2019 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Nors žmogus turi laisvą valią ir yra kūrėjas, bet jis yra įtakojamas Visatos, Dievo

”Aš žinau, VIEŠPATIE,
kad ne žmogus sau kelią nulemia.
Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti,
nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti.“    Žydų pranašas Jeremijas

   Štai žydų pranašas Jeremijas aiškiai sako, kad viskas yra Dievo valioje. Žmogus tėra tik Dievo valios vykdytojas. Beveik visi senovės žydų, krikščionių, Islamo pranašai, šventieji, išminčiai, autoritetingi dvasininkai ir mokytojai kartodavo, jog viskas Dievo valioje ir ragindavo nesipriešinti, o gyventi pagal Dievą. Pavyzdžiui, Islame žmogus prilyginamas  Alacho vergui. O mūsuose turbūt ir patys esate girdėję iš senelių senąsias frazes:  „Viskas Dievo valioje“, „Ne vienas plaukas nenukrenta nuo galvos be Aukščiausio“ ir pan. Gal šiandien Vakarų civilizacijos žmogui tas skamba nepakankamai įtikinamai, bet tokia mąstysena neišnykusi. Pavyzdžiui, šiuolaikinis iškilus kabalistas prof. M.Laitmanas teigia: „Mes – marionetės Kūrėjo rankose, nes esame visiškai Jo valdomi. Tačiau reakciją į Jo poveikį priklauso tik nuo mūsų. Vienydamiesi tarpusavyje, mes galime kolektyviai veikti Kūrėją ir priversti Jį atlikti kitokius veiksmus mūsų atžvilgiu“. Taigi, išlaikoma senoji tradicija.
   Manau, tame yra daug tiesos. Kai kurios šiuolaikinio mokslo teorijos ir autoritetingi fizikos mokslininkai į mūsų pasaulį žvelgia kaip į filmą, įrašytą į kompaktinį diską, kuriame viskas surašyta. Nuo pradžios iki pabaigos. Viskas jau yra. Mes išgyvename tik šio filmo kadrus. Todėl patiriame tik dabarties akimirką ir laisvo pasirinkimo neturime. Pavyzdžiui, mes laisvai sprendžiame, ką valgysime, ir renkamės tarp obuolių ir kriaušių. Mes galime nuspręsti valgyti obuolius, bet jei šio filmo kitoje serijoje mes valgome kriaušes, reiškia, kad susidarys tokios situacijos (nerasime parduotuvėje obuolių ir pan.) ar mes patys netikėtai ar aplinkybių verčiami pakeisime nuomonę ir taip pasirinksime valgyti kriaušes. Žodžiu, Visata darys viską, kad priverstų valgyti kriaušes, nes ateities kadre jus valgote kriaušes. Iš šių matematinių skaičiavimų ir mokslinių teorijų išeina, jog žmogaus valios laisvė tėra iliuzija. Žmogui tik atrodo, kad jis laisvai renkasi, bet jo pasirinkimas šiuo metu bus visada toks, koks yra ateities kadruose.
   Kitos mokslo teorijos, šiuolaikinė populiarioji Vakarų psichologija ir propaguojama mąstysena teigia visišką žmogaus valios laisvę ir nelaiko žmogaus Dievo marionete. Dabar skatinama gebėti į viską žiūrėti laisvos dvasios akimis, nes kiekviename mūsų slypi laisvės dvasia, o mūsų protas yra visiškai nesuvaržytas, jei tik mes patys nemanome esą suvaržyti. Šiam įsitikinimui susiformuoti padėjo Jogos, Budizmo, Dao ir kt. Rytų dvasinių tradicijų požiūris, jog žmogus turi visišką valios laisvę ir jokio išorinio Kūrėjo neįtakojamas. Viską sprendžia Žmogus ir jo tikrasis Aš, o jo proto neįmanoma suvaržyti jokia gyvenimo patirtimi. Žmogus daro taip, kaip jam atrodo geriausia ir naudingiausia. Jis- savo likimo kalvis.
   Nors man labiau patinka pastarasis požiūris į valios laisvę ir žmogaus būtį pasaulyje, bet reikia pripažinti, kad tiesa- kažkur tarp vidurio. Tenka pastebėti, Visata veikia ritmingai, harmoningai, itin tiksliai, labai organizuotai ir sistemingai. Tarsi tiksli programa viską laiku sustato į savo vietas (galaktikas, žvaigždes ir t.t.). Be abejo į visuotinį planą įtraukta ir žmonija, nes mes esame dalis visumos, kurią vadiname Visata ir apriboti joje erdvės bei laiko. Protaujame, veikiame ir patiriame gyvenimą pagal Visatos taisykles ir principus. Dėl to neišvengiamai Visatos protas veikia žmogaus kūną, protą ir veiksmus. Galvočiau, viskas turi atitikti Dievo, Kūrėjo, Visatos proto siekiamą rezultatą ir žmogaus, Visatos ir Jo paties savęs pažinimo tikslus. Kadangi visas gyvenimo srautas eina į Kūrėjo nustatytą rezultatą, todėl viskas, kas neatitinka ir trukdo siekti Kūrėjo nustatyto tikslo, yra atmetama arba sunaikinama. Nenuostabu, kad žmonijos pranašai, išminčiai visais laikais kvietė gyventi pagal Dievo valią, nes visa tai naudinga žmogui ir yra žmonių gerovei. Pasak Jų, pasipriešinimas, nenoras gyventi pagal Dievo valią atneša nelaimes, kančias, įvairias negatyvias būsenas, liūdną likimą.
   Gal mes neturime absoliučios laisvės ir yra numatytas gyvenimo planas, bet, visgi, žmogus turi laisvos valios ir analogiškai Dievui gali kurti savo pasaulį. Nes kam tada įstatymai, religinės, paprotinės, moralinės ir etinės taisykles, jei žmogaus elgesio negalime pakeisti. Kodėl pasaulyje tiek daug kančios ir negatyvo, jei mes negalime rinktis? Taip galima plėstis toliau. Akivaizdu, kad galime rinktis savarankiškai, kaip kurti savo ateitį patiems. To įrodymas- mūsų sukuriama tikrovė. Gal jau yra surašyta praeitis ir ateitis, bet tikra realybė – tik dabartis. Šiuo metu esame tam tikroje vietoje ir tam tikru metu ir tai yra tikra. Pasirinkimus darome čia ir dabar, todėl jie- vieninteliai realūs. Galbūt visas gyvenimo filmas jau susuktas, tačiau daromi sprendimai gali keisti ateitį ir praeities supratimą, nes tik dabartis – reali. Kiti šio filmo kadrai nėra realūs. Tik variantai. Šiuo metu vyksta patyrimas ir pažinimas, todėl mes apsisprendžiame, kas toliau pasirodys realybės ekrane. Mūsų pasirinkta galimybė iš galimų alternatyvų tampa tikrove. Galbūt kitos galimybės, jei Kūrėjas iš tiesų siekia savęs ir savo pasaulio pažinimo, atsispindės alternatyviose Visatose. Dabartinis mokslas tai leidžia, yra net sukurtos alternatyvių Visatų teorijos. Taip mes kuriame savo gyvenimus ir analogiškai Kūrėjui siekiame to paties tikslo. Kai kuriose Rytų dvasinėse tradicijose manoma, kad mūsų kūnai atspindi Visatos modelius ir ritmus, kurie yra didesnio masto modelių ir ritmų dalys, o savyje laiko mažesnio masto modelius. Žodžiu, viskas labai susiję ir vienas nuo kito priklausomi, todėl žmogui reikia derintis ir būti darnoje su pasauliu ir savimi. Reikia pastoviai rasti balansą, pusiausvyrą, kaip prekės kaina atranda pusiausvyros tašką audringoje laisvoje rinkoje. Kita vertus, vien reaguoti į išorinius ir vidinius įvykius- neišeitis. Civilizacija atsirado, nes žmonės ją sukūrė. Reikalinga visa ko darna.
   Turbūt pastebite, nors esame daugiau ar mažiau susiderinę su visa savo aplinka, nes kitaip neišgyventume, bet šiuolaikinis žmogus nepriverstas nenori ir neketina derintis prie Dievo valios. Norime, kad Jis mums tarnautų. Mes patys viską sprendžiam pagal savo egoistinius troškimus ir darome, ką norime ir kaip norime. Dėl to mums trūksta darnos su aplinka ir savimi. Darnos stoka sukuria disbalansą ir sukuria daug kančios, negandų ir įvairaus negatyvo. O darna padeda pajusti ryšį su pasauliu. Gyventi lengvesnį, prasmingesnį gyvenimą. Ar suvokiame savo betarpišką ryšį su pasauliu ar ne, jis vis viena egzistuoja. Šis ryšys yra interaktyvus. Dėl to visiškai nekeista, jog mūsų vidiniai pokyčiai pasirodo išorėje, o išorinės permainos paveikia mūsų vidų. Jei mes turime pakankamai išminties, kad suprastume tai – mūsų santykiai su pasauliu tampa mūsų mokytojais. Turbūt visos religijos, dvasinės tradicijos ragina žmones būti darnoje su savimi ir pasauliu. Pavyzdžiui, tokioje ateistinėje religijoje kaip Daoizmas pabrėžiama: „Didžiausia iš dorybių yra sekti DAO“. Tai nelengva, nes žmogus turi turėti pakankamai proto, žinių ir išminties pastebėti Kūrėjo valią per vidinį pajautimą ir įžvelgti ją išorinio gyvenimo vyksme. Tik taip neatsidursime prieš nepalankią įvykių srovę, prieš patį gyvenimą ir nereikės patirti daug kančių ar būti be laiko atmestiems arba sunaikintiems.

„Kiekvienam yra naudinga tai, ką skiria visumos prigimtis, ir naudinga būtent tuo metu, kai ji tai skiria.“    filosofas, Romos imperatorius Markas Aurelijus

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą