2020 m. kovo 20 d., penktadienis

Ateina nauja žmonijos istorijos epocha

   Kovo 20-ja pagonys, įvairių senovės kultūrų žmonės, švenčia pavasario lygiadienį, kai diena lygi nakčiai. Tai astronominio pavasario pradžia. Nuo šiol šiauriniame žemės pusrutulyje naktis- trumpesnė už dieną. Taigi, kai šviesa nugali tamsą, seniesiems baltams prasideda naujas laikotarpis. Žymūs etnologai sako, kad būtent pavasario lygiadienį senoje lietuviškoje tradicijoje prasidėdavo naujieji metai.  Dabar pavasario lygiadienį Lietuvoje mažai kas švenčia. Tos tradicijos senai sunyko. Seniau, anot etnologų, šioje pavasario šventėje žmonės lankydavo šaltinius, upelius. Prie šaltinio pasilabindavo, nusiprausdavo ir kildavo ant piliakalnio, kur protėviai užgesindavo seną žiemos ugnį ir įkurdavo naują, švarią pavasario ugnį. Ją vadindavo Perkūno ugnimi.
   Primindamas šią seną lietuvišką tradiciją, noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, jog ir mūsų laikų žmonėms reikia kaskart apvalyti sielą nuo neigiamo ir tamsaus. Reikia išsižadėti velnio ir tamsių darbų bei visą savo dėmesį nukreipti į šviesą, į šviesius dalykus ir darbus. Pasaulis vėl kviečia atsinaujinti. Turime užkurti naują, švarią ugnį.
   Juk pažvelgus, kas dabar darosi, iš tiesų atrodo, jog Pasaulis ir jo Kūrėjas reikalauja iš žmonių permainų. Akivaizdu, Pasauliui trūksta šviesos ir gėrio. Manau, ateina nauja žmonijos istorijos epocha. Nenuostabu, kad ciklo pabaigoje matome tragediją, apverkiame ją ir priešinamės jai. Kartu galima įžvelgti ir naują pradžią, naujų galimybių atsiradimą. Kadangi perėjimas iš vieno ciklo į kitą dažniausiai yra sunkus, pilnas nerimo ir baimių, nesileiskime sukaustomi siaubo, o stenkimės priimti permainas ir rasti tikrąjį, gelbėjantį kelią, kuris kviečia mus augti, darytis geresniais ir šviesiasniais, plėsti akiratį, pažinti Kūrėjo karalystę. Didžiulės, permainose slypinčios jėgos esmė yra galimybė, kad kiekviena nauja pradžia suteiks mums išsigelbėjimą ir daug didesnį džiaugsmą, laimę, pasitenkinimą gyvenimu, nei žinojome kada anksčiau.
   Senovės lietuviai stebėjo gamtą ir stengėsi prie jos prisitaikyti, būti darnoje su ja ir dievais. Šių laikų žmogui tas taip pat yra labai svarbu. Juk kaip gamta, taip ir žmogaus gyvenimas turi savo metų laikus ir ciklus. Privalome juos pastebėti ir gyventi pagal savo, bendruomenės bei pasaulio laikus ir ciklus. Šis suvokimas ir elgesys padėtų žmogui gyventi harmoningą gyvenimą bei atsilaikyti šiuolaikinėje kovoje už būvį. Turime pasitikėti praeities baigtimi ir nauja pradžia. Mano nuomone, galime turėti tvirtą viltį, kad viskas baigsis gerai ir apokalipsės tikrai nebus.
   Protėviai ateidavo prie šaltinio. Mums taip pat reikėtų grįžti prie savo šaltinio, dvasinio šaltinio, iš kurio kyla visas mūsų pasaulis. Juk kokia nauda, jei žmogus užkariauja ir eikvoją savo naudai gamtą, bet praranda savo sielą. Turtas, kuris nesuteikia harmonijos ir gėrio nei pačiam žmogui, nei aplinkiniams, nei Visatai, visada, anksčiau ar vėliau atneš problemų ir nelaimių. Prasidėjo atgailos, sugrįžimo pas Dievą, atsinaujinimo laikotarpis. Todėl turime apsivalyti, išvalyti savo sielas nuo padarytų nuodėmių ir sukurto negatyvo! Pasaulio įvykiai mums primena, kad reikia pradėti naują gyvenimą žengiant šviesiu keliu.

2020 m. kovo 11 d., trečiadienis

Lietuva- pavykusi valstybė!

   Praėjo trisdešimt metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Todėl norėčiau padaryti tam tikras išvadas apie Sąjūdžio laikų žmonių lūkesčių išsipildymą ar neišsipildymą. Galime pastebėti, kad vienose valstybės ir visuomeninio gyvenimo srityse pažanga per šį laikotarpį buvo labai didelė, o kitose- labai menka.
   Galbūt dėl stiprių valstybininkų trūkumo, mažiau gabių asmenybių vadovauti šaliai mes dabar kiek atsiliekame nuo visų kaimyninių ES valstybių, tačiau lyginant mūsų šalies pažangą su likusiu pasauliu, mūsų išsivystymo lygis atrodo visai  gerai. Dabar žmonės gyvena daug geriau negu TSRS laikais. Aišku yra socialinių problemų ir jos silpnai sprendžiamos, bet net vyresni žmonės, gyvenę Sovietų Sąjungoje ir matę žmonių lygybę, nenorėtų, jog grįžtų anie lakai. Tai rodo mūsų valstybės sėkmę. Visgi, nors daugelyje sričių nesame pavyzdinė valstybė kitoms šalims, tačiau, reikia pripažinti, Lietuva yra pavykusi valstybė. Džiugu, kad mes toliau neblogai tęsiame savo šimtmečių senumo valstybinę tradiciją. Tegyvuoja Lietuvos valstybė!

Pagarbiai
Mindaugas Pliauga

www.totas.lt

2020 m. kovo 8 d., sekmadienis

Išgryninkite savo meilę, kad ji taptų dieviška!

‘‘Just be natural and accept people. Love is always about giving. Know that you have come here (on the planet) to only give love and not demand love from anybody.‘‘   Sri Sri Ravi Shankar

   Meilė- tai pasitikėjimas, ego ištirpimas, centras pereina į mylimąjį, kuris tampa jums labai svarbus, tampa jūsų gyvenimu.
   Bet noras turėti žmogų, kaip savo nuosavybę, gimdo baimę, kuri nuolat didėja, nes turėdami jį kaip nuosavybę, jūs imate visą laiką bijoti, kad jis gali išeiti, palikti jus, pamilti ką nors kitą. Dėl to įsimylėjėliai nuolat kovoja vienas su kitu, nes jie pateko į priklausomybę vienas nuo kito. Genetiškai žmogus  myli kitą žmogų  tam, kad imtų, kad išnaudotų kitą savo naudai, savo svajonei, savo gyvenimiškos, žmogiškos prigimties išsipildymui. Kitaip sakant, meilė duodama tam, kad gautų.
   Kiekvienas yra čia tam, kad realizuoti savo svajonę, savo buvimą, jam skirtą gyvenimo tikslą. Bet kokie santykiai yra vaisingi tik tada, kai juose vyksta abipusis dalinimasis, bendradarbiavimas, atsidavimas. Žmonės tą sąmoningai ar pasąmoningai suvokia, todėl dažniausiai renkasi protingas santykių strategijas ir žino kaip mylėti materialiame pasaulyje. Jei kas nepatinka ar neatitinka interesų, išsiskiria.
   Kitaip yra dvasine prasme, kadangi meilė čia yra ten, kur yra laisvė. Tikra meilė- tai maldos sinonimas, nes kai meilė sutelkta ne į vieną žmogų, o į tai kas visuotina, ji virsta maldos būsena.  Grynos meilės nebūna kažkuriai Visatos dalelei. Pavyzdžiui, jei jūs iš tiesų pamilsite moterį,  jūs netrukus pamatysite, jog moteris išnyko, o jos vietoje stovi Dievas, Kūrėjas. Dėl to viso pasaulio pranašai, šventieji, išminčiai sako, kad tikra, gryna meilė yra tik savajam Dievui ir Visko Kūrėjui. Ši meilė niekada nesibaigia. Ji- visiškai tyra, laisva, nesavanaudė ir neišskiriama.

 ‘‘Love is seeing God in the person next to us and meditation is seeing God within us.‘‘    Sri Sri Ravi Shankar is a humanitarian, spiritual leader and an ambassador of peace. He is the founder of the Art of Living Foundation

   Kovo 8-osios proga  noriu palinkėti moterims patirti daugiau meilės visa jos apimtimi ir visu jos tikrumu! Kadangi tai neįmanoma be dieviškos meilės, todėl siunčiu Jums, mielosios, ne tik šilčiausius sveikinimus, bet ir linkėjimą patirti dieviškąją meilę.

Jūsų
Mindaugas Pliauga