Mūsų
visuomenėje yra daug pavydo. Visi esame
patyrę pavydą ar patys esame pavydėję.
Vartotojiškos, individualistinės, egoistinės visuomenės yra labai
godžios. Kai žmogus bet kokia kaina nori patenkinti savo egoizmą, kyla daug
pavydo. Mums norisi būti laimingesniems už kitus. Todėl pavydas atsiranda jau
nuo minties, jog kitas turi daugiau laimės negu aš. Pavydime meilės, dėmesio,
turtų, garbės, pripažinimo. Mūsų mintys apie laimę paprastai susijusios su
žemiškais dalykais, materialiais dalykais. Dėl to pavydus žmogus taip pasiryžęs
patenkinti savo žemiškus norus, jog dvasingumui nebelieka vietos. Taip per
materialius dalykus žmogus siekia didesnės laimės, o gyvenimas jam šito
neduoda, nors jis veržiasi į materialią laimę kaip beprotis. Labai pavydžiuose
žmonėse pastebiu daug tokio kvailumo, kaip psichinio sutrikimo apraiškos.
Tikrai, pavydas yra labai griaunantis, naikinantis, kvailinantis patį
pavyduolį. Pavyzdžiui, juokingai atrodo, kai pavyduolis iš pavydo įsikala sau į galvą kokią
fiks idėją, kuri neturi nieko bendro su tiesa. Taip pat pavyduoliui būdingas
vidinis nerimas, liguistai kritiškas kitų žmonių vertinimas, nepasitenkinimas
jais, jų peikimas, piktdžiugiavimas, didelis noras pakenkti ir netikėti
impulsyvūs, agresyvūs išpuoliai. Pavydi asmenybė nesubrendusi, emociškai
nesavarankiška ir ribota. Jos mintys ir poelgiai dažnai priklauso nuo žmonių,
kuriems pavydima. Akivaizdu, pavydas
išminties neprideda.
Kai kurios dvasinės
tradicijos ir mokymai teigia, kad pavydas reiškia nesąmoningą kovą su Dievu. Jų
manymu, pavydo esmė yra priešiškumas Dievui, kad jis pavyduoliui suteikė
laimės, sėkmės, turtų mažiau negu kitiems. Jis mano, kad iš jo laimė atimta,
kad jis nuskriaustas likimo. Kadangi kovoje su Dievu žmogus negali būti
nugalėtoju, jis šiuo atveju degraduoja, naikina ir naikinasi. Manau, tame yra teisybės,
nors gamtoje, tarp gyvūnų, pavydas yra labai paplitęs. Pavyzdžiui, pastebėjote,
kaip šunys ar kiti naminiai gyvūnai pavydi vienas kitam šeimininko dėmesio,
duodamo geresnio ėdesio . Taigi, pavydas yra labai gyvūniškas. Žmogus,
norėdamas išsiskirti iš gyvūnų ir realizuoti savo aukštesnę prigimtį, turi
rasti būdų sumažinti savo pavydą.
Mes esame dvasinės
prigimties, esame daug protingesni už kitus gyvūnus, todėl pasiekti laimės neįmanoma per materialias priemones,
tenkinant mūsų egoistinius norus. Mes neturime tikėtis vien tik nesibaigiančios
laimės, džiaugsmo bei kaskart būti geresniu už kitus. Mes pavydime, kai manome,
kad mums yra blogiau, mums pavydi, kai galvojama, kad mums yra geriau. Dėl šio
lyginimo ir atsiranda pavydas, nes palyginę pastebime kitų pranašumus ir
pradedame pavydėti. Gerbkite savo
pasaulį ir kito žmogaus pasaulį. Tuos, kuriuos labai kankina pavydas, patarčiau
atsisakyti absoliutinti lygybę, kaip gėrį. Atsisakykite šios idealizacijos.
Žmonės nebuvo ir nėra vienodi. Jei suprasite, pripažinsite tai- kitas pasirodys
esąs unikalus, vienintelis, nepakartojamas. Reikia pakeisti nuostatą iš „jis
toks pat, kaip aš, o gyvename skirtingai“
į „ne, jis kitoks, ir aš ne toks, kaip jis“. Mes esame unikalios ir savaip reikšmingos,
svarbios gyvenimo dalelės. Gyvenimas kiekvienam pateikia jam priklausančią
nusivylimų, rūpesčių, sielvarto ir skausmo dalį. Neskubėkime pavydėti ir kenkti
, mūsų manymu, geriau už mus gyvenančiam.
Ar mes viską žinom apie tą žmogų
ir jo bėdas? Prakaito, sunkumo ir vargų niekas nepavydi, o blizgesio- visi.
Mūsų karta gyvenime
labai orientuota į materialius pasiekimus, į troškimą gyventi dėl savęs. Mums
reikia daug ko įsigyti,pasiekti ir jeigu to neturėsi, tada atrodys, kad
gyvenimas nepavyko.Vis atsirandantis jausmas, jog reikia turėti kažką lygiai
tokio, ką turi kiti ir to nepasiekus – ateina nusivylimas gyvenimu, neapykanta
ir priešiškumas kitam žmogui. Pavydas – ilgalaikis jausmas. Paklusę šio jausmo
galiai, tampame agresyvūs, pikti, kerštingi. Pavyduoliui atrodo, kad dauguma
žmonių yra jo konkurentai, trukdantys jam prasimušti į priekį. Tai rodo, kad neteisingai
suprantame gyvenimo prasmę. Pats metas sugrįžimui į protą, susirūpinti saviugda,
dvasiniu tobulėjimu. Sukant į šį kelią po truputį ateis laimė ir proporcingai
mažės pavydas.
„Kad ir kur atsidurčiau, galiu būti laimingas. Laimingas yra
tas žmogus, kuris pats susikūrė laimingą likimą; o laimingas likimas- tai geri
sielos polinkiai, geri troškimai, geri darbai.“
Romos imperatorius, filosofas Markas Aurelijus