Dėl biologinės oro taršos dieniniai gyvūnai buvo priversti nešioti ant veidų nikabus. Nors nikabai dengė veidus, bet šviesiajam kunigaikščiui pernelyg nekilo sunkumų suprasti ir susikalbėti su jį mylinčiomis širdimis. Trumpas akių kontaktas ir sielos kalbasi akių kalba. Jam sielos kalba per akis. Tokiu būdu kalbasi dvi širdys, bet jos neįkrenta į gravitacinį meilės šulinį. Pritrūksta fizinio artumo ir grynosios meilės, dėl to neatveriama jo širdis santykiams su jį mylinčia širdimi. Bet užtenka šio trumpo kontakto, kad širdys įkvėptų daugiau gyvybės ir atgytų bent trumpam.
Šviesusis kunigaikštis niekada nenorėjo būti trečias porų santykiuose. Dar daugiau- porų meilės santykiai nebuvo jo tema. Tai tamsiosios jėgos veržėsi į šeimas, miegamuosius, nes tokiu būdu jos galėjo nuolat išlaikyti ir projektuoti joms reikalingą dėmesį ir sėjo savo sėklas dieninių gyvūnų protuose. Jis tą suprato, kai pirmo tomo pradžioje nuolat laukė, kada dieniniams gyvūnams atsibos ši kuriama iliuzija, pernelyg mažai turinti bendro su realybe. Tuo metu domėjosi literatūra ta tema- irgi panašiai rašė. Kad ir kaip jis troško kažkokios teigiamos viso to pabaigos, bet to neįvykdavo. Buvo nusivylęs ir depresijoje, nes nieko negalėjo padaryti. Tiesą sakant, jei ta tamsiųjų jėgų kuriama iliuzija nebūtų jam gyvenime realiai dariusi kliūtis, pakenkimus, apribojimus, išankstinį nuomonės suformavimą apie jį bei jo niekas dėl to neatpažintų – tai jis būtų tuo klausimu buvęs abejingas ir net, tikėtina [mažai šansų] nepastebėjęs. Ir dabar jis visiškai nepageidauja šeimose, porose būti trečias ar būti kažkokiu mintiniu dalyviu ir apskritai būti konkurentas patinams dėl jų patelių. Jo nuomone, yra puikių patinų ir absoliuti dauguma patelių turi savęs vertus patinus. Žodžiu, randa vienas kitą ir susiporuoja. O šviesusis kunigaikštis nenori nieko gadinti ir visa širdimi linki visiems šeimyninės laimės ir džiaugsmo. Šitame žaidime jis nežaidžia.
Šviesusis kunigaikštis orientuojasi į dieviškos meilės šokį, kur yra nenusakomai ypatingas šarmas, žavesys ir magnetizmas. Tas įkvepia širdžių meilę ir išvaduoja įkalintą dieviškumą. Leidžia pasirodyti ir švytėti jį mylinčioms sieloms. Tai jūsų, mylimosios, iškyla į paviršių tikrosios prigimties spindesys. Atpažinkite ją!
Ši meilė yra universali, iššaukta aukštesnių jėgų, o jis viliasi [norėtų tikėti] ir dėl jo asmenybės, jo žavesio, išorės ir pan., t.y. tame yra fizinė dedamoji. Nes abipusė simpatija taip pat reiškia, jog mąstyme, asmenybėse yra panašumų, jie nėra taip toli vienas nuo kito. Ir tai padeda vėl ir vėl ieškoti bendros meilės kalbos. Kurti ją akių kalba iš tylėjimo ir tylos, švelnumo ir vienybės.
Žaidžiančios sielos laiškas
Pasakos XXVI dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2020/07/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html