Bažnyčia birželio 24 dieną švenčia Jono Krikštytojo gimimo dieną. Jonas Krikštytojas yra gana svarbus Naujojo Testamento veikėjas. Krikščionių Bažnyčios tradicijoje jis- gerbiamas ir vertinamas kaip Jėzaus Kristaus pirmtakas, kurio užduotis buvo parengti kelią mesijui. Reikia pastebėti, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais dėl Jono Krikštytojo vaidmens buvo ginčų. Kadangi jis krikštijo patį Jėzų ir priėmė pas save į esėjų (esenų) bendruomenę, kartu tai reiškė, jog Viešpats Jėzus buvo Jono Krikštytojo mokinys. Šis faktas labai glumino, nes kaip Dievas gali būti kažkieno mokinys? Tai labai kenkė Jėzaus kaip Dievo sampratai pirmaisiais krikščionybės amžiais.
Mano nuomone, akivaizdu, kad Jėzus priklausė Judaizmo Esėjų sektai. Juk ir pats krikštas yra perimtas iš esėjų. Skaičiau, kad net ir Bažnyčia yra linkusi manyti, jog Jonas Krikštytojas buvo esėnas (esėjas). Be to, Jėzus per savo žemišką viešą tarnystę nuolat naudojosi esėjų paslaugomis, žmonėmis ir infrastruktūra. Pavyzdžiui, popiežius Benediktas XVI savo knygoje rašo, kad paskutinė vakarienė vyko esėjų namuose. Dar yra Kumrano rankraščiai, įvairūs archeologiniai to meto radiniai bei Evangelijos, neįtrauktos į Bibliją. Žodžiu, manau, neabejotinai galima sakyti, jog krikščionybė pradėjo formuotis ant esėjų religinės sektos pagrindų. Paskui ji perėmė ir pritaikė savo poreikiams senovės Egipto, Rytų dvasinių tradicijų, žinoma, Romos- graikų pasaulio idėjų ir gavosi pažangi religija.
Erodui įmetus Joną Krikštytoją į kalėjimą ir vėliau nužudžius, o Jėzui subrendus ir žinančiam savo misiją, bei, tikėtina, esėjų vyresnybei leidus (nes Jėzus turi jų palaikymą iki mirties), Jis suburia savo bendruomenę. Atsiskyrimas neįvyko labai gražiai (kaip Biblija teigia), nes žinoma, kad tarp krikščionių ir Jono mokinių, dar ne vieną amžių buvo nesutarimų. Čia turbūt Jėzui atsirado gera proga ir jis ja labai sėkmingai pasinaudojo. Pradžioje Jo bendruomenė buvo viena iš tuometinių Judaizmo sektų ir nepretendavo į atskirą religiją. Iš Naujojo Testamento matome, kad Jėzus pats save taip pat vadino žmogaus sūnumi. Tiesa, Jėzus matė šimtmečius į priekį ir apie tai galima spręsti prieš Jo mirtį, pavyzdžiui, kada jis išvaiko prekiautojus iš šventyklos ir t.t. bei Jo užsiminimai apie Jo dieviškumą, dėl kurių Jis, geriausiu atveju, būdavo ignoruojamas ir likdavo nesuprastas. Jei jam pritardavo apaštalai, mokiniai, tai tik dėl norėjimo įtikti.
Taigi Jono Krikštytojo nuopelnai krikščionių religijai yra dideli. Stebėtina, nors Bažnyčia jo nepripažįsta kaip Jėzaus mokytojo, tačiau jo nuopelnų netiesioginis, aptakus ir šykštus apibūdinimas nėra melagingas. Nes Jėzaus mokytojo apibūdinimas esamoje Jėzaus dieviškumo šviesoje yra maksimaliai pagarbus ir jo darbus deramai įvertinantis.