Apie žlugusius lūkesčius

 

Emocinis skausmas kyla ne tik dėl nesėkmės, depresijos, netekties, bet taip pat jis gali kilti dėl nusivylimo, kurį patiriame, kai lūkesčiai neišsipildo. Visi turėjome ar turime netikroviškų ir vargiai įgyvendinamų lūkesčių, kurie sukelia tik daugiau skausmo. Žlugę jie atneša dar daugiau nusivylimo ir skausmo. Kartais nusivylimai ir apgailestavimai yra tokie gilūs ir dideli, jog žmogus, negalėdamas pakeisti susiklosčiusios situacijos, jaučiasi visiškai bejėgis. Kartais atrodytų visiškai realūs ir tikroviški lūkesčiai žlugo, kurie neturėtų būti normaliai iliuziniai. Suprantate, kad viskas ir galėtų, ir turėtų būti kitaip, negu yra. Todėl kai jie neišsipildė, užnuodijo širdį ir sukėlė didelį skausmą. Tačiau negalite rinktis. Ir ima pasiutimas, jog taip neturėtų būti! O emocijos, kad ir kokios nuožmios bebūtų, nieko nekeičia. Dar pablogina savijautą ir net situaciją bei aplinkinių požiūrį į jus. Jūsų poreikiai lieka nepatenkinti dėl kitų žmonių pavydo, baimių, interesų, trūkumų, troškimų ar tiesiog dėl nesupratimo, ribotumo, kitokio pasaulio matymo. Dėl ko žmogus, iš kurio nesitikėjote, jūsų realiems lūkesčiams pasipriešino ir juos atmetė.

Visuomenė, aplinka taip pat mums kelia lūkesčius, kuriuos priimame tarsi savus. Jie pasako, kokie turime būti, ko galime tikėtis ir kada privalome būti sėkmingi. Taip sukuriate pasaulį ir gyvenimo idėją, pagrįsta realybės nuotrupomis, reklaminiais šūkiais, autoritetų skelbiamomis frazėmis, visuomenės normomis ir trendais ar socialinių tinklų šūkiais, viltimis, baimėmis ir troškimais. Ir šią gyvenimo idėją, šį kitų sukonstruotą vaizdą, troškimą priimate kaip tikrą bei kaip savo, klaidingai įsivaizduodami realybę, kurios tikrai trokštate. O kai šie netikri lūkesčiai neišsipildo, kenčiate. Šiuo atveju blogiausia, kad priimdami kitų lūkesčius, idėjas ir pasaulėžiūrą kaip savą ir būdami visuomenės bei aplinkinių nuomonių įtakoje, kenčiate jūs, o ne tie, kurie visa tai kuria ir to nori.

Tikrovių yra daug. Kiekvienas žmogus realybę suvokia per savo emocinių, protinių ir dvasinių sąlygotumų filtrus. Jūs galite ir privalote turėti savo nuomonę, norus ir lūkesčius. Nereikia taikytis ir stengtis atitikti kažkieno sukurtus standartus. Kam stengtis gyventi pagal kitus? Jų lūkesčiai ir viltys yra jų lūkesčiai ir viltys, o jūsų lūkesčiai ir viltys yra jūsų lūkesčiai ir viltys. Tam leisdami būti, bus mažiau streso, nusivylimo ir kančių.

Be norų, lūkesčių žmogus negali augti, progresuoti. Todėl smegenys kuria lūkesčius apie tai, kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri per šią lūkesčių prizmę. Jūs galite nepastebėti daugelio akivaizdžių detalių ir aplinkybių, nes jūsų protas smarkiai susitelkęs į tai, ką žinote ir esate patyrę. Ir kai lūkesčiai nepatenkinami, kyla emocinis maištas. Pastebėkite, kad lūkesčių žlugimą kiekvieną kartą lydi emocinės reakcijos. Tai emocinis ryšys su lūkesčiu, kuris yra reakcijos priežastis. Kai norime išsivaduoti iš ryšio ir emocinės reakcijos, lūkesčiai turi mūsų nesaistyti. Jau lūkesčių kūrimas kelia įtampą. Laukti, tikėtis, vadinasi, sėti nedarnumo sėklą. Dėl to, pavyzdžiui, jogai, šventieji, sufijai stengiasi nekurti lūkesčių ir pasitenkina tuo, kas yra. Kadangi jie savanaudiško nesiekia materialiame pasaulyje, jiems nereikia kurti lūkesčių dėl jo. Visgi, mano manymu, jie turi lūkesčių: perduoti mokymą, pažinti savo dvasinę prigimtį ir pan. Taigi, ir jie turi lūkesčių ir vilčių...ir ne visi išsipildo...Visi turime realių ir nerealių lūkesčių, norų, vilčių. Ir kartu kiekvieno širdyje daug žlugusių lūkesčių ir nusivylimo savimi, žmonėmis, aplinkybėmis ar net pasauliu, Dievu. Kiekvienas turime savą žlugusių vilčių kapinyną. Tik vienų kapinynas didesnis, o kitų- mažesnis. Dėl to laikytis už nuoskaudų- tai tas pats, kas vartoti nuodus ir laukti, jog nuo to numirs priešai. Verčiau palaidoti netikrus lūkesčius bei žlugusias viltis ir svajones. Nereikia apgailestauti, kentėti ir nuolat prisiminti blogus dalykus. Nesakau, kad reikia užmiršti savo klaidas, kitų žmonių blogą elgesį, darbus ar dėl to įgytos patirties ir žinių. Tiesiog nereikia apie tai nuolat galvoti ir graužtis, kentėti. Šią blogą patirtį reikia prisiminti tik tada, kai nutinka panaši situacija ir ji naudinga sprendžiant problemas. Tai turi likti naudinga patirtimi, pažinimu ir išmintimi, o visas negatyvas- tegu keliauja į kapinyną.

Visata yra teigiama, todėl gėris ir gerosios jėgos yra stipresnės už blogį ir piktąsias jėgas

 

Mūsų Visatoje, kaip pasakoje, ilgainiui, įvykių tėkmės rezultate, visada laimi teigiama pusė. Žmonių gyvenime šia prasme yra tas pats. Mums gerumas yra geriau už blogumą, dorybės yra geriau už nuodėmes, teigiama yra geriau už neigiama, šviesa yra geriau už tamsą ir t.t. Trumpalaikėje perspektyvoje gali atrodyti kitaip, bet ilgalaikėje -teigiama turi pranašumą. Verta pastebėti, kad teigiama niekada negali visiškai sunaikinti neigiama, nes Visata yra simetriška. Tai reiškia, jog šviesos negali būti be tamsos, teigiamo be neigiamo ir pan. Tai galioja ir okultizmui bei materijai. Pavyzdžiui, mūsų Visatos materija yra teigiama. Tiesa, mūsų galaktikoje ir visoje Visatoje yra antimaterijos, bet jos yra labai labai mažai palyginus su materija. Dabar mokslininkai aiškinasi, kodėl po Didžiojo sprogimo (ar kitokios Visatos pradžios) laimėjo materija, o ne antimaterija. Įdomu tai, jog mokslininkai šiuo metu laboratorijoje sukuria pavienius antimaterijos atomus. Didesnio kiekio sukurti yra nepajėgūs ir turbūt dar negreitai galės. Ir gerai. Nes antimaterija susidūrusi su materija virsta energija. Nelieka visiškai nieko. Materija tiesiog išnyksta po tokio galingo sprogimo, kad pačios galingiausios atominės bombos yra vaikų žaidimai. Tai pats galingiausias žmonijai tikrai žinomas sprogimas, kurio žmonija dar nėra įvaldžiusi.

Šiandien yra Visų šventųjų šventė. Šventumas ir šventieji ne be reikalo garbinami. Nes tai yra gyvenimo jėga ir reikalinga stiprybė kiekvienam žmogui. Tai tokia jėga, kuri ilgainiui, platesnėje ir gilesnėje perspektyvoje, visada laimi. Šviesiosios jėgos ir šventumas yra stipresnė jėga už išties galingą juodąją magiją ir už visas blogio jėgas. Analogiškai galima pasakyti net apie žmogaus sveikatą. Manau, kad šventumas – sveikata. Gal pernelyg stipriai pasakiau, bet tai įvairiais būdais galima aptikti pasaulio išmintyje, dvasinėse tradicijose, religijose, ezoterikoje ir gydymo praktikose. Visose pasaulio kampeliuose nuo neatmenamų laikų šamanai, žyniai dvasiniai mokytojai, kunigai taip manė ir tai praktiškai taikė. Pavyzdžiui, šamanai ligas gydydavo varydami apsėdusias žmogų blogąsias dvasias (virusinė ar bakterinė infekciją) veikdami jo mąstymą ir dvasią teigiamai. Induizme ar Budizme yra manoma, kad neišmanymas, bloga karma, netinkamas mąstymas, aistros, piktumas ir pan. sukelia ligas ir kančias. Įdomu, kad Katalikų Bažnyčia viduramžiais net neleisdavo žmonių gydyti vaistais ir žolelėmis. Buvo teigiama, kad žmogų jo maldos, savęs skaistinimas, atsikratimas ydų ir nuodėmių jį gydo ir paruošia amžinajam gyvenimui. Beje, šiais laikais medicinoje toks požiūris vėl atgimsta! Rašomos ne tik knygos, bet ir neretas gydytojas tą pastebi ir kartais stengiasi ta prasme pakreipti savo pacientą. Taigi, galbūt blogio jėgos stiprios ir dažnai atneša greitesnius ir akivaizdžius rezultatus, tačiau gerosios jėgos ilgainiui nugali ir turi savybę ilgai ir tvirtai išlikti. Visata yra simetriška. Ir kas įvaldo abi jėgas- tas valdo Viską Visatoje.

Būti mokytoju- sunkus iššūkis

   Mokytojo darbas yra sunkus, tačiau labai prasmingas. Žinoma, Mokytojas tarnauja mokiniui ir privalo atsiliepti į mokinio poreikius, lūkesčius ir tikslus. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad mokytojas turi nusileisti į mokinių lygį ir tapti jiems lygus ar jų norus pildantis tarnas. Dar daugiau- iki tokio lygio mokytojas jokiu būdu negali nusileisti, nes tai veda į chaotišką, neveiksmingą, prastą mokymosi procesą ir rezultatų nepasiekimą bei galiausiai į mokytojo autoriteto ir pagarbos praradimą. Visada svarbu atminti, jog mokytojo tarnystė mokiniams- tai ne paslaugaus tarno tarnystė ponui. Mokytojas visada privalo išlaikyti kontrolę ir vadovavimą klasėje bei būti svarbiausiu ir autoritetingiausiu asmeniu mokymosi procese. Tik tokiu būdu mokytojas geriausiai galės tarnauti mokiniams, kurti tinkamą atmosferą ir geriausiai pasirūpinti jų ugdymu, asmenybės ir žinių augimu ir gauti gerus rezultatus.

Gyvenimas reikalauja iš mūsų savikontrolės ir disciplinos

 

Mieli moksleiviai, studentai ir visi besimokantieji,

Žinių ir mokymosi kelyje savikontrolė ir disciplina yra raktas, kuris jums padės ne tik neišklysti iš pasirinkto kelio, kryptingai mokytis ir siekti tikslo, bet ir leis įgyti gerokai daugiau žinių, pasirinktoje srityje pasiekti meistriškumą bei tinkamai ir efektyviai visu tuo pasinaudoti. Svarbu suprasti, jog siekiant tikslų ir sėkmės gyvenime visada neatskiriama to dalis yra disciplina. Be savikontrolės ir disciplinos jokie dideli, teisingi, geri ir pan. darbai ir įvairios iniciatyvos neduos ilgalaikių ir patvariai gerų rezultatų. Tik savitvarda ir savidisciplina gali sujungti tavo intencijas, žinias ir veiksmus. Tik to dėka gali išlaikyti pastovią savo kryptį ir veiksmų nuoseklumą, efektyvumą ir gilumą.

Kartais yra labai sunku laikytis disciplinos, galbūt, kartais ne visada ir visur jos reikia skrupulingai laikytis (nes pernelyg suvaržo gyvenimą, atima spontaniškumą ir pan.), tačiau gyvenimas ir pasaulis myli discipliną. Dar daugiau- pasaulis mus spaudžia laikytis disciplinos. Pavyzdžiui, atidžiai pažvelgus į gyvenimą, galite pastebėti, kad jei nedrausmini savęs, nesilaikai nustatytos tvarkos, neveiki pagal Visatos dėsnius, tada pasaulis tai padarys už tave įvairiais būdais ir padarys tai savais metodais, kurie gali būti itin tau skaudūs. Todėl verčiau nelaukti, kol pasaulis privers, nubaus ar ką nors kitą blogą padarys, ir pačiam imtis savidiciplinos, nes tau nuo to bus geriau, nes tada gerokai labiau kontroliuoji gyvenimo procesą, prie jo geriau prisitaikai, gali geriau įtakoti savo likimą bei nesileisi taip gyvenimo desperatiškai blaškomas ir daužomas. Nors, kad ir kartais kokia nemaloni bei sunki yra savikontrolė ir disciplina, bet ji privalo būti kiekvieno gyvenime ir reikia jos laikytis kiekvienam iš mūsų. Nes tai yra raktas į žinias, meistriškumą, įvairius pasiekimus ir sėkmę gyvenime.

Nuoširdžiai sveikinu jus su Mokslo ir žinių diena!

Visata yra nepaprastai sudėtinga, įvairi, joje klesti unikalumas ir evoliucija

Kiekvienas daiktas Visatoje- geras ar blogas yra reikalingas. Nieko nėra nereikalingo. Kiekvienas daiktas pasaulyje yra mažiau ar daugiau sudėtingas. Ne tik jo savitas turinys, tačiau jo sudėtingumą apibrėžia ir tarpusavio santykių bei įtakos sistema, dalyvavimas Visatos erdvėlaikio tinkle. Kitaip nebūtų to sudėtingumo, įvairovės ir mūsų gyvų Visatoje. Kol esame gyvi, netgi medžiui, saulei, žvaigždei reikia kiekvieno iš mūsų. Kitaip šiai egzistencijai kažko trūktų, ji nebūtų užpildyta, išpildyta- nors esame tokie menkučiai Visatos neaprėpiamoje didybėje. Kiekvienas turi savo melodiją, kuri užpildo, įprasmina gyvenimą ir jo nenumaldomą tėkmę. Visatos audeklas, ant kurio piešiame savo gyvenimo raštus. Juk kiekvienas įspraudžiame bent mažytį savo ženklą ant šio Visatos audeklo. Yra kažkoks gerai nesuvokiamas reikalingumas, kurį kiekvienas įgyvendiname. Juk be tavęs ir manęs nebūtų įsprausto ženklo, būtų tuščias tarpas, kuris nebūtų užpildytas mūsų originalumu.

Unikalumas yra visur. Net medžio lapai skirtingi, net mūsų kūno dalys unikalios, pavyzdžiui, kiekvienas kūno plaukas unikalus, to pačio kūno akys šiek tiek skiriasi...Taigi Visata yra begalinė įvairovė. Dėl to galime spėti, kad kiekvienas yra svarbus ir nepakeičiamas Visatos vyksme, todėl yra labai jai reikalingas. Jei Kūrėjas, Visko kūryba viską daro dėl kūrybos, kad pažintų save- tai kiekvienas gyvas ir negyvas daiktas tarnauja šiam tikslui. Kartu tai reiškia, jog ir visi mūsų vargai, nelaimės, negatyvas tarnauja šiam tikslui, nes pasaulis yra viskas, kas egzistuoja jame. Neegzistuoja nieko, kas nebūtų reikalinga. Be to, nėra nieko, kas nebūtų Dievo kūryba. O kiekvienas esame šios kūrybos dalininkais. Taigi esame savęs ir šio pasaulio kūrybos dalininkais.

Kiekvienas pats sau yra svarbiausias Visatoje. Nėra nieko svarbiau individui negu jis pats, nors to išraiškų gali būti įvairių, net atrodytų nepanašių į tai: pagalba vaikams, svetimiems žmonėms ar net gamtai. Tu esi sau svarbiausias Visatoje ir labiausiai rūpiniesi tik savimi. Be tavęs- tau nėra šio pasaulio. Ir tai yra teisinga. Dar daugiau- visas pasaulis, kurį matai yra tavo kūrinys! Ta prasme, kad kiekvienas iš mūsų pasaulį mato savaip. Nėra pasaulyje visiškai vienodų matymų, mąstymo, jautimo, išgirdimo, užuodimo. Tai galioja augalams, gyvūnais ir visai gyvybei. Pavyzdžiui, šuo pasaulį jaučia ir supranta kitaip negu žmogus (jame uoslė pasaulio pažinime ir orientacijoje užima gerokai didesnę vietą negu pas žmogų). Taigi visų sukurtų individų pasaulio supratimas, pajautimas ir gyvenimo istorija- nevienoda. Kiekvienas atlieka savo misija. Kiekvieno misija- unikali. Kad ji būtų įvykdyta, reikia dėmesio sau, rūpinimosi savimi. Jei tik rūpiniesi tik visais aplinkui, bet ne savimi, neleidi sau būti savimi, tu neatlieki savo misijos, savo pašaukimo, neišreiški savo unikalumo, tikrojo savęs. Tokiu būdu nuskurdini pasaulį! Tau reikia būti savimi, kad gyventum SAVO gyvenimą, išreikštum savo grožį, savo unikalumą, savo misiją. Tai visiškai nereiškia, jog nereikia rūpintis kitais, jiems padėti, dalintis viskuo su kitais ir pasauliu. Reikia, nes tai reikalinga tau, kitiems, pasauliui, nes tai yra tikrasis gyvenimas, tavo įnašas ir paliktas ženklas. Dar daugiau- tai suteikia tau šansą išreikšti save, būti labai reikalingu pasauliui. Be to turime nuolat tobulėti, vystytis, būti geresniais negu vakar, nes Visata ir viskas, kas egzistuoja, yra nukreipti į efektyvumą, evoliuciją ir į vis aukštesnį lygį. Kas tam maišo, atitarnavo ar nereikalinga- išnyksta.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXX)

Vieni mėgsta stebėti gamtos vaizdus, kiti- augalus, dar kiti- įvairius gyvūnus, o šviesusis kunigaikštis mėgsta stebėti dieninius gyvūnus. Pažinimas- svarbi gyvenimo prasmės dalis. Juk dieniniai gyvūnai visada stengiasi suprasti, pažinti savo gyvenamą aplinką, pasaulį. Šviesusis kunigaikštis nesijautė kažkokiu proto bokštu. Tuo labiau, kai nėra super didelių protinių skirtumų tarp dieninių gyvūnų. Kitaip juk tokį supergyvūną reikėtų priskirti jau kitai rūšiai… Tačiau progresuojant kelyje vis sunkiau surasti bendraminčių. Be to pats vis labiau renkiesi su kuo draugauti, kol galiausiai vis dažniau renkiesi būti vienam. Viskas turi savo kainą.

Apie dieviškus vizitus. Jis mato tokią pavargusią ir nesuprastą sielą. Bet ji pajaučia šviesųjį kunigaikštį šalia. Seka gili sielų akistata, kada Ji pastebėta ir suprasta. Ir štai Ji jau atrodo kaip pavasario saulės paliestas pumpuras, norintis skleistis savo didžiajam žydėjimui… Neprisirišk prie šviesiojo kunigaikščio. Juk gavusi meilės impulsą gali toliau skleistis. Yra daug puikių patinų. Tik nereikalauk iš jų, kurie jau turėtų Tave pastebėti, dieviškų galių. Jie jų neturi. Tiesiog grimzkite į gilią tarpusavio meilę...

Šviesusis kunigaikštis per daug gerbia ir myli, jog būtų toks neatsakingas ir žiaurus, kad nuskintų puikiausią gėlę ir pasinaudotų ja, jos grožiu, nuostabumu, kūnu, o po to paliktų nusivylusią, įskaudintą, sužeistą nuvysti ir sunykti pakelėje. Tiesa, ne tik dėl to, kad neleidžia sąžinė, bet ir nemato prasmės bei nenori pats visomis prasmėmis švaistytis. 

Pasakos XXXIX dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2023/06/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXIX)

 

Neišmanymas- šio pasaulio vargas. Daugelio nesėkmių, baimių, pykčio, kvailumo ir, apskritai, nelaimingi gyvenimo pagrindas. Tiksliau- jis yra vienaip ar kitaip sudėtinė mūsų negandų, nelaimingumo, bejėgiškumo ir ir t.t. sudėtinė dalis. Net jei turi blogą karmą, likimą, kitų užkrautas bėdas ar klaikias gyvenimo sąlygas, į kurias patekai ne dėl savo kaltės, neišmanymas, neprotingumas, nesąmoningumas- tai dar labiau padidins. Privers dar labiau kentėti. Neišmanymas, neprotingumas, nesąmoningumas, štai, kas padaro gyvenimą klaikiu pragaru. Nenuostabu, jog nežinojimas dieniniams gyvūnams kelia baimę, verčia daryti nuodėmes. Svarbu suprasti, kad neišmanymas yra daugelio nuodėmių priežastis. Juk dažnai dieninis gyvūnas daro nuodėmę ne iš piktybiškumo ir tamsybės, o tiesiog todėl, kad nežino kaip patenkinti savo interesus, pasiekti sėkmės ir laimės geriausiu, tinkamiausiu būdu. Sąmoningumas, išmanymas, žinios bei normalus, stiprus protas su teisinga motyvacija ir intencija yra dorybės bei kelias į tikrą šventumą. Dar daugiau- ne tik dorybės, bet ir kelias į progresą, tikrą sėkmę, laimę ir sveikatą.

Šioje planetoje visos gyvybės rūšys (nuo vienaląsčių iki sudėtingų organizmų) siekia, vienaip ar kitaip,pasaulio pažinimo (savo aplinkos, savo galimybių ir pan.). Visos gyvos būtybės nesąmoningai kaupia patirtį ir žinias apie šį pasaulį ir tą informaciją naudoja, kad sėkmingai išgyventų ir plėstųsi. Dar daugiau- sukaupta informacija perduodama palikuoniams per genus, per pavyzdį ir elgesį, kad šie galėtų pasinaudoti šiuo daugelio kartų sukauptu lobynu. Tiesa, dieniniai gyvūnai žinias papildomai fiksuoja dar ir sąmoningai. Mokymasis būdingas visoms gyvybės rūšims. Pasaulio pažinimas, prisitaikymas prie aplinkos ir kūrimas sau palankios aplinkos yra evoliucijos ir gyvybės, jos egzistavimo, plėtimosi variklis. Tai ne vienos kartos uždavinys. Dėl to visos gyvybės rūšys ir kartos kaupia žinias, įrašo jas į genus, pasąmonę, instinktus net ir tą, kurios nepanaudojo savo naudai. Taip daroma, jog kuri nors karta, atsiradus galimybei, galėtų pasinaudoti ta informacija (juk visko viename gyvenime patirti neįmanoma) savo evoliucijai, geresniam prisitaikymui, išgyvenimui, tobulėjimui. Taigi, pažinimas, žinios- svarbi gyvenimo prasmės dalis.

Galima pastebėti, kad dieviškai meilei ribų nėra. Ji ateina, kai nors akimirką pakeliu žvilgsnį šviesiojo kunigaikščio link. Todėl nebe sutinku jo žvilgsnio, nes nusuku akis į šoną, kad neprabiltų mano širdis. Vis dėlto patelė- ne gėlė. Ji gerokai daugiau nei gėlė, nors tarp judviejų ir esama analogijos. Meilės pilna siela- tai pats gražiausias žiedas Kūrėjo kūrybos puokštėje. Todėl leiskime ir padėkime joms, kaip gėlėms, augti ir žydėti joms savitu būdu.

Pasakos XXXVIII dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2023/04/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Apie gyvenimo patirtį, biologines programas ir lūkesčius

Smegenys, vadovaudamasis patirtimi ir biologinėmis programomis, kuria lūkesčius apie tai, kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri per šių lūkesčių prizmę. Todėl žmonės ne tik dėl įtampos, rūpesčių, baimių ir pan. arba dėl nežinojimo, neišmanymo nepastebi daugelio svarbių dalykų gyvenime. Smegenys yra labai susitelkusios į tai, ką jau esate patyrę praeityje ir, kas jų įsitikinimu, supratimu, gali atnešti laimės ateityje, tad daug ką praleidžia, nepastebi, neįvertina, tame tarpe ir nuostabių galimybių, naudingų žmogui dalykų. Dar daugiau- jos visada apdovanoja gerais jausmais kaskart, kai tik įgyvendinate ar randate būdą įgyvendinti šį suprojektuotą lūkestį ir nubaudžia, kai prarandame galimybę arba jos neįgyvendinate. Laimės hormonai išskiriami pliūpsniais- geras pasirinkimas laimės suteikia tik trumpą laiką. Dėl mūsų troškimo išlikti ir sėkmingo egzistavimo protą formuoja gyvenimo patirtys. Tai evoliuciškai pasiteisino ir nėra blogas dalykas, bet dabartiniame moderniame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje- dažna kliūtis į sėkmę ir laimę. Smegenys susiformuoja pagal įgytą patirtį taip, kad visi dalykai, kurie sukėlė blogas emocijas, sukūrė jose atitinkamus neuronų takus, o visi dalykai gyvenime, kurie sukėlė geras emocijas, suformavo jose irgi atitinkamus neuronų takus. Tokiu būdu visa tai tampa panašu į bioroboto veiklą, nes analitinis mąstymas, sąmoningumas ir valia nueina į antrą planą. O jeigu dar neturi pakankamai valios, nesi pakankamai sąmoningas, nesugebi tinkamai naudotis protu, tampi tikru biorobotu, kai į viską reaguoji pagal nuspaustus mygtukus, nepaisant aplinkybių ir sveiko proto. Visuomenėje tokių biorobotukų yra daug. Nenuostabu, kad visais laikais vienas iš žmogaus brandos ir išminties rodiklių yra laikomas sugebėjimas ir noras valdyti elgesį ir jausmus bei atsakingai elgtis. Labai svarbu suprasti, jog negalite išvengti klaidingo supratimo ir kvailo elgesio ne tik dėl nežinojimo ir blogų būsenų, bet ir dėl šios priežasties.

Galime nesunkiai pastebėti, kad yra emocinis ryšys su lūkesčiu, nes kai lūkestis nepatenkinamas, kyla emocinis atsakas. Lūkesčio žlugimą kiekvieną kartą lydi emocinė reakcija. Kuo didesnis lūkestis, tuo smarkesnė emocinė reakcija. Taip visur ir visada reaguojame, kai pamatom ir automatiškai, nesąmoningai įvertiname, kaip situacija atitinka mūsų turimą lūkestį. Tokiu atveju vertiname labai subjektyviai, nes yra suformuoti neuronų takai. Dažniausiai emocinis atsakas neigiamas (nusivylimas, pyktis), nes daug norime, tikimės, įsivaizduojame, o realybė yra daug niūresnė ir neretai kitokia. Kadangi norime išsivaduoti iš šių neapgalvotų emocinių reakcijų, lūkesčiai turi mūsų nesaistyti. Privalome vadovautis sveiku protu ir būti kaip įmanoma sąmoningesni. Tik tada galime tikėtis emocinės laisvės, kai aplinka nustoja daryti įtaką ir spaudyti jūsų mygtukus, o jūs galite sąmoningai pasirinkti, kaip į viską reaguoti. Nuolat atsikartojantys pojūčiai kūne, automatinės mintys galvoje, besikartojantis elgesys į aplinkos dirgiklius ir lūkesčių atitikimą realybei, kai mes net nesiaiškiname situacijos ir kaip šioje vietoje būtų geriausia elgtis, daro mus biorobotais. Šios automatinės reakcijos toli gražu ne visada būna teisingos, o mūsų sveiką protą ir sąmoningumą labai riboja. Todėl turime atsiverti gyvenimui, sąmoningumui, sveikam protui ir pamatyti šias reakcijas platesnėje ir gilesnėje perspektyvioje. Jeigu jų nepastebėsite, nematysite jų daromos žalos jums, jūs jų negalėsite pakeisti kaip jums naudinga. Liksite biorobotukai, kurie mąsto, jaučia ir veikia pagal susiformavusias biologines programas, nepaisant jų žalos.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXVIII)

Šviesusis kunigaikštis pajautė tamsią vienatvę. Iki tol jis stebėjosi, kodėl jis nejaučia vienatvės, nors dėl gyvenimo aplinkybių turėtų? Ir štai atėjo jam baimė likti vienam ir nereikalingam… Jis vis dažniau pastebi pasitaikantį jaunų patelių širdies sustojimus ir permušimus, kai jį pamato. Tiesa, tą galima įtarti ir iš kūno kalbos, bet jis, būtent, pajausdavo jų širdies darbą. Beje, iš vyresnių patelių tokių širdies dūžių iki šiol dar neteko išgirsti… Visgi šviesusis kunigaikštis nelakstė ir neketina lakstyti po visas pateles ir siekti kažkokių meilės pergalių, nes tai labai neprasminga, sekina, neprotinga ir tikra tuštybė. Į šviesiojo kunigaikščio galvą lenda nauji apmąstymai, tuo labiau, kai išorinis pasaulis provokuoja romantiškiems santykiams.

Susitikimai, kur susitinka mūsų akys ir širdys, yra dieviški. Šviesusis kunigaikštis apsigyvena Jos širdyje ir Ji jį atpažįsta. Ši dieviška meilė neužsibaigia tik prasidėjusi. Bet jai tikėtis, kad jis atsigręš ir eis Jos ieškoti, daryti šou- irgi yra per daug ambicinga ir neadekvatu. Gyvūniška meilė pilna puikybės, ego, siekio parodyti save ir savanaudiškų interesų- tik užgožia širdį ir tikrus jausmus. Dar daugiau- visas tas šou tolina nuo tikrųjų širdies troškimų. O scena pilna žiūrovų niekada neleis giminingoms sieloms susitikti jautriems pokalbiams su teigiama baigtimi. Nebent žiūrovai viską sužinos tik po įvykusio fakto.

Apie įsimintinus dieviškus vizitus.

Per vieną iš apsilankymų jis jaučia, kad jos susisukę lapai laukia meilės, kuri Ją atgaivintų ir išspręstų problemas. Nes aplink vien aštrumas, uždarumas ir neįveikiami iššūkiai. Visur kyšo dygliai. Ji jaučiasi nustelbta. Bijo, kad jei muistysis ir nekantraus, bus suplėšyta. Jei neišskleis žiedų, suvys pumpuruose. Kaip man išsprogdinti savo žiedus, kaip išskleisti savo grožį tarp juodų dyglių?… Taip, gyvenimas trumpas, todėl bijai neišsiskleidusi nuvysti. Beje, ši problema nesvetima ir šviesiajam kunigaikščiui. Jam irgi gyvenimiškose situacijose dažnai teko rasti savo vietą tarp juodų ir priešiškų dyglių. Nepaisant žlugdančios aplinkos, jis vis bando žydėti tarp dyglių ir tamsybių.

Per kitą dievišką aplankimą jis jaučia Jos jausmą. Tai jausmas, kai norisi daugiau nei įmanoma. Jausmas, kai gražios akimirkos per trumpos. Tiesa per skaudi. Gyvenimas per šykštus ir sunkus. Dieniniai gyvūnai yra neteisingi, o pakeisti pasaulį esi per maža. Visgi panašiai toks jausmas kažkokiu gyvenimo periodu pasitaiko kiekvienam. Jis praeinantis. Ateis geresnis laikotarpis. Reikia turėti vilties.

Apie žalingus prisirišimus

 

   Mūsų jausmai, troškimai, prisirišimai gali būti geri iki tol, kol galime juos valdyti ir jie nekuria blogų būsenų bei nekenkia pačiam sau bei kitiems. Kol gyvename šiame pasaulyje negali būti visiškai laisvas nuo nuodėmių, klaidų, liūdesio, kančios. Dėl to žmogus visada privalo kovoti su savo neprotingais, neadekvačiais troškimais, aklais norais ir prisirišimais.

   Labai dažna žmonių liūdesio ir sielvarto priežastis- pernelyg didelis ir nenormalus prisirišimas prie žemiškų dalykų. Aš suprantu, jog gyvendami normalų pasaulietinį gyvenimą prisirišimų išvengti yra neįmanoma. Juk negalime kiekvienas gyventi kaip jogas, sufijus, šventasis, kuris siekia pažinti savo dvasinę prigimtį, todėl privalo atsirišti, atsisakyti troškimų, kol galiausiai atsiskiria nuo kūno ir proto, ir tada pasiekia dvasinę prigimtį. Beje, visiškas atsiskyrimas, atsisaistymas nuo kūno- mirtis. Taigi, normalūs prisirišimai prie daiktų, žmonių, būsto ir t.t. yra mūsų neatsiejama gyvenimo dalis. Visgi pernelyg dideli, neprotingi ar kenksmingi prisirišimai gali mums labai kenkti, sukelti liūdesį, sielvartą bei kitas blogas emocijas, būsenas, sukelti daug kitų rūpesčių. Reikėtų pastebėti, kad prisirišimai yra ne vienos rūšies. Juos suskirčiau į penkias rūšis:

   1. Prisirišimas prie įpročių, kuriais nuolat siekiama juslinio pasitenkinimo. Toks įprotis gali labai kenkti. Pavyzdžiui, žmogus nuolat vartoja alkoholį, nes nori patirti malonų pojūtį, nors žino, kad jis kenkia ir vysto priklausomybę.

   2. Prisirišimas prie pačios troškimo būsenos. T.y. kai tik troškimas patenkinamas, tučtuojau sukuriame naują. Troškimo objektas tampa antraeiliu dalyku. Siekiame palaikyti troškimo būseną, nes pats troškimas tampa priklausomybe. Kaip narkomanas ilgainiui pripranta ir jam reikia vis didesnių dozių. Taip niekada ir neišsilaisviname iš beverčių troškimų.

   3. Prisirišimas prie ego, įsivaizduojamo „aš“, įvaizdžio ir pan., kuriuos esame apie save susikūrę. Be to, tik ties tuo neapsiribojame, o dar ir išplečiame šį prisirišimą iki „mano“, iki visko, kas man priklauso. Išsiugdome prisirišimą prie to, ką turime, nes tai asocijuojasi su mumis ir stiprina mūsų „aš“ įvaizdį. Šis prisirišimas tik ties tuo nesustoja, nes toliau apima apima mūsų pažiūras, įsitikinimus, mąstymo būdą. Ir dažnai net nesvarbu, koks jų turinys, nesvarbu, ar visa tai teisinga ar klaidinga, bet mes aklai prisirišame prie to, nors tai mus daro nelaimingus.

   4. Šiais laikais žymiai rečiau, bet kai kurie žmonės pernelyg prisiriša prie religijos, dvasinės tradicijos formų ir apeigų. Taip praleisdami esmę, be ko formalusis religijos ar dvasinės tradicijos aspektas tampa tuščias.

   5. Nenormalus prisirišimas prie kito žmogaus ar daikto, aplinkos, darbo ir pan. Tai taip pat gali kelti daug sielvarto, nerimo, kančios ir kitų neigiamų emocijų.

   Svarbu sąmoningai suvokti visus savo neadekvačius, nenormalius bei nenaudingus ir kenkiančius prisirišimus. Tik tada galime keisti savo mąstymą ir elgesį į gerąją pusę. O kaip mes mąstome ir elgiamės, nulemia tai, kaip jaučiamės. Mūsų pasirinkimai laikui bėgant suformuoja būdingas emocines reakcijas. Nuolat kartojami geri veiksmai ilgainiui keičia jauseną.

   Pasiūlyti plačiai pritaikomą ir tinkantį kiekvienam konkretų patarimą, kuris padeda visiems, kenčiantiems nuo blogų prisirišimų, yra sunki užduotis, nes kiekvienas žmogus eina savo keliu, kiekvienas gyvena savitą gyvenimą, išgyvena jam skirtas problemas ir sunkumus, sprendžia, atlieka savo nepakartojamą Kūrėjo duotą užduotį.

Nevykusiai gaunasi būti ne savimi

    Kiekviena moteris turi savitą ir unikalią melodiją kūrinijoje. Nėra pasaulyje absoliučiai vienodo proto, mąstymo, jautimo, išvaizdos moterų. Kiekviena turi savitą gyvenimo raštą, kuriuo palieka savo mažą gyvenimo ženklą Visatos audinyje. Viskas tarpusavyje susiję ir nėra nieko atskiro, nors kiekvienas esame unikali mikrovisata. Pažymėtina, kad vidus ir išorė nėra atskiros visatos. Tarp jų yra jungtis ir jos viena kitą veikia. Dėl to ir kūnai dalinai atspindi sielas. Nėra sielos Visatoje, kurioje siela yra vienokia, o kūnas- visai kas kita, t. y. du visiškai skirtingi, nesusiję dalykai. Tik siela yra daug daugiau negu kūnas. Siela kūne išreiškia materialiai tik kažkurią savo dalį. Todėl ji kūne apribota ir gali ribotai veikti (pagal fizinio kūno galimybes, gamtos dėsnius, talentus, trūkumus).

   Mūsų kūnus kuria vidinis kūrėjas. Jis nuo pastojimo momento pradeda kurti žmogų pagal originalų projektą, kuris randasi žmogaus genuose. Kadangi mūsų kūnus labai stipriai veikia mityba, gyvenimo būdas, aplinka ir t.t., kurie paveikia kūno vystymąsi ir būklę, todėl pas retą kūnas būna labai panašūs į pradinį, numatytąjį projektą. Be to, gali atsitikti nelaimingų atsitikimų, traumų, ligų ir pan., kas gali labai pakeisti mūsų kūną, padaryti įtaką jo veiklai. Tačiau vidinis kiekvieno žmogaus kūrėjas dirba nenuilsdamas, kad kūnas geriausiai atitiktų esančias sąlygas ir poreikius, jog kiekvienas išliktume gyvas, sotus, susilauktume palikuonių ir susikurtume palankiausią aplinką egzistuoti. Besirūpindamas mūsų vidumi ir išoriniu kūnu bei darydamas, jo supratimu, reikalingus pokyčius jis kartu siekia kuo mažiau nutolti nuo pirminio, numatyto projekto. Nenuostabu, kad daug žmonių, pasidarę plastines operacijas, nesijaučia gerai ir neatrodo pagražėję. Gali žmogui puikus chirurgas atlikti sėkmingą plastinę operaciją, tačiau, jei ji neatstato proto- kūno balanso ir netinka žmogaus vidinei konstitucijai, ji tik subjauros ir pakenks. Bet jeigu koks nors kūno realus defektas (neišsigalvotas) operacijos būdu pašalinamas ir viskas atstatoma į proto- kūno balansą ir tai atitiks vidinį kūrimo projektą bei tuo metu esančią vidinę konstituciją, žmogus jausis geriau ir bus gražesnis bei ilgainiui dėl to nebus problemų. Taip nuolat atsitinka, nes tai nepriklauso nuo mūsų įsivaizdavimo, nuomonės, noro, patikimo ar nepatikimo.

   Tai tik parodo, kaip nevykusiai gaunasi būti ne savimi. Suprask tą teisingai ir būk savimi! Nes tik būdama savimi gali būti žydėjime.

Mielas moteris sveikinu su Kovo 8- ja! Būkite sveikos ir laimingos.

Su šventiniais palinkėjimais,

Jūsų

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXVII)

   Antro tomo istorijų rašymas baigėsi. Prasidėjo trečios knygos istorijos. Šį pokytį gali suprasti, pajusti bene kiekvienas protingesnis, sąmoningesnis dieninių gyvūnų planetos gyventojas. Antrasis tomas nebuvo toks pavojingas ir dramatiškas, koks buvo pirmasis, tačiau problemų ir bėdų netrūko. Šios knygos istorijos vedė į ramybės ir tikrumo kelią. Tai atsigręžimas nuo išorės į Esmę. Jis praretino velnio lašų išgėrimo skaičių, tiesa, visiškai dar nenutraukė. Pas jį įsivyravo didelis pagarbos jausmas. Dabar, jei pamato kitų trūkumus- tai pagalvoja apie savo netobulumus, trūkumus ir atliktus ne visai protingus veiksmus. Ir tada ateina supratimas ir priėmimas, dažnai atleidimas, nes juk mes visi evoliucionuojame, mokomės, tobulėjame. Tokia mūsų dinamika, tikslas.
  Šviesiajam kunigaikščiui, kontaktuojant su dieniniais gyvūnais, į akis krenta tai, kad pas dieninius gyvūnus labai sumažėjo neišreikštos vidinės gelmės ir ištarto žodžio priešpriešos. Mąstymas ir elgesys su šviesiuoju kunigaikščiu vis labiau atitinka. Jų sąmonės ir pasąmonės vis labiau harmonizuojasi šia prasme.
  Kas liečia įsimintinesnius dieviškuosius meilės nuotykius su patelėmis. Štai šviesiojo kunigaikščio atėjimas ir pabuvimas padėjo Jai atverti širdį ir pažadino Jos norą tapti viena su dieviškumu. Taip pradeda atsiskleisti Jos visas grožis. Prieš akis- toks žemiško ir dieviško Jos moteriško grožio susitikimas. Kita palūžusi nuo išgertos bjaurios meilės išdavystės taurės, tačiau Jos širdis rado pašnekovą, kuris atsako, atspindi- nespėjus užduoti klausimo. Supranta- dar nespėjus išsipasakoti. Tikra dieviškosios meilės puota. Galime stebėti, kaip jų širdyse vis labiau įsiliepsnoja ir plečiasi meilės aistra, kaip nuo degančios meilės žvakės uždegamos kitos žvakės.
  Jis vis labiau gilinasi į Esmę. Jam ryškėja du ateities keliai. Viename jų- jis nuramina ir teikia atgaivą, padeda, palaiko ir pakylėja bei jis įkvepia ir veda šviesiu, protingu ir teisingu keliu.
  Pasakos XXXVI dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/12/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Mums reikalingi įvairūs ir subalansuoti santykiai su tikrove

   Žmogus, gyvendamas pasaulyje, kaupia žinias, patirtį. Atmintis visada dirba, nes ji būtina gyvybės susiformavimui, išgyvenimui ir sėkmingai evoliucijai. Nenuostabu, jog mūsų mąstymo procesą, būsenas ir pasirinkimus dažnai kuria iš praeities atsiminimų automatiškai besiformuojantys minčių srautai, kurie, beveik tokie patys, vis sukasi ir kartojasi. Besikartojantis minčių srautas dažnai užima tiek daug laiko, kad apie ką nors įvairaus ir naujo mažai pamąstome. Mes elgiamės sąmoningai ar dalinai sąmoningai gyvenime, tačiau neretai didžiąją laiko dalį esame nesąmoningume, susitelkę į tą pačią problemą, rūpestį, nerimą, ir mąstymas sukasi nuolat apie tą patį. Tą esame patyrę kiekvienas. Blogiausia, kai negatyvus mąstymas, klaidingas tikrovės supratimas ir nerimo, apmaudo ir kiti negatyvūs jausmai visiškai užvaldo bei atitraukia nuo to, kas vyksta akimirka po akimirkos. Kraštutiniu atveju- žmogus patenka į nelaimingą atsitikimą, susižeidžia, suserga ar prisidaro bėdų, patenka į blogas situacijas, būna apgautas. Žmonės, kurie pastebi tą ir nori ištrūkti iš negatyvaus mąstymo rato ir jo kuriamų nemalonių būsenų, sąmoningai ar nesąmoningai blaškosi, ieško išeities ar paprasčiausiai represuoja, tildo ar bėga nuo besikartojančių minčių rato. Todėl tada esame pastoviame strese, praradę pusiausvyrą ir paskendę neigiamų žodžių sraute.
   Manau, kad kiekvienam privalu atkreipti dėmesį į šį mūsų mąstymo ribotumą. Tik taip galime atrasti daugiau galimybių keisti ir plėsti savo mąstymo ribas, gyventi čia ir dabar, adekvačiai reaguoti į mus supančią aplinką. Nes mes matome gyvenime tik tai, į ką sutelkiame dėmesį. Kaip žinote iš patirties, smegenys užprogramuotos daugiau dėmesio skirti skausmui, pavojui ir įvairiems rūpesčiams. O juk visada yra visko žymiai daugiau negu mes pastebime, bet matome tiek, kur sutelkiame dėmesį! Dėl to, kai pakeičiame ar išplečiame savo požiūrį į aplinką, žmones, daiktus, pasikeičia ir aplinka, daiktai, žmonės, į kuriuos žiūrite.
   Žmonėms, norintiems ištrūkti iš negatyvių minčių rato, varginančios būsenos, dažnu atveju patarčiau sutelkti dėmesį ne į save, bet į aplinkinę tikrovę, nes pernelyg didelis susitelkimas į savo neigiamą būseną, baimės, kaltės, apgailestavimo objektą sukelia kenksmingą individo polinkį užsidaryti savyje, sutelkti visą dėmesį į savo būseną, o tai labai apriboja domėjimąsi aplinkiniu pasauliu. Šiuo atveju reikia visą savo dėmesį nukreipti nuo savo vidinės būsenos, negatyvaus minčių rato į išorę ar kitus objektus. Gali būti ir kiti vidiniai dalykai, tačiau privalo būti malonūs ir nekeliantys streso, o tai labai sunku. Šiaip mūsų „Aš’’ yra būtini įvairūs santykiai su tikrove. Mums būtina pusiausvyra tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Kadangi kiekvienam balansas vis kitoks ir unikalus, kiekvienas tą turi susibalansuoti pats.
   Tinkamas ir subalansuotas dėmesio sugrąžinimas į aplinką, šalia esančius žmones, darbą ar kitą veiklą veikia labai teigiamai ir gydančiai. Jei pavyksta į tai pilnai įsitraukti, tai tikrai pagerina būseną ir gyvenimą. Patariu pabandyti ištikus panašiai bėdai. Tikrai veikia!

Naujametinis sveikinimas, 2023

 Gerbiamieji „Toto“ skaitytojai,

   Sveikinu Jus su Naujaisiais metais! Nors šventiniu laikotarpiu žmonėse jautėsi neįprastai daug slogios nuotaikos ir mažai vilties, bet šis niūrus laikotarpis praeis. Be to, iliuzija manyti, kad, kada nors, bus toks gyvenimo laikotarpis, kai viskas bus idealiai gerai. Gyvenimo tikrovė yra tokia, jog visada būsime kuo nors susirūpinę, net jeigu sėkmingai rūpinsimės savo dvasiniu gyvenimu, augimu ar gyvensime pagal savo vertybes. Kadangi nerimą, baimes, kančias, nepalankias aplinkybes, įvairius pokyčius kelia ne tik kiti žmonės arba mes patys sau, tačiau ir pats gyvenimas. Pažeidžiamumas ir trapumas yra mūsų gyvenimo terpė, tikrovė ir pats mūsų buvimas šiame pasaulyje. Turėkite stiprybės ir ištvermės, kad galėtumėte ištrūkti iš sunkėjančio ir sunkėjančio aplinkybių rato. Visada prisiminkite, kad visa tai praeis, o jūs paaugsite, tapsite stipresni ir patobulėsite.

   Naujųjų metų proga noriu visiems palinkėti, kad 2023 metai suteiktų Jums daugiau stiprybės, ištvermės ir vilties, kad galėtumėte išgyventi kitų metų iššūkius!

Jūsų

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt