”Aš žinau, VIEŠPATIE,
kad ne žmogus sau kelią nulemia.
Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti,
nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti.“ Žydų pranašas Jeremijas
Štai žydų pranašas Jeremijas aiškiai
sako, kad viskas yra Dievo valioje. Žmogus tėra tik Dievo valios vykdytojas.
Beveik visi senovės žydų, krikščionių, Islamo pranašai, šventieji, išminčiai,
autoritetingi dvasininkai ir mokytojai kartodavo, jog viskas Dievo valioje ir
ragindavo nesipriešinti, o gyventi pagal Dievą. Pavyzdžiui, Islame žmogus
prilyginamas Alacho vergui. O mūsuose turbūt
ir patys esate girdėję iš senelių senąsias frazes: „Viskas Dievo valioje“, „Ne vienas plaukas
nenukrenta nuo galvos be Aukščiausio“ ir pan. Gal šiandien Vakarų civilizacijos
žmogui tas skamba nepakankamai įtikinamai, bet tokia mąstysena neišnykusi. Pavyzdžiui,
šiuolaikinis iškilus kabalistas prof. M.Laitmanas teigia: „Mes – marionetės Kūrėjo rankose, nes esame visiškai Jo
valdomi. Tačiau reakciją į Jo poveikį priklauso tik nuo mūsų. Vienydamiesi
tarpusavyje, mes galime kolektyviai veikti Kūrėją ir priversti Jį atlikti
kitokius veiksmus mūsų atžvilgiu“. Taigi, išlaikoma senoji tradicija.
Manau, tame yra daug tiesos. Kai kurios
šiuolaikinio mokslo teorijos ir autoritetingi fizikos mokslininkai į mūsų
pasaulį žvelgia kaip į filmą, įrašytą į kompaktinį diską, kuriame viskas
surašyta. Nuo pradžios iki pabaigos. Viskas jau yra. Mes išgyvename tik šio
filmo kadrus. Todėl patiriame tik dabarties akimirką ir laisvo pasirinkimo
neturime. Pavyzdžiui, mes laisvai sprendžiame, ką valgysime, ir renkamės tarp
obuolių ir kriaušių. Mes galime nuspręsti valgyti obuolius, bet jei šio filmo
kitoje serijoje mes valgome kriaušes, reiškia, kad susidarys tokios situacijos
(nerasime parduotuvėje obuolių ir pan.) ar mes patys netikėtai ar aplinkybių
verčiami pakeisime nuomonę ir taip pasirinksime valgyti kriaušes. Žodžiu,
Visata darys viską, kad priverstų valgyti kriaušes, nes ateities kadre jus
valgote kriaušes. Iš šių matematinių skaičiavimų ir mokslinių teorijų išeina,
jog žmogaus valios laisvė tėra iliuzija. Žmogui tik atrodo, kad jis laisvai
renkasi, bet jo pasirinkimas šiuo metu bus visada toks, koks yra ateities
kadruose.
Kitos mokslo teorijos, šiuolaikinė
populiarioji Vakarų psichologija ir propaguojama mąstysena teigia visišką
žmogaus valios laisvę ir nelaiko žmogaus Dievo marionete. Dabar skatinama
gebėti į viską žiūrėti laisvos dvasios akimis, nes kiekviename mūsų slypi
laisvės dvasia, o mūsų protas yra visiškai nesuvaržytas, jei tik mes patys
nemanome esą suvaržyti. Šiam įsitikinimui susiformuoti padėjo Jogos, Budizmo,
Dao ir kt. Rytų dvasinių tradicijų požiūris, jog žmogus turi visišką valios
laisvę ir jokio išorinio Kūrėjo neįtakojamas. Viską sprendžia
Žmogus ir jo tikrasis Aš, o jo proto neįmanoma suvaržyti jokia gyvenimo
patirtimi. Žmogus daro taip, kaip jam atrodo geriausia ir naudingiausia. Jis- savo likimo kalvis.
Nors man labiau patinka pastarasis požiūris
į valios laisvę ir žmogaus būtį pasaulyje, bet reikia pripažinti, kad tiesa-
kažkur tarp vidurio. Tenka pastebėti, Visata veikia ritmingai, harmoningai,
itin tiksliai, labai organizuotai ir sistemingai. Tarsi tiksli programa viską
laiku sustato į savo vietas (galaktikas, žvaigždes ir t.t.). Be abejo į
visuotinį planą įtraukta ir žmonija, nes mes esame dalis visumos, kurią
vadiname Visata ir apriboti joje erdvės bei laiko. Protaujame, veikiame ir
patiriame gyvenimą pagal Visatos taisykles ir principus. Dėl to neišvengiamai
Visatos protas veikia žmogaus kūną, protą ir veiksmus. Galvočiau, viskas turi
atitikti Dievo, Kūrėjo, Visatos proto siekiamą rezultatą ir žmogaus, Visatos ir
Jo paties savęs pažinimo tikslus. Kadangi visas gyvenimo srautas eina į Kūrėjo
nustatytą rezultatą, todėl viskas, kas neatitinka ir trukdo siekti Kūrėjo
nustatyto tikslo, yra atmetama arba sunaikinama. Nenuostabu, kad žmonijos
pranašai, išminčiai visais laikais kvietė gyventi pagal Dievo valią, nes visa
tai naudinga žmogui ir yra žmonių gerovei. Pasak Jų, pasipriešinimas, nenoras
gyventi pagal Dievo valią atneša nelaimes, kančias, įvairias negatyvias
būsenas, liūdną likimą.
Gal mes neturime absoliučios laisvės ir yra
numatytas gyvenimo planas, bet, visgi, žmogus turi laisvos valios ir
analogiškai Dievui gali kurti savo pasaulį. Nes kam tada įstatymai, religinės,
paprotinės, moralinės ir etinės taisykles, jei žmogaus elgesio negalime
pakeisti. Kodėl pasaulyje tiek daug kančios ir negatyvo, jei mes negalime
rinktis? Taip galima plėstis toliau. Akivaizdu, kad galime rinktis
savarankiškai, kaip kurti savo ateitį patiems. To įrodymas- mūsų sukuriama
tikrovė. Gal jau yra surašyta praeitis ir ateitis, bet tikra realybė – tik
dabartis. Šiuo metu esame tam tikroje vietoje ir tam tikru metu ir tai yra
tikra. Pasirinkimus darome čia ir dabar, todėl jie- vieninteliai realūs. Galbūt visas gyvenimo filmas jau susuktas, tačiau daromi sprendimai gali keisti ateitį
ir praeities supratimą, nes tik dabartis – reali. Kiti šio filmo kadrai nėra
realūs. Tik variantai. Šiuo metu vyksta patyrimas ir pažinimas, todėl mes
apsisprendžiame, kas toliau pasirodys realybės ekrane. Mūsų pasirinkta galimybė
iš galimų alternatyvų tampa tikrove. Galbūt kitos galimybės, jei Kūrėjas iš
tiesų siekia savęs ir savo pasaulio pažinimo, atsispindės alternatyviose
Visatose. Dabartinis mokslas tai leidžia, yra net sukurtos alternatyvių Visatų
teorijos. Taip mes kuriame savo gyvenimus ir analogiškai Kūrėjui siekiame to
paties tikslo. Kai kuriose Rytų dvasinėse tradicijose manoma, kad mūsų kūnai
atspindi Visatos modelius ir ritmus, kurie yra didesnio masto modelių ir ritmų
dalys, o savyje laiko mažesnio masto modelius. Žodžiu, viskas labai susiję ir
vienas nuo kito priklausomi, todėl žmogui reikia derintis ir būti darnoje su
pasauliu ir savimi. Reikia pastoviai rasti balansą, pusiausvyrą, kaip prekės
kaina atranda pusiausvyros tašką audringoje laisvoje rinkoje. Kita vertus, vien
reaguoti į išorinius ir vidinius įvykius- neišeitis. Civilizacija atsirado, nes
žmonės ją sukūrė. Reikalinga visa ko darna.
Turbūt pastebite, nors esame daugiau ar
mažiau susiderinę su visa savo aplinka, nes kitaip neišgyventume, bet
šiuolaikinis žmogus nepriverstas nenori ir neketina derintis prie Dievo valios.
Norime, kad Jis mums tarnautų. Mes patys viską sprendžiam pagal savo
egoistinius troškimus ir darome, ką norime ir kaip norime. Dėl to mums trūksta
darnos su aplinka ir savimi. Darnos stoka sukuria disbalansą ir sukuria daug
kančios, negandų ir įvairaus negatyvo. O darna padeda pajusti ryšį su pasauliu.
Gyventi lengvesnį, prasmingesnį gyvenimą. Ar suvokiame savo betarpišką ryšį su
pasauliu ar ne, jis vis viena egzistuoja. Šis ryšys yra interaktyvus. Dėl to
visiškai nekeista, jog mūsų vidiniai pokyčiai pasirodo išorėje, o išorinės
permainos paveikia mūsų vidų. Jei mes turime pakankamai išminties, kad
suprastume tai – mūsų santykiai su pasauliu tampa mūsų mokytojais. Turbūt visos
religijos, dvasinės tradicijos ragina žmones būti darnoje su savimi ir
pasauliu. Pavyzdžiui, tokioje ateistinėje religijoje kaip Daoizmas pabrėžiama:
„Didžiausia iš dorybių yra sekti DAO“. Tai nelengva, nes žmogus turi turėti
pakankamai proto, žinių ir išminties pastebėti Kūrėjo valią per vidinį
pajautimą ir įžvelgti ją išorinio gyvenimo vyksme. Tik taip neatsidursime prieš
nepalankią įvykių srovę, prieš patį gyvenimą ir nereikės patirti daug kančių ar
būti be laiko atmestiems arba sunaikintiems.
„Kiekvienam yra naudinga tai,
ką skiria visumos prigimtis, ir naudinga būtent tuo metu, kai ji tai
skiria.“ filosofas, Romos imperatorius Markas Aurelijus