‘‘Though soil is the source, flower is the purpose. Though the Divine is the source, life is the purpose‘‘- Sadhguru
Mūsų visuomenėje psichologiškai brandžiu ir sveiku laikomas žmogus, kuris lengvai įsilieja į visuomeninį gyvenimą, kolektyvą, įgudusiai vykdo socialines roles, yra materialiai apsirūpinęs, laisvai bendrauja ir yra socialiai aktyvus. Į tokį psichologiškai sveiko žmogaus pavyzdinį modelį esame visuomenės, aplinkos, lyderių nuteikiami ir dauguma patys taip galvoja, nes jiems apytikriai tinka, ir to siekia. Tačiau reikia pastebėti, jog toks pavyzdinis visaverčio žmogaus pavyzdinis modelis yra tik siekiamybė. Be to, jis yra ne kiekvienam tinkamas. Pavyzdžiui, juk nebūtina užimti svarbias pareigas, uždirbti daug pinigų, įgyti turto ar pelnyti žinomumą, šlovę. Sėkme galima pavadinti sugebėjimą nueiti kuo ilgesnį ir prasmingesnį gyvenimo kelią bei įgyti žinių ir išminties. Galime gyvenimą paversti kaip duodančią, o ne atimančią patirtį. Kadangi visi gyvenimą gavome dovanai, už jį nemokėjome, todėl kiekvienas žmogus yra dovana ir gali paversti savo gyvenimą dovana. Neabejotina, kad kiekvienas pasirinktų dovanotojų, o ne ėmėjų draugiją. Bendravimas su ėmėjais labai vargina ir yra dažniausiai nemalonus. Jūs nenorite tapti jų draugais. Žmonės vengia ėmėjo, o dovanotojas- visada laukiamas.
Gyvenimas – jausmų ir minčių padarinys. Gyvenimas- tai, ką jaučiame ir galvojame. Jau pats žmogaus suvokimas formuoja jo pasaulį ir vidinę būseną. Yra daugybė išorinių neįveikiamų kliūčių, trukdančių visavertiškai gyventi: nesėkmės, ligos, mintys, socialinių, politinių ir ekonominių jėgų neigiami įsikišimai. Mes visi susiduriame su tokiomis kliūtimis ir įvairiomis egzistencinėmis bėdomis. Nenuostabu, kad visaverčio žmogaus idealas yra toli ir neadekvatus. Be to sielvartą ir apmaudą kelia praradimai, sprendimai ir įvairios bėdos, kurias užsitraukiame patys. Reikia turėti omenyje, kad pasaulyje negatyvo buvo, yra ir bus. Dėl to svarbiausias žmogaus rūpestis yra ne tik geriausiai išgyventi esamomis sąlygomis išorėje, bet ir tai, kaip jis ar ji gyvena viduje. Svarbu turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties. Nuolat svyruojanti gyvybės ir mirties švytuoklė yra pagrindinis vidinis barometras rodantis, kaip klostosi mūsų gyvenimas.
Dažnai jaučiamės toli nuo sveiko ir sėkmingo žmogaus idealo, kaip besiklostytų gyvenimas. Dar daugiau- mes visi viduje esame sužeisti: gyvenimo, aplinkybių, žmonių ar pačių savęs. Sužeisti elgesio, žodžių, traumuojančių įvykių žmonės net praranda savęs pojūtį arba savo esybės dalį. Šio egzistencinio pojūčio praradimas neleidžia gyventi visavertiško ir pagal sąlygas geriausiai įmanomo gyvenimo. Prarasta žmogiškos esybės dalis- tai tarsi mūsų asmenybės dalies stygius, trūkumas. Taip pat svarbu suprasti, kad šis stygius, trūkumas gali būti ne tik šiame gyvenime įgytas, bet ir karma, prigimtis ar duota iš aukščiau. Dėl ko pas vienus žmones, gyvenančius tose pačiose sąlygose, yra vienas trūkumas, o pas kitus- kitas. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti pasitikėjimo savimi, valios, meilės sau, aiškumo, aistros ir t.t. stoką. Kiekvieną kamuoja kažkurių asmenybės dalių trūkumas. Kiekvienas bando užpildyti tą asmenybės dalies trūkumą ir dažnai netikra, išorėje esančia verte: pripažinimu, pagyrimu, drabužiais, karjera, partneriu ir t.t. Pavyzdžiui, ‘‘Mes vienas kitam labai tinkame‘‘, reiškia, asmenybės tinka vienas kito trūkumams užpildyti. Tokiu atveju žmonės jaučiasi tarsi vienis ir nemato savęs be kito.
Žmonės yra įvairūs, gyvena įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėse, todėl psichiškai sveiko, sėkmingo, visavertiško gyvenimo vienintelis šablonas nėra tinkamas, o dar labiau įvairūs yra keliai, kuriais siekiama šio visuotinai pripažinto idealo. Dvasinė tuštuma, trūkumas atsiranda ne iš noro turėti materialių gėrybių. Ji kyla iš pasikliovimo išorinėmis aplinkybėmis ir lūkesčio, jog jos padarys tai, ko ištiesų negali atlikti. Išorinis pasaulis negali patenkinti visų dvasinių poreikių. Aišku tai, kad Aš esu vidinio savo gyvenimo centras. Gyviausias esu tada, kai atsiveriu visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, santykiams ir t.t. ir pan. Žinoma, ‘‘Aš esu patirtis‘‘ pati savaime neišsprendžia asmens problemų. Tačiau ji yra išankstinė sąlyga jas spręsti. Jei sieki gyventi visavertį gyvenimą, turi jį patirtį pačia savo esybe, kitaip tariant, pajusti savąjį ‘‘Aš‘‘. Mes esame egzistencijos piligrimai- erdve ir laiku praeinantys gyvenimai. Todėl turtas, karjera, santykiai, buitis ir t.t ir pan. problema yra tik tada, jeigu mes gyvenimą vedame taip, kad jis gali praeiti iš tikrųjų ir nepradėjus jo gyventi. Vieno, visiems visiškai tinkamo, visavertiško gyvenimo modelio nėra- kiekvienam, bent šiek tiek, jis yra kitoks.
‘‘Esame pakviesti į Gyvenimo puotą. Kiekvienam skirta groti savo melodiją, pagal savo natas, o kai ateis laikas ir Namų Šeimininkas praneš apie puotos pabaigą, tereiks atsistoti, nusilenkti ir iškeliauti. – Rabindranatas Tagorė (1861-1941) – indų rašytojas, poetas, kompozitorius, prozininkas, dramaturgas ir visuomenės veikėjas. Nobelio literatūros premijos laureatas.