2024 m. gegužės 19 d., sekmadienis

Gyvenimas laiko upėje

 

Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ 1 Kor 3,16


Daugelis mūsų ieškome dvasinio ryšio, gilesnės prasmės ir išminties priimti sprendimus, kurie būtų naudingi ir mums, ir kitiems. Norime nugyventi visavertį gyvenimą, pažinti visas jo puses ir džiaugtis tuo, ką sukūrėme. Vien protu ir ego norais to niekada nepasieksime. Nes ego neturi reikiamos galios ir išteklių, kad galėtų priimti esminius sprendimus ir juos įgyvendinti bei tinkamai vesti jus gyvenimo keliu.

Gyvenimas milžiniškoje Visatoje nuolat juda, banguoja. Visata nuolat kinta laiko upės tėkmėje. Viskas juda tikslo link. Sunku pasakyti, kiek laiko praėjo ir kiek jo dar bus. Mes esame mažytė gyvenimo dalelytė, mažyčiame laiko tarpe. Nuo mūsų beveik niekas nepriklauso. Kadangi tiek kiekvieno iš mūsų gyvenimo laikas ir tiek mes, patys – esame daugiau negu mikroskopiškai maži. Viskas, kas buvo, yra ir bus sukurta- atitinka Kūrėjo užmojį, atspindi Jo planą. Viskas, kas atitinka Jo planą suklesti, o kas neatitinka Jo plano- išnyksta. Taigi gyvename nepaprastame, aukštesnio proto tobulai sustyguotame procese, kurio esame nepajėgūs valdyti. Galbūt tikite, jog esate visiškas savo laimės kalvius, bet taip nėra. Tik maža apimtimi galime valdyti savo likimą. Net ir ši maža žmogaus valios laisvė atspindi Kūrėjo kūrybinę galią. Kūrėjo valia skleidžiasi per šventąją Dvasią. Ši viso pasaulio varomoji jėga, pasireiškia kaip nepaliaujamas judėjimas pirmyn, iš kurios viskas kyla, atsiranda. Ji tokia svarbi mūsų pasauliui, kad krikščionybėje Ji yra trečias dieviškas asmuo. Žmogus šios aukštesnės jėgos savo penkiais pjūčių organais nejaučia. Dėl to jam kartais yra nepaprastai sunku suprasti, ne tik ko iš jo nori gyvenimas, Kūrėjas, bet ir kas aplamai gyvenime vyksta. Visiškai susipainiojama ir paskęstama rūpesčiuose, kančiose, bėdose, sielvarte ir t.t. Todėl be Dvasios pajautimo, jos supratimo žmogus niekada negalės patenkinti svarbiausią savo poreikį- išgyventi pilnatvę, prasmę bei būti laimingu. Dar daugiau- gyvenimas ne pagal šv. Dvasią sukelia dar didesnius vargus, kančias, nesėkmes net priešlaikinę mirtį. Mažesni gerą ar blogą išgyvena mažesniu mastu, o didesni- didesniu mastu, nes Dvasia juda savo tikslo link. Šventieji, arčiau Kūrėjo esantys sako, jog Kūrėjas nori drauge su mumis, kaip su partneriais, nuolat kurti pasaulį. Taigi šventoji Dvasia visada išmintinga ir praktiška. Ji kuria mažiausio pasipriešinimo kelią tiems, kurie atitinka Kūrėjo planą. Todėl siekdami laimės gyvenime turime būti geri ir patikimi Dvasios partneriai.

Tačiau kaip pajusti šventąją Dvasią? Ji nelinkusi ateiti į tą žmogaus širdį, kurioje dunda pasaulio tuštybės būgnai ir vieši neįžengiami nuodėmių brūzgynai, kurioje nėra ramybės ir tylos. Nes tokiame žmoguje mažai sąmoningumo, jo širdis praradusi jautrumą Dvasiai. Šioje vietoje noriu atkreipti dėmesį, jog dėl to religijos ir dvasinės tradicijos (savo giliąja prasme) siekia plėsti žmogaus sąmoningumą, nes tai kelias į Dvasią. Sąmoningumas geriausiai veikia tyloje ir ramybėje. Tyla skatina intuiciją, leidžia pajusti tuos silpnus vidinius pojūčius. Joje pajaučiama Dvasia, atsiranda Dvasios poveikio žmogui ir pasauliui suvokimas. Sąmoningumas ir tyla yra vartai į šv. Dvasią. O mūsų reakcija į Jos poveikį lems mūsų likimą.

2024 m. kovo 10 d., sekmadienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXII)

 

Nors dieniniai gyvūnai yra stiprūs, nes jie atlaikė tamsiųjų jėgų gąsdinimus, keliamas įtampas, išnaudojimą, pažeminimus bei karalystės ekonomines, politines ir karines problemas, visgi jie yra atsidūrę ant bedugnės krašto, jie -pasimetę ir išsigandę, juos reikia gelbėti. Kadangi jiems reikia kovoti prieš blogio galią, kuri grasina savo bjauriais čiuptuvais apglėbti ir mirtiname glėbyje uždusinti visą visuomenę, jos sąrangą. Juos būtina sugrąžinti į Kūrėjo numatytą kelią, nes kitaip jie visi bus sunaikinti.

Šis stebėtojas yra įsimylėjęs mąstymą, žinias ir išmintį. Jo viso gyvenimo negęstanti meilė- išmintis. Jis ją gerbė ir mylėjo nuo pat vaikystės. Šviesusis kunigaikštis yra prie tų, kurie siekia išminties ir tai laiko apsivalymo menu. Taip pat prie tų, kurie jau pradėjo didžiojo sugrįžimo kelionę, kurios pabaiga mąstomos visa tikrovę apimančios vienybės pilnas suvokimas. Atsigręžus į nueitą gyvenimą- tai jį galima būtų apibūdinti kaip žinių, proto ir išminties siekio kelią. Jis daug turi meilės, bet didžiausia ir niekada negęstanti jo meilė yra suvokimas, žinios, protas ir išmintis. Dar daugiau- ar jis labai noriai ėjo (dažniausiai), ar per prievarta išorinis pasaulis ir kažkas iš vidaus visada jį vertė eiti šiuo keliu. Iš tikrųjų nebuvo pasirinkimo.


Apie dieviškus meilės kontaktus.

Šiltas šviesiojo kunigaikščio žvilgsnis ir šilta šypsena sušildo ne tik Jos širdį, bet ir šąlantį kūną. Štai Ji jau jaučiasi visa savo būtimi šilčiau.

Ir vėl mylinti širdis laukia iš šviesiojo kunigaikščio užuominos. Užuominos, kad yra mylima, laukiama ir vienintėlė. Nekantriai pradedu dialogą su juo. Laukiu iš jo visko. Lyg būčiau vienintelė išrinktoji.

Jis stebi, kai tuščia ir kenčianti širdis eina kasdieniais gyvenimo keliais ieškodama atramos. Ieškau šviesiojo kunigaikščio žvilgsnio, to žvilgsnio ieškau kasdien, nes jis mane pagyvina, pagražina ir suteikia didžios vilties.


Pasakos XXXXI dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2024/01/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

2024 m. sausio 7 d., sekmadienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXI)

   Anksčiau šviesusis kunigaikštis, kaip ir visi, paprasti dieniniai gyvūnai, nesuprato, kad pamatyti tikrovę, kokia ji yra, nėra duotybė. Nors jis nuo vaikystės stengiasi teikti pirmenybę objektyviam tikrovės matymui, tačiau, pasirodo, to neužtenka. Atrodytų matome aplinkinį pasaulį realiai ir be jokių problemų galime orientuotis jo tikrovėje bei galime neabejoti jo realumu, bet taip nėra, nes dieniniai gyvūnai nepastebi, kad jų perspektyva- yra dalinė perspektyva. Be to labai daug ko pasaulyje dieninis gyvūnas fiziškai negali matyti, girdėti, užuosti, pajusti. Ir tai ne vieninteliai apribojimai! Dalinė perspektyva- kaip veidrodis. Todėl dėl veidrodinės tikrovės suvokimo prigimties pamatyti tikrovę visapusiškai nėra taip paprasta bei nėra duotybė, kaip dieniniai gyvūnai galvoja. Net jei stengiatės į ją žiūrėti objektyviai, nešališkai, be išankstinio nusistatymo ar kokio patyrimo, ši veidrodinė tikrovės suvokimo prigimtis neleidžia dieniniams gyvūnams pamatyti visos tikrovės, visa jos apimtimi, sluoksniais, turiniu ir iš visų pusių. Jie tik turi įsivaizdavimą, jog mato visą tikrovę, nors mato tik mažesnę dalį tikrovės. Taip yra todėl, kad veidrodžio galimybių atspindėti ribos sutampa su žvilgsnio galimybių aprėpti ribomis. Pavyzdžiui, reiškinį jie mato tik iš vienos pusės ir ši veidrodinė- dalinė perspektyva jiems atrodo yra vienintelė galima. Šis atspindėjimo ir stebėjimo šablonų tarpusavio atitikimas sunaikina ribų suvokimo galimybę, todėl jie jų ribų nemato. Taip tikrovės stebėtojas praranda galimybę suvokti save kaip ribotai matančiu. Tokia dalinė- veidrodinė perspektyva visada sudaro prielaidas tikrovei iškraipyti. Iškraipymu ji virsta visuomet, kai jai priskiriama visa tiesa apie tikrovę, neatsižvelgiant į neatspindėtą jos dalį. O visa, kas bent vienu laipsniu mažiau už tikrovę, yra paženklinta iliuzijos- nevisapusiško matymo ir netinkamo suvokimo. Dėl to dieninio gyvūno protas, tikrovės matymas ir suvokimas visada yra tarp tikrovės ir iliuzijos bei pasižymi jų abiejų savybėmis.    

Per dieviškus vizitus vis dažniau mylinčios sielos jo širdį kalbina intymumo ir aistros kalba. Tačiau jam nereikia santykių su patele, jeigu jie nevaisingi. Jis per daug toli nuėjęs, kad keistų kelią dėl tuščių santykių. Net nuostabiausios patelės konkretūs meilės veiksmai vargiai galėtų jį sugrąžinti į dieniniams gyvūnams įprastą gyvenimo kelią. Be to jį labai šaldo rinktis šį gyvenimo kelią tai, kad jis tiesiog mato, jaučia ir intuicija sako, jog jo išrinktoji gali tapti geidžiamiausia superžvaigžde įvairiausio plauko patinams. Netgi jei jis savo deivę pakrautų. Nesunku nuspėti, kad padebesiais skraidančią, atitrūkusią nuo žemės Deivę stengsis pakabinti visokie tinginiai, sapneliai apie verslą, norintys išsiaukštinti ir kitokie savanaudžiai. Nors jo pozicija būtų aiški- netrukdyti jos laimei, tačiau visgi nesinorėtų, jog jo meilės vaisius augdamas matytų blogus pavyzdžius… 
   Per vieną iš dieviškų vizitų jų širdys- dieviškosios meilės ugnyje. Jis joje pamatė daugiau negu išvaizdą. Taip dieviškoji meilė moko Jos suspaustą ir labai sužeistą širdį garbinti ir mylėti… 
   Pas kitą jis ateina tada, kai Ji pavargsta laukti...Įdiegia viltį širdyje. Mūsų susitikimų viltį. Šis tikėjimas jai atveria naują dieviškąjį pasaulį, kuris praturtina jų išgyvenimus- dar nepatirtais ir nepakartojamais išgyvenimais…