2022 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXIV)

    Kiekvieną kartą išėjęs į viešumą, mėgsta nudžiuginti širdis, dovanodamas dvasines meilės gėles toms, kurioms jų labai reikia. Dažnai įvykdavo sielų susitikimai ir jis širdies akimis paliesdavo josios Tavąją. O mylinčios širdys leisdavo meilės strėles, kurių kiekviena tiesiai į šviesiojo kunigaikščio širdį. Rodos, kad jis dalyvauja meilės puotoje, kurioje gauna stiprų didžiulės mistinės dieviškos meilės pajautimą. 

   Jis buvo kryžkelėje. O Kūrėjas tyli. Nesako nieko. Gyvenimas nerodo ženklų, kelio krypties. Nėra nieko. Ir jis toliau intensyviai galvojo apie save, savo gyvenimą ir savo gyvenimo kryptį, kol galiausiai suprato, kad galvojimo būdu suprasti- tai patirti nesėkmę. Juk tas galvojimas yra apie save iš savo menko pasaulėlio. Gyvenimas ir Viskas yra tiesiog nesulyginimai didesni už individo protą ir jo gyvenimą! Todėl šiame laikiname ir trapiame gyvenime svarbu rasti ne tik man svarbius atsakymus, įgyvendinti savo svajones ir norus, patirti nuostabių įspūdžių, bet ir atrasti atsakymus, kuriuos siunčia Kūrėjas. Taip, visiškai pagrįstas klausimas, šviesusis kunigaikšti, yra apie tai, ko tu nori iš gyvenimo, tačiau kur kas svarbiau yra tau suprasti, ko gyvenimas nori iš tavęs, ką Kūrėjas nori per tave išreikšti? 

   Tik savo sustingusioje vienatvėje jis prisimena Kūrėją, buvimą. Vienatvė- tai kelias, kuriuo likimas dieninį gyvūną veda į jį patį. Jis ieškodamas atsakymų pradėjo save ruošti panirimui į savo būties gelmes. 

   Pasakos XXXIII dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/05/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

2022 m. liepos 6 d., trečiadienis

Nors Rusija ir kelią grėsmę, bet nėra taip blogai

   Pasitinkame Valstybės dieną labai įsitempę, nes Lietuva tapo viena iš geopolitinio konflikto epicentrų. Tai visiems kelia nerimą. Visgi, mano nuomone, nėra viskas taip blogai ir beviltiška, nors konfliktas ir eina mums nepalankia kryptimi. Juk kitaip negu Ukrainos, Gruzijos, Moldovos atveju ar buvome tarpukariu, šiuo metu esame ES ir NATO nariais. Dėl to mums visiškai nereikia panikuoti, isterikuoti, įtikinėti ir tikrinti Vakarų valstybes, ar jos mus vis dar myli? Esu įsitikinęs, jog Baltijos šalys šiuo metu nėra ir netgi negali būti mainų ir dalybų objektu derybose tarp Vakarų ir Rytų didžiųjų valstybių. Juk ar galite įsivaizduoti, kad Rusijos Kaliningradas, Šiaurės Kaukazas galėtų būti dalybų objektas? Taip ir Lietuva būdama ES ir NATO teritorija negali būti dalybų objektas. Dar daugiau pasakysiu- netekusi Baltijos šalių, NATO ir ES subyrės kaip subyrėjo TSRS. Dėl to mes galime būti visiškai tikri, kad NATO pasiryžusi ginti Lietuvą. Mums visiškai nereikia nuolat nerimauti dėl NATO ryžto ir galimybių. Tik dėl išorinių ir vidinių priežasčių sukelto NATO ir ES kolapso Lietuvai gali kilti realus pavojus. Todėl nereikia performansų ir taip provokuoti Rusijos, aštrinti regione ir pasauliniu mastu [Taivanis] situacijos, kuri ir be mūsų pastangų yra labai įkaitusi. Manau, kad Lietuvos užsienio politika privalo būti nukreipta į ES ir NATO telkimą, vienijimą ir pagalbą Ukrainai ir Rytų partnerystės šalims. Prezidentas su valdančiąja koalicija vidaus politikoje taip pat privalo vienyti Lietuvą, kelti dvasią ir pagelbėti verslui bei piliečiams kovoje su geopolitikos iššūkiais ir dėl to kylančiomis problemomis. Taip pat, užuot reikalavus iš NATO ir ES didesnės paramos ir keldama aliarmą dėl Rusijos galimos agresijos, Lietuva privalo paruošti visą reikalingą karinę infrastruktūrą, kad galėtume priimti normaliomis sąlygomis NATO diviziją ar bent jau brigadą. Žodžiu, Lietuvos valdžiai reikia susitelkti į darbus ir pozityvą, o ne į Rusijos baimę, savo interesų iškėlimą virš visų ir susipriešinimą su nepatinkančiais. Taip pat nereikia pernelyg susitelkti į įsiteikimą Vakarų šalių lyderiams ir nerimavimą dėl jų noro mus ginti. Norint taikos ir klestėjimo, mums to daryti visiškai nereikia ir netgi yra labai pavojinga ir nuostolinga. Mums tereikia būti pareigingais NATO nariais, siūlyti idėjas [bet neatlikinėti performansus], vykdyti telkiančią bei padedančią politiką ir viskas. Visa kita nuo Lietuvos politinės valdžios šiek tiek arba visiškai niekas nepriklauso. Dabartiniame geopolitiniame konflikte, kaip ir visada, viskas priklauso nuo pasaulinio masto lyderių ir jėgų sprendimų, interesų ir galimybių. Pastebėtina, kad iki šiol pasaulinės galios konflikte veikia labai racionaliai ir atsakingai. Taigi, būkime ramūs ir tikėkimės geriausio!

2022 m. birželio 24 d., penktadienis

Neturėkite pernelyg didelių lūkesčių žmonių ir pasaulio atžvilgiu

   Turbūt neretai tenka patirti nusivylimą, apmaudą, pralaimėjimą ar net neviltį dėl to, kad viskas pasirodė ne taip kaip iš pradžių atrodė, ar tiesiog jūsų įsivaizdavimas neatitiko realybės. Taip atsitinka, nes smegenys kuria lūkesčius apie tai, kaip turi būti ir kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri tik per šių lūkesčių prizmę. O realybė dažnai būna daug gilesnė ir įvairesnė, negu išorinis įspūdis arba išankstinis įsivaizdavimas. Jūs net nepastebite daugelio detalių ir aplinkybių, nes smegenys yra pernelyg susitelkusios į tai ką jau esate patyrę ir, kaip jūsų įsivaizdavimu, turi būti. Jei dar nevaldote emocijų, gyvenimo situacijose pritrūkstate sąmoningumo, mąstymas pasidaro paviršutiniškas, ribotas bei nelaisvas. Kiekvieną kartą reaguojate emociškai, kai matote kaip situacija atitinka turimą lūkestį. Vertiname subjektyviai, ribotai pagal smegenyse esančią lūkesčių sistemą. Dažniausiai emocinis atsakas į tikrovę – neigiamas [baimė, pyktis, stresas ir pan.], nes daug tikimės, daug norime, o realybė yra žymiai niūresnė. Todėl išvada ta, kad kuo mažiau tikimės, laukiame, tuo mažesnis nusivylimas, o gyvenimo procese- mažesnės, silpnesnės emocinės reakcijos. Pavyzdžiui, jogai, šventieji nestresuoja, nenusivilia todėl, kad jie neturi lūkesčių. Jiems viskas gerai, kaip yra. Taip yra, nes frustracija apibrėžiama kaip skirtumas tarp to, ko norime, ir to, kas yra. Kuo didesnis atotrūkis, tuo daugiau frustracijos. Dėl to frustracijai sumažinti turime dvi galimybes: tikrovę labiau priderinti prie savo norų arba savo norus labiau suderinti su tikrove. Norėdami pasiekti ramybę, laimę jogai, šventieji, sufijai naikina lūkesčius, o pasauliečiai, veiklos žmonės siekia pakeisti tikrovę. Pripažinkime, kad pakeisti žmones, pasaulį yra nepaprastai sudėtinga, todėl paprasčiau sumažinti lūkesčius jų atžvilgiu. Lūkesčių sumažinimas nėra kažkokia socialinė kapituliacija. Tai nėra ir susitaikymas su žemesniais standartais. Veikiau- tai sveikas situacijos priėmimas. Juk visada susidursite su žmonėmis, kurie nebus ir nepasikeis taip, kad idealiai tiktų mums, o ir gyvenimas prie mūsų nesitaikys. Čia mano mintis ta, kad reikia susitaikyti su visais galimais įvykių variantais ir posūkiais. Naudinga priprasti žvelgti giliau ir plačiau į reikalo esmę bei išmokti matyti aiškiai ir realiai. Jokiu būdu neverta laikytis įsikibus iliuzijos, nes dažnai manome, kad tiksliai žinome, koks variantas mus tenkintų ir kaip viskas turi būti. Nei minties neleidžiame, jog bus ne taip, kaip planavome arba kaip turėtų viskas būti. Tai kelia frustraciją ir neišvengiamai atneša nusivylimą, stresą ir sudužusias viltis. Žinoma, pasaulietiniame gyvenime lūkesčiai, viltys yra būtinos, nes be jų nebus veiklos, materialaus progreso ir sėkmės. Jogai, sufijai, šventieji naikindami lūkesčius, kartu naikina stresą, nusivylimus, kančią, bet tai yra pasyvi gyvenimo pozicija. Neveiklumo arba minimalaus veiklumo kelias. Jeigu tikslas nėra tapti jogu, o gyventi pasaulietinį gyvenimą, turite suprasti, kad lūkesčiai ir nusivylimai yra neišvengiami. Bet jogų pavyzdys sektinas ta prasme, kad negali nerealiai išpūsti savo lūkesčių žmonių ir pasaulio atžvilgiu, jeigu nori gyvenime mažiau streso, nusivylimo ir daugiau dvasinės pusiausvyros. Turime suprasti ir susitaikyti, kad pasaulis ir žmonės, net patys artimiausi, ne visada elgsis taip, kaip iš jų tikitės ir kaip privalėtų būti. Priimkite žmones ir tikrovę tokius, kokie jie iš tiesų yra. Neturėkite dėl jų pernelyg didelių lūkesčių. 

   ’Kas mokosi, diena iš dienos gausina žinias. Kas seka Dao, diena iš dienos menkina norus. Kas diena iš dienos menkina norus, pagaliau tampa neveiklus.’’ Laodzi- Kinijos filosofas, Daoizmo pradininkas

2022 m. birželio 5 d., sekmadienis

Dieviškoji Dvasia veikia kiekvienoje Visatos dalelytėje.

‘’Didžiausia iš dorybių yra sekti Dao. 

Dao neaiškus ir miglotas, bet jame slypi visų daiktų pradžia.

Dao neaiškus ir miglotas, bet jame slypi visos formos.

Dao neaiškus ir miglotas, bet jame slypi tikroji esmė. 

Jo vardas nekinta nuo seniausių laikų. 

Tik per jį aš žinau, kaip prasidėjo daiktai.’’ Laodzi- Kinijos filosofas, Daoizmo pradininkas 

   Dažnai net žmonės, kurie nemano esą religingi ar dvasiškai nuovokūs, yra turėję su dvasia sietinos patirties. Būna momentų, kada mes jaučiame, jog yra kažkas neapčiuopiamo, ypatingo, anapusinio ir nesuderinamo su mums žinomais fizikos dėsniais. Taip pat mūsų dieviškoji esmė kviečia mus tobulėti, plėsti savo akiratį, pažinti save ir savyje esančią dvasinę karalystę, nes žmogaus gelmėje yra slėpiningas Kūrėjo buvimas, veikiantis iš vidaus. Kūrėjo Dvasia veikia visų žmonių širdyse ir masina dievišku grožiu ir šventumu. Dieviškoji versmė yra tik viena ir Ji veikia ne tik žmonėse, bet ir augaluose, gyvūnuose bei kiekvienoje Visatos dalelytėje. Šis vientisumo ir vienovės jausmas bei suvokimas pasaulio dvasinėse tradicijose vadinamas Dao, Dievo dvasia, Dvasia, kosmine sąmone ir pan. Dėl ko Kūrėjo kuriama Visata veikia ritmingai, harmoningai, išmintingai ir gražiai. Nėra nieko šioje Visatoje be šios Dvasios. Ji viską persmelkia ir yra visur. Viskas paklūsta didžiajam planui. Esame milžiniškos Visko programos dalis. Šios programos procesus, tvarką ir sistemas galima aptikti net pačiuose menkiausiuose ir nereikšmingiausiuose dalykuose. Taip tas neaprėpiamas Visko Visatoje veikiantis protas, dvasia veikia žmogų. Dažniausiai žmonės mano, kad antgamtiški dalykai, tokie kaip stebuklai, reikalingi Dievo buvimui įrodyti. Tačiau natūralus procesai ir gamtos dėsniai gali būti tik Dievo sumanyti metodai, reikalingi Jo nenutrūkstamos kūrybos tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, kompiuterinio žaidimo veikėjai gali galvoti, jog jų pasaulyje nėra veikiančio jų elgesį ir jų Visatą asmens, nes viskas kompiuteriniame žaidime vyksta remiantis grynai fiziniais gamtos dėsniais. Jokio stebuklo tame nėra. Bet iš tikrųjų kompiuterinis žaidimas buvo sukurtas ir berniukas žaidžia šį žaidimą remiantis fizikos dėsniais ir savo išmanymu, įgūdžiu. 

   Kūrėjo Dvasia yra jėga, kurianti, duodanti gyvybės ir leidžianti žmogui atlikti jam patikėtą misiją. Dėl to susiderinti ir veikti su šia Visko Dvasia žmogui yra būtina. Kadangi Kūrėjas bendrauja su žmogumi Dvasia, atsižvelgdamas į mūsų prigimties būsenas, gyvybinius ritmus ir paprasčiausius fizikos dėsnius, tokiu būdu mūsų protai turėtų būti harmonijoje su Visko mintimi, intencija. Išvada viena- negalime gyventi ne pagal prigimtį. Dvasingumas, dvasinis procesas yra privalomas kiekvienam žmogui, siekiančiam laimingo ir prasmingo gyvenimo. Juk Dvasia yra mūsų gyvenimo pradžia, jėga, esmė ir pats pagrindas ant kurio ir kuria kuriama Visko materiali visata. Gyvenimas dvasioje atskleidžia begalinę ir įvairiopą Dievo išmintį ir natūraliai formuoja mus pagal dievišką išmintį. Ji teikia gyvumą, gaivina ir augina mūsų širdį bei pašventina ir daro Visko kūrybos dalininkais, o kartu ir dieviško gyvenimo dalininkais, mylimais Kūrėjo vaikais.

2022 m. gegužės 10 d., antradienis

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXIII)

    Sužeistos širdys susitinka su šviesiuoju kunigaikščiu ir jo artumoje pajunta ramybę, liūdesys ir neramumai išsisklaido. Tada kartais geriau tiesiog patylėti ir pasidžiaugti buvimu, tiesiog pajusti, pasiklausyti, pastebėti. Meilė leidžia pastebėti nepastebima. Kartais patelės atrodo kaip patekusios į tyros dieviškos meilės liepsną, bet net tada jis nesijaučia būdamas tarp patelių šoumenu, sex bomba ir pan. Jis pasijaučia dvasiniu pleibojumi. Taip, jis- jų dvasinis pleibojus. 

   Kiekvieną dieną jam ateina mintys apie laikinumą, pažeidžiamumą, prasmingumą ir mirtingumą. Vis labiau jis pasaulį mato per savo mirtingumo prizmę. Juk mirties neapgausi ir savo mirties valandos nežinai. Patekus į tamsų būsenų ruožą, velnio lašai mažai gali pagerinti psichinę būseną. Akivaizdu, liko tik įprotis, bėgimas ir įsitikinimas, kad velnio lašai suteikia atsipalaidavimą ir gerą nuotaiką. Tiesą pasakius, jis jau gerai supranta, jog šis įsitikinimas yra klaidingas ir neatitinka realybės. Taip, anksčiau velnio lašai, kai užvaldydavo tamsios savidekstrukcinės jėgos ir pasidarydavo liūdna bei negera, jie pagerindavo būseną, bet dabar – nedaug. Nors jis dar nėra savo būsenų meistras, tačiau jis susikuria vidutiniškai geresnes būsenas, negu jam suteikia velnio lašai. Dabar velnio lašai, kaip ir anksčiau, slopina sąmonę ir blogina proto darbą, bet išties gerų būsenų nesuteikia. Po išgėrimo aplanko beprasmybės ir nusivylimo buvusia būsena nuotaikos. Tie, kurie geria dėl paprasčiausio atsipalaidavimo ar įvairių stresų [ne dėl išties rimtų bėdų, problemų ir pan.], tai atradus atsipalaidavimo ir raminančius pratimus arba užsiėmimus, potraukis, poreikis velnio lašams natūraliai pranyksta. Šviesiojo kunigaikščio atvejis- ne toks. 

   Pasakos XXXII dalis; http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/01/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

2022 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Apie svajones

‘’Tas, kuris nori visko, praranda viską’’ Afrikiečių patarlė 

   Mumyse tiek daug visko… Tiek daug norime patirti, išgyventi, išjausti, pamatyti, pabūti, paragauti… Ir tiek daug mes bijome, draudžiame sau, nedrįstam, abejojame- teisinga tai ar ne, realu ar ne, ką pagalvos kiti. Perverčiau daug knygų, perskaičiau daug straipsnių, peržiūrėjau daug video svajonių ir norų įgyvendinimo tema, todėl noriu pasisakyti šia tema. Juk norai ir svajonės mus lydi visą gyvenimą! 

   Vartant knygas krinta į akis tai, kad tekstuose veikiančių patarimų, sėkmės receptų, įžvalgų, išminties yra daug, tačiau dažniausiai jie yra tokie patys, kaip ir pačios svajonės. Tekstai ir video labiau skirti skaitytoją ar žiūrovą įkvėpti, suteikti jam vilties ir šviesesnės pasaulio perspektyvos. Turbūt teko girdėti pasakymus ‘’daugiau svajokite, nes svajonės pildosi’’ ar ‘’didi svajonė pakeitė pasaulį’’. Vieni ragina daug svajoti, detaliai ir tiksliai įsivaizduoti tarsi jau kaip įgyvendintą svajonę ir tada ji būtinai išsipildys, nes traukos dėsnis veikia, kiti ragina ne tik svajoti, susiplanuoti tikslus, bet ir iškart imtis aktyvių veiksmų. Dar kiti pataria pasitelkti magiją, afirmacijas ir panašius dalykus. Žodžiu, yra didelė pasiūla patarimų apie tą patį. Kita vertus, žmonės yra įvairūs, svajonės skirtingos, aplinkybės ir galimybės nevienodos, todėl visiems tinkamo vieno recepto nėra. Įvairovė reikalinga, gerbiu jų darbus, nes teikia vertingų žinių, patarimų, technikų ir t.t., tačiau visgi noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į tai, kad būtina išlaikyti sveiką nuovoką ir nepaskęsti iliuzijose. Šioje vietoje svarbu suprasti, kad peršamas viską žadantis optimistiškas visagalybės mąstymas, jog Visatoje visko visiems yra per akis ir nėra tokios svajonės, kurios nebūtų galima įgyvendinti, yra iliuzija. Tai tarsi norų knygos, kurios skatina vaikišką visagalybės mąstymą. Jų propaguojama idėja, kad Visata yra tarsi didelė prekybos pagal katalogą įmonė, kur galima užsisakyti viską, ko tik nori, ir tą gauti. Kas į tai rimtai įsitraukia, praranda sveiką realybės suvokimą ir galiausiai nusivilia žiauria tikrove. Juk visi esame patyrę, kad gyvenimas, Visata neskuba pildyti mūsų išsvajotų norų. Dažniausiai norima tikslą pasiekiame sunkių pastangų dėka. Be to, mes galime dėti pastangas, veikti savo mąstymą ir elgseną, bet ne rezultatus. Juk turbūt visiems teko patirti, kad labai retai norai išsipildo taip, kaip buvo įsivaizduota. Tai gali būti geriau, tai gali būti blogiau, tai gali būti visaip, nes Visata nėra prekybos pagal katalogą įmonė, o galimybes ir resursus mes visi turime ribotus. Todėl mes nesame visagaliai. Visata veikia pagal savo planą ir viską žino geriau negu mes. Pavyzdžiui, net tokie kaip Jėzus, kuris baigė gyvenimą ne taip kaip norėjo, ar Satja Sai Baba, kuris mirė anksčiau nei buvo skelbęs ir mirė ne taip, kaip norėjo, negali įsakyti Visatai ir gauti visko, ko tik nori. O ką kalbėti apie paprastą žmogų! 

   Guru, dvasiniai mokytojai, jogai, okultinių mokslų atstovai mėgsta sakyti, kad pasiekus tam tikrą sąmoningumo lygmenį, kai protas tampa tarnu, o jūs jo valdovu, galite gauti viską, ko tik norite, ir tapti kuo norite būti. Ši tiesa nėra tokia, kokią žmonės ją įsivaizduoja- Jų kalbas reikia suprasti ne visagalybes prasme, o tiesiog noras siekti viršūnės arba menas pajusti, jog jau esate tai, kuo norite būti ir kad turite viską, ko trokštate. Tam nusakyti yra gera indų patarlė; ‘’Jeigu norai užgęsta, tai ir vargšas yra turtingas; jeigu užvaldo, tai ir didikas lygus vergui.’’. Dabar visur yra komercija, noras pasipelnyti, turėti daugiau sekėjų, garbės ir t.t., todėl parduodamos iliuzijos, nors aktyviai propaguojama visų svajonių išsipildymo galimybė. Visgi, tai nėra visiška apgaulė, tik netinkamai, neaiškiai pateikiama idėja, ko pasekoje žmonės neteisingai ją supranta. Dėl to visada būtina išlaikyti sveiką nuovoką ir nepaskęsti iliuzijose. Čia svarbu suprasti, jog galiu norėti labai daug, bet tikrovė yra dažnai kitokia, tad dabar geras metas iš to, ką turiu ir galiu, susikurti geresnį gyvenimą. Geras guru tokiu atveju gali tik padėti pačiam pamatyti, kurioje vietoje galiu kurti gerą gyvenimą, tačiau nuspręsti turite vėl pats. 

   Taigi, galima daug norėti, daug kuo tikėti, bet, jei tai prieštarauja esamai tikrovei, joks tikėjimas nepadės. Kadangi mes turime gausybę apribojimų, su kuriais reikia skaitytis. Pavyzdžiui, amžiaus, sveikatos, resursų, aplinkybių. O svajodami savęs dažniausiai neribojame ir prisisvajojame įspūdingiausių dalykų. Mintyse ir planuose kelias į svajones būna dažnai tiesus ir lygus, tačiau vėliau pasirodo daug sunkesnis, painesnis ir pilnas duobių.Taip sakydamas nebandau teigti ar įtikinti, kad visada reikia susitaikyti su dabartine padėtimi ir kentėti. Visai ne! Kartais iš tiesų reikia keisti save ir aplinką, išeiti iš komforto zonos ir siekti savo norų, svajonių įgyvendinimo. Nereikia pamesti visų svajonių net nepabandžius jų įgyvendinti. Tai būtų neteisinga ir skurdu gyventi. Geriausias ir svarbiausias svajones būtina bandyti įgyvendinti, tačiau tik neperžengiant sveiko proto ir intuityvaus širdies žinojimo ribų. Būtina visada prisiminti, jog mes, kiekvienas, esame laisvi veikti tam tikruose Visatos dėsnių ir gyvenimo apribojimuose. 

   Deja reikia susitaikyti su tuo, jog dauguma mūsų svajonių, norų niekada nebus įgyvendinti. O per dideli lūkesčiai sau, aplinkiniams ir gyvenimui neprisideda nei prie vidinės laimės sukūrimo, nei prie norų įgyvendinimo. Be viso to, svajonių įgyvendinimui reikia skirti laiko, dėmesio, resursų, sveikatos ar netgi kainuoja gyvybę. Kuo svajonė didesnė, tuo daugiau reikia atiduoti, kad ji išsipildytų. Dėl to prisisvajojus vertėtų paklausti savęs- ką esu pasiruošęs atiduoti už savo svajonę? Labai dažnai paaiškės, jog rami namų aplinka, laiminga šeima ir sėkmė darbe yra svarbesni už norą apkeliauti Afriką. Mūsų svajonės ir norai kinta kaip ir pats gyvenimas. Vaikai svajoja apie žaislus, disneilendą, o senjorai pasvajoja apie gerą sveikatą. Gali kilti klausimas- jeigu svajonės kinta, kainuoja, sunkiai pasiekiamos, tai gal jų ir siekti nereikia? Mano nuomone, kad reikia. Tik reikia pasirinkti didžias, daugmaž pasiekiamas ir svarbiausias svajones, nes visų svajonių ir norų tikrai neįgyvendinsite. Taip pat būkite atsargūs rinkdamiesi svajones ir tikslus, nes kai kurios gali pakenkti šiandien jau turimai sėkmei ir laimei. Žmogus vis tikisi gauti ko nors nemokamai, tačiau net svajonė neišsipildo nemokamai. Dėl to reikia ne tik nebijoti svajoti, bet ir persvarstyti prioritetus- ką vertinate, ko norite, ko siekiate ir kasdien elgtis taip, kad artėtumėte prie savo svajonės išsipildymo. Kai kurios svajonės tegu lieka svajonėmis. Kiekvienas veiksmas, mintis ir net jausmas mums padeda siekti pasirinkto tikslo arba kliudo jo siekti. Gerai išsiugdyti aktyvumą jums skirtoje gyvenimo misijoje. Be veiksmų, pastangų, vedančių trokštamo tikslo link reta svajonė [tik nulemta likimo] gali išsipildyti. Svajokite ir protingai veikite! 

'’Verčiau sugrįžti ir numegzti tinklą nei nerti prieš srovę, svajojant apie žuvį’’ Kinų patarlė

2022 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Nesileiskime įtraukiami į pozityvaus arba negatyvaus mąstymo kraštutinumus

    Nors su koronavirusu susijusios baimės ir grėsmės atlėgo, bet mūsuose nerimas dėl ateities nesumažėjo. Didžiųjų pasaulio galybių konfliktas, karas Ukrainoje, pabėgėliai, ekonominės problemos kelia naujus iššūkius ir pavojus. Šiomis dienomis daugelis žmonių jaučiasi esantys chaose ir neapibrėžtume. Vieni žmonės išgąsdinti neigiamų emocijų lavinos užsideda pozityvumo kaukę ir neigia grėsmes, o kiti metasi į kitą kraštutinumą- pasiduoda nevaldomai baimei, liūdesiui ir beviltiškumui. Subalansuotų žmonių yra labai mažai. Tenka pripažinti, jog mūsų regione yra sunku išlaikyti psichinę pusiausvyrą, nes yra realių grėsmių bei žmonės yra išvargę ir dar neatsigavę po traumuojančios koronaviruso pandemijos patirties. 

   Šiuo metu populiarų pozityvaus mąstymo kultą vertinu daugiau kaip realybės neigimo formą, nes tiesiog bandoma ignoruoti neigiamus jausmus ir tamsiąją būties pusę. Reikia pažymėti, jog plačiai propaguojamas pozityvusis mąstymas dažnai yra neadekvatus ir neadaptyvus, beje, kaip ir negatyvusis mąstymas. Jie abu neleidžia psichikai save sureguliuoti, rasti pusiausvyrą ir geriau prisitaikyti prie tikrovės. Manau, neverta nuolat išlaikyti įsitikinimą ir pastangą, jog reikia pastoviai turėti teigiamą mąstyseną, kad ir kokia baisi bei sunki padėtis slėgtų. Nes toks įsitikinimas pozityvų mąstymą taip aukštai iškelia, kad jis tampa pernelyg apibendrinantis kraštutinumas. Tokiu būdu jis ne tik pabrėžia optimizmo svarbą, bet ir sumažina ar netgi paneigia sunkių emocijų buvimą bei esančią tikrovę. Negatyvi mąstysena yra dar kenksmingesnė ne tik pačiam asmeniui, bet ir šalia esantiems, nes labai dažnai užkrečia aplinkinius žmones negatyvu ir pesimizmu. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės yra įpratę nuolat gąsčiotis. Kas truputį nutinka ir jie; ‘’Oi, jau turbūt bus blogai!’’, ‘’Oi, viskas negerai ir aplinkui visur grėsmės!’’ ir t.t. ir pan. Akivaizdu, kad tokiems žmonėms trūksta optimizmo, teigiamo mąstymo. Tokiais atvejais reikia paklausti savęs- kiek kartų aš jau gyvenime bijojau ir nieko neįvyko? 

   Mums labiausiai reikia tokio sveiko pozityvaus mąstymo ir objektyvaus optimizmo, kuris adaptyvus ir atitinkantis supančią tikrovę. Tokio, kuris sako, kad viskas gali būti visaip, tačiau aš tikiu, jog galiu pats ar su Dievo pagalba su tuo susitvarkyti! Svarbiausias dalykas padedantis adekvačiai ir adaptyviai mąstyti net stresinėse situacijose, yra sąmoningumas ir gebėjimas priimti supančią realybę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Kartais gal verta ir rėkti, jeigu tai reikalauja situacija, bet tai turi būti padaryta sąmoningai, protingai ir pagal situacijos poreikį. Tai negali būti iš kažkokio neigiamo, nesąmoningo impulso ar nesusitvardymo ir pan., kai tiesiog kenkiame sau ir aplinkiniams. Čia svarbu suprasti, kad optimizmas, tvirtumas, atsparumas, kantrumas, susivaldymas, geranoriškumas yra vertybės ir dorybės. Tik yra riba, kai jau nebe išeina apsimesti, jog viskas gerai, ir nebegali savęs prisiversti pasijusti žvaliau, nuvyti šalin slogutį, liūdesį arba nerimą ir tenka tiesiog pripažinti, kaip dabar iš tikrųjų jaučiuosi bei kokia iš tikrųjų padėtis yra. Kartais kai kurie dalykai paprasčiausiai negali būti sukontroliuojami- jie tiesiog vyksta. 

   Kalbant konkrečiai apie dabartinę padėtį mūsų regione, galima pasakyti, kad istoriškai tai- nieko naujo. Istorijoje tokių krizinių situacijų buvo toli gražu ne viena. Po jų neretai vykdavo pakilimai, progresas. Po krizių žmonės visada išeina stipresni, nes jie įveikė jas. Čia veikia ne tik žmonės, lyderiai, bet ir Dievas, likimas ar kažkoks nulemtas istorijos procesas, prieš kurį žmonės yra bejėgiai. Dėl to galime nerimauti, kiek tik norime, bet situacijos dažnai nepriklauso nuo mūsų ir vyksta pagal savo eigą. Seniau žmonės, patekę į labai sunkią padėtį, pradėdavo daugiau ir uoliau melstis, skirti daugiau dėmesio dievams, apeigoms ir atnašaudavo aukų. Krizių metu religijų svarba dar daugiau išaugdavo. Tuo pačiu verta pažymėti, kad nors religijos sunkiu metu teikdavo paguodą ir viltį, tačiau žmonių pastangos įveikiant krizes visada buvo ypač svarbios. Dažniausiai visa tai veikė sinergiškai.