Šviesusis kunigaikštis senai supratęs
ir jau susitaikęs, jog religiniai fanatikai nuo jo neatkibs, kol jis turi
sveiką protą, šviesią viltį ir galimybes. Akivaizdu, jie nurimtų tik jam mirus
ar išprotėjus [dėl to visada buvo
stengiamasi sulaužyti ir sudarkyti jo protą]. Tiesa, dar- jei jis iškiltų ir
įsitvirtintų valdžioje taip, kad jis prilygtų ar taptų stipresnis už juos, tik
tada galimas normalus dialogas ir netgi bendradarbiavimas dėl visuomenės. Šiaip
tai veikė šioje pasakoje ne tik religiniai fanatikai ir ezoteriniai klanai, bet
ir politinės- ekonominės jėgos, suinteresuotos dieninių gyvūnų protų ir širdžių
valdymu. Visų jų ir, svarbiausia, konkrečių jų pozicijų, lūkesčių jis nežinojo. Iki
šiol jam tai buvo didelė problema ir minusas. Nors, logiškai mąstant, dėl besikeičiančios
situacijos vėl turėtų būti labai pavojinga situacija šviesiojo kunigaikščio
egzistencijai, tačiau jis nesibaimina. Anksčiau grėsmės keldavo gerokai daugiau
baimių, ko pasekoje savisaugos instinktas išlikdavo labai jautrus ilgą laiką,
jog net suformuodavo nuolatinę gynybinę elgseną. Dabar grėsmių akivaizdoje, jis
– pakankamai ramus, pasitikintis ir optimistiškas. Jaučia, kad yra daug jam
palankių, geranoriškų dieninių gyvūnų ir siunčia jiems mintimis savo dėkingumo
energiją.
Visgi, privalu pripažinti, jog šviesusis
kunigaikštis nebuvo šventas ir tobulas. Turėjo ir priklausomybę, vidinių ir išorinių
problemų, nuodėmių. Jis buvo tik kelyje
į šventumą.
Deja, šviesusis
kunigaikštis turėjo priklausomybę- tam tikromis dienomis neatsispirdavo velnio
lašams. Kadangi vartodavo retai, jam neatrodė, todėl sunku buvo įtikinti save,
jog vienkartiniai išgėrimai pridaro itin daug žalos. Dėl to atsisakyti šio žalingo įpročio buvo
sunku. Mesti išgėrimus pavykdavo, bet prie to vėl sugrįždavo. Taigi, jo
smegenys ir kūno ląstelės nepakankamai vertino velnio lašų žalą. Visgi, turbūt
svarbiausia,kad pas jį buvo vidinis pasipriešinimas. Kažkas viduje tempė atgal,
kėlė įtampas, nes nenorėjo dvasinio augimo ir jo viso potencialo atsivėrimo. Tokios mintys
kyla, nes velnio lašų vartojimas dieninio gyvūno asmenybę labai atmeta atgal,
suprimityvina, vyksta tikras asmenybės, proto regresas ir kūno silpninimas bei
sendinimas. Pavyzdžiui, po vieno šviesiojo kunigaikščio išgėrimo, jis jaučia
fizines pasekmes kartais ir kelias dienas, o protinį regresą- ir savaitę. Po
savaitės šviesusis kunigaikštis grįžta į buvusį lygį ir pradeda toliau
progresuoti. Praėjus tam tikram laikui, atsiranda trauka velnio lašams ir
tamsieji impulsai jį vėl nugali. Galima daryti išvadą, jog yra nesąmoninga,
paslėpta motyvacija vartoti velnio lašus. Jam reikia šią paslėptą motyvaciją
sąmoningai suvokti ir įsisąmoninti. Būtina iš naujo jam įvertinti velnio lašų
vartojimo galimus pliusus ir minusus. Juk dieninis gyvūnas, nepasistengęs
suvokti nesąmoningo ankstesnio savo elgesio motyvacijos, visada yra linkęs
atkartoti tą patį elgesį. Juk dieninis gyvūnas sprendimą dėl gėrimo ar negėrimo
daro ne tik sąmoningai, bet ir
nesąmoningai. Pasąmonėje irgi turi būti sprendimas- daug naudingiau būti
blaiviu. Tada mesti gerti bus lengva. Organizmas be pastangų atsisakys velnio
lašų, jei sąmoningai ir pasąmoningai juose matys vien žalą. Taigi, reikia
didinti pliusus, t.y kodėl svarbu ir
naudinga būti blaiviu bei kartu didinti minusus [žala sveikatai, prestižo
mažėjimas ir t.t.]. Sąžiningai, sąmoningai ir labai konkrečiai tai padaryti
nėra paprasta kaip atrodo, nes pasąmonėje glūdi giliausios, dažnai pačios
baisiausios ir atgrasiausios tiesos apie mus pačius. Atėjo laikas baigti beveik
dvi savaites per mėnesį skirti atsistatinėjimui ir sugrįžimui į buvusį lygį.
Reikia tapti abstinentu, taupyti energiją, saugoti kūną bei protą ir galų gale
peržengti visam laikui šią pasipriešinimo jėgos liniją. Šie tamsieji impulsai šviesiajam
kunigaikščiui privalo prarasti galią.
Nors jo atmintis
jam atrodė ne pablogėjusi, o pagerėjusi,
tačiau jį vis dažniau ir stipriau užvaldydavo nežinojimo būsena. Ši būsena nėra
maloni, nes atrodo, jog tu nieko nežinai. Visos žinios, kurias tu kaupei
dešimtmečius dingsta ar jų tiek mažai, kad visos prieš tai buvusios pastangos
daugiau sužinoti, pažinti pasaulį, dieninius gyvūnus, mokslą tampa bergždžios. Esi
toks tuščias, kad nežinai ko imtis, nes esi toks nežiniukas, taip nieko deramai
nemoki, ego apriboto proto, jog atrodo šiame pasaulyje nėra kuo užsiimti.
Tačiau ši būsena kelia vis mažesnį nesaugumo jausmą. Žodžiu, tiesiog jis
nežino.