2021 m. gegužės 1 d., šeštadienis

Apie darbą, skurdą ir valdžią

   Darbas – tikslinga žmogaus veikla, paprastai duodanti žmogui reikalingus jo gyvenimui rezultatus. Darbu sukuriame daug svarbių dalykų: materialines ir nematerialines gerybes, informaciją ir žinias, organizacijas ir kultūrines praktikas, savirealizaciją ir prasmę, žmogaus tikslų pasiekimą ir poreikių įgyvendinimą. Pažymėtina, kad prekių ir paslaugų gamyba nuolat auga, tačiau dėl pernelyg didelio turto, galios ir galimybių nelygybės dauguma žmonių ekonomikos sukuriamomis gerybėmis gali naudotis tik ribotai. Dauguma visuomenės narių spaudžiami paskolų, skolų, sąskaitų ir neturėdami santaupų, gyvena neužtikrinti ir pastoviai vargsta norėdami sudurti galą su galu. Nors gyvenimo sąlygų lygis šiais laikais yra nepalyginamai aukštesnis , negu buvo prieš šimtą metų, ir mums nereikia jaudintis dėl bado grėsmės. Tačiau turėdami žymiai daugiau vis tiek dauguma lieka vargšai, nes reikia vis daugiau ir daugiau išteklių palaikyti normalų gyvenimo lygį. Dabar pats išgyvenimas patiria tam tikrą infliaciją- kad visavertiškai dalyvautume socialiniame gyvenime, reikia vis daugiau pajamų ir resursų. Kitaip negu valstietis, šiandienos dirbantysis gali turėti telefoną, kompiuterį, banko sąskaitą, mašiną ir pan. gerybes, bet vistiek likti nepritekliuje. Taip atsitinka, nes kapitalizmas sukuria daug turto, bet kartu sukuria ir skurdą. Dar daugiau-  šiuolaikinio kapitalizmo pobūdis ir išgyvenimo infliacija sukuria klasę žmonių, kuri pašalinta iš rinkos ir neprieina prie sukuriamos ekonominės gerovės. Šiuolaikinei kapitalistinei ekonomikai naudingas nedarbas ir benamystė, nes bedarbiai ir atskirtieji beturčiai visiems primena apie iškritimo į šią klasę pasekmes. Benamių ir ilgalaikių, beviltiškų bedarbių sluoksnis veikia kaip nepageidaujamų žmonių  talpykla. Žinoma, dėl tokio jų gyvenimo dažnai jie patys kalti, tačiau ekonominė sistema, verslo logika ir valstybės politika tam taipogi turi didelę įtaką. Pavyzdžiui, verslui naudingiau atsivežti kvalifikuotus darbuotojus iš užsienio, negu dėti pastangas ir investuoti lėšas, jog iškritę iš darbo rinkos žmonės įgytų reikalingų darbui įgūdžių ir atgautų darbinę psichologiją bei sugrįžtų į normalų gyvenimą. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į didelę nedarbo statistiką ir augantį atvykstančių į Lietuvą dirbti skaičių. Augantis iškritusių iš rinkos ir vargšų skaičius kelia vis didesnę visuomenėse įtampą. Net turtingieji šiais neramiais laikais jaučia vis nesaugesnės egzistencijos galimybę. Nemanau, jog  dėl augančio skaičiaus žmonių, negalinčių naudotis ekonomikos sukurtomis gerybėmis, reikia kaltinti tik verslą. Normalus verslas nėra nei blogis nei visuomenės parazitas. Juk verslas, siekiantis visur naudos ir pelno, mums kuria prekes ir paslaugas bei visokeriopai stengiasi pasirūpinti žmonių poreikiais. Jis kuria vertę ir mums geresnį, patogesnį gerbūvį. Be abejo, verslą reikia skatinti būti socialiai atsakingu, bet, sutikite, jo prigimties nepakeisi. Bet galima tobulinti ekonominę sistemą, kurioje veikia verslas, kad ji taptų teisingesnė, lygesnė, solidaresnė ir labiau atitiktų plačiosios visuomenės interesus. O tam reikia bendrų verslo, valstybės ir nevyriausybinio sektoriaus pastangų. Šioje vietoje lemiantis veiksnys yra valdžios lyderystė ir  plačiosios visuomenės interesus atitinkanti politika. Tik valdžios lyderystė gali padaryti lemiamus pokyčius. Vakaruose elitui naudinga, kai valdžioje yra silpni, nesavarankiški lyderiai. Oligarchai ir stambusis verslas silpnus, priklausomus politikus gali įtakoti, valdyti ir taip versti valdžias vykdyti išimtinai jų interesus atitinkančią politiką. To pasekmė- auganti nuolatiniame nepritekliuje gyvenančių žmonių klasė. Lietuva yra ne išimtis. Joje taip pat matome silpnų lyderių politiką. Dėl to nenuostabu, jog mūsuose auga neviltis, susipriešinimas ir nepasitenkinimas gyvenimu ir atmosfera valstybėje. Manau, kad visuomenei reikia atnaujintos ideologijos, gyvenimo prasmės suteikimo, valstybės svajonės ir galios tobulinti ekonominę sistemą. Maža Lietuva, būdama ES ir NATO nare, neturi galimybių būti diktatoriaus valdoma valstybe, nes  niekas mums  to neleis, todėl bijoti diktatūros mums nereikia. Stiprią Vyriausybę ir politinius lyderius tikrai  galime turėti. Šiuo atveju verta pažymėti, jog Lietuvai pasisekė, kad pastarąsias kadencijas turėjo stabilias Vyriausybes. Vis tik praktika parodė, jog teigiamai stabilios, bet silpnos ir nesavarankiškos,  Vyriausybės nepakanka, norint spręsti dabartines problemas, vienyti visuomenę bei kurti lygesnę ir darnesnę mūsų visuomenę. Mano nuomone, atsakant į šiuolaikinius iššūkius, blogėjančią geopolitinę situaciją ir vis didėjantį ES atsilikimą nuo kitų konkuruojančių pasaulio galios centrų, stipri Vyriausybė ir stiprūs, nepriklausomi, valstybiškai mąstantys politiniai lyderiai suteiktų Lietuvai pranašumo, pažangos ir atvertų konkurencinių galimybių.

2021 m. balandžio 23 d., penktadienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXX)

    Planeta eina pražūties keliu. Vyksta grumtynės su mirties jėgomis. Tamsiosios jėgos gniuždo, gąsdina, spaudžia, gadina sveikatą ir žudo  dieninius gyvūnus.  Tie, kas šaipėsi iš šviesiojo kunigaikščio teiginių apie kalėjimą, jo ribojimą, niekinimą, gyvenimo primetimą iš šalies ir t.t. – dabar neretas pats tai patiria. Ir tai visai ne nuostabu- juk ta pati tamsi blogio jėga užvaldė gyvenimo situacijas ir gyvenamąją padėtį karalystėse. Kas anksčiau atrodė, kad tai tik šviesiojo kunigaikščio bėdos- dabar aišku, kad tai visų šviesių dieninių gyvūnų nelaimė. Tiesiog buvo pradėta nuo šviesiojo kunigaikščio…

   Kai išeina į viešumą, jis dalina savo meilės gėles širdims, kurioms jų labai reikia. Bet kartais jo širdis būna pavargusi, nori pasislėpti ir niekieno nepastebėta liūdėti. Tada jam svarbu suprasti ir pajusti Dievo meilę. Norisi gauti patikinimą, kad tai nėra tik įsivaizdavimas. O galbūt tiesa yra ta, kad jis žiūri į dieninius gyvūnus, kaip į savo meilės veidrodį…  

   Kadangi apie jį buvo debesys ir tamsa, jis visada norėjo prasibrauti pro tamsiųjų jėgų barikadas ir išsakyti savo nuomonę, poziciją tiesiogiai. Niekada nenorėjo, kad informacija apie jį eitų šešėliais ir skirstoma pagal tamsiųjų jėgų reikmes. Taip pat jis vis dažniau pastebi, jog tarp dieninių gyvūnų yra ne tik jam gero linkinčių, bet ir blogo. Kartais kyla klausimas: Ar būtų geriau geriesiems gyvūnams, jei šviesusis kunigaikštis būtų sunaikintas ar išeitų iš šio pasaulio?  Ar nuo to visiems būtų geriau?

 

Pasakos XXIX dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2021/02/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

2021 m. balandžio 4 d., sekmadienis

Dieviškosios esmės požiūriu yra viena religija, kuri kilusi iš vieno šaltinio

 ’Visos religijos, menai ir mokslai yra to paties medžio šakos’’      Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas

   Šiandien noriu pasidalinti su Jumis mintimis apie religijas. Kaip žinome, pasaulyje yra daug ir įvairių religijų. Kiekviena religija turi sau būdingų ypatumų, sudarančių jos originalų ir nepakartojamą charakterį. Dėl to jos atrodo labai skirtingos ir turinčios mažai ką bendro. Tačiau dieviškosios esmės požiūriu visvien yra tik viena, bendra religija. Be to istorija ir jų esmė rodo, kad visos religijos kilo iš vieno šaltinio. Manau nesuklysiu pasakęs, kad kaip yra gyvybės medis, taip ,analogiškai, yra religijų medis. Tik skirtumai [požiūriai, dvasinės praktikos ir pan.] ir jų ypatumai, nevienodi evoliuciniai patobulinimai paslepia pamatinių pradmenų vienybę. Pavyzdžiui, vienos religijos remiasi meditacija [Budizmas, Hinduizmas], o kitos- malda [Islamas, Krikščionybė]. Maldos religijos patiria Dievą iš viršaus, iš Dangaus. Meditacinėse religijose tikima, jog mes turime pakelti aukštyn, kas yra giliai mūsų viduje miegančio, ir tai turi būti pažadinta, pakelta ir patirta. Iš esmės visų religijų ir dvasinių praktikų galutinis tikslas – užmegzti asmeninį, tiesioginį meilės santykį su Dievu [Alachu, Visatos protu, Dvasia]. Skiriasi tik požiūris ir kryptis, t.y. išorė- vidus, aukštai- žemai. Pavyzdžiui, Viešpaties Jėzaus kelias skirtas kiekvienam Jo mokiniui yra aukštyn vedantis kelias, kai iš gundymų, prisirišimų ir nuodemių tamsos einame į Dievo šviesą. Jeigu pasižiūrėsime istoriškai, į senąsias religijas [animizmas, šamanizmas], čia vėl rasime visų religijų ir dvasinių tradicijų esmę- atpažinimas, suvokimas ir pasireiškimas mumyse esančios Dvasios. Nes žmogaus dvasinis vystymąsis visose religijose suprantamas panašiai- kada žmogus pradeda suvokti nuolat esančios Dvasios buvimą jo viduje ir Pasaulį kaip Dvasią. Ši Dvasia veikia visų žmonių širdyse ir traukia dievišku grožiu ir šventumu.  Taigi, tik iš pirmo žvilgsnio religijos labai skiriasi, tačiau susipažinus su žmonijos istorija ir atidžiai panagrinėjus jų esmę, jos pasirodo savo esme panašios, patyrusios vieni kitų įtakas, evoliucionuojančios. Nenuvertindamas Apreiškimo galimybės, drįstu teigti, kad žmonijos religijos evoliucionuoja analogiškai Visatos, civilizacijos, gyvybės evoliucijai.

   Tuo nesunku įsitikinti, jei žvelgiame nešališkai, faktiškai ir istoriškai. Pavyzdžiui, šiandien švenčiame Velykas, Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Čia Krikščionybė, kaip ir bet kokia kita religija, turi savo aiškinimą apie mirtį ir gyvenimą po mirties. Kaip žinome, ši religija remiasi Jėzaus pavyzdžiu ir viską aiškina per Jo mirties ir prisikėlimo prizmę. Bet tiesa sakant- tai nėra originalu ir nauja religijų istorijoje. Užtenka tik geriau išmanyti istoriją ir tuo galima pačiam įsitikinti. Juk senovės Egipte vietoj Jėzaus buvo dievo Osirio, kaip mirštančio ir prisikeliančio dievo vaizdinys, žadinantis žmogaus viltis nugalėti mirtį. Kaip vėliau prisikėlė Jėzus, taip senovės egiptiečiams prisikėlė Osiris- jis pirmasis nugalėjo mirtį ir taip suteikė egiptiečiams viltį. Mirusieji vėl prisikels ir transformuosis, todėl žmogaus kūną reikia saugoti nuo suirimo [mumifikuoti] ar bent jau pakeisti jo pavidalu- statula ar atvaizdu. Aišku, pasakojimai apie Jėzaus ir Osirio prisikėlimą iš numirusių nėra vienodi ir net mažai panašūs, bet pati esmė- ta pati. Šioje vietoje krikščionybės kūrėjai pritempė Egipto mitą prie realaus Jėzaus,  o apaštalas Paulius Jėzaus nazariečio mirtį ir prisikėlimą padarė visos istorijos ašimi. Čia akivaizdžiai galime matyti religijos evoliuciją. Kartu norint nesunku pastebėti, kad kiekvienos epochos žmonių tikėjimai ir pasaulio pažinimo horizontai atitinka toje vietovėje gyvenančių žmonių bendrijų religiją. Juk senovės Egipto religija yra kildinama iš prieš juos Sacharoje gyvenusių žmonių tikėjimų ir mokslas šiuo metu tai įrodymais patvirtina.

    Taip pat, kalbant apie religijas, kitas bendras dalykas-  malda ir meditacija. Malda nepaprastai reikšminga ir svarbi žmonijai nuo jos aušros. Didelę maldos svarbą, galime matyti, ir pasaulio religijų įkūrėjų gyvenimuose. Pavyzdžiui, Muchamedas Koraną sudarantį apreiškimą gavo, kai meldėsi nuošalioje vietoje. Mozė visados prašydavo užtarti savo tautą, einančią per dykumą, paklusdamas Dievo kvietimui kalbėtis su juo akis į akį. Jėzus nuolat pasitraukdavo nuošalėn melstis. Buda nušvitimą patyrė tik tada, kai atsisėdo vienas po bo medžiu ir pasiryžo tol nesitraukti, kol neišspręs kančios problemos. Taigi pasaulio religijų ištakos liudija maldą, kaip didžiausią ir esminę jėgą kūrinijoje, nes Jėzaus, Muchamedo ir kt.  žmonijos Viešpačių galia išauga iš pasaulio Kūrėjo valios, kaip ir visa Visata. Kai jie stoja tarnauti Dievui, tarnauja ne kažkokioms išorės jėgoms, o toms, kurios slypi jų paties viduje. Jie labai artimi Dievui, nes visiškai atsidavę tarnystei. Dėl to jie turi galios žodžius.

   Laikui bėgant, religijos pamažu sumaterialėja, nebeatitinka laikmečio ir pasaulio suvokimo reikalavimų, todėl pradeda nykti. Galbūt dėl to, Dievas periodiškai siunčia į žemę dieviškas asmenybes, užlietas dieviška šviesa, kurie keičia religijų formas ir jas atnaujina. Tuo pačiu pažymėtina, jog visų pasaulio religijų principai visada lieka nepakitę: meilė, laisvė, tiesa, atjauta, viltis, tikėjimas, malda. Šie principai nekinta per amžius.

‘’Visuomenė be religijos yra tarsi laivas be kompaso’’  -       Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas

2021 m. balandžio 2 d., penktadienis

Mirtis yra neišvengiama ir normali gyvenimo dalis

 ’’Kiekvienas gali sustabdyti žmogaus gyvenimą, bet niekas negali sustabdyti mirties, visos pasaulio durys jai praviros’’ -         Lucijus Anėjus Seneka romėnų filosofas, dramaturgas, valstybės veikėjas 

   Turbūt daugiau niekas  nuo neatmenamų laikų žmonių taip neglumino ir jiems tiek nerūpi, kaip klausimas, kas jų laukia po mirties. Atsakymą žmonės ieškodavo religijose ir sukurtuose mituose. Tačiau mirtis iki šiol išlieka neįžvelgiama paslaptis, nes mes nieko tikro apie ją iki šiol nežinome. Kadangi nieko tikro nežinome, pasaulio religijose mirtis- apgaubta daugybe prasmių ir pasakojimų apie tai, kas mums nutiks po mirties. Vienos religijos teigia, kad yra reinkarnacija [persikūnijimas] ir trokšta nirvanos, mokšos, kad išsilaisvintų iš samsaros, kitos- bando nusakyti amžinybę, anapusinę realybę ir amžinąjį žmogaus pomirtinį gyvenimą.

   Svarbu pažymėti, jog mirties aktas visose senose kultūrose ir religijose buvo laikomas šventu, jos nesibijota. Pavyzdžiui, mūsuose dar prieš šimtą ir daugiau metų ligoniai nujausdavo artėjančią mirtį ir būtinai duodavo ženklą namiškiams, kad visi susirinktų pas jį mirties valandą, nes vienam, buvo manoma, mirti yra negerai. Anksčiau žmonės, viską palikdami, ruošėsi sutikti mirtį, priimti ją kaip atveriančią naują egzistenciją. Taip kūno irimas tapdavo nauju kūrimu, o mirtis- gyvenimo sąlygų pasikeitimu.Be to, seniau žmonės, nuo mažų dienų, daug dažniau matydavo namuose mirštančius artimuosius, todėl mirtis jiems buvo daug artimesnė negu dabar. Mirtis visą laiką jiems buvo čia pat.

   Šiuolaikiniame pasaulyje susiduriame su mirties vengimo problema. Antiek vengiama, kad net nenorima, jog vaikai pamatytų mirštantį žmogų.  Šiais laikais žmonės jau nebemoka ir labai vengia kalbėti apie mirtį, jie nežino, kaip elgtis mirties akivaizdoje, sutrinka ir nusigąsta. Dabar mirtis yra visiškai atiduota į medikų rankas. Norima, kad medikai viską padarytų ir, kiek įmanoma, pratęstų gyvybę. Jeigu medikai nieko nebegali padaryti, kiti žmonės irgi nebežino, ką dar galima padaryti. Pagal šiuolaikinį požiūrį, reikia bet kokia kaina pratęsti gyvybę, nes mirtis- tai nesėkmė, pralaimėjimas, krachas. Turbūt pirmą kartą žmonijos istorijoje, žmonės bijo kalbėti su mirštančiu apie mirtį. Visi susitelkia tik į tai, kaip reikėtų pratęsti gyvenimą. Žinoma, yra labai gerai, kai medikai stengiasi išgydyti, pratęsti žmogui gyvenimą- tai išties būtinos ir sveikintinos pastangos. Bet vis dėlto, beviltiškiems ligoniams reikia leisti oriai numirti, nekankinti įvairiomis procedūromis ir gydymais dėl kelių dienų ar savaičių. Tokiais atvejais, mano nuomone, reikia labiau rūpintis ne kaip kelioms valandoms ar dienoms pratęsti gęstančio kūno gyvybę, bet padėti mirštančiam gražiai ir oriai peržengti mirties slenkstį. Pavyzdžiui, seniau žmonės nepalyginamai daugiau dėmesio skyrė pačiai mirčiai, religijos jiems paaiškindavo, kas bus po mirties ir kaip galima padėti mirštančiam žmogui.

   Šiomis dienomis nėra aiškaus įvardijimo, kas vyksta po mirties, nes mokslas dar nepajėgus išsiaiškinti, o tikėjimai nyksta, religiniai ritualai trumpėja. Veriasi nežinomybė, o žmogus juk bijo nežinomybės, visiško išnykimo. Dėl to mirties baimė mūsuose yra išstumta į pasąmonę. O kai mirtį bandome nuo savęs kažkur nustumti, ji  tampa grėsmingu priešu, kuris gali bet kada iššokti ir tau smogti, todėl tu nuo jos bėgi, slepiesi. To pasekoje apie mirtį vengiame kalbėti, nemėgstame galvoti ir pagaliau išmokstame elgtis taip, lyg jos nebūtų. Toks problemos ignoravimas- ne išeitis. Tuo labiau, kai mirties baimę galime aptikti visur ir įvairiais pavidalais. Todėl geriau, kada žmogus gyvena sąmoningai žinodamas, kad mirtis yra neišvengiama ir normali gyvenimo dalis. Kartu šiuo klausimu nereikia prarasti pasaulio religijų paveldo. Be to, tas stabtelėjimas ties mirties neišvengiamumu yra žadinančios pratybos, kurios skatina pervertinti savo nugyventą gyvenimą ir apmąstyti, kaip mums elgtis su likusiu ribotu gyvenimo laiku. Tai verčia mus gyventi pilniau, gyviau, autentiškiau ir rasti savo gyvenimo prasmę.

 ‘Žmogus aukoja savo sveikatą,  kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta taip, tarsi nebūtų gyvenęs‘‘-     Tibeto budizmo dvasinis lyderis Dalai Lama XIV

2021 m. kovo 28 d., sekmadienis

Priklausymas nuo kitų nuomonės ir vertinimų tave žaloja

‘‘Tik nedaugelis žmonių sugeba šaltakraujiškai išreikšti savo nuomonę, kuri skiriasi nuo iš anksto visuomenės sudarytos. Dauguma žmonių netgi nesugeba suformuoti tokių nuomonių.‘‘ -    Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas

    Jus dažnai smukdo klaidingas suvokimas, kad jeigu jums nepritars dauguma, tai reiškia, jog negerai pasielgėte, pasirinkote ar net mąstote. Paskutinės Jėzaus gyvenimo savaitės pavyzdys rodo, kad neprivalu siekti kitų sukurto idealo, norų ir pataikauti miniai. Nors minios nuomonė, be abejonės, yra labai svarbi, bet ji -ne visuomet teisinga ir išmintinga. O Jėzaus pasmerkimas ir mirties bausmė mums parodo, kad žmonių tikėjimas, jog jeigu jie gyvens, atrodys ir elgsis tobulai ir gražiai, galės išvengti minios agresijos, kančios, priekaištų, kritikos , gėdos  ir susilauks sėkmės  yra aiškiai nepagrįstas. Netgi galima teigti, kad būti priimtam ir patirti sėkmę yra neįprasčiau negu būti atstumtam, neįvertintam, nepastebėtam. Dėl to visiškai normalu kiekvienam iš mūsų prognozuoti, jog ateityje gali tekti ne kartą vėl tai patirti. Manydami priešingai, mes tiesiog ignoruojame realybę.

   Mes ilgimės pripažinimo, pritarimo, supratimo ir ovacijų, tačiau be perstojo siekdami atitikti kitų žmonių lūkesčius, taip ir neištaikome progos tapti tokie, kokiems mums būti skirta ar norime. Juk kiekvienas ateiname į pasaulį su tam tikra patirtimi ir atsinešame savo unikalių talentų. Pažymėtina, kad kuo labiau priklausome nuo kitų nuomonės, tuo mažiau mąstome savo galva ir tuo mažiau gyvename pagal save. Žinoma, esame labai priklausomi nuo aplinkybių ir aplinkinių, kas daro mūsų gyvenimui  milžinišką įtaką. Tokioje situacijoje užgniaužti savo galias ir potencialą itin lengva- pakanka patikėti ir susitaikyti su esamais apribojimais, kuriuos primeta aplinkinis pasaulis. Tuo pačiu prarandame pusiausvyrą tarp socialinio gyvenimo ir žinojimo, kiek ir kada reika atsiriboti nuo gniuždančių primestų pareigų ir aplinkos bei skirti dėmesio tik sau. Dažnai matau žmones, netekusius įgūdžių savarankiškai mąstyti ir būti nepriklausomam nuo kitų nuomenės ir vertinimų. Deja, tokių yra absoliuti dauguma. O kai savarankiškai nemąstote ar bijote likti nesuprasti, atstumti ir vieniši, tai normaliai įgyvendinti savo išsvajotą tikslą arba savo dievišką tikslą yra neįveikiamai sunku, ko pasekoje žmonės pradeda nevertinti patys savęs.

    Taip sakydamas neskatinu skaitytojo būti pesimistu žmonių atžvilgiu ar ignoruoti, nepaisyti aplinkybių ir žmonių savo santykiuose ir veikloje . Visiškai suprantama, kad sėkmingas gyvenimas priklauso ne tik nuo sveikatos, gyvenimo įvykių, dvasinių išgyvenimų, tačiau ir nuo šeimos, aplinkinių žmonių. Be abejo, mums gyvybiškai reikia gyventi žmonių bendruomenėje ir joje gerai jaustis. Todėl privalome gerbti žmones, laikytis tos bendruomenės, organizacijos, kurioje gyvename ir dirbame, elgesio taisyklių ir būti naudingi. Tai nepaprastai svarbu. Juk, bet kokiu atveju, jūs negalite visai atsiskirti nuo pasaulio, kurio mažytė dalelytė jūs patys esate. Nors kiekvienas esame ypatingas, bet kartu išliekame visumos dalimi. Kadangi mes sutverti gyventi bendruomenėje ir joje bendradarbiauti, turime tam tikru mastu taikytis prie aplinkybių, išgyventi bei rasti geriausius sau ir kitiems sprendimus. Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, kad iš esmės žmonės nėra blogi ar blogai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Tiesiog kiekvienas turime būti realistais. Tuomet bus mažiau nusivylimo ir kančios, nes per dideli lūkesčiai sau ir aplinkiniams neprisideda nei prie vidinės laimės sukūrimo, nei prie jaukumo ir šilumos atradimo. O žinojimas, kad neprivalu būti tobulu ar siekti kitų sugalvoto idealo, įvertinimo, suteiks daugiau ramybės. Juk svarbiausia kiekvienam žmogui įgyvendinti savo dievišką tikslą, kurį galima atrasti tik savo širdyje.  

 ‘‘Atmink, kad drąsa būti savimi apsimoka, o baimė būti kitokiam galiausiai sužlugdo.‘‘       Valerio Albisetti (g. 1950), italų rašytojas. Vienas žymiausių šiuolaikinės psichoanalizės atstovų.

2021 m. kovo 18 d., ketvirtadienis

Ar Vyriausybė pajėgi gerai dirbti?

    Lietuvoje po truputį švelninamas karantinas. Pažymėtina, jog šis žmonių gyvenimo sąlygų palaipsnis atlaisvinimas ir leidimas mokykloms, įstaigoms  bei verslams atnaujinti normalų darbą vyksta ne pagal Vyriausybės patvirtintą planą. I.Šimonytės Vyriausybė atlaisvina karantino suvaržymus ne dėl nustatomų mažų COVID-19 atvejų skaičiaus ar geros valios, o dėl paprastų Lietuvos gyventojų, kurių absoliuti dauguma buvo visada gana drausmingi, vis labiau nesilaikomo karantino režimo. Valdžia bijodama pasirodyti nevaldanti situacijos priversta anksčiau, nei nustatyta jos plano sąlygose, atlaisvinti karantino suvaržymus. Tenka pastebėti, jog jei gyventojai klusniai laikytųsi karantino reikalavimų ir nerodytų jokių pasipriešinimo ženklų, valdžia net nesvarstytų karantino atlaisvinimo ir mielai laikytų šalies gyventojus griežtame karantine. Kartu verta atkreipti dėmesį, kad  žmones bauginanti žiniasklaida [iš 15min.lt ir Delfi.lt redakcijose filmuotos medžiagos matyti, jog ten dirbantieji yra be kaukių], Seimo nariai ir kt. valdžios atstovai ne visada patys laikosi karantino taisyklių.

   Vyriausybei yra dar tik šimtas dienų, jos nuvertimui nėra rimtos grėsmės ir dalinai dėl to ji nešvaisto valstybės iždo pinigų smulkiojo ir vidutinio verslo subsidijoms ir įvairioms paramoms. Tuo labiau, kai valstybė ir taip daug skolinasi ir artimiausiais mėnesiais paskolų poreikis tik didės. Be to, Vyriausybė ir visa valdžia vykdo palankią stambiajam verslui ir korupcijai politiką, dėl ko silpniausiems ir jai mažiau svarbiems natūraliai yra mažiau dėmesio ir lėšų, kurių ir taip visur didžiulis trūkumas. Šioje vietoje ypatingai trūksta skaidrumo ir strateginės, valstybinės perspektyvos ir teisingo įgyvendinimo.

   Manau, kad nesutarimai tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, pasimetimas Sveikatos apsaugos ministerijoje bei vis dažnesnė ir  regima sumaištis visoje valdžioje, rodo visišką negebėjimą tvarkytis su esama padėtimi valstybėje. Blogiausia, kad sumaištis valdžioje, prastas vadovavimas ar net nežinojimas ką daryti, persiduoda į žemesnes valdžios grandis ir jau galime matyti vis prastėjančią darbo atmosferą ar netgi vengimą dirbti [pasinaudojus karantinu] daugelyje valstybės pavaldume esančių įstaigų. Juk tikrai ne vienas pastebime, kad dabar  šalį žlugdo ne tiek koronavirusas, kiek valdžios ir jų institucijų nevykę veiksmai ar neveikimas.

   Suprantu, kad šalyje tikrai yra sudėtinga situacija ir bet kokiai valdžiai būtų nelengva rasti tinkamus sprendimus ir vairuoti valstybę per tokias audras ir krizes, bet visgi taip dirbti Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra, kaip dirbo iki šiol, toliau nebegali. Visa valdžia privalo, nedelsiant, susiimti ir parodyti visus savo sugebėjimus ir išmintį!

2021 m. kovo 8 d., pirmadienis

Sveikinu moteris su Kovo 8-ja!

 

Mylimos moterys,

    Kiekvienoje iš Jūsų yra grožio ir meilės. Dar daugiau- Jūs visada mums, vyrams, pagausinate būties grožį. Kadangi kiekviena iš Jūsų yra meilė ir Jūs žinote kaip mylėti, kartais tereikia tik sugrįžti į tai. Tada Jūs tampate nenugalimai žavinti būtybė. Mylėkite tuos, kas šalia jūsų, bet skirkite- meilė ir gailestis yra ne tas pats. Griežta, bet teisinga ir tikra meilė artimiesiems ir žmonėms priveda prie jų augimo ir sėkmingų santykių, o nepagrįstas gailestis- veda į jų degradaciją ir nesėkmingus santykius su jais. Taip pat bus situacijų, kurios privers Jus sielotis, tačiau nepraraskite meilės ir vilties. Neleiskite niekam atimti Jūsų kasdienybės džiaugsmo!

   Aš linkiu Jums daug meilės!

 

Jūsų

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt     



2021 m. vasario 26 d., penktadienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXIX)

    Nors planetoje siautėja tamsiosios blogio jėgos ir piktadarių plano įgyvendinimui vadovauja tamsybių pasaulio valdovai, bet šviesusis kunigaikštis-  ramus, pasitikintis ir tvirtas. Jis stebi kaip storiausio stiklo kalėjimo sienos ir lubos vis labiau ir stipriau aižėja, dėl ko jos neilgai trukus pavirs šipuliais. Tada jis atsidurs kryžkelėje. O Dieve, neleisk jam suklysti! Šviesusis kunigaikštis daug dėmesio skyrė vidinio ir išorinio gyvenimo apmąstymams.  Jis mėgo  klausyti ir stebėti dieninius gyvūnus. Taip jis suprato, kad tiesiog vien tik atidžiai stebėdamas ir klausydamas gali daug sužinoti ir suprasti apie juos ir visą supantį pasaulį. Net ir iš paprastų dieninių gyvūnų yra ko pasimokyti, pavyzdžiui, jie turi daug kasdieninės, buitinės išminties. Iš pažengusių dieninių gyvūnų gali išmokti aukštesnių dalykų. Tiesiog nuoširdžiai, atidžiai stebėk ir klausykis -ir tu daug sužinosi bei išmoksi. Taigi būk atviras pasauliui bei naujam žinojimui ir jis po truputį atsivers tau. Tik tada pamatysi jo grožį ir didybę. Galingosios tamsios ir piktos jėgos jam atrodo įveikiamos.   

   Jis jaučia, kad yra daug nuostabių, mylinčių širdžių, kurios trokšta būti atpažintomis ir pamiltomis. Bet kartais net ir gražiausia gėlė gali būti nepastebėta, jei ji užgožta piktžolių. Meilės svajoja surasti nuolankiai stovintį šviesųjį kunigaikštį savo kelyje, laukiantį, kad Ją pastebėtų, akių žvilgsniu pasitiktų Jos žvilgsnį ir tada žybsnis gyvos meilės liepsnos. Meilė atėjo, žiedas išsiskleidė.

   Panašūs susitikimai realybėje galimi tik tada, kai gyvenimas susitinka su gyvenimu, protas su protu, širdis su širdimi. Tik artume gali įsijungti didžioji meilės gravitacijos ir magnetizmo jėga. Tokia stipri kaip milijardų saulių svorio juodosios skylės traukos jėga, kuri tave įtraukia ir daugiau niekada nebepaleidžia. Tada realybė ne daug skiriasi nuo fantazijos.

   Dieninių gyvūnų planetoje gyvenimas tapo pilnas įtampos ir nestabilumo. Naudojantis biologiniu oro užteršimu buvo išvystyta siaubinga baimės kūrimo industrija. Cenzūra, propaganda ir susidorojimas su jiems pavojingais oponentais, iš kurių atima net mokslų diplomus, tapo kasdienybe. Oficialiais gąsdinimais ir draudimais  dresuoja dieninius gyvūnus tamsiam vergo gyvenimui. Juos norima visiškai uždaryti jų urvuose, kad jie gyventų darbo vergo gyvenimą arba vegetuotų ir stumtų beprasmes dienas tikintis geresnės ateities. Galima pastebėti, jog dieninių gyvūnų gyvenimas tapo panašus į šviesiojo kunigaikščio. Tik jis jau yra nemažai suvaržymų ir spaudimo etapų praėjęs. Dėl to jis dabar gerai supranta  išorinę bei vidinę jų būklę ir juos užjaučia. Protingesni gali pasimokyti ir pasidaryti išvadas iš jo gyvenimo, pavyzdžiui, ką tam tikrose situacijose sakyti ir daryti ir ko nereikia sakyti ir daryti. Žinoma, paprastam dieniniam gyvūnui aklai kopijuoti jo nerekomenduotina, nes statusas, galimybės ir kt. yra nevienodos. Tačiau siekti savo gyvenimo tikslo ir laisvės turi, kaip ir jis, keliaudami šviesiu žinių ir išminties keliu. Jis manė, kad šviesus ir protingas dieninis gyvūnas visada privalo pasirinkti šviesiųjų jėgų pusę, o jei neaišku, kas ir kaip, pasižiūrėti į šviesiojo kunigaikščio poziciją, nes jis turi daug daugiau patirties ir žinių kovoje su tamsiomis blogio jėgomis. Jis tikrai gali daug patarti ir padėti planetos dieniniams gyvūnams.

   Pasakos XXVIII dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2020/11/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

2021 m. vasario 16 d., antradienis

Pasimokykime iš istorijos ir nežlugdykime valstybių dėl koronaviruso

   Šiuo metu demokratija pasaulyje susiduria su rimtais išbandymais. Internetas ir socialiniai tinklai valstybių valdantiesiems neleidžia deramai visuomenėje sukontroliuoti diskusijų ir įvykių šalies viduje ir užsienyje interpretacijų.  Dar prieš pora dešimtmečių būti žurnalistu ar turėti savo televiziją, radiją, laikraštį, žurnalą galėjo toli gražu ne kiekvienas. Politinės ir verslo grupės konkuruodavo dėl valdžios, rinkų ir žmonių palaikymo, todėl jų kontroliuojama žiniasklaida taipogi konkuravo dėl skaitytojų, klausytojų, žiūrovų. Dabar žurnalistu gali tapti kiekvienas, o informacijos internete yra nepaprastai daug, ji labai susiskaidžiusi, išmėtyta ir realiatyvi. Todėl socialiniuose tinkluose, žmonių grupėse susidaro ‘’informaciniai burbulai’’ pagal pomėgius, interesus, požiūrį ir kt. Tai didina nestabilumą visuomenėse ir silpnina strateginio, jungiančio visuomenę požiūrio, pasaulėjautos būvimą. Tiesa, pagrindinė žiniasklaida vis dar išlaiko mainstream’ą, bet interneto ir socialinių tinklų įtaka visuomenės nuomonei- nepaneigiama. Tokioje situacijoje valdančiam elitui sudėtinga naujoje formoje palaikyti demokratiją buvusioje esmėje.

    Jokiu būdu neneigdamas koronaviruso ir jo pavojaus, noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad viruso grėsmė ir karantinas suteikia valdžiai papildomus viešosios erdvės valdymo ir poveikio visuomenei instrumentus. Tą nesunkiai galime pastebėti, kaip karantinas riboja nuomonių raiškos laisvę žiniasklaidoje ir mobilizuoja visuomenę. Kartu jis suteikia galimybę formuotis tamsiajai demokratijai, kuri po truputį užglaisto atsiradusias tradicinės demokratijos problemas ir iškilusius visuomenės nuomonės formavimosi pavojus.

   Manau, jau galima konstatuoti, jog koronavirusas nėra toks baisus, kaip žmonijos istorijoje yra buvę marai. Ir iš viso, man atrodo, kad pavojus nėra toks grėsmingas kaip oficialiai skelbiama. Taip teigiu remdamasis istorija. Pavyzdžiui, žmonijos istorijoje plintančios stichinės nelaimės, ligos, marai, baisios katastrofos sukeldavo visuomenėse bejėgiškumą ir paniką, nes žmonės vienas per kitą perduodavo žinią  apie mirtiną pavojų. Valdžios ir religiniai lyderiai būdavo priversti raminti panikuojančius, besiblaškančius žmones, demonstruoti dirbtinį pasitikėjimą ir kontrolę pavojaus akivaizdoje bei slėpti tikrąjį pavojaus mastą. Dabar tiesiog viskas  atvirkščiai, nei visada būdavo realaus, nepaprastai grėsmingo pavojaus akivaizdoje... Tiesa, žmonijos istorijoje yra buvę panašių atvejų, bet jie buvo labai fragmentiški, atidžiai valdomi ir išimtinai dėl tikslingų politinių priežasčių. Šiaip valdžios mėgsta žmonėms demonstruoti stabilumą ir galią, priešų ir pavojų įveikimą. O būtent netikėtos didelės nelaimės ir marai sukelia pavojus pačiai valdžiai iš visuomenės pusės. Netikėtos, realios, didelės katastrofos, nelaimės ir marai valdančiai klasei dažniausiai būna labai grėsmingi ir gana nelengvi išbandymai, nes  žmonių pyktis neretai nukrypsta į valdančiuosius. Visa to pasekoje žlunga valstybės, imperijos ir netgi civilizacijos [majų, indo, suirutė senovės Egipte ir daug kitų pavyzdžių]. Galbūt istorija vėl kartojasi, o ji, kaip žinome, kartojasi spirale, t.y. nesikartoja tiksliai taip, kaip anksčiau. Dėl to privalome pasimokyti iš istorijos, kad nekartotume tų pačių praeities klaidų ar kurti kažkokią tamsiąją demokratiją ir taip patiems žlugdyti valstybes, demokratiją bei daugumos žmonių likimus.

 

2021 m. vasario 3 d., trečiadienis

Ar valdžia teisingai reaguoja į besikeičiančią mūsų situaciją?

   Kadangi jau akivaizdu, kad žmonių vakcinavimas nuo COVID-19 užtruks, o situacija dėl koronaviruso yra kiek pagerėjusi ir medicinos įstaigų apkrova yra sumažėjusi, dabar metas adekvačiai laisvinti karantino apribojimus. Žmonės turi dirbti, mokytis, gyventi. Nebegalime toliau vadovautis vien tik medicininiu požiūriu ir visą dėmesį laikyti sutelktą tik į COVID-19. Turime pagaliau jau turėti oficialiai patvirtintą ateities planą, kaip visiems prisitaikyti prie koronaviruso ir po truputį judėti pirmyn. Juk mūsų žmonės ir verslai negali būti amžinai uždaryti ir nežinoti tolesnės mūsų visų ateities.

   Turbūt mažai kas prieštaraus, kad beveik metus negalime griežtame karantine gyventi, nes kitaip daug daugiau pakenksime žmonių sveikatai ir jų ateities gyvenimo kokybei, ekonomikai, pablogės socialinė padėtis, išaugs valstybės skola ir drastiškai suprastės jos finansinė situacija. Šitaip valdžia, saugodama žmones nuo koronaviruso, tik sugriaus valstybę, nes Lietuva neturi tiek išteklių, jog ilgą laiką galėtų mokėti subsidijas ir kitais būdais remti ar išlaikyti žmones ir verslus. Valdantieji ir bankų ekspertai sako, kad šiuo metu yra labai pigios paskolos, jos gali būti naudingos ir valstybė turi tuo pasinaudoti. Visgi, tenka pastebėti, jog paskolas reikės valstybei grąžinti, o galimybės jas tinkamai panaudoti ir jų gauti ateityje yra ribotos. Be to, patirtis rodo, jog Lietuva nuo Dalios Grybauskaitės laikų dažniausiai skolinasi brangiau negu kaimynės ar panašaus tipo pasaulio valstybės. Šioje vietoje manau, kad piktnaudžiavimą imant paskolas valstybės vardu reikia užkardyti. Seimas privalo priimti teisės aktus, kurie neleistų be Seimo leidimo valstybei skolintis finansų rinkose brangiau, negu yra rinkos kaina Lietuvos tipo valstybei. Taip pat privalo uždrausti valstybės vardu skolintis per nereikalingas tarpines organizacijas.

   Būtina atkreipti dėmesį, kad žmonės praranda pajamas, sveikatą, gyvenimą, žlunga verslai, o vaikai praranda vaikystę ir ateitį. Jie negali pastoviai aukotis ir gyventi vien tik COVID- 19 gyvenimu. Turime patyrimą pirmo ir antro karantino, kurie gali būti atspirties taškai laisvinant ribojimus, apsaugant pažeidžiamiausius visuomenės narius ir visiems mums judant į priekį. Galų gale dalis žmonių yra persirgę koronavirusu, o dalis- paskiepyti ar skiepijami. Dėl to Vyriausybei reikia padaryti epidemiologinį tyrimą nustatyti, kiek realiai žmonių yra persirgę ir turi antikūnius. Mums reikia sužinoti realią situaciją, kad galėtume priimti tikslius ir teisingus sprendimus dėl karantino ribojimų laisvinimo, pažeidžiamiausių visuomenės narių apsaugojimo ir artimiausios mūsų ateities gyvenimo plano.

   Pažymėtina, kad žmonės ir verslai yra gana gerai pasiruošę ir pripratę prie koronaviruso situacijos, nusipirkę priemonių ir išmokę saugotis. Todėl gerėjant situacijai kai kurie sektoriai tikrai gali pradėti dirbti. Mano nuomone, daugiau yra žalos negu naudos juos laikyti uždarytus ar stipriai apribotus, nes dažnu atveju tai nesukeltų itin padidėjusių rizikų infekcijai plisti. Taigi pagal galimybes judėkime pirmyn laisvinant karantiną ir kartu apsaugant pažeidžiamiausius bei būkime adekvatūs ir atidūs besikeičiančiose situacijose, o svarbiausia- valdžia privalo šioje sudėtingoje situacijoje veikti taip, jog jos veiksmai ir sprendimai nepakenktų žmonėms ir valstybei labiau negu pati koronaviruso infekcija.

 

2021 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Lietuvos demokratija neprilygsta JAV demokratijai

    Vakar Jungtinėse valstijose buvo inauguruotas 46- asis JAV Prezidentas Joe Biden. Koronaviruso pandemija, įaudrinta visuomenė dėl Prezidento rinkimų rezultato teisingumo ir sausio 6 dieną prasiveržęs smurtas Kapitolijuje privertė naujo JAV Prezidento inauguraciją vykti ne taip, kaip buvo įprasta. Reikia pastebėti, jog nepaisant sunkių sąlygų ir perversmo bandymo, Jungtinės valstijos griežtai laikėsi Konstitucijos ir savo demokratinių procedūrų. Ši šalis visam pasauliui įrodė savo, kaip vakarietiškos demokratijos lyderės, patikimumą ir galią.

   Vis tik po rinkiminis laikotarpis parodė, kad JAV demokratija turi problemų ir susiduria su rimtais išbandymais, nes visuomenėje yra itin gilus rasinis, tautinis, religinis, socialinis, ideologinis bei valstijų susiskaldymas ir susipriešinimas. Prezidento inauguracija praėjo ramiai, be didelių protestų ir tai rodo, kad Amerika geba susitelkti. Donald Trump ir jo šalininkų maištas dėl rinkimų rezultato teisingumo ir Kapitolijaus užėmimas, mano manymu, tėra Rusijos, tarptautinio ‘’Q Anon’’  judėjimo, kraštutinių dešiniųjų ir panašių jėgų Pyro pergalė. Jei naujoji administracija sugebės vykdyti Ameriką vienijančią politiką ir nepraras perimtos  iniciatyvos propagandiniuose frontuose- tai JAV skaldantis Donald Trump prezidentavimas ir Rusijos palaikomo perversmo bandymas teliks pamokančia istorija šios šalies demokratijai ir elitui.

   Nesutinku su teigiančiais, kad Kapitolijaus šturmas parodė, jog Jungtinės valstijos tampa bananų respublika ar netgi žlunganti valstybė, o Prezidento rinkimų procesas ir jo rezultatas bei po to sekę teismai - kaip autokratinėje valstybėje. Matau šiuose teiginiuose daugiau propagandos negu tiesos. Taip, Amerika patyrė krizę ir tai išryškino būtinumą nedelsiant spręsti susikaupusias demokratijos problemas bei skaidrinti rinkimų organizavimą. Tačiau ši šalis, reikia pripažinti, toliau išlieka viena pirmaujančių demokratijų pasaulyje. Tą nesunkiai galima įrodyti, jei JAV palygintume su ES valstybės Lietuvos demokratija. Pavyzdžiui, nepaisant abejonių dėl balsų skaičiavimo sąžiningumo rinkimuose, Prezidentas Joe Biden matosi turi didesnį palaikymą šios šalies visuomenėje negu Donald Trump. Tuo tarpu Lietuvoje panašiu laiku vykusių Seimo rinkimų rezultatai byloja priešingai- rinkimus laimėjusios partijos, sudarančios dabartinę valdančią daugumą, nesijaučia, kad turėtų visuomenės daugumos palaikymą. Dar daugiau- visuomenės dauguma jaučiasi nenorėjo konservatorių ir liberalų valdžios ir tai tikrai yra ne ta valdžia, kokios jie tikėjosi. Juk net nemaža dalis rinkėjų, balsavusių už konservatorius ir liberalus, norėjo, jog jie būtų tik stipri opozicija. Galima pateikti palyginimui dar vieną pavyzdį.  Amerikoje rinkimų procesu ir rezultatu nepatenkintas juos pralaimėjęs Donal Trump ir jo šalininkai, o Lietuvoje nepatenkinti Vyriausiosios rinkimų komisijos darbu  rinkimus laimėjusios Konservatorių ir liberalų partijos, nes jų manymu VRK pirmininkei Laurai Matjošaitytei trūksta administracinių gebėjimų ir ji buvo neobjektyvi, kadangi rinkimuose palaikė pralaimėjusią Valstiečių partiją…  Be to, Lietuvoje rinkėjams mažai rūpi rinkimų rezultatų teisingumas, jie pripratę prie šališko VRK darbo ir aplamai- politiškai gana abejingi. Dėl to aistras dėl JAV Prezidento rinkimuose balsų skaičiavimo sąžiningumo šiuo atveju vertinu teigiamai. Mano manymu, tai tik rodo, jog amerikiečiai turi už ką balsuoti ir jiems rūpi demokratija, sąžiningi rinkimai bei kas valdys šalį.

   Galima daryti išvadą, kad šiuo metu JAV stipriai supurtyta, bet išlieka pirmaujanti ir galinga vakarietiško tipo demokratija. Artimiausi metai parodys jos kryptį.

2021 m. sausio 6 d., trečiadienis

Žmogui reikia ne tik bendravimo, bet ir laiko leidimo veikiant vienumoje

 ''Meilė - tai kai dvi vienatvės gina, saugo ir sveikina viena kitą.‘‘    Raineris Marija Rilkė (vok.Rainer Maria Rilke, (1875-1926) – austrų rašytojas, poetas

    Žmonės yra socialinės būtybės, jiems reikia jausti, jog jie yra kažkokios bendrijos dalis, kad artimieji juos palaiko ir vertina. Žmonijai nuo jos ištakų buvo būdingas intensyvus bendravimas ir bendradarbiavimas. Dar daugiau- genties žmonės pavieniui niekada negalėjo išgyventi gamtoje, ypač moterys ir vaikai. Dėl to baimė būti paliktam, likti vienam mūsų pasąmonėje asocijuojasi su mirtimi. Vienatvė pagal prigimtį baisesnė moterims, bet ir vyrams pasąmonėje taipogi ji beveik prilygsta mirties baimei.

   Šiuolaikinėje visuomenėje dėl socialinių ir ekonominių pokyčių labai padaugėjo vienišų žmonių. Šiais laikais žmogus gali sau vienas gyventi ir pats užsidirbti pragyvenimui, nors realiai priklausomybė nuo kitų žmonių yra ne mažesnė negu buvo anksčiau. Dėl didelės specializacijos ir darbo pasidalinimo bei susvetimėjimo susikuria iliuzija, kad žmogus savo pastangomis gali vienas  išgyventi. Net gali pasirodyti, kad vienatvė šiuolaikinėje visuomenėje nėra tokia kaip buvo anksčiau.  Tačiau realybėje, nepaisant žmonijos progreso, mokslo pasiekimų, vienatvės, vienišumo jausmas nesumažėjo. Įprasta kovoti su vienatve įsigyjant bičiulį, prisijungiant prie kokios nors bendruomenės ar sukuriant šeimą. Šiais laikais -tai ne visuomet gera išeitis, nes kartais savitarpio ryšiai ir šeimyninės problemos įklampina dar labiau nei vienatvė. Rizikuoji patekti tarp tavęs nesuprantančių žmonių, įsivelti į beprasmius konfliktus ar interesų, pažiūrų  nesuderinamumą.

   Tokiu atveju kur kas geriau mokėti būti vienam. Praleisdami kokybiškai laiką vienumoje, suteikiame sau galimybę ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis, auginame tikrą meilę sau [tiksliau- susitaikome su savimi], kurios kartais taip desperatiškai ieškome. Trumpalaikis atsiskyrimas, vienuma tinkamai praktikuojant puikiai ugdo savipakankamumą. Vienatvės netoleravimas rodo žmoguje egzistuojančią vidinę tuštumą, jo sutrikusį santykį su savimi. Kitaip tariant, jei žmogus neatlaiko vienatvės jausmo tiek būdamas vienumoje, tiek būdamas santykiuose – tai ženklas, kad jo vidinis pasaulis serga. Pastebėtina, jog nuo senų senovės žmonės šiek tiek laiko praleisdavo patys su savimi. Juk visų laikų dvasinės tradicijos ir religijos ragina žmones dalį laiko praleisti maldoje, meditacijoje, savo gyvenimo kelio prasmės apmąstymams, mąstymui apie Dievą ar tiesiog vienam pabūti tyloje. Nes to žmogui reikia, kaip reikia bendravimo. Tik nebūtina pasauliečiams, šeimos žmonėms sekti vienuolių, pasišventusių dvasiniam gyvenimui žmonių, kurie siekia visiško dvasinio potencialo išsiskleidimo, pėdomis. Manau, to visiškai nereikia, nes visi esame skirtingi ir turime savo unikalų gyvenimo kelią. Kiekvienas turime sekti širdimi ir eiti mums skirtu keliu.

   Visgi kartais kiekvienam pasauliečiui būtina pabūti vienam, kad susivoktum savyje. Juk susigaudyti savyje yra svarbiau negu susigaudyti pasaulyje. Mums būtinas sutarimas su savimi, nes jeigu žmogus nesutaria su pačiu savimi, neturi unikalaus savo realybės patyrimo- tai jis gyvenimą suvokia netinkamai. Pavyzdžiui, išminčiai lengvai ir noriai būna atskirai, vienumoje. Jiems vienuma - net būtina. Išminčiai stengiasi subalansuoti bendravimą, buvimą tarp žmonių su vienuma. Todėl jie kurį laiką pasitraukia ir lavinasi, tačiau  neužsidaro visam laikui. Atėjus laikui jie išeina į žmones ir dalyvauja visuomenės gyvenime, o atėjus kitam laikui -vėl pasitraukia į vienumą. Žodžiu, atranda savo proporciją ir balansą, nes kiekvienam jis vis kitoks; vieniem reikia daugiau laiko praleisti vienumoje, kitiems- gerokai mažiau. Pažymėtina, kad šis mąstymo procesas neperpildo sąmonės išoriniais objektais, kas labai aktualu šiais laikais.

   Ir jūs šiek tiek laiko pabūkite vieni, neišsigąskite tuštumos, blogo jausmo. Šiek tiek pabūti atsiskyrusiam reikalinga žmogaus prigimčiai, o ilgainiui tinkamai praktikuojant geriau pažinsite save. Taip galėsite prieiti prie savo vidinio pasaulio ir sužinoti kuo jis užpildytas. Tinkama atsiskyrimo praktika labai praturtins, paryškins jūsų visą gyvenimą bei padės atrasti, pažinti save ir tai nukreips jus į vidinės laisvės atradimą.

 ‘‘Žmogus esti visiškai savimi tik tol, kol jis vienas, taigi, kas nemėgsta vienatvės, tas nemėgsta ir laisvės, nes tik būdamas vienas žmogus yra laisvas‘‘       filosofas  Arthur Schopenhauer [Artūras Šopenhaueris]

 

2021 m. sausio 1 d., penktadienis

Sveikinu visus žmones su Naujaisiais metais!

 Mieli ‘’Toto’’ skaitytojai,

    Sveikinu Jus su atėjusiais naujais 2021 metais. Dėkoju visiems, kurie skaitote ‘’Toto’’ puslapį ir mūsų keliai susitiko. Kartu tai reiškia, kad mes  žengiame kartu į Naujus metus augimo, sąmoningumo ir išminties keliu. Manau, jog mūsų kelias – šviesus ir perspektyvus. Jis yra būtinas dėl mano ir Jūsų laimės! Juk visą savo gyvenimą mes privalome mokytis, augti ir nuolat keičiasi pasaulio ir žmogaus pasaulyje suvokimas. Visada turime erdvės tobulėjimui, asmenybės augimui.

   Linkiu Jums, brangūs skaitytojai, Naujuose metuose toliau tobulėti ir pasiekti aukštesnį sąmoningumo, žinių ir laimės lygį!

 

Jūsų

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt