Emocinis skausmas kyla ne tik dėl nesėkmės, depresijos, netekties, bet taip pat jis gali kilti dėl nusivylimo, kurį patiriame, kai lūkesčiai neišsipildo. Visi turėjome ar turime netikroviškų ir vargiai įgyvendinamų lūkesčių, kurie sukelia tik daugiau skausmo. Žlugę jie atneša dar daugiau nusivylimo ir skausmo. Kartais nusivylimai ir apgailestavimai yra tokie gilūs ir dideli, jog žmogus, negalėdamas pakeisti susiklosčiusios situacijos, jaučiasi visiškai bejėgis. Kartais atrodytų visiškai realūs ir tikroviški lūkesčiai žlugo, kurie neturėtų būti normaliai iliuziniai. Suprantate, kad viskas ir galėtų, ir turėtų būti kitaip, negu yra. Todėl kai jie neišsipildė, užnuodijo širdį ir sukėlė didelį skausmą. Tačiau negalite rinktis. Ir ima pasiutimas, jog taip neturėtų būti! O emocijos, kad ir kokios nuožmios bebūtų, nieko nekeičia. Dar pablogina savijautą ir net situaciją bei aplinkinių požiūrį į jus. Jūsų poreikiai lieka nepatenkinti dėl kitų žmonių pavydo, baimių, interesų, trūkumų, troškimų ar tiesiog dėl nesupratimo, ribotumo, kitokio pasaulio matymo. Dėl ko žmogus, iš kurio nesitikėjote, jūsų realiems lūkesčiams pasipriešino ir juos atmetė.
Visuomenė, aplinka taip pat mums kelia lūkesčius, kuriuos priimame tarsi savus. Jie pasako, kokie turime būti, ko galime tikėtis ir kada privalome būti sėkmingi. Taip sukuriate pasaulį ir gyvenimo idėją, pagrįsta realybės nuotrupomis, reklaminiais šūkiais, autoritetų skelbiamomis frazėmis, visuomenės normomis ir trendais ar socialinių tinklų šūkiais, viltimis, baimėmis ir troškimais. Ir šią gyvenimo idėją, šį kitų sukonstruotą vaizdą, troškimą priimate kaip tikrą bei kaip savo, klaidingai įsivaizduodami realybę, kurios tikrai trokštate. O kai šie netikri lūkesčiai neišsipildo, kenčiate. Šiuo atveju blogiausia, kad priimdami kitų lūkesčius, idėjas ir pasaulėžiūrą kaip savą ir būdami visuomenės bei aplinkinių nuomonių įtakoje, kenčiate jūs, o ne tie, kurie visa tai kuria ir to nori.
Tikrovių yra daug. Kiekvienas žmogus realybę suvokia per savo emocinių, protinių ir dvasinių sąlygotumų filtrus. Jūs galite ir privalote turėti savo nuomonę, norus ir lūkesčius. Nereikia taikytis ir stengtis atitikti kažkieno sukurtus standartus. Kam stengtis gyventi pagal kitus? Jų lūkesčiai ir viltys yra jų lūkesčiai ir viltys, o jūsų lūkesčiai ir viltys yra jūsų lūkesčiai ir viltys. Tam leisdami būti, bus mažiau streso, nusivylimo ir kančių.
Be norų, lūkesčių žmogus negali augti, progresuoti. Todėl smegenys kuria lūkesčius apie tai, kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri per šią lūkesčių prizmę. Jūs galite nepastebėti daugelio akivaizdžių detalių ir aplinkybių, nes jūsų protas smarkiai susitelkęs į tai, ką žinote ir esate patyrę. Ir kai lūkesčiai nepatenkinami, kyla emocinis maištas. Pastebėkite, kad lūkesčių žlugimą kiekvieną kartą lydi emocinės reakcijos. Tai emocinis ryšys su lūkesčiu, kuris yra reakcijos priežastis. Kai norime išsivaduoti iš ryšio ir emocinės reakcijos, lūkesčiai turi mūsų nesaistyti. Jau lūkesčių kūrimas kelia įtampą. Laukti, tikėtis, vadinasi, sėti nedarnumo sėklą. Dėl to, pavyzdžiui, jogai, šventieji, sufijai stengiasi nekurti lūkesčių ir pasitenkina tuo, kas yra. Kadangi jie savanaudiško nesiekia materialiame pasaulyje, jiems nereikia kurti lūkesčių dėl jo. Visgi, mano manymu, jie turi lūkesčių: perduoti mokymą, pažinti savo dvasinę prigimtį ir pan. Taigi, ir jie turi lūkesčių ir vilčių...ir ne visi išsipildo...Visi turime realių ir nerealių lūkesčių, norų, vilčių. Ir kartu kiekvieno širdyje daug žlugusių lūkesčių ir nusivylimo savimi, žmonėmis, aplinkybėmis ar net pasauliu, Dievu. Kiekvienas turime savą žlugusių vilčių kapinyną. Tik vienų kapinynas didesnis, o kitų- mažesnis. Dėl to laikytis už nuoskaudų- tai tas pats, kas vartoti nuodus ir laukti, jog nuo to numirs priešai. Verčiau palaidoti netikrus lūkesčius bei žlugusias viltis ir svajones. Nereikia apgailestauti, kentėti ir nuolat prisiminti blogus dalykus. Nesakau, kad reikia užmiršti savo klaidas, kitų žmonių blogą elgesį, darbus ar dėl to įgytos patirties ir žinių. Tiesiog nereikia apie tai nuolat galvoti ir graužtis, kentėti. Šią blogą patirtį reikia prisiminti tik tada, kai nutinka panaši situacija ir ji naudinga sprendžiant problemas. Tai turi likti naudinga patirtimi, pažinimu ir išmintimi, o visas negatyvas- tegu keliauja į kapinyną.
