Gyvenimas reikalauja iš mūsų savikontrolės ir disciplinos

 

Mieli moksleiviai, studentai ir visi besimokantieji,

Žinių ir mokymosi kelyje savikontrolė ir disciplina yra raktas, kuris jums padės ne tik neišklysti iš pasirinkto kelio, kryptingai mokytis ir siekti tikslo, bet ir leis įgyti gerokai daugiau žinių, pasirinktoje srityje pasiekti meistriškumą bei tinkamai ir efektyviai visu tuo pasinaudoti. Svarbu suprasti, jog siekiant tikslų ir sėkmės gyvenime visada neatskiriama to dalis yra disciplina. Be savikontrolės ir disciplinos jokie dideli, teisingi, geri ir pan. darbai ir įvairios iniciatyvos neduos ilgalaikių ir patvariai gerų rezultatų. Tik savitvarda ir savidisciplina gali sujungti tavo intencijas, žinias ir veiksmus. Tik to dėka gali išlaikyti pastovią savo kryptį ir veiksmų nuoseklumą, efektyvumą ir gilumą.

Kartais yra labai sunku laikytis disciplinos, galbūt, kartais ne visada ir visur jos reikia skrupulingai laikytis (nes pernelyg suvaržo gyvenimą, atima spontaniškumą ir pan.), tačiau gyvenimas ir pasaulis myli discipliną. Dar daugiau- pasaulis mus spaudžia laikytis disciplinos. Pavyzdžiui, atidžiai pažvelgus į gyvenimą, galite pastebėti, kad jei nedrausmini savęs, nesilaikai nustatytos tvarkos, neveiki pagal Visatos dėsnius, tada pasaulis tai padarys už tave įvairiais būdais ir padarys tai savais metodais, kurie gali būti itin tau skaudūs. Todėl verčiau nelaukti, kol pasaulis privers, nubaus ar ką nors kitą blogą padarys, ir pačiam imtis savidiciplinos, nes tau nuo to bus geriau, nes tada gerokai labiau kontroliuoji gyvenimo procesą, prie jo geriau prisitaikai, gali geriau įtakoti savo likimą bei nesileisi taip gyvenimo desperatiškai blaškomas ir daužomas. Nors, kad ir kartais kokia nemaloni bei sunki yra savikontrolė ir disciplina, bet ji privalo būti kiekvieno gyvenime ir reikia jos laikytis kiekvienam iš mūsų. Nes tai yra raktas į žinias, meistriškumą, įvairius pasiekimus ir sėkmę gyvenime.

Nuoširdžiai sveikinu jus su Mokslo ir žinių diena!

Visata yra nepaprastai sudėtinga, įvairi, joje klesti unikalumas ir evoliucija

Kiekvienas daiktas Visatoje- geras ar blogas yra reikalingas. Nieko nėra nereikalingo. Kiekvienas daiktas pasaulyje yra mažiau ar daugiau sudėtingas. Ne tik jo savitas turinys, tačiau jo sudėtingumą apibrėžia ir tarpusavio santykių bei įtakos sistema, dalyvavimas Visatos erdvėlaikio tinkle. Kitaip nebūtų to sudėtingumo, įvairovės ir mūsų gyvų Visatoje. Kol esame gyvi, netgi medžiui, saulei, žvaigždei reikia kiekvieno iš mūsų. Kitaip šiai egzistencijai kažko trūktų, ji nebūtų užpildyta, išpildyta- nors esame tokie menkučiai Visatos neaprėpiamoje didybėje. Kiekvienas turi savo melodiją, kuri užpildo, įprasmina gyvenimą ir jo nenumaldomą tėkmę. Visatos audeklas, ant kurio piešiame savo gyvenimo raštus. Juk kiekvienas įspraudžiame bent mažytį savo ženklą ant šio Visatos audeklo. Yra kažkoks gerai nesuvokiamas reikalingumas, kurį kiekvienas įgyvendiname. Juk be tavęs ir manęs nebūtų įsprausto ženklo, būtų tuščias tarpas, kuris nebūtų užpildytas mūsų originalumu.

Unikalumas yra visur. Net medžio lapai skirtingi, net mūsų kūno dalys unikalios, pavyzdžiui, kiekvienas kūno plaukas unikalus, to pačio kūno akys šiek tiek skiriasi...Taigi Visata yra begalinė įvairovė. Dėl to galime spėti, kad kiekvienas yra svarbus ir nepakeičiamas Visatos vyksme, todėl yra labai jai reikalingas. Jei Kūrėjas, Visko kūryba viską daro dėl kūrybos, kad pažintų save- tai kiekvienas gyvas ir negyvas daiktas tarnauja šiam tikslui. Kartu tai reiškia, jog ir visi mūsų vargai, nelaimės, negatyvas tarnauja šiam tikslui, nes pasaulis yra viskas, kas egzistuoja jame. Neegzistuoja nieko, kas nebūtų reikalinga. Be to, nėra nieko, kas nebūtų Dievo kūryba. O kiekvienas esame šios kūrybos dalininkais. Taigi esame savęs ir šio pasaulio kūrybos dalininkais.

Kiekvienas pats sau yra svarbiausias Visatoje. Nėra nieko svarbiau individui negu jis pats, nors to išraiškų gali būti įvairių, net atrodytų nepanašių į tai: pagalba vaikams, svetimiems žmonėms ar net gamtai. Tu esi sau svarbiausias Visatoje ir labiausiai rūpiniesi tik savimi. Be tavęs- tau nėra šio pasaulio. Ir tai yra teisinga. Dar daugiau- visas pasaulis, kurį matai yra tavo kūrinys! Ta prasme, kad kiekvienas iš mūsų pasaulį mato savaip. Nėra pasaulyje visiškai vienodų matymų, mąstymo, jautimo, išgirdimo, užuodimo. Tai galioja augalams, gyvūnais ir visai gyvybei. Pavyzdžiui, šuo pasaulį jaučia ir supranta kitaip negu žmogus (jame uoslė pasaulio pažinime ir orientacijoje užima gerokai didesnę vietą negu pas žmogų). Taigi visų sukurtų individų pasaulio supratimas, pajautimas ir gyvenimo istorija- nevienoda. Kiekvienas atlieka savo misija. Kiekvieno misija- unikali. Kad ji būtų įvykdyta, reikia dėmesio sau, rūpinimosi savimi. Jei tik rūpiniesi tik visais aplinkui, bet ne savimi, neleidi sau būti savimi, tu neatlieki savo misijos, savo pašaukimo, neišreiški savo unikalumo, tikrojo savęs. Tokiu būdu nuskurdini pasaulį! Tau reikia būti savimi, kad gyventum SAVO gyvenimą, išreikštum savo grožį, savo unikalumą, savo misiją. Tai visiškai nereiškia, jog nereikia rūpintis kitais, jiems padėti, dalintis viskuo su kitais ir pasauliu. Reikia, nes tai reikalinga tau, kitiems, pasauliui, nes tai yra tikrasis gyvenimas, tavo įnašas ir paliktas ženklas. Dar daugiau- tai suteikia tau šansą išreikšti save, būti labai reikalingu pasauliui. Be to turime nuolat tobulėti, vystytis, būti geresniais negu vakar, nes Visata ir viskas, kas egzistuoja, yra nukreipti į efektyvumą, evoliuciją ir į vis aukštesnį lygį. Kas tam maišo, atitarnavo ar nereikalinga- išnyksta.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXX)

Vieni mėgsta stebėti gamtos vaizdus, kiti- augalus, dar kiti- įvairius gyvūnus, o šviesusis kunigaikštis mėgsta stebėti dieninius gyvūnus. Pažinimas- svarbi gyvenimo prasmės dalis. Juk dieniniai gyvūnai visada stengiasi suprasti, pažinti savo gyvenamą aplinką, pasaulį. Šviesusis kunigaikštis nesijautė kažkokiu proto bokštu. Tuo labiau, kai nėra super didelių protinių skirtumų tarp dieninių gyvūnų. Kitaip juk tokį supergyvūną reikėtų priskirti jau kitai rūšiai… Tačiau progresuojant kelyje vis sunkiau surasti bendraminčių. Be to pats vis labiau renkiesi su kuo draugauti, kol galiausiai vis dažniau renkiesi būti vienam. Viskas turi savo kainą.

Apie dieviškus vizitus. Jis mato tokią pavargusią ir nesuprastą sielą. Bet ji pajaučia šviesųjį kunigaikštį šalia. Seka gili sielų akistata, kada Ji pastebėta ir suprasta. Ir štai Ji jau atrodo kaip pavasario saulės paliestas pumpuras, norintis skleistis savo didžiajam žydėjimui… Neprisirišk prie šviesiojo kunigaikščio. Juk gavusi meilės impulsą gali toliau skleistis. Yra daug puikių patinų. Tik nereikalauk iš jų, kurie jau turėtų Tave pastebėti, dieviškų galių. Jie jų neturi. Tiesiog grimzkite į gilią tarpusavio meilę...

Šviesusis kunigaikštis per daug gerbia ir myli, jog būtų toks neatsakingas ir žiaurus, kad nuskintų puikiausią gėlę ir pasinaudotų ja, jos grožiu, nuostabumu, kūnu, o po to paliktų nusivylusią, įskaudintą, sužeistą nuvysti ir sunykti pakelėje. Tiesa, ne tik dėl to, kad neleidžia sąžinė, bet ir nemato prasmės bei nenori pats visomis prasmėmis švaistytis. 

Pasakos XXXIX dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2023/06/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXIX)

 

Neišmanymas- šio pasaulio vargas. Daugelio nesėkmių, baimių, pykčio, kvailumo ir, apskritai, nelaimingi gyvenimo pagrindas. Tiksliau- jis yra vienaip ar kitaip sudėtinė mūsų negandų, nelaimingumo, bejėgiškumo ir ir t.t. sudėtinė dalis. Net jei turi blogą karmą, likimą, kitų užkrautas bėdas ar klaikias gyvenimo sąlygas, į kurias patekai ne dėl savo kaltės, neišmanymas, neprotingumas, nesąmoningumas- tai dar labiau padidins. Privers dar labiau kentėti. Neišmanymas, neprotingumas, nesąmoningumas, štai, kas padaro gyvenimą klaikiu pragaru. Nenuostabu, jog nežinojimas dieniniams gyvūnams kelia baimę, verčia daryti nuodėmes. Svarbu suprasti, kad neišmanymas yra daugelio nuodėmių priežastis. Juk dažnai dieninis gyvūnas daro nuodėmę ne iš piktybiškumo ir tamsybės, o tiesiog todėl, kad nežino kaip patenkinti savo interesus, pasiekti sėkmės ir laimės geriausiu, tinkamiausiu būdu. Sąmoningumas, išmanymas, žinios bei normalus, stiprus protas su teisinga motyvacija ir intencija yra dorybės bei kelias į tikrą šventumą. Dar daugiau- ne tik dorybės, bet ir kelias į progresą, tikrą sėkmę, laimę ir sveikatą.

Šioje planetoje visos gyvybės rūšys (nuo vienaląsčių iki sudėtingų organizmų) siekia, vienaip ar kitaip,pasaulio pažinimo (savo aplinkos, savo galimybių ir pan.). Visos gyvos būtybės nesąmoningai kaupia patirtį ir žinias apie šį pasaulį ir tą informaciją naudoja, kad sėkmingai išgyventų ir plėstųsi. Dar daugiau- sukaupta informacija perduodama palikuoniams per genus, per pavyzdį ir elgesį, kad šie galėtų pasinaudoti šiuo daugelio kartų sukauptu lobynu. Tiesa, dieniniai gyvūnai žinias papildomai fiksuoja dar ir sąmoningai. Mokymasis būdingas visoms gyvybės rūšims. Pasaulio pažinimas, prisitaikymas prie aplinkos ir kūrimas sau palankios aplinkos yra evoliucijos ir gyvybės, jos egzistavimo, plėtimosi variklis. Tai ne vienos kartos uždavinys. Dėl to visos gyvybės rūšys ir kartos kaupia žinias, įrašo jas į genus, pasąmonę, instinktus net ir tą, kurios nepanaudojo savo naudai. Taip daroma, jog kuri nors karta, atsiradus galimybei, galėtų pasinaudoti ta informacija (juk visko viename gyvenime patirti neįmanoma) savo evoliucijai, geresniam prisitaikymui, išgyvenimui, tobulėjimui. Taigi, pažinimas, žinios- svarbi gyvenimo prasmės dalis.

Galima pastebėti, kad dieviškai meilei ribų nėra. Ji ateina, kai nors akimirką pakeliu žvilgsnį šviesiojo kunigaikščio link. Todėl nebe sutinku jo žvilgsnio, nes nusuku akis į šoną, kad neprabiltų mano širdis. Vis dėlto patelė- ne gėlė. Ji gerokai daugiau nei gėlė, nors tarp judviejų ir esama analogijos. Meilės pilna siela- tai pats gražiausias žiedas Kūrėjo kūrybos puokštėje. Todėl leiskime ir padėkime joms, kaip gėlėms, augti ir žydėti joms savitu būdu.

Pasakos XXXVIII dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2023/04/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Apie gyvenimo patirtį, biologines programas ir lūkesčius

Smegenys, vadovaudamasis patirtimi ir biologinėmis programomis, kuria lūkesčius apie tai, kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri per šių lūkesčių prizmę. Todėl žmonės ne tik dėl įtampos, rūpesčių, baimių ir pan. arba dėl nežinojimo, neišmanymo nepastebi daugelio svarbių dalykų gyvenime. Smegenys yra labai susitelkusios į tai, ką jau esate patyrę praeityje ir, kas jų įsitikinimu, supratimu, gali atnešti laimės ateityje, tad daug ką praleidžia, nepastebi, neįvertina, tame tarpe ir nuostabių galimybių, naudingų žmogui dalykų. Dar daugiau- jos visada apdovanoja gerais jausmais kaskart, kai tik įgyvendinate ar randate būdą įgyvendinti šį suprojektuotą lūkestį ir nubaudžia, kai prarandame galimybę arba jos neįgyvendinate. Laimės hormonai išskiriami pliūpsniais- geras pasirinkimas laimės suteikia tik trumpą laiką. Dėl mūsų troškimo išlikti ir sėkmingo egzistavimo protą formuoja gyvenimo patirtys. Tai evoliuciškai pasiteisino ir nėra blogas dalykas, bet dabartiniame moderniame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje- dažna kliūtis į sėkmę ir laimę. Smegenys susiformuoja pagal įgytą patirtį taip, kad visi dalykai, kurie sukėlė blogas emocijas, sukūrė jose atitinkamus neuronų takus, o visi dalykai gyvenime, kurie sukėlė geras emocijas, suformavo jose irgi atitinkamus neuronų takus. Tokiu būdu visa tai tampa panašu į bioroboto veiklą, nes analitinis mąstymas, sąmoningumas ir valia nueina į antrą planą. O jeigu dar neturi pakankamai valios, nesi pakankamai sąmoningas, nesugebi tinkamai naudotis protu, tampi tikru biorobotu, kai į viską reaguoji pagal nuspaustus mygtukus, nepaisant aplinkybių ir sveiko proto. Visuomenėje tokių biorobotukų yra daug. Nenuostabu, kad visais laikais vienas iš žmogaus brandos ir išminties rodiklių yra laikomas sugebėjimas ir noras valdyti elgesį ir jausmus bei atsakingai elgtis. Labai svarbu suprasti, jog negalite išvengti klaidingo supratimo ir kvailo elgesio ne tik dėl nežinojimo ir blogų būsenų, bet ir dėl šios priežasties.

Galime nesunkiai pastebėti, kad yra emocinis ryšys su lūkesčiu, nes kai lūkestis nepatenkinamas, kyla emocinis atsakas. Lūkesčio žlugimą kiekvieną kartą lydi emocinė reakcija. Kuo didesnis lūkestis, tuo smarkesnė emocinė reakcija. Taip visur ir visada reaguojame, kai pamatom ir automatiškai, nesąmoningai įvertiname, kaip situacija atitinka mūsų turimą lūkestį. Tokiu atveju vertiname labai subjektyviai, nes yra suformuoti neuronų takai. Dažniausiai emocinis atsakas neigiamas (nusivylimas, pyktis), nes daug norime, tikimės, įsivaizduojame, o realybė yra daug niūresnė ir neretai kitokia. Kadangi norime išsivaduoti iš šių neapgalvotų emocinių reakcijų, lūkesčiai turi mūsų nesaistyti. Privalome vadovautis sveiku protu ir būti kaip įmanoma sąmoningesni. Tik tada galime tikėtis emocinės laisvės, kai aplinka nustoja daryti įtaką ir spaudyti jūsų mygtukus, o jūs galite sąmoningai pasirinkti, kaip į viską reaguoti. Nuolat atsikartojantys pojūčiai kūne, automatinės mintys galvoje, besikartojantis elgesys į aplinkos dirgiklius ir lūkesčių atitikimą realybei, kai mes net nesiaiškiname situacijos ir kaip šioje vietoje būtų geriausia elgtis, daro mus biorobotais. Šios automatinės reakcijos toli gražu ne visada būna teisingos, o mūsų sveiką protą ir sąmoningumą labai riboja. Todėl turime atsiverti gyvenimui, sąmoningumui, sveikam protui ir pamatyti šias reakcijas platesnėje ir gilesnėje perspektyvioje. Jeigu jų nepastebėsite, nematysite jų daromos žalos jums, jūs jų negalėsite pakeisti kaip jums naudinga. Liksite biorobotukai, kurie mąsto, jaučia ir veikia pagal susiformavusias biologines programas, nepaisant jų žalos.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXVIII)

Šviesusis kunigaikštis pajautė tamsią vienatvę. Iki tol jis stebėjosi, kodėl jis nejaučia vienatvės, nors dėl gyvenimo aplinkybių turėtų? Ir štai atėjo jam baimė likti vienam ir nereikalingam… Jis vis dažniau pastebi pasitaikantį jaunų patelių širdies sustojimus ir permušimus, kai jį pamato. Tiesa, tą galima įtarti ir iš kūno kalbos, bet jis, būtent, pajausdavo jų širdies darbą. Beje, iš vyresnių patelių tokių širdies dūžių iki šiol dar neteko išgirsti… Visgi šviesusis kunigaikštis nelakstė ir neketina lakstyti po visas pateles ir siekti kažkokių meilės pergalių, nes tai labai neprasminga, sekina, neprotinga ir tikra tuštybė. Į šviesiojo kunigaikščio galvą lenda nauji apmąstymai, tuo labiau, kai išorinis pasaulis provokuoja romantiškiems santykiams.

Susitikimai, kur susitinka mūsų akys ir širdys, yra dieviški. Šviesusis kunigaikštis apsigyvena Jos širdyje ir Ji jį atpažįsta. Ši dieviška meilė neužsibaigia tik prasidėjusi. Bet jai tikėtis, kad jis atsigręš ir eis Jos ieškoti, daryti šou- irgi yra per daug ambicinga ir neadekvatu. Gyvūniška meilė pilna puikybės, ego, siekio parodyti save ir savanaudiškų interesų- tik užgožia širdį ir tikrus jausmus. Dar daugiau- visas tas šou tolina nuo tikrųjų širdies troškimų. O scena pilna žiūrovų niekada neleis giminingoms sieloms susitikti jautriems pokalbiams su teigiama baigtimi. Nebent žiūrovai viską sužinos tik po įvykusio fakto.

Apie įsimintinus dieviškus vizitus.

Per vieną iš apsilankymų jis jaučia, kad jos susisukę lapai laukia meilės, kuri Ją atgaivintų ir išspręstų problemas. Nes aplink vien aštrumas, uždarumas ir neįveikiami iššūkiai. Visur kyšo dygliai. Ji jaučiasi nustelbta. Bijo, kad jei muistysis ir nekantraus, bus suplėšyta. Jei neišskleis žiedų, suvys pumpuruose. Kaip man išsprogdinti savo žiedus, kaip išskleisti savo grožį tarp juodų dyglių?… Taip, gyvenimas trumpas, todėl bijai neišsiskleidusi nuvysti. Beje, ši problema nesvetima ir šviesiajam kunigaikščiui. Jam irgi gyvenimiškose situacijose dažnai teko rasti savo vietą tarp juodų ir priešiškų dyglių. Nepaisant žlugdančios aplinkos, jis vis bando žydėti tarp dyglių ir tamsybių.

Per kitą dievišką aplankimą jis jaučia Jos jausmą. Tai jausmas, kai norisi daugiau nei įmanoma. Jausmas, kai gražios akimirkos per trumpos. Tiesa per skaudi. Gyvenimas per šykštus ir sunkus. Dieniniai gyvūnai yra neteisingi, o pakeisti pasaulį esi per maža. Visgi panašiai toks jausmas kažkokiu gyvenimo periodu pasitaiko kiekvienam. Jis praeinantis. Ateis geresnis laikotarpis. Reikia turėti vilties.

Apie žalingus prisirišimus

 

   Mūsų jausmai, troškimai, prisirišimai gali būti geri iki tol, kol galime juos valdyti ir jie nekuria blogų būsenų bei nekenkia pačiam sau bei kitiems. Kol gyvename šiame pasaulyje negali būti visiškai laisvas nuo nuodėmių, klaidų, liūdesio, kančios. Dėl to žmogus visada privalo kovoti su savo neprotingais, neadekvačiais troškimais, aklais norais ir prisirišimais.

   Labai dažna žmonių liūdesio ir sielvarto priežastis- pernelyg didelis ir nenormalus prisirišimas prie žemiškų dalykų. Aš suprantu, jog gyvendami normalų pasaulietinį gyvenimą prisirišimų išvengti yra neįmanoma. Juk negalime kiekvienas gyventi kaip jogas, sufijus, šventasis, kuris siekia pažinti savo dvasinę prigimtį, todėl privalo atsirišti, atsisakyti troškimų, kol galiausiai atsiskiria nuo kūno ir proto, ir tada pasiekia dvasinę prigimtį. Beje, visiškas atsiskyrimas, atsisaistymas nuo kūno- mirtis. Taigi, normalūs prisirišimai prie daiktų, žmonių, būsto ir t.t. yra mūsų neatsiejama gyvenimo dalis. Visgi pernelyg dideli, neprotingi ar kenksmingi prisirišimai gali mums labai kenkti, sukelti liūdesį, sielvartą bei kitas blogas emocijas, būsenas, sukelti daug kitų rūpesčių. Reikėtų pastebėti, kad prisirišimai yra ne vienos rūšies. Juos suskirčiau į penkias rūšis:

   1. Prisirišimas prie įpročių, kuriais nuolat siekiama juslinio pasitenkinimo. Toks įprotis gali labai kenkti. Pavyzdžiui, žmogus nuolat vartoja alkoholį, nes nori patirti malonų pojūtį, nors žino, kad jis kenkia ir vysto priklausomybę.

   2. Prisirišimas prie pačios troškimo būsenos. T.y. kai tik troškimas patenkinamas, tučtuojau sukuriame naują. Troškimo objektas tampa antraeiliu dalyku. Siekiame palaikyti troškimo būseną, nes pats troškimas tampa priklausomybe. Kaip narkomanas ilgainiui pripranta ir jam reikia vis didesnių dozių. Taip niekada ir neišsilaisviname iš beverčių troškimų.

   3. Prisirišimas prie ego, įsivaizduojamo „aš“, įvaizdžio ir pan., kuriuos esame apie save susikūrę. Be to, tik ties tuo neapsiribojame, o dar ir išplečiame šį prisirišimą iki „mano“, iki visko, kas man priklauso. Išsiugdome prisirišimą prie to, ką turime, nes tai asocijuojasi su mumis ir stiprina mūsų „aš“ įvaizdį. Šis prisirišimas tik ties tuo nesustoja, nes toliau apima apima mūsų pažiūras, įsitikinimus, mąstymo būdą. Ir dažnai net nesvarbu, koks jų turinys, nesvarbu, ar visa tai teisinga ar klaidinga, bet mes aklai prisirišame prie to, nors tai mus daro nelaimingus.

   4. Šiais laikais žymiai rečiau, bet kai kurie žmonės pernelyg prisiriša prie religijos, dvasinės tradicijos formų ir apeigų. Taip praleisdami esmę, be ko formalusis religijos ar dvasinės tradicijos aspektas tampa tuščias.

   5. Nenormalus prisirišimas prie kito žmogaus ar daikto, aplinkos, darbo ir pan. Tai taip pat gali kelti daug sielvarto, nerimo, kančios ir kitų neigiamų emocijų.

   Svarbu sąmoningai suvokti visus savo neadekvačius, nenormalius bei nenaudingus ir kenkiančius prisirišimus. Tik tada galime keisti savo mąstymą ir elgesį į gerąją pusę. O kaip mes mąstome ir elgiamės, nulemia tai, kaip jaučiamės. Mūsų pasirinkimai laikui bėgant suformuoja būdingas emocines reakcijas. Nuolat kartojami geri veiksmai ilgainiui keičia jauseną.

   Pasiūlyti plačiai pritaikomą ir tinkantį kiekvienam konkretų patarimą, kuris padeda visiems, kenčiantiems nuo blogų prisirišimų, yra sunki užduotis, nes kiekvienas žmogus eina savo keliu, kiekvienas gyvena savitą gyvenimą, išgyvena jam skirtas problemas ir sunkumus, sprendžia, atlieka savo nepakartojamą Kūrėjo duotą užduotį.