2019 m. balandžio 21 d., sekmadienis

Pavydas yra žiaurus ir griaunantis

    Mūsų visuomenėje yra daug pavydo. Visi esame patyrę pavydą ar patys esame pavydėję.  Vartotojiškos, individualistinės, egoistinės visuomenės yra labai godžios. Kai žmogus bet kokia kaina nori patenkinti savo egoizmą, kyla daug pavydo. Mums norisi būti laimingesniems už kitus. Todėl pavydas atsiranda jau nuo minties, jog kitas turi daugiau laimės negu aš. Pavydime meilės, dėmesio, turtų, garbės, pripažinimo. Mūsų mintys apie laimę paprastai susijusios su žemiškais dalykais, materialiais dalykais. Dėl to pavydus žmogus taip pasiryžęs patenkinti savo žemiškus norus, jog dvasingumui nebelieka vietos. Taip per materialius dalykus žmogus siekia didesnės laimės, o gyvenimas jam šito neduoda, nors jis veržiasi į materialią laimę kaip beprotis. Labai pavydžiuose žmonėse pastebiu daug tokio kvailumo, kaip psichinio sutrikimo apraiškos. Tikrai, pavydas yra labai griaunantis, naikinantis, kvailinantis patį pavyduolį. Pavyzdžiui, juokingai atrodo, kai pavyduolis iš pavydo įsikala sau į galvą kokią fiks idėją, kuri neturi nieko bendro su tiesa. Taip pat pavyduoliui būdingas vidinis nerimas, liguistai kritiškas kitų žmonių vertinimas, nepasitenkinimas jais, jų peikimas, piktdžiugiavimas, didelis noras pakenkti ir netikėti impulsyvūs, agresyvūs išpuoliai. Pavydi asmenybė nesubrendusi, emociškai nesavarankiška ir ribota. Jos mintys ir poelgiai dažnai priklauso nuo žmonių, kuriems pavydima.  Akivaizdu, pavydas išminties neprideda. 
   Kai kurios dvasinės tradicijos ir mokymai teigia, kad pavydas reiškia nesąmoningą kovą su Dievu. Jų manymu, pavydo esmė yra priešiškumas Dievui, kad jis pavyduoliui suteikė laimės, sėkmės, turtų mažiau negu kitiems. Jis mano, kad iš jo laimė atimta, kad jis nuskriaustas likimo. Kadangi kovoje su Dievu žmogus negali būti nugalėtoju, jis šiuo atveju degraduoja, naikina ir naikinasi. Manau, tame yra teisybės, nors gamtoje, tarp gyvūnų, pavydas yra labai paplitęs. Pavyzdžiui, pastebėjote, kaip šunys ar kiti naminiai gyvūnai pavydi vienas kitam šeimininko dėmesio, duodamo geresnio ėdesio . Taigi, pavydas yra labai gyvūniškas. Žmogus, norėdamas išsiskirti iš gyvūnų ir realizuoti savo aukštesnę prigimtį, turi rasti būdų sumažinti savo pavydą.
   Mes esame dvasinės prigimties, esame daug protingesni už kitus gyvūnus, todėl pasiekti  laimės neįmanoma per materialias priemones, tenkinant mūsų egoistinius norus. Mes neturime tikėtis vien tik nesibaigiančios laimės, džiaugsmo bei kaskart būti geresniu už kitus. Mes pavydime, kai manome, kad mums yra blogiau, mums pavydi, kai galvojama, kad mums yra geriau. Dėl šio lyginimo ir atsiranda pavydas, nes palyginę pastebime kitų pranašumus ir pradedame pavydėti.  Gerbkite savo pasaulį ir kito žmogaus pasaulį. Tuos, kuriuos labai kankina pavydas, patarčiau atsisakyti absoliutinti lygybę, kaip gėrį. Atsisakykite šios idealizacijos. Žmonės nebuvo ir nėra vienodi. Jei suprasite, pripažinsite tai- kitas pasirodys esąs unikalus, vienintelis, nepakartojamas. Reikia pakeisti nuostatą iš „jis toks pat, kaip aš, o gyvename skirtingai“  į „ne, jis kitoks, ir aš ne toks, kaip jis“.  Mes esame unikalios ir savaip reikšmingos, svarbios gyvenimo dalelės. Gyvenimas kiekvienam pateikia jam priklausančią nusivylimų, rūpesčių, sielvarto ir skausmo dalį. Neskubėkime pavydėti ir kenkti , mūsų manymu, geriau už mus gyvenančiam.  Ar mes  viską žinom apie tą žmogų ir jo bėdas? Prakaito, sunkumo ir vargų niekas nepavydi, o blizgesio-  visi.
   Mūsų karta gyvenime labai orientuota į materialius pasiekimus, į troškimą gyventi dėl savęs. Mums reikia daug ko įsigyti,pasiekti ir jeigu to neturėsi, tada atrodys, kad gyvenimas nepavyko.Vis atsirandantis jausmas, jog reikia turėti kažką lygiai tokio, ką turi kiti ir to nepasiekus – ateina nusivylimas gyvenimu, neapykanta ir priešiškumas kitam žmogui. Pavydas – ilgalaikis jausmas. Paklusę šio jausmo galiai, tampame agresyvūs, pikti, kerštingi. Pavyduoliui atrodo, kad dauguma žmonių yra jo konkurentai, trukdantys jam prasimušti į priekį. Tai rodo, kad neteisingai suprantame gyvenimo prasmę. Pats metas  sugrįžimui į protą, susirūpinti saviugda, dvasiniu tobulėjimu. Sukant į šį kelią po truputį ateis laimė ir proporcingai mažės pavydas.


„Kad ir kur atsidurčiau, galiu būti laimingas. Laimingas yra tas žmogus, kuris pats susikūrė laimingą likimą; o laimingas likimas- tai geri sielos polinkiai, geri troškimai, geri darbai.“    Romos imperatorius, filosofas Markas Aurelijus

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą