Šį sekmadienį rinksime prezidentą ir Europos
parlamento narius. Tenka pastebėti, kad rinkimų kampanija praeina
politkorektiškai, stabiliai, nuosekliai, prognozuojamai, be Rusijos kišimosi į
rinkimus būgštavimų, nors ir labai emociškai jautri žmonėms, ir tai yra visiškai suprantama ir pagrįsta,
nes informacinio ir propagandinio karo frontas senai praėjęs per Lietuvą ir
dabar yra toli Vakaruose (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Venesueloje ir t.t.). Lietuvos
Prezidento rinkimuose į antrą turą pateko Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė,
kurie gali pasigirti turėję žiniasklaidos palankumą, finansinį ir organizacinį
pranašumą prieš visus kitus kandidatus. Jų pagrindinis konkurentas premjeras
Saulius Skvernelis rinkimų kampaniją pradėjo labai vėlai, veikė joje neretai
prieštaringai ar net savižudiškai (kaip savo laiku prieš 2016 m. rinkimus
A.Butkevičius ar A.Balčytis 2014 m.), rinkimų štabas dirbo gana neorganizuotai,
Valstiečių partijos parama buvo ne tokia, kokios reikėjo. Be to, beveik visa
žiniasklaida jo atžvilgiu buvo itin kritiška ir negatyvi. Neatrodo, jog Lietuvą
valdančiai galiai reikėjo pasitelkti VRK ar jos rinkimų kompiuterį (nors
įtarimų yra), kad Saulius Skvernelis nepatektų į antrą turą. Manau, pagrindinis
minusas, kodėl S.Skvernelis neturėjo šansų tapti prezidentu, nes jis neturėjo Vakaruose reikiamų ryšių, komunikacijos, buvo jėgos
struktūrų tipo žmogus, kuris vargiai gali įgauti deramą pasitikėjimą ir
atvirumą Vakarų šalių sprendėjų tarpe.
Prezidentė D.Grybauskaitė turėjo ir turi
didelį žiniasklaidos palankumą. Keletą kartų jai teko net ryžtingai ginti
žiniasklaidą nuo neaiškių užsakovų, kurie darė įtaką Seimo nariams, kad jie
priimtų teisės aktus, mažinančius žiniasklaidos laisvę. Šios iniciatyvos, turbūt,
buvo skirtos ne tik vidaus, bet ir tam tikrai Vakarų šalių auditorijai. Kaip
ten bebūtų, tačiau būsimas Lietuvos prezidentas, galima prognozuoti, jei iš esmės
nepasikeis padėtis Rusijos ir Vakarų informaciniame- propagandiniame fronte, taipogi
turėtų turėti Lietuvos žiniasklaidos palankumą. Nesu šalininkas to, jog
Lietuvos prezidentai būtų taip žiauriai kritikuojami kaip Prancūzijoje, JAV, premjerai
Didžiojoje Britanijoje, bet pagrįstos kritikos turėtų būti daugiau negu yra
dabar. Paskutinis Lietuvos prezidentas, kuris susilaukė daug pagrįstos ir
nepagrįstos kritikos, buvo Valdas Adamkus.
Taip pat nesinori, jog Lietuvos vadovas būtų akivaizdi Lietuvą
valdančios galios marionetė bei labiau panaši į gubernatorių negu prezidentą.
Kadangi mūsų šalies žmones mažai domina
Europos parlamento rinkimai, jie natūraliai tampa mažai pastebimi. Visgi mane
sudomino prezidento, europarlamentaro Rolando Pakso iniciatyvos ir idėjos. Kai
tik praėjusių metų rudenį JAV ir kitos Vakarų šalys išėjo iš socialinių tinklų
brūzgynų ir perėjo į aukščiausią su Rusiją kovos lygį informaciniame- propagandiniame
kare, R.Paksas ėmėsi taikos ir demilitarizavimo Baltijos regione iniciatyvų.
Jau susitiko su Rusijos ir Baltarusijos vadovais, ketina susitikti su JAV
Prezidentu ir kitais Vakarų šalių lyderiais ir svarbiais asmenimis. Manau, kad
tai prezidentinis įžvalgumas, nes šiuo metu poreikio- aktualijos tam dar nėra.
Tai vertinu kaip įdirbį, kuris netolimoje ateityje, susidarius grėsmingai
situacijai Baltijos regione, gali labai pasitarnauti mūsų šaliai ir visam
regionui. Norėtųsi, kad visi naujai išrinkti Europos parlamento nariai iš
Lietuvos būtų aktyvesni ir labiau gintų mūsų šalies interesus, nenutoltų nuo
Lietuvos. Visgi jie renkami mūsų valstybės žmonių ir jų rinkiminė apygarda yra
Lietuva, todėl privalo pasirūpinti savo rinkimų apygardos interesais Europinėse
institucijose. Idėjų ir įdomių programų, kaip geriau atstovauti savo rinkėjus Europos
parlamente, šiuose rinkimuose trūksta.