2022 m. sausio 18 d., antradienis

Dabar yra momentas, kada Rusijai reikia veikti, kad neprarastų iniciatyvos

    Praėjusią savaitę vykusios derybos tarp JAV, NATO ir Rusijos žlugo. Nors Rusija dar laukia raštiško atsakymo, bet Vakarų šalių pareiškimai rodo, jog Maskvos ultimatumas yra atmestas. Reikia pastebėti, kad JAV ir NATO kalbos tonas vis labiau panašėja į Maskvos ultimatumų kalbą. Taip vyksta dėl to, kad derybų šalys nevienodai vertina esančią jėgų pusiausvyrą: Rusija jaučiasi gerokai stipresnė, negu ją vertina Vakarų šalys, o Vakarai jaučiasi gerokai stipresni, negu juos įvertina Rusija. Savos tiesos derybomis, ekonominiu, politiniu, diplomatiniu spaudimu bei įvairiu stiprybės demonstravimu, kariniais ir kitais manevrais nei vienai pusei nepavyksta įrodyti. Praeityje tokiose situacijose vedybos arba karas viską sudėliodavo į savo vietas. Šiai dienai dėl visų abipusės priklausomybės, globalių žmonių ryšių konfrontacija gali tęstis ilgai. Tuo labiau, kai Vakarų šalys nesuinteresuotos, kad viskas spręstųsi karo lauke. Jos beveik visais parametrais yra stipresnės, todėl turi galimybę ilgą laiką įvairiapusiškai spausti ir riboti Rusiją. Joms naudingesnė strateginė kantrybė ir nuolatinis Rusijos silpninimas ir žlugdymas, kuris galiausiai, anksčiau ar vėliau, turėtų duoti reikiamą rezultatą. 

   Svarbu pastebėti, kad nors derybos žlugo, tačiau Maskva nuo savo ultimatyvaus tono ir reikalavimų ne kiek neatsitraukia. Dar daugiau- Kremlius pastato save į tokią situaciją, kada nėra galimybės atsitraukti nesusilpnėjus arba nepraradus veido. Tarsi stotų į žūtbūtinį mūšį ne tik dėl Rusijos interesų, bet ir dėl paties Prezidento Vladimir Putin suformuotos valdžios išlikimo. Mano nuomone, Maskva atakuoja ir manevruoja gerai, todėl nuolat išlaiko iniciatyvą konfrontacijoje su JAV ir NATO. Tačiau po netikėto, puikaus, tiesiog įspūdingo Rusijos kariuomenės ir žvalgybos pasirodymo Kazachstane, kurių tikslas buvo šią valstybę paguldyti ant menčių, situacija gali pakisti ne Maskvos naudai. Visų pirma dėl to, kad visas šis galingas pasirodymas gali nueiti perniek, jeigu Rusijos politinė ir diplomatinė vadovybė neįtvirtins kariuomenės ir žvalgybos laimėjimo, neužkardys informacijos nutekėjimo. Vietoj to, kad užtikrintų turtingo resursais Kazachstano kontrolę, taip sustiprindama prieš Vakarus ir Kiniją savo derybines pozicijas bei kartu įtvirtinusi savo įtaką ir saugumą Vidurinėje Azijoje, Maskvai dėl politinių ir diplomatinių klaidų, kurių svarbiausia- nepakankamai įvertintas kazachų valstybingumo siekis vadovybėje, elite, masėse bei vadovų ir elito vienybė išorinės agresijos akivaizdoje, gresia iniciatyvos praradimu. Nes paaštrėjusi padėtis NVS erdvėje, sukilęs šių šalių vadovų nepasitikėjimas, neišspręstas Kazachijos klausimas, Kinijos viešai nereiškiamas nepasitenkinimas gali neleisti Kremliui veikti pagal jo planą. Todėl Rusijai dabar reikia tiksliai ir aštriai veikti, norint toliau išlaikyti iniciatyvą konfrontacijoje su Vakarų šalimis. 

   O Lietuvai šioje grėsmingoje geopolitinėje padėtyje reikia būti kaip įmanoma labiau apskaičiuotai ir pačiai, kaip įmanoma, pasiruošusiai. Mano nuomone, Lietuvai ir visoms Baltijos šalims būtina pasimokyti iš Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto. Ypač toje dalyje, kur Azerbaidžano kariuomenė įžengė keletą kilometrų į Armėnijos teritoriją [ne Kalnų Karabacho] ir ten pasiliko. Į Armėnijos pagalbos šauksmą Rusijos vadovaujama gynybos organizacija, kurios nare yra Armėnija, neskubėjo atsiliepti ir jos ginti. Nors NATO demonstruoja ryžtą ir teikia Lietuvai paramą, bet turime viskam pasiruošti.

2022 m. sausio 6 d., ketvirtadienis

Atidžiai klausydami galime daug išmokti

‘‘Duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną, gamta įtikinamai sako, kad reikia daugiau klausytis, negu kalbėti‘‘- graikų rašytojas,filosofas, istorikas Plutarchas [46 m.- 126m.] 

   Nuo to, ar mokate naudotis ausimis, priklauso, ką ir kiek išmokstame gyvenime. Todėl būtina rinktis, ką klausote. Nesileiskite į tuščius ir nereikalingus pokalbius ar kompanijas, kur niekas nieko protingo nepasako ir niekas nieko iš tiesų neklauso. Žinoma, ne visada galima rinktis pašnekovus, nes yra darbas, aplinka, įsipareigojimai ir pan., bet kiek galima reikia stengtis nesivelti į tuščius, neprasmingus, nenaudingus ir nereikalingus pokalbius. 

   Turbūt teko girdėti filosofų pasakymą, kad ‘‘neišmanėliai kalba, bailiai tyli, o išmintingieji klauso‘‘. Galbūt šis pasakymas nėra tiksliai apibendrintas, bet jame tiesos yra. Mano nuomone, išminčius, kada reikia- protingai kalba, kada reikia- giliai tyli, ir kada reikia- atidžiai klauso. Be abejonės, jei negebėsi deramai klausytis- nebūsi išminčiumi. Taigi klausymas yra nepaprastai svarbus dalykas kiekvieno gyvenime. Verta pastebėti, kad kuo daugiau klausomės ir sužinome, tuo daugiau informacijos, išminties turime bei daugiau atsiranda ar pastebime galimybių realizuoti Dievo duotus sugebėjimus, kurių turime kiekvienas. 

   Pokalbiai, apsikeitimai idėjomis, sumanymais bendraujant gali būti vienas maloniausių ir vertingiausių dalykų žmogaus gyvenime, jeigu abu pašnekovai moka ne tik kalbėti, bet ir atitinkamai išklausyti vienas kitą, skirti deramai dėmesio judviejų pokalbiui. Visais atvejais, klausymas naudingas ir reikalingas ne tik kitam [dėl paguodos, supratimo ir t.t.] ar siekio įtikti kitam ir pan., bet taip pat ir pačiam klausančiam. Mokėti klausyti, išklausyti yra labai naudingas klausančiam. Šis gebėjimas leidžia daug geriau pažinti, suprasti žmones, sužinoti daugiau informacijos, geriau orientuotis aplinkoje, pasimokyti iš kitų patirties, žinių, sėkmių ir nesėkmių. Dėl ko santykiai su žmonėmis ir aplinka bus daug geriau suprantami, prognozuojami, o to pasekoje jūs daug rečiau būsite kažkieno nuviltas, apgautas, išduotas. 

   Egzistuoja du klausymo tipai: aktyvus ir pasyvus. Visi mes esame įvaldę ir dažniausiai naudojame pasyvų tipą. Jis reikalauja iš mūsų mažiau dėmesio ir energijos, todėl dažnai būna mums patogus. Pavyzdžiui, mes apsimetame, kad klausomės, nors mūsų mintys sukasi apie vakar matytą filmą. Kartais pokalbyje esame iš dalies ir to pakanka. O aktyvus, dalyvaujantis pokalbis reiškia sutelkti dėmesį į pašnekovą ir jo kalbą. Būdami aktyvūs klausytojai turime sukaupti dėmesį į tai, ką mums kalba. Šiuo atveju reikia norėti klausytis, o tam būtina teigiama psichologinė nuostata. Dėl to kartais prireikia sugebėti atsisakyti išankstinio nusistatymo kito atžvilgiu, nes neretai kažkieno nuomonė atmetama ne todėl, kad ji klaidinga, o todėl, jog ją sako žmogus, dėl kurių nors priežasčių antipatiškas. Kartais trukdo klausytis pagarbos pašnekovui ir jo nuomonei trūkumas. Visgi pagarba pašnekovui kertinis dalykas sėkmingam pokalbiui, bendravimui. Pagarbą pašnekovui sudaro pagarba jo asmeniui, svarstomam klausimui, jo nuomonei, net ir tuo atveju, kai argumentai yra nepakankami ar nepriimtini. Žmonės dažniau naudoja pasyvų klausymąsi, nes jis ne tik patogus, bet ir turi privalumų. Pavyzdžiui, gali tikti nemaloniuose, tačiau neišvengiamuose pokalbiuose ar kompanijose. Bet be mokėjimo įvairiuose bendravimuose aktyviai klausytis jums bus sunku būti geru pašnekovu ir populiariu, pageidaujamu žmonėse. Dėl to jums reikia būti įvaldžiusiems ne tik pasyvų, bet ir aktyvų klausymą. O kuo dažniau klausomės kitų, tuo labiau laviname klausymo sugebėjimą. Visgi neverta persistengti ir leisti piktnaudžiauti žmonėms jūsų klausymu. Pavyzdžiui, ‘‘tyliu‘‘ klausymu gali piktnaudžiauti pernelyg kalbūs, trokštantys dėmesio, paguodos ir t.t. Jei tokie pokalbiai tušti, nevertingi arba nevedantys į pokalbio tikslą, geriau gražiai nutraukti pokalbį. Vienas iš būdų nutraukti tuščią, nereikalingą ar jau keletą kartų girdėtą kalbą- neberodyti jokios reakcijos. Jums visiškai nereikia gaišti savo brangaus laiko ir būti visų ir visko išklausytoju. Išmintis reikalinga ir kito žmogaus išklausyme... 

 ‘‘Niekas taip nemiela bendraujant su žmonėmis, kaip dėmesio stoka‘‘- prancūzų rašytojas, filosofas Onorė de Balzakas

2022 m. sausio 1 d., šeštadienis

Sveikinu su Naujaisiais 2022 metais!

Mano mylimieji ‘’Toto’’ skaitytojai, 

   Sveikinu Jus su Naujaisiais metais! Praėjusieji 2021 metai praėjo slegiant galingiems koronaviruso gniaužtams. Manau, kad 2022 metai bus persilaužimo kovoje su COVID-19 pandemija metai. Nors nauji metai irgi atneš iššūkių ir gali juodi bei blogi debesys imti ypač slėgti, bet prašau nesileisti, kad Jus paveiktų tai, kas neteisinga ir bloga, jog įkalintų nusivylimas, liūdesys ir bejėgiškumas. Tikiu, kad iššūkius įveiksime ir viskas baigsis gerai. 

   Naujųjų metų proga noriu visiems palinkėti, kad 2022 metais santarvė, gera valia ir taika nugalėtų nesantaikas, krizes ir karus! 

   Gražių Naujųjų metų! 

 Jūsų 

Mindaugas Pliauga

 www.totas.lt

2021 m. gruodžio 25 d., šeštadienis

Nėra vieno, visiems visiškai tinkamo, visavertiško gyvenimo modelio

‘‘Though soil is the source, flower is the purpose. Though the Divine is the source, life is the purpose‘‘- Sadhguru 

   Mūsų visuomenėje psichologiškai brandžiu ir sveiku laikomas žmogus, kuris lengvai įsilieja į visuomeninį gyvenimą, kolektyvą, įgudusiai vykdo socialines roles, yra materialiai apsirūpinęs, laisvai bendrauja ir yra socialiai aktyvus. Į tokį psichologiškai sveiko žmogaus pavyzdinį modelį esame visuomenės, aplinkos, lyderių nuteikiami ir dauguma patys taip galvoja, nes jiems apytikriai tinka, ir to siekia. Tačiau reikia pastebėti, jog toks pavyzdinis visaverčio žmogaus pavyzdinis modelis yra tik siekiamybė. Be to, jis yra ne kiekvienam tinkamas. Pavyzdžiui, juk nebūtina užimti svarbias pareigas, uždirbti daug pinigų, įgyti turto ar pelnyti žinomumą, šlovę. Sėkme galima pavadinti sugebėjimą nueiti kuo ilgesnį ir prasmingesnį gyvenimo kelią bei įgyti žinių ir išminties. Galime gyvenimą paversti kaip duodančią, o ne atimančią patirtį. Kadangi visi gyvenimą gavome dovanai, už jį nemokėjome, todėl kiekvienas žmogus yra dovana ir gali paversti savo gyvenimą dovana. Neabejotina, kad kiekvienas pasirinktų dovanotojų, o ne ėmėjų draugiją. Bendravimas su ėmėjais labai vargina ir yra dažniausiai nemalonus. Jūs nenorite tapti jų draugais. Žmonės vengia ėmėjo, o dovanotojas- visada laukiamas. 

   Gyvenimas – jausmų ir minčių padarinys. Gyvenimas- tai, ką jaučiame ir galvojame. Jau pats žmogaus suvokimas formuoja jo pasaulį ir vidinę būseną. Yra daugybė išorinių neįveikiamų kliūčių, trukdančių visavertiškai gyventi: nesėkmės, ligos, mintys, socialinių, politinių ir ekonominių jėgų neigiami įsikišimai. Mes visi susiduriame su tokiomis kliūtimis ir įvairiomis egzistencinėmis bėdomis. Nenuostabu, kad visaverčio žmogaus idealas yra toli ir neadekvatus. Be to sielvartą ir apmaudą kelia praradimai, sprendimai ir įvairios bėdos, kurias užsitraukiame patys. Reikia turėti omenyje, kad pasaulyje negatyvo buvo, yra ir bus. Dėl to svarbiausias žmogaus rūpestis yra ne tik geriausiai išgyventi esamomis sąlygomis išorėje, bet ir tai, kaip jis ar ji gyvena viduje. Svarbu turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties. Nuolat svyruojanti gyvybės ir mirties švytuoklė yra pagrindinis vidinis barometras rodantis, kaip klostosi mūsų gyvenimas. 

   Dažnai jaučiamės toli nuo sveiko ir sėkmingo žmogaus idealo, kaip besiklostytų gyvenimas. Dar daugiau- mes visi viduje esame sužeisti: gyvenimo, aplinkybių, žmonių ar pačių savęs. Sužeisti elgesio, žodžių, traumuojančių įvykių žmonės net praranda savęs pojūtį arba savo esybės dalį. Šio egzistencinio pojūčio praradimas neleidžia gyventi visavertiško ir pagal sąlygas geriausiai įmanomo gyvenimo. Prarasta žmogiškos esybės dalis- tai tarsi mūsų asmenybės dalies stygius, trūkumas. Taip pat svarbu suprasti, kad šis stygius, trūkumas gali būti ne tik šiame gyvenime įgytas, bet ir karma, prigimtis ar duota iš aukščiau. Dėl ko pas vienus žmones, gyvenančius tose pačiose sąlygose, yra vienas trūkumas, o pas kitus- kitas. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti pasitikėjimo savimi, valios, meilės sau, aiškumo, aistros ir t.t. stoką. Kiekvieną kamuoja kažkurių asmenybės dalių trūkumas. Kiekvienas bando užpildyti tą asmenybės dalies trūkumą ir dažnai netikra, išorėje esančia verte: pripažinimu, pagyrimu, drabužiais, karjera, partneriu ir t.t. Pavyzdžiui, ‘‘Mes vienas kitam labai tinkame‘‘, reiškia, asmenybės tinka vienas kito trūkumams užpildyti. Tokiu atveju žmonės jaučiasi tarsi vienis ir nemato savęs be kito. 

   Žmonės yra įvairūs, gyvena įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėse, todėl psichiškai sveiko, sėkmingo, visavertiško gyvenimo vienintelis šablonas nėra tinkamas, o dar labiau įvairūs yra keliai, kuriais siekiama šio visuotinai pripažinto idealo. Dvasinė tuštuma, trūkumas atsiranda ne iš noro turėti materialių gėrybių. Ji kyla iš pasikliovimo išorinėmis aplinkybėmis ir lūkesčio, jog jos padarys tai, ko ištiesų negali atlikti. Išorinis pasaulis negali patenkinti visų dvasinių poreikių. Aišku tai, kad Aš esu vidinio savo gyvenimo centras. Gyviausias esu tada, kai atsiveriu visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, santykiams ir t.t. ir pan. Žinoma, ‘‘Aš esu patirtis‘‘ pati savaime neišsprendžia asmens problemų. Tačiau ji yra išankstinė sąlyga jas spręsti. Jei sieki gyventi visavertį gyvenimą, turi jį patirtį pačia savo esybe, kitaip tariant, pajusti savąjį ‘‘Aš‘‘. Mes esame egzistencijos piligrimai- erdve ir laiku praeinantys gyvenimai. Todėl turtas, karjera, santykiai, buitis ir t.t ir pan. problema yra tik tada, jeigu mes gyvenimą vedame taip, kad jis gali praeiti iš tikrųjų ir nepradėjus jo gyventi. Vieno, visiems visiškai tinkamo, visavertiško gyvenimo modelio nėra- kiekvienam, bent šiek tiek, jis yra kitoks. 

   ‘‘Esame pakviesti į Gyvenimo puotą. Kiekvienam skirta groti savo melodiją, pagal savo natas, o kai ateis laikas ir Namų Šeimininkas praneš apie puotos pabaigą, tereiks atsistoti, nusilenkti ir iškeliauti. – Rabindranatas Tagorė (1861-1941) – indų rašytojas, poetas, kompozitorius, prozininkas, dramaturgas ir visuomenės veikėjas. Nobelio literatūros premijos laureatas.

2021 m. gruodžio 19 d., sekmadienis

Rusijos ultimatumas NATO ir JAV: žvalgyba ar pasiruošimas kariniam konfliktui?

    Penktadienį Maskva išdėstė reikalavimus NATO ir JAV dėl saugumo situacijos Rytų Europoje ir buvusiose TSRS respublikose. Šį reikalavimą galima vadinti ultimatumu ir jis rodo, kad Maskva derybų tarp Prezidentų J.Biden ir V.Putin bei Europos didžiųjų valstybių lyderių skambučius Vladimirui Putinui siekiant toliau derėtis, jų pažadai ir bandymai suteikti viltį dėl galimų esminių nuolaidų Rusijai, nevertina teigiamai ir tai jos netenkina. Kremlius atvirai sako, kad žodiniai susitarimai, pažadai, gražios kalbos ir galimi teigiami įvertinimai yra niekuo verti, jei jie nėra patvirtinti darbais ir rašytiniais susitarimais. Dėl to Rusijos vadovybė Vakarų lyderių veiksmus vertina kaip bandymą apgauti Rusiją, kartu išlaikant ją maksimaliai ramią ir tokiu būdu išvengiant jos karinio atsako. Kremlius įsitikinęs, kad tikrasis Vakarų siekis yra Rusiją susilpninti, išsekinti, sugriauti iš vidaus ir ją nugalėti Šaltojo karo tarp JAV ir Rusijos pavyzdžiu. Reikia pažymėti, jog Maskva susidariusią padėtį vertina labai realiai ir kartu imperialistiškai. 

   Šio ultimatumo laukiau, nes pastarųjų metų įvykiai vedė prie to. Kodėl Rusija tokio ultimatumo nepaskelbė anksčiau? Manau dėl to, kad sankcijos nebūdavo pavojingos valdžiai ir valstybės stabilumui, pakenčiamo lygio diplomatiniai, politiniai, ekonominiai, kariniai santykiai su NATO ir Vakarų valstybėmis ir, žinoma, Kinijos paramos stoka. Taipogi nepakankamas pasiruošimas visapusiškai konfrontacijai bei palankių sąlygų nebuvimas atgrasydavo nuo agresyvių karinių avantiūrų. Be to, Kremlių dabar verčia skubėti jo paslėptos, nematomos paprastam žmogui propagandos aptikimas ir kariavimas šiame aukščiausiame propagandos lygmenyje. Juk propagandinio karo frontas iš JAV ir Jungtinės Karalystės eina link Maskvos. Šiuo metu yra atėjęs iki Lietuvos. Tiesa, Lietuvoje karaliauja Rusijos nematoma propaganda ir jos spec. tarnybų režisuojama valdžia ir politinis procesas, tačiau skandalas dėl baltarusiškų trąšų ir atsiradęs elite pasipriešinimas Rusijos įtakai rodo, kad kova mūsų šalyje turėtų būti rimta. Tai labai, labai, labai pavėluotas, bet teisingas ir taiklus JAV žingsnis, kuris susijęs su dalies JAV problemų sprendimu, Rusijos įtakos pasaulyje mažinimu bei NATO valstybių visuomenių stabilumo ir sienų stiprinimu. 

   Rusijos ultimatumo kontekste labai svarbu pažymėti Kinijos faktorių, kuri, turbūt, bene pirmą kartą taip akivaizdžiai įsitraukė į Europos reikalus paremdama Rusiją. Kinijos aktyviam įsitraukimui į Europos reikalus bei į Rusijos ir NATO konfrontaciją, tenka pastebėti, padėjo ir Lietuva. Juk Lietuvos karas su Kinija labai skaldo Europą ir stumia ES į konfrontaciją su Pekinu, ko labai nori JAV. Tačiau toks Lietuvos valdžios elgesys naudingas ne tik JAV, bet ir Rusijai, nes ji tampa labai naudingu draugu, padedančiu realizuoti Kinijos interesus Europoje. Taigi Lietuva tapo veikėja didžiųjų pasaulio jėgų santykiuose. Deja, tai turi savo kaštus. 

   Taip pat noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į Vatikano ir Rusijos religinės ir politinės vadovybės santykius. Tie santykiai yra įtartinai geri ir prezidentas Vladimir Putin net siūlosi tapti ne tik pravoslavų gynėju, bet ir visų krikščionių. Tikėkimės, kad iki to neprieis, nes Lietuva turėjo tokios liūdnos istorinės patirties, kai Rusijos carai neprašyti gynė, atseit, skriaudžiamus LDK pravoslavus. Dėl to ne tik Lietuvos bažnytininkams verta susimąstyti ir jokiu būdu nedalyvauti politiniuose procese Rusijos pusėje [pvz.,kaip buvo D.Grybauskaitės atveju], bet ir Lenkijos bei kitų šalių bažnytininkams. Manau, galima Vatikano ir Rusijos sąjunga sukeltų tiktai dar didesnį susipriešinimą, susiskaldymą Vakarų valstybėse. Kita vertus, silpnėjant paslėptos Rusijos spec.tarnybų propagandos įtakai Vatikanui ji taps nebereikalinga ar net labai žalinga. Ši sąjunga yra netvirta ir ilgainiui pasmerkta žlugti, bet Vakarų valstybėms pridaro daug bėdų. 

   Priešpriešoje tarp JAV ir Rusijos yra labai svarbus Izraelio saugumo klausimas, kas labai aštrina konfrontaciją ir situacijas daro sudėtingesnės bei nelokalias. Pavyzdžiui, nors visur kalbama, kad JAV ir Rusijos Prezidentų derybose svarbiausi yra strateginės ginkluotės ir Ukrainos klausimai, tačiau Jungtinėms valstijoms bene svarbiausias yra Izraelio saugumo klausimas. Rusijos įsigalėjimas Sirijoje ir Irano klausimas šiuo metu Izraeliui saugumo požiūriu yra pats svarbiausias, todėl JAV priversta į tai atsižvelgti ir veikti Izraelio naudai. To pasekoje Vašingtono pozicijos Maskvos atžvilgiu tampa silpnesnės, o Maskvos pozicijos Vakarų valstybių atžvilgiu- stipresnės. Tas taipogi augina Kremliaus agresyvumą. Savo ruožtu Izraeliui Rytų Europa, Kaukazas, Vakarų ekonominis spaudimas yra poveikio priemonės,per kurias jis gali paveikti Maskvą. Nors tiesioginės konfrontacijos tarp Izraelio ir Rusijos nėra, labai blogų santykių nėra, bet Izraelio saugumo klausimai užima pernelyg daug vietos Vakarų ir Rusijos konfrontacijos darbotvarkėje. Manau, atskyrus Izraelio problemas nuo Rytų Europos, įtampa mūsų regione sumažėtų. Juk Izraelio nei Rusija, nei Iranas nesiekia sunaikinti, jos tik nori turėti poveikio svertus. 

   Viską apibendrinus, galima teigti, kad Rusijos ultimatumas dar nevertintinas kaip Šaltojo karo metais Karibų krizės metu pasiektas aukščiausias konfrontacijos taškas dėl Kuboje dislokuoto TSRS atominio ginklo, tačiau netoli jo esama. Staigaus įtampos sumažėjimo artimiausiu metu nematau ir teigiamos įvykių atomazgos laukti tuoj po ultimatumo- neverta.

2021 m. lapkričio 1 d., pirmadienis

Vidinė tyla reikalinga kiekvienam žmogui

‘’Žodis- sidabras, tylėjimas- auksas’’ – lietuvių patarlė 

   Šiandien, Visų Šventųjų dieną, dera pakalbėti apie tylą. Kadangi tyluma ne tik mirties, neišmanymo, negalėjimo išgirsti to, ko trokštama, simbolis. Ji taip pat reiškia dvasinę ramybę, buvimo harmoniją. Būtent šia prasme pasaulio tautų religiniai pranašai, šventieji bei įvairių dvasinių ir okultinių, ezoterinių tradicijų pašvęstieji ir išminčiai vertina tylą. Skaitant įvairių pasaulio tradicijų literatūrą, galima pastebėti, kad tyla reikalinga krikščioniškoje, budistinėje, hinduistinėje, sufizmo ir daugelio kitų tradicijose, norint pasiekti vidinį augimą. Dvasiniai mokytojai, guru, šventikai žmonėms, einantiems dvasiniu keliu, pataria praktikuoti tylą: nekalbėti be reikalo, melstis, medituoti, išlaikyti vidinę tylą, atsidėti apmąstymams rimtyje. Skaitant pasaulio dvasinės, išminties literatūrą galima nesunkiai suprasti, jog religiniams pranašams, šventiesiems, įvairių pasaulio dvasinių ir ezoterinių tradicijų guru ir išminčiams vienatvė ir tyluma yra didžiulė parama, nepaprastos paguodos ir ramybės šaltinis. Anot jų, atradus ramybę ir tikrą tylą, širdį užlies didžiulis džiugesys. Ir toje vidinėje tyloje ir ramybėje apima palaima,nuostaba, pagarba ir susitikimas su neapsakomai šventu ir tyru. Visų laikų šventieji ir išminčiai jaučia pagarbą tylai ir ramybei, kuri taip dažnai aplenkia daugelį nūdienos žmonių. 

   Daugeliui žmonių labai reikia tylos, nes tyluma yra ne tik triukšmo nebuvimas ar tuštuma, ji- procesas, turinys, susitikimas. Ji reikšminga pasaulietiniam žmogui kaip susikaupimo, įsiklausymo į save, kūrybos, gilios įžvalgos sąlyga, dėl to labai naudinga tvarkant žemiškus reikalus. Tylos mums reikia, kai pajuntame, kad būtina sustabdyti gyvenimą ir pradėti jį naujai. Juk tyla- tai kvietimas išgirsti kažkokį vidinį ir svarbiausią gyvenimo žodį. Be to žmonių santykiai būtų gerokai geresni, jei žmonėms būtų taip pat lengva tylėti kaip ir kalbėti. Žinok, kad kvailiams dažnai geriau atsakyti tylėjimu... Ir aplamai, galima pagrįstai tvirtinti, kad tyla- gera byla. Dar daugiau- jei žmogaus tylėjimas yra ne iš baimės ir nepasitikėjimo savimi, tai galbūt ir ne visada yra didelio protingumo ženklas, tačiau visada rodo, kad šis žmogus tikrai - ne kvailys. Tyla labai vertinga žmogaus gyvenime. Visada prisimink, kad tuščias, nereikalingas, neprasmingas plepėjimas ar negatyvus, piktas burnojimas žaloja tave. 

‘‘Jei kalbi- tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą‘‘ - indėnų ir įvairiose variacijose pasaulio tautų patarlė

2021 m. spalio 5 d., antradienis

Geras mokytojas nuolat mokosi

‘’Konfucijus kalbėjo: ‘‘Kas išsaugoja sena ir kartu sugeba įgyti naujų žinių, naujos patirties, tas gali būti žmonėms mokytojas ir pavyzdys‘‘- Žymiausias senovės kinų pedagogas, filosofas, valstybės veikėjas Konfucijus

   Mokytojas nėra vien tik sukauptų žinių teikėjas, motyvatorius, mokymo proceso organizatorius ir vadovas, nes Jo veiklos objektas ir tikslas yra kito žmogaus išugdymas. Kadangi geras ugdymas augina asmenybes ir per jas visuomeninę sąmonę, mokytojų svarba ir įtaka visai visuomenei yra milžiniška. Žmogus mokosi visą gyvenimą, o geras mokytojas tą daro dar uoliau bei daugiau. Juk kuo daugiau žmogus mokosi, tuo labiau patyręs jis tampa, tuo daugiau jis auga ir keičiasi. Galiausiai toks mokytojas tampa švyturiu, kuris rodo kelią kitiems. Kadangi jungia sena su nauju, nuolat papildydami žinių lobyną ir plėsdami visuomenės pažinimo horizontus, mokytojai mokinius visada skatino ir vedė į šviesesnį bei pažangesnį gyvenimą. Todėl nenuostabu, jog nuo senų senovės mokytojai visuomenėse buvo svarbūs, reikšmingi ir gerbiami asmenys. 

   Sveikinu visus pedagogus su Mokytojo diena!