Apie žalingus prisirišimus

 

   Mūsų jausmai, troškimai, prisirišimai gali būti geri iki tol, kol galime juos valdyti ir jie nekuria blogų būsenų bei nekenkia pačiam sau bei kitiems. Kol gyvename šiame pasaulyje negali būti visiškai laisvas nuo nuodėmių, klaidų, liūdesio, kančios. Dėl to žmogus visada privalo kovoti su savo neprotingais, neadekvačiais troškimais, aklais norais ir prisirišimais.

   Labai dažna žmonių liūdesio ir sielvarto priežastis- pernelyg didelis ir nenormalus prisirišimas prie žemiškų dalykų. Aš suprantu, jog gyvendami normalų pasaulietinį gyvenimą prisirišimų išvengti yra neįmanoma. Juk negalime kiekvienas gyventi kaip jogas, sufijus, šventasis, kuris siekia pažinti savo dvasinę prigimtį, todėl privalo atsirišti, atsisakyti troškimų, kol galiausiai atsiskiria nuo kūno ir proto, ir tada pasiekia dvasinę prigimtį. Beje, visiškas atsiskyrimas, atsisaistymas nuo kūno- mirtis. Taigi, normalūs prisirišimai prie daiktų, žmonių, būsto ir t.t. yra mūsų neatsiejama gyvenimo dalis. Visgi pernelyg dideli, neprotingi ar kenksmingi prisirišimai gali mums labai kenkti, sukelti liūdesį, sielvartą bei kitas blogas emocijas, būsenas, sukelti daug kitų rūpesčių. Reikėtų pastebėti, kad prisirišimai yra ne vienos rūšies. Juos suskirčiau į penkias rūšis:

   1. Prisirišimas prie įpročių, kuriais nuolat siekiama juslinio pasitenkinimo. Toks įprotis gali labai kenkti. Pavyzdžiui, žmogus nuolat vartoja alkoholį, nes nori patirti malonų pojūtį, nors žino, kad jis kenkia ir vysto priklausomybę.

   2. Prisirišimas prie pačios troškimo būsenos. T.y. kai tik troškimas patenkinamas, tučtuojau sukuriame naują. Troškimo objektas tampa antraeiliu dalyku. Siekiame palaikyti troškimo būseną, nes pats troškimas tampa priklausomybe. Kaip narkomanas ilgainiui pripranta ir jam reikia vis didesnių dozių. Taip niekada ir neišsilaisviname iš beverčių troškimų.

   3. Prisirišimas prie ego, įsivaizduojamo „aš“, įvaizdžio ir pan., kuriuos esame apie save susikūrę. Be to, tik ties tuo neapsiribojame, o dar ir išplečiame šį prisirišimą iki „mano“, iki visko, kas man priklauso. Išsiugdome prisirišimą prie to, ką turime, nes tai asocijuojasi su mumis ir stiprina mūsų „aš“ įvaizdį. Šis prisirišimas tik ties tuo nesustoja, nes toliau apima apima mūsų pažiūras, įsitikinimus, mąstymo būdą. Ir dažnai net nesvarbu, koks jų turinys, nesvarbu, ar visa tai teisinga ar klaidinga, bet mes aklai prisirišame prie to, nors tai mus daro nelaimingus.

   4. Šiais laikais žymiai rečiau, bet kai kurie žmonės pernelyg prisiriša prie religijos, dvasinės tradicijos formų ir apeigų. Taip praleisdami esmę, be ko formalusis religijos ar dvasinės tradicijos aspektas tampa tuščias.

   5. Nenormalus prisirišimas prie kito žmogaus ar daikto, aplinkos, darbo ir pan. Tai taip pat gali kelti daug sielvarto, nerimo, kančios ir kitų neigiamų emocijų.

   Svarbu sąmoningai suvokti visus savo neadekvačius, nenormalius bei nenaudingus ir kenkiančius prisirišimus. Tik tada galime keisti savo mąstymą ir elgesį į gerąją pusę. O kaip mes mąstome ir elgiamės, nulemia tai, kaip jaučiamės. Mūsų pasirinkimai laikui bėgant suformuoja būdingas emocines reakcijas. Nuolat kartojami geri veiksmai ilgainiui keičia jauseną.

   Pasiūlyti plačiai pritaikomą ir tinkantį kiekvienam konkretų patarimą, kuris padeda visiems, kenčiantiems nuo blogų prisirišimų, yra sunki užduotis, nes kiekvienas žmogus eina savo keliu, kiekvienas gyvena savitą gyvenimą, išgyvena jam skirtas problemas ir sunkumus, sprendžia, atlieka savo nepakartojamą Kūrėjo duotą užduotį.

Nevykusiai gaunasi būti ne savimi

    Kiekviena moteris turi savitą ir unikalią melodiją kūrinijoje. Nėra pasaulyje absoliučiai vienodo proto, mąstymo, jautimo, išvaizdos moterų. Kiekviena turi savitą gyvenimo raštą, kuriuo palieka savo mažą gyvenimo ženklą Visatos audinyje. Viskas tarpusavyje susiję ir nėra nieko atskiro, nors kiekvienas esame unikali mikrovisata. Pažymėtina, kad vidus ir išorė nėra atskiros visatos. Tarp jų yra jungtis ir jos viena kitą veikia. Dėl to ir kūnai dalinai atspindi sielas. Nėra sielos Visatoje, kurioje siela yra vienokia, o kūnas- visai kas kita, t. y. du visiškai skirtingi, nesusiję dalykai. Tik siela yra daug daugiau negu kūnas. Siela kūne išreiškia materialiai tik kažkurią savo dalį. Todėl ji kūne apribota ir gali ribotai veikti (pagal fizinio kūno galimybes, gamtos dėsnius, talentus, trūkumus).

   Mūsų kūnus kuria vidinis kūrėjas. Jis nuo pastojimo momento pradeda kurti žmogų pagal originalų projektą, kuris randasi žmogaus genuose. Kadangi mūsų kūnus labai stipriai veikia mityba, gyvenimo būdas, aplinka ir t.t., kurie paveikia kūno vystymąsi ir būklę, todėl pas retą kūnas būna labai panašūs į pradinį, numatytąjį projektą. Be to, gali atsitikti nelaimingų atsitikimų, traumų, ligų ir pan., kas gali labai pakeisti mūsų kūną, padaryti įtaką jo veiklai. Tačiau vidinis kiekvieno žmogaus kūrėjas dirba nenuilsdamas, kad kūnas geriausiai atitiktų esančias sąlygas ir poreikius, jog kiekvienas išliktume gyvas, sotus, susilauktume palikuonių ir susikurtume palankiausią aplinką egzistuoti. Besirūpindamas mūsų vidumi ir išoriniu kūnu bei darydamas, jo supratimu, reikalingus pokyčius jis kartu siekia kuo mažiau nutolti nuo pirminio, numatyto projekto. Nenuostabu, kad daug žmonių, pasidarę plastines operacijas, nesijaučia gerai ir neatrodo pagražėję. Gali žmogui puikus chirurgas atlikti sėkmingą plastinę operaciją, tačiau, jei ji neatstato proto- kūno balanso ir netinka žmogaus vidinei konstitucijai, ji tik subjauros ir pakenks. Bet jeigu koks nors kūno realus defektas (neišsigalvotas) operacijos būdu pašalinamas ir viskas atstatoma į proto- kūno balansą ir tai atitiks vidinį kūrimo projektą bei tuo metu esančią vidinę konstituciją, žmogus jausis geriau ir bus gražesnis bei ilgainiui dėl to nebus problemų. Taip nuolat atsitinka, nes tai nepriklauso nuo mūsų įsivaizdavimo, nuomonės, noro, patikimo ar nepatikimo.

   Tai tik parodo, kaip nevykusiai gaunasi būti ne savimi. Suprask tą teisingai ir būk savimi! Nes tik būdama savimi gali būti žydėjime.

Mielas moteris sveikinu su Kovo 8- ja! Būkite sveikos ir laimingos.

Su šventiniais palinkėjimais,

Jūsų

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXVII)

   Antro tomo istorijų rašymas baigėsi. Prasidėjo trečios knygos istorijos. Šį pokytį gali suprasti, pajusti bene kiekvienas protingesnis, sąmoningesnis dieninių gyvūnų planetos gyventojas. Antrasis tomas nebuvo toks pavojingas ir dramatiškas, koks buvo pirmasis, tačiau problemų ir bėdų netrūko. Šios knygos istorijos vedė į ramybės ir tikrumo kelią. Tai atsigręžimas nuo išorės į Esmę. Jis praretino velnio lašų išgėrimo skaičių, tiesa, visiškai dar nenutraukė. Pas jį įsivyravo didelis pagarbos jausmas. Dabar, jei pamato kitų trūkumus- tai pagalvoja apie savo netobulumus, trūkumus ir atliktus ne visai protingus veiksmus. Ir tada ateina supratimas ir priėmimas, dažnai atleidimas, nes juk mes visi evoliucionuojame, mokomės, tobulėjame. Tokia mūsų dinamika, tikslas.
  Šviesiajam kunigaikščiui, kontaktuojant su dieniniais gyvūnais, į akis krenta tai, kad pas dieninius gyvūnus labai sumažėjo neišreikštos vidinės gelmės ir ištarto žodžio priešpriešos. Mąstymas ir elgesys su šviesiuoju kunigaikščiu vis labiau atitinka. Jų sąmonės ir pasąmonės vis labiau harmonizuojasi šia prasme.
  Kas liečia įsimintinesnius dieviškuosius meilės nuotykius su patelėmis. Štai šviesiojo kunigaikščio atėjimas ir pabuvimas padėjo Jai atverti širdį ir pažadino Jos norą tapti viena su dieviškumu. Taip pradeda atsiskleisti Jos visas grožis. Prieš akis- toks žemiško ir dieviško Jos moteriško grožio susitikimas. Kita palūžusi nuo išgertos bjaurios meilės išdavystės taurės, tačiau Jos širdis rado pašnekovą, kuris atsako, atspindi- nespėjus užduoti klausimo. Supranta- dar nespėjus išsipasakoti. Tikra dieviškosios meilės puota. Galime stebėti, kaip jų širdyse vis labiau įsiliepsnoja ir plečiasi meilės aistra, kaip nuo degančios meilės žvakės uždegamos kitos žvakės.
  Jis vis labiau gilinasi į Esmę. Jam ryškėja du ateities keliai. Viename jų- jis nuramina ir teikia atgaivą, padeda, palaiko ir pakylėja bei jis įkvepia ir veda šviesiu, protingu ir teisingu keliu.
  Pasakos XXXVI dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/12/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Mums reikalingi įvairūs ir subalansuoti santykiai su tikrove

   Žmogus, gyvendamas pasaulyje, kaupia žinias, patirtį. Atmintis visada dirba, nes ji būtina gyvybės susiformavimui, išgyvenimui ir sėkmingai evoliucijai. Nenuostabu, jog mūsų mąstymo procesą, būsenas ir pasirinkimus dažnai kuria iš praeities atsiminimų automatiškai besiformuojantys minčių srautai, kurie, beveik tokie patys, vis sukasi ir kartojasi. Besikartojantis minčių srautas dažnai užima tiek daug laiko, kad apie ką nors įvairaus ir naujo mažai pamąstome. Mes elgiamės sąmoningai ar dalinai sąmoningai gyvenime, tačiau neretai didžiąją laiko dalį esame nesąmoningume, susitelkę į tą pačią problemą, rūpestį, nerimą, ir mąstymas sukasi nuolat apie tą patį. Tą esame patyrę kiekvienas. Blogiausia, kai negatyvus mąstymas, klaidingas tikrovės supratimas ir nerimo, apmaudo ir kiti negatyvūs jausmai visiškai užvaldo bei atitraukia nuo to, kas vyksta akimirka po akimirkos. Kraštutiniu atveju- žmogus patenka į nelaimingą atsitikimą, susižeidžia, suserga ar prisidaro bėdų, patenka į blogas situacijas, būna apgautas. Žmonės, kurie pastebi tą ir nori ištrūkti iš negatyvaus mąstymo rato ir jo kuriamų nemalonių būsenų, sąmoningai ar nesąmoningai blaškosi, ieško išeities ar paprasčiausiai represuoja, tildo ar bėga nuo besikartojančių minčių rato. Todėl tada esame pastoviame strese, praradę pusiausvyrą ir paskendę neigiamų žodžių sraute.
   Manau, kad kiekvienam privalu atkreipti dėmesį į šį mūsų mąstymo ribotumą. Tik taip galime atrasti daugiau galimybių keisti ir plėsti savo mąstymo ribas, gyventi čia ir dabar, adekvačiai reaguoti į mus supančią aplinką. Nes mes matome gyvenime tik tai, į ką sutelkiame dėmesį. Kaip žinote iš patirties, smegenys užprogramuotos daugiau dėmesio skirti skausmui, pavojui ir įvairiems rūpesčiams. O juk visada yra visko žymiai daugiau negu mes pastebime, bet matome tiek, kur sutelkiame dėmesį! Dėl to, kai pakeičiame ar išplečiame savo požiūrį į aplinką, žmones, daiktus, pasikeičia ir aplinka, daiktai, žmonės, į kuriuos žiūrite.
   Žmonėms, norintiems ištrūkti iš negatyvių minčių rato, varginančios būsenos, dažnu atveju patarčiau sutelkti dėmesį ne į save, bet į aplinkinę tikrovę, nes pernelyg didelis susitelkimas į savo neigiamą būseną, baimės, kaltės, apgailestavimo objektą sukelia kenksmingą individo polinkį užsidaryti savyje, sutelkti visą dėmesį į savo būseną, o tai labai apriboja domėjimąsi aplinkiniu pasauliu. Šiuo atveju reikia visą savo dėmesį nukreipti nuo savo vidinės būsenos, negatyvaus minčių rato į išorę ar kitus objektus. Gali būti ir kiti vidiniai dalykai, tačiau privalo būti malonūs ir nekeliantys streso, o tai labai sunku. Šiaip mūsų „Aš’’ yra būtini įvairūs santykiai su tikrove. Mums būtina pusiausvyra tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Kadangi kiekvienam balansas vis kitoks ir unikalus, kiekvienas tą turi susibalansuoti pats.
   Tinkamas ir subalansuotas dėmesio sugrąžinimas į aplinką, šalia esančius žmones, darbą ar kitą veiklą veikia labai teigiamai ir gydančiai. Jei pavyksta į tai pilnai įsitraukti, tai tikrai pagerina būseną ir gyvenimą. Patariu pabandyti ištikus panašiai bėdai. Tikrai veikia!

Naujametinis sveikinimas, 2023

 Gerbiamieji „Toto“ skaitytojai,

   Sveikinu Jus su Naujaisiais metais! Nors šventiniu laikotarpiu žmonėse jautėsi neįprastai daug slogios nuotaikos ir mažai vilties, bet šis niūrus laikotarpis praeis. Be to, iliuzija manyti, kad, kada nors, bus toks gyvenimo laikotarpis, kai viskas bus idealiai gerai. Gyvenimo tikrovė yra tokia, jog visada būsime kuo nors susirūpinę, net jeigu sėkmingai rūpinsimės savo dvasiniu gyvenimu, augimu ar gyvensime pagal savo vertybes. Kadangi nerimą, baimes, kančias, nepalankias aplinkybes, įvairius pokyčius kelia ne tik kiti žmonės arba mes patys sau, tačiau ir pats gyvenimas. Pažeidžiamumas ir trapumas yra mūsų gyvenimo terpė, tikrovė ir pats mūsų buvimas šiame pasaulyje. Turėkite stiprybės ir ištvermės, kad galėtumėte ištrūkti iš sunkėjančio ir sunkėjančio aplinkybių rato. Visada prisiminkite, kad visa tai praeis, o jūs paaugsite, tapsite stipresni ir patobulėsite.

   Naujųjų metų proga noriu visiems palinkėti, kad 2023 metai suteiktų Jums daugiau stiprybės, ištvermės ir vilties, kad galėtumėte išgyventi kitų metų iššūkius!

Jūsų

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXVI)

   O jis- pasaulietinio gyvenimo pakraštyje. Gyvena gyvenimą, kuris jo netenkina, bet kurio negali atsisakyti. Jo širdis laukia. Kartais net nežino, ko laukia. Laukia ir nepavargsta. Visgi jis nesijaučia tuščia ertmė Visatoje, neužpildyta Dievo meilės. Štai simpatizuojanti siela laukia, kad šviesusis kunigaikštis Ją pastebėtų gyvenimo verpetuose, ir tikisi jo meilės ir supratimo. Štai vėl, dar viena meilė, nusisuka. Stovi prieš jį nugara. Kartais neaišku, ar ji laukia dieviško apkabinimo, ar ji turi antrąją pusę ir nenori blaškytis. Dar kita- siekia, kad jis pastebėtų Jos mažas ar didesnes pastangas jam patikti ir Jos norą būti jo pastebėtai bei būti visada jo akiratyje. Galiausiai jo ir jų širdyse liepsnoja žavi meilės ugnis.

   Be to, gana keista (atsižvelgus į jo situaciją), bet jis niekada neturėjo poreikio ieškoti savo vietos pasaulyje. Šviesusis kunigaikštis beveik visada jautėsi savo vietoje ir dažniausiai rinkosi siekius ir kryptis, kurias dažnai primesdavo kažkas iš vidaus ar išorės, nors sąmoningai pagalvodavo apie kitus variantus. Galiausiai, neilgai trukus, vidinis gyvenimo konfliktas baigdavosi disbalansu dėl įgyvendinamo metodo, būdo ir pan., bet niekada dėl strategijos ir esmės. 

   Šviesusis kunigaikštis, per trejetą dešimtmečių, yra labai daug perskaitęs rimtos literatūros, peržiūrėjęs ir perklausęs video ir audio, dalyvavęs labai rimtuose seminaruose ir konferencijose, bet nežinojimas tik išaugo. Tiesa, pradžioje, jaunystėje, naujos žinios suteikdavo didesnio žinojimo ir turėjimo žinių pojūtį, tačiau ilgainiui pradėjo vertis vis didesnio nežinojimo platybė. 

   Dabar į pasaulį ir dieninius gyvūnus šviesusis kunigaikštis pradėjo žiūrėti kaip į veidrodį ir mokytojus. Čia galima aptikti galybę išminties, pamokų, žinių ir savęs pažinimo. Iš šalies žiūrint į dieninius gyvūnus, tai jie atrodo- kaip tikri herojai. Ir taip jis kalba ne tik apie tuos, kurie įveikė milžiniškus sunkumus, nelaimės ir pasiekė sėkmę, pripažinimą, šlovę ir turtus. Taip, jie įgyvendino savo svajonės, padėjo visuomenei ir nuveikė visų matomus gerus darbus, todėl nusipelnė būti laikomi didvyriais. Tačiau, herojais, didvyriais jis mato ir vaikščiojančius gatvėmis, einančius į darbą ar kitais reikalais bei visus paprastus dieninius gyvūnus, kurie sugeba išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Taip jis mąsto todėl, jog jiems likimas būna nepalankus, labai sudėtingos ar grėsmingos situacijos, atrodytų neįveikiamos problemos ir nelaimės, o jie su tuo vienaip arba kitaip susitvarko! Dar daugiau- su daugeliu, kai kurie, labai gerai susitvarkė, įveikė nepaprastai didelius iššūkius. To akivaizdus įrodymas- jie normaliai užaugina vaikus, nepalūžta, išgyvena užgriuvusias nelaimes ir bėdas, išsprendžia finansinius rūpesčius, sudėtingas santykių ir kitas problemas. Nepaisant nelaimių, sunkių būsenų ir situacijų, ar tiesiog nelaimingo likimo, jie išgyveno ir tapo stipresni, išmintingesni. Jie patyrė labai daug skausmo, išdavysčių, skaudaus atstūmimo, nesupratimo ar paprasčiausio blogio iš aplinkos, bet įgijo karčios patirties, žinojimo ir pasitikėjimo. Ir kai gyvenimas vėl smogia- jis ar ji vienas te žino, kaip tai skaudu buvo. Tai tampa paminklu, kad jo arba jos neįmanoma sutrypti, sugniuždyti, nugalėti. Jie vėl patvirtina, jog jie- didvyriai. Atidžiau pažvelk, šviesusis kunigaikšti, į jų veidus, kūną ir geriau pajausk jų energetiką ir jų išgyventas būsenas! Prisimink, kiek ir kokius jie atlaikė smūgius! Nepasinerk į savęs gailėjimąsi ir paralyžiuojantį liūdesį. Įkvėpk oro ir energijos! Įkvėpk optimizmo ir vilties!

 

  Pasakos XXXV dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/10/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Apie Antikristą ir pasaulio pabaigą

     Pasaulio pabaiga- daugelio religijų ir dalies filosofijų sudėtinė dalis. Žmones nuo neatmenamos senovės domino ši tema. Ypač didelę reikšmę apokalipsei, Paskutiniam Teismui skiria Krikščionybė. Nuo jos mažai atsilieka Islamas ir Judaizmas. Nors daugelyje tikėjimų yra minima apie vienokią ar kitokią pasaulio pabaigą, tačiau krikščionybėje Antikristas, Paskutinis Teismas, pasaulio pabaiga yra ypatingai akcentuojama ir labai svarbi tikėjimo dalis. 

   Lūžių, nelaimių, marų ir karų laikotarpiu daugelis žmonių prisimena pranašystes apie pasaulio pabaigą. Garsiausia pranašystė apie apokalipsę yra Apreiškimas Jonui. Pranašystėje gal ir yra tiesos, bet ji yra labai, labai neaiški ir ją sunku suvokti, ypač šiuolaikiniam žmogui. Tiesa pasakius, Apreiškimas Jonui yra panaši į haliucinaciją, psichinio sutrikimo viziją ir jos svarba yra tik todėl, kad ji- Biblijos dalis. Kitu atveju, mano nuomone, niekas šiam Apreiškimui Jonui neteiktų dėmesio ir jo taip netyrinėtų ieškodami prasmės. Pridėtas prie Naujojo Testamento, matyt, todėl , kad nuo pat Krikščionybės pradžios Jėzaus sugrįžimui ir pasaulio pabaigai buvo skiriamas didelis dėmesys. Pavyzdžiui, apaštalai po Jėzaus mirties iki savo gyvenimo pabaigos laukė Jėzaus Kristaus sugrįžimo. Jie ir jų mokiniai buvo įsitikinę, jog visa tai įvyks jiems dar būnant gyviems. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Romos imperijos žmonės pajuokdavo dėl to krikščionis. Problema buvo tokia didelė, kad apaštalas Petras ir kiti įspėdavo krikščionis apie ‘‘pašaipūnus‘‘, klausinėjančius, kodėl Jėzus vis dar negrįžo... Apaštalai ir jų mokiniai nuolat ragino, pavyzdžiui, savo laiškuose; ‘‘Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo, nes Viešpaties atėjimas arti‘‘. Taip laukiama jau du tūkstančiai metų , nes tai tapo labai sėkminga ir naudinga Bažnyčiai... 

   Baimė visuomet yra galingas ginklas. Tikėjimas, kad visų laukia Paskutinio teismo diena, yra pastovios baimės kupinas priminimas palaikyti gerus santykius su Dievu ir Bažnyčia. Krikščionių dvasininkams visa tai yra gana patrauklus, pelningas bei didinantis įtaką ir žmonių paklusnumą reikalas. Šiaip pasaulio pabaiga, teologine prasme, yra ne fizinis, o metafizinis tikslas. Tas pats pasaulis, pakeičiamas į naują. Taigi Visata nebus sunaikinta. Ji transformuosis ir nebus, kokia buvo. Pasaulis pasikeičia įsikišus Dievui. Katalikų Bažnyčios Katekizmas sako: ‘‘Tad regimajai visatai taip pat skirta būti perkeistai, kad pats pasaulis, sugrąžintas į jo pirmykštę būseną, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų‘‘ [KBK, Nr.1047]. Žodžiu, visa tai yra tikėjimo dalykas, nes per du tūkstančius metų taip ir neįvyko pasaulio pabaigos, nors ne viena kartą buvo labai rimtai laukiama Jėzaus sugrįžimo. Beje, įdomu ir iškalbinga, kad Apreiškimas Jonui buvo skirtas septynioms neklusnioms Azijos Bažnyčioms... 

   Dėl Antikristo atėjimo bijoti iš vis nereikia. Jau pats žodis ‘‘anti- kristas‘‘ nurodo, kad jis yra Kristaus priešininkas. Krikščionybėje yra tapatinamas su šėtonu, yra apsišaukėlis ir antrininkas. Šiais laikais krikščionybės įtakoje esančiose šalyse, jis – Jėzaus Kristaus priešininkas, kuris pasirodysiantis prieš pasaulio pabaigą. Dėl to žmonės Antikristą sieja su pasaulio pabaiga, nors iš tikrųjų jis yra tik Bažnyčios, o ne žmonijos ir pasaulio priešas. Istorijoje Bažnyčios paskelbtų antikristų buvo toli gražu ne vienas, o oficialiai nepaskelbtų- sunku ir pasakyti. Pavyzdžiui, antikristais savo laiku buvo vadinti Romos imperatorius Neronas, Napoleonas, pranašas Muchamedas, o protestantai pavadino Antikristu netgi patį popiežių! Taip yra todėl, kad nuo pirmųjų krikščionybės amžių antikristais vadino Bažnyčios priešus, konkurentus arba nepaklusnius religiniam mokymui žmones, taip pat keliančius neramumus bendruomenėse tikinčiuosius. Dėl to kiekvienas iš mūsų, kuris nepatinka Bažnyčiai, yra neklusnus ir eina prieš Bažnyčios interesus gali būti, Bažnyčios požiūriu, visiškai teisėtai pavadintas Antikristu. Be to Antikristo figūra tapatinama ne tik su konkrečiu asmeniu, bet ir su asmenų grupe [pvz., antikristais paskelbti masonai], valstybe [pvz., Romos imperija] ar netgi reiškiniu, ideologija, filosofija, kuri priešiška Bažnyčiai ir jos mokymui (pvz., komunizmas). Visa tai gyvuoja nuo pat pradžių per visą Bažnyčios istoriją. Todėl į Antikristą reikia žiūrėti neatsietai nuo Bažnyčios savanaudiškų ir jos pačios išlikimo interesų. Mano nuomone, jis- ne pasaulio pabaigos pranašas ir ne žmonijos priešas, o patogi ir naudinga figūra gąsdinti žmones ir susidoroti su Bažnyčiai neįtinkančiais žmonėmis, organizacijomis, filosofijomis, konkuruojančiomis religijomis. 

‘‘Nepergyvenk, kad šiandien bus pasaulio pabaiga- Australijoje jau rytdiena‘‘ - amerikiečių dailininkas, karikatūristas Šarlis Šulcas