijos galimybes. Sunku su tuo nesutikti ir ne vien todėl,
kad gerbiu mokslą, bet ir todėl, jog toks aiškinimas yra labai logiškas,
gyvenimiškas ir paremtas realiais faktais. Visgi daugeliui mūsų – tai per
skurdus aiškinimas. Juk suprantame, kad žmogaus išorinis ir vidinis gyvenimas
yra daug daugiau negu išgyvenimas ir reprodukcija. Štai senovės žmonės daug
dėmesio kreipė į dvasinį gyvenimo matmenį. Per jį bandė geriau pažinti
pasaulyje veikiančias jėgas, kas, jų manymu, padėtų žmogui gyventi harmoningą
gyvenimą ir atsilaikyti kovoje už būvį. Be to, jie akylai stebėjo gamtą ir
biologinius ritmus bei derino prie jų savo gyvenimą. Jie niekada nenorėjo eiti
prieš gamtos įstatymus, todėl visada stengėsi prisitaikyti prie jų. Kur
negalėjo nieko padaryti, palikdavo tai dievų ir lemties valiai... Šiuolaikinis
žmogus įsivaizduoja, jog gali valdyti gamtą ir biologinius ritmus, tačiau ligos
ir negandos vis primena, kad taip nėra. Dėl to mes irgi priversti, kaip genties
žmonės, gerbti ir derintis prie gamtos, jos įstatymų ir nuolat prisiminti apie
savo dvasinę prigimtį.
Senovės lietuviai
matė pasaulį kaip kūrimo ir griovimo jėgų žaidimo aikštelę. Kiekviena akimirka
atspindi tuo metu esančią šių jėgų pusiausvyrą pasaulyje. Dabartiniu metu,
turbūt, niekam nereikia įrodinėti, jog griovimo ir negatyvumo jėgos pradėjo
dominuoti. Dėl ko mums dar aktualiau ir svarbiau prisiminti mūsų sielų
šventumą, nes blogis gali užvaldyti pavergdamas mūsų kūną, jausmus ir protą ir
tai gali padaryti klasta, net nepastebint, kai atsiduri melo pančiuose.
Taigi, senovės
žmonių dvasingumas aktualus ir šiandienos žmogui, nors gyvenimo sąlygos,
tikėjimai ir pasaulio pažinimas- kitokie. Tačiau dabar fizinė ir dvasinė
pusiausvyra būtina žmogui kaip ir anuomet, o vidinė harmonija neįmanoma be
dvasinio progreso. Be to, vidinės tikrovės ignoravimas taip pat gali sunaikinti
mūsų savasties jausmą, identitetą bei tikslą. Pažymėtina, kad žmogaus gyvenimo
tikslas, jo prasmė bei vieta pasaulyje taip pat vaidino svarbų vaidmenį švenčių
tradicijose, kurios kito priklausomai nuo pasaulio pažinimo ir supratimo bei
visuomenės išsivystymo lygio. Todėl Rasos švenčių tradicijos turėtų būti
išlaikytos tik tos, kurios gyvybingos ir gali būti praturtintos dabartinio
žmogaus aktualijomis ir tikėjimais. Tada šventė įgaus prasmės šiandienos žmogui
ir nebus tik nusigėrimo švente.